Ryšių punktas Jotkonių kaime. Algimanto apygardos tragedija
Robertas Patamsis
Jotkonių kaimas yra visai netoli Šimonių girios, du kilometrai į rytus nuo Utenos-Kupiškio plento. Jis puslankiu apsuptas mišku, o rytuose ribojasi su Jaros upeliu. Jame yra senas, tačiau puikiausiai iki šių dienų išsilaikęs Pajarskų vienkiemis, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį Algimanto apygardos partizaninio judėjimo istorijoje. Šiuo metu jame gyvena jauniausias iš vaikų – Vladas Pajarskas, prižiūrintis ne tik šią sodybą, bet ir išsaugojęs istorijai daug vertingų žinių apie joje gyvenusių savo šeimos narių veiklą ir jų indėlį į laisvės kovą.
Tėvas Steponas Pajarskas, g. 1896 m., karys-savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis, buvo žemdirbys, ūkininkas – turėjo 25 ha žemės. Jis buvo gabus, protingas, patriotinių pažiūrų žmogus, sugebėjęs ir sėkmingai ūkininkauti, ir išmintingai „papolitikuoti”, ir išradingai „pašposyti”. Šeimoje augo penki vaikai: Albinas, Veronika,Vlada, Stasė ir Vladas. Vyriausias iš vaikų, Albinas (g. 1923 m.) 1943 m. baigė Rokiškio gimnaziją, o 1945 m. vasarą, nenorėdamas kolaboruoti su brutaliu sovietiniu okupaciniu režimu, iš pasyvios (slapstymosi) perėjo į aktyvią nelegalią padėtį – tapo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žalgirio būrio partizanu, slapyvardžiu Bebas. Nuo 1947 m. jis priklausė naujai sukurtos Algimanto apygardos Šarūno rinktinei, o 1948 m. kaip gabus, išsilavinęs (baigęs gimnaziją) ir turintis didelį partizaninės kovos patyrimą partizanas paskirtas apygardos štabo viršininku. Tėvas Steponas ir duktė Veronika irgi aktyviai įsijungė į partizaninę veiklą, tapdami ryšininkais, o jų sodyba – ryšių punktu. Tuo metu labai dažnai atsitikdavo, kad vienas ar keli šeimos nariai, kurių namuose būdavo ryšių punktas, norėdami prisidėti, kad žinios kuo greičiau pasiektų partizanus, laisva valia, geranoriškai irgi tapdavo ryšininkais. Taip įvyko ir šiuo atveju: ir tėvas Steponas, ir duktė Veronika dažnai gautą korespondenciją pristatydavo patys. Keliaudavo visaip – ir pėsčiomis, ir važiuoti dviračiais ar arkliniais vežimais.Tai įvyko savaime, be jokių svarstymų ar dvejonių – paprasčiausiai manė, kad kiekvienas doras žmogus privalo sunkiu Tėvynei metu vienytis, burtis, ateit kitam į pagalbą, padėt sunkią, mirtinai pavojingą kovos naštą nešantiems savo krašto žmonėms. Per jų sodyboje organizuotą ryšių punktą buvo palaikomi ryšiai tarp Aukštaitijoje veikusių besiribojančių Algimanto ir Vytauto apygardų Kunigaikščio Margio, Šarūno, Liūto rinktinių – atvykę ryšininkai ar partizanai palikdavo įvairią korespondenciją: laiškus, paketus, partizanų atsišaukimus, laikraščius. Juos laikinai paslėpdavo įrengtoje slėptuvėje, o vėliau perduodavo iš kitos rinktinės atvykusiems ryšininkams ar partizanams.
Pas juos namuose lankydavosi ir eiliniai partizanai, ir vietiniai partizanų vadai, tačiau ypač jų sodyba suvaidino reikšmingą vaidmenį 1947 m. susikūrus Algimanto apygardai. Tai buvo jau ne tik ryšių punktas, bet ir konspiracinis (slaptas) butas: jame pradėjo dažnai lankytis Algimanto apygardos ir jos rinktinių vadovybė, vykdavo slapti štabų pasitarimai, posėdžiai, susitikimai su kitų apygardų partizanų vadais. Šioje sodyboje už iki šiol išlikusio to paties stalo ir krikštasuolių ne kartą sėdėjo Šiaurės-Rytų (Karaliaus Mindaugo) srities vadas A.Slučka-Šarūnas, daugybę kartų Algimanto apygardos vadas A.Starkus-Montė (stalo gale), apygardos štabo viršininkas A.Pajarskas-Bebas (šeimininkų sūnus), jų štabo nariai, Šarūno rinktinės vadas S.Gimbutis-Tarzanas, lankėsi Vytauto apygardos, o nuo 1947m. Kalnų srities vadas J. Kimštas-Žalgiris, Vaižganto rinktinės vadas V.Čepukonis-Tigras (suimtas ir tapęs agentu smogiku paskutinį kartą buvo užėjęs net 1956 m.). Joje ne kartą buvo ir žymioji partizanų ryšininkė I.Vilimaitė-Stirna, įgaliotinė ryšiams tarp Algimanto ir Prisikėlimo apygardų, partizanų centralizacijos tikslais vykusi į Žemaitiją, susitikusi su būsimu LLKS Prezidiumo pirmininku J.Žemaičiu-Vytautu ir kitais aukštais pareigūnais.1948 m. šioje sodyboje pusiau legaliai, su padirbtais dokumentais, kurį laiką gyveno B.Šniuolytė -Ida, vėliau, iškylus pavojui, išėjusi partizanauti (jos broliai Vytautas ir Viktoras Šniuoliai buvo Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnai). 1949 m. rudenį, prieš pat Algimanto apygardos tragediją, pas juos lankėsi iš Žemaitijos su adjutantu J.Leškiu-Algiu atkeliavęs Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų vadovybės įgaliotinis Šiaurės-Rytų (Karaliaus Mindaugo) sričiai Henrikas Danilevičius-Vidmantas.
Nors Algimanto apygardos štabe ir nebuvo aukštus mokslus baigusių vyrų, tačiau sėkmingą veiklą nulėmė jų asmeninės savybės: įgimti protiniai gabumai, energija, kovinė patirtis, moralinė ir politinė branda, realistinis, loginis mąstymas ir, galų gale, krikščioniška – tautinė pasaulėžiūra, jos vertybės. Beveik visi jie buvo jauni vyrai, tačiau visi turintys jau didelę 4-5 metų partizaninio karo patyrimą, o tai yra labai daug – parodo jų patyrimą, profesionalumą, sugebėjimą pavojingose, kritinėse situacijose priimti teisingus sprendimus ir nežūti, išgyventi. Savo kovos kelią jie pradėjo eiliniais partizanais ar būrių vadais, o toliau ir patys lavinosi, mokėsi, ir buvo vyresnių vadų mokomi, ugdomi, instruktuojami, ruošiami ir kaip partizaninio judėjimo, o prasidėjus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų demokratijų, ir kaip visuotinio sukilimo, kariuomenės vadovavimo kadrai, vadai.
Algimanto apygardos štabas užėmė centrinę vietą visos Aukštaitijos partizaniniame judėjime, jo veikimo teritorijoje veikė ir Šiaurės-Rytų (Karaliaus Mindaugo) srities štabas, o Šimonių girioje vykdavo svarbiausi srities partizanų vadų sąskrydžiai ir pasitarimai.
Apygardos štabą sudarė:
Antanas Starkus-Montė (g. 1919), Algimanto apygardos vadas. Baigęs pradinę mokyklą (4 skyrius), puskarininkis, patyręs, profesionalus karys, tikras karo lauko vadas, pats planavęs ir puikiai vadovavęs kovinėms operacijoms. Rūpinosi jaunų partizanų kariniu – taktiniu parengimu, apmokymu, tam skyrė daug laiko, pats buvo parašęs ir atspausdinęs instrukcijų, atmintinių. 1940 m. pradėjo karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje savanoriu, 1941 m. aktyviai dalyvavo Birželio sukilime, 1941-1944 m. kovojo Rytų fronte vermachto daliniuose. Grįžęs iš fronto į gimtinę, 1944 m. Zubiškių k. apylinkėse suorganizavo Apsaugos būrį, kovėsi su gyventojus terorizuojančiais sovietų diversantais. 1944-45 m. mokėsi vokiečių žvalgybos mokykloje (Abwehr). Jau kaip partizaniniam karui paruoštas karys 1945 m. žiemą grįžo oro keliu su lietuvių desantininkų grupe į Lietuvą ir ėmėsi aktyvios veiklos – pats suorganizavo ir vadovavo Algirdo būriui, išaugusiam iki kuopos, buvo vienas iš Šarūno rinktinės įkūrėjų, jos štabo viršininku. Pati jo išvaizda bendražygiams kėlė pasitikėjimą: buvo aukštas, lieknas, sauso, bet tvirto sudėjimo blondinas, greitos reakcijos ir staigių judesių, kiekvienas jo žodis nebuvo veltui pasakytas, o turėjo prasmę. Puikiausiai valdė įvairių markių ginklus, buvo, kas mūšyje retai pasitaiko, ir drąsus, ir taiklus. Jo mėgstamiausias ginklas buvo čekiškas Brno kulkosvaidis ( ZB-26), partizanų dažnai vadintas Broniuku, kuriuo ginkluotas atvyko desantu ir nesiskyrė visą partizanavimo laiką. Nors visada tausojo gyvuosius apygardos resursus – partizanų gyvybes, juos mokydavo, instruktuodavo, patardavo, perspėdavo, tačiau visada išliko aktyvių karinių (ginkluotos kovos) veiksmų šalininkas, o Algimanto apygarda buvo pati kovingiausia visame Aukštaitijos krašte.
Apygardos štabo viršininku buvo Albinas Pajarskas-Bebas (g. 1923 m.), Rokiškio gimnazijos auklėtinis, gabus, išsilavinęs, visapusiškai raštingas vaikinas, geras organizatorius, pasižymėjęs kaip drąsus, turintis didelį patyrimą partizanas, kartu su Monte dalyvavęs pavojingose operacijose. Jis ėjo ir vado adjutanto pareigas.
Aleksas Matelis-Audenis (g. 1919 m.), partizanas nuo 1945 m., apygardos štabo Organizacinio skyriaus viršininkas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Svėdasų valsčiaus sekretoriumi.
Julijonas Burneika-Tardytojas (g. 1918 m.), apygardos štabo Ryšių skyriaus viršininkas. Turėjo pradinį (4 klasių) išsilavinimą, buvo siuvėjas. Margio, vėliau Jauniaus partizanų būrio vadas, pasižymėjo kaip gabus ryšių sistemos tarp būrių ir rinktinių kūrėjas, organizatorius.
Jonas Lapienis-Jokeris (g. 1920 m.), apygardos štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas, partizanas nuo 1945 m. Buvo gudrus, drąsus, sumanus, kartu su Monte dalyvavo pavojingose operacijose.
Juozas Kemeklis-Rokas (g. 1918), apygardos štabo Visuomeninio (Agitacijos ir propagandos) skyriaus viršininkas. Baigęs Gruzdžių aukštesniąją žemės ūkio mokyklą (veterinaras), atsargos leitenantas, Birželio sukilimo dalyvis. 1945 m. suorganizavo ir vadovavo Ąžuolo būriui, 1948 m. įkūrė ir vadovavo Kunigaikščio Margio rinktinei. Leido periodinį laikraštį „Partizanų kova” apygardai ir „Laisvės šauklys” Margio rinktinėje. Gabus ir energingas organizatorius, apsišvietusi, idėjiškai tvirta asmenybė, puikus vadas.
Pranas Galvydis-Valteris (g. 1909 m.), apygardos Ūkio skyriaus viršininkas. Baigęs gimnaziją, atsargos karininkas, iki karo dirbo krautuvėje Svėdasuose. Gyveno atskirame bunkeryje, kur buvo įsirengęs ginklų remonto dirbtuves. Buvo išgarsėjęs kaip gabus ginklų meistras (meisteris).
Dar reikėtų pabrėžti, kad kaimas buvo partizaninio judėjimo bazė, tvirtovė, nešė pačią sunkiausią išsilaisvinimo kovos naštą. Tuometinė jaunoji karta turėjo didžiulį intelektualinį-kūrybinį potencialą, o kaime gyveno daugybė gabių, kūrybingų, patriotiškų, išauklėtų tarpukario Lietuvos dvasia žmonių, pasiryžusių be atlygio darbuotis jos labui.
Štabas, kaip apygardos ginkluotųjų pajėgų vadovavimo centras, sėkmingai organizavo ir vykdė karinę-taktinę, politinę - propagandinę, ūkinę - tiekimo, žvalgybos ir kontržvalgybos veiklą, leido pogrindinę spaudą, atsišaukimus (proklamacijas). Jie ir žemiau esančios partizanų organizacinės struktūros buvo pogrindžio valdžia savo veikimo teritorijoje, kurios nurodymai būdavo privalomi. Jei jie nebuvo vykdomi, gyventojai būdavo įspėjami (žodžiu ar laišku) ar baudžiami, o nusikaltėlių, kolaborantų, išdavikų laukė ir ypač griežtos bausmės.
Į Jotkonių k. žygiuodami partizanai visada griežtai laikydavosi konspiracijos taisyklių. Slapta perėję Utenos-Kupiškio vieškelį, jie Jotkonių miškeliu atžygiuodavo į miško pakraštį priešais Pajarskų sodybą – iki jos belikdavo ateiti lauko keliuku apie 400 metrų. Pirmiausia su kariškais žiūronais jie gerai išžvalgydavo apylinkes, o iš miško išeidavo tik tada, jei virš ūkinio pastato (tvarto) stogo tarp lentų ir karčių būdavo iškišta ir viena ilga - sutartinis ženklas, rodantis, kad pavojaus nėra. Pirmas keliuku eidavo apygardos vadas A.Starkus-Montė, ginkluotas čekišku Brno kulkosvaidžiu, paskui jį – kiti partizanai. Pasisveikinus ir trumpai pasišnekėjus, tėvas iškart išeidavo į lauką sargybuoti – niekada posėdžiuose nedalyvaudavo.
Kartą, esant apylinkėse ramiai padėčiai, Montė su Bebu nutarė išbandyt akies taiklumą – iškėlė ant šulinio karties taikinį ir atsitraukę iki tvarto galo į jį šaudė. Abu buvo geri, taiklūs šauliai. 1935 m. išlietas šulinio rentinys išliko toksai, koks ir buvo. Prieš namą, pastatytą ant aukštumėlės, yra ilgi betoniniai laiptai – jais vaikščiojo ir paminėtos, ir dar daug nepaminėtų žymių partizaninio judėjimų asmenybių, tikri herojai. Namo gonkelis išlikęs toks pat – net stiklai tie patys, skrebai šautuvų buožėmis neišdaužė. Namo langai, durys, jų rankenos, net grindys išlikę tos pačios, kaip ir jau minėtas stalas ir krikštasuoliai, už kurių sėdint vykdavo partizanų posėdžiai.
Kartą, tai buvo 1949 m. rudenį, Montė ir Bebas (sūnus) Steponui sako: ,,Turim sudėję ir užkasę tris bidonus su dokumentais. Norim parodyti, kurioj vietoj užkasėm, o tai žūsim ir niekas nesužinos”. Tėvas į tai atsakė: „Ooo, tokie vyrai! Nei jūs žūsit, nei ką!” O tai įvyko vos keli mėnesiai prieš Algimanto apygardos štabo žuvimą. Vlado prisiminimais, tėvas sakydavo: „Jei būtų parodę, tai tikrai tą vietą būčiau parodęs Čepukoniui ir tie bidonai būtų atsidūrę KGB”.
Ir Svėdasų, ir Šimonių NKVD ir skrebai niekada nepaliko jų šeimos ramybėje: išsivesdavo arba kviesdavo į tardymus, pasalaudavo apie sodybą, ne kartą bandė ištremti. Tėvas buvo protingas, gudrus, sugebantis labai logiškai, įtikinamai kalbėti žmogus, visada sugebėdavo iš susidariusios padėties išsisukti. Sužinojęs apie ruošiamus trėmimus, jis su šeima, susikrovę į vežimą patalynę, maisto atsargas, išvažiuodavo ir pasislėpdavo miške, o namuose pasilikdavo tik sena, apykurtė bobutė, kurios trėmėjai jau nebeliesdavo. Tačiau kalėjimo neišvengė duktė Veronika – tiesiog mokyklos klasėje buvo NKVD suimta, pateko į Lukiškių, vėliau Leningrado kalėjimus, o iš ten – šešis metus kalėti už poliarinio rato – į Vorkutos lagerius.
Taip sutapo, kad nelaimės Algimanto apygardoje prasidėjo atvykus dviems partizanų įgaliotiniams iš Žemaitijos – H.Danilevičiui-Vidmantui ir jo adjutantui J.Leškiui-Algiui, kurie turėjo perduoti Šiaurės-Rytų (Karaliaus Mindaugo) sričiai 1949 m.vasario mėn. vykusio partizanų vadų ir naujai sukurtos LLKS vadovybės nutarimus bei padėti juos įgyvendinti. O tai įvyko, deja, todėl, kad atvykimo metu buvo pažeista geležinė konspiracijos taisyklė, jog slaptos pogrindžio organizacijos narys niekada neturi žinoti daugiau paslapčių, nei jam tai priklauso.Tai, galbūt, lėmė tai, kad partizanai labai apsidžiaugė iš taip toli atvykusiais pasiuntiniais, prarado budrumą, atsipalaidavo, padarydami klaidą, kuri, pasirodo, buvo mirtina.
Nors kai kur rašoma, kad pasiuntiniai į Šimonių girią atvyko vasaros pradžioje, tai neatitinka faktų. Jų kelionė vyko ilgai ir su pertrūkiais. 1949 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanai juos atlydėjo per savo veikimo teritoriją ir perdavė Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanams: vadui A.Velaniui-Tigrui, J. Kadžioniui-Bėdai ir M. Kadžionienei-Sesutei. Tai buvo gyvi išlikę kuopos partizanai po 1949 m. rugpjūčio 17 d. dieną įvykusių Rezgių kautynių, kuriose dalyvavo ir Algimanto apygardos vadas A.Starkus-Montė. Jie atvykusius svečius nusivedė į netoli Repšėnų k. (Kavarsko vls.) esančią Vėžienės, aktyvios partizanų ryšininkės, sodybą, kurios klojime, šviežio šieno prėsle, buvo padaryta slėptuvė. Ten jie kartu pragyveno dvi savaites. Po to palydėjo juos iki Dabužių k., atsisveikino ir šie savarankiškai vieni nužygiavo šiaurės kryptimi. Prie Andrioniškio k., Butkiškių vnk. esantį Šiaurės-Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo bunkerį jie galėjo pasiekti apytikriai rugsėjo 15 d. Kiek laiko jie svečiavosi A.Slučkos-Šarūno štabo bunkeryje, mes nežinome, tačiau kai kurių Šimonių girios partizanų liudijimais, pasiuntiniai iš Žemaitijos pas juos atvyko 1949 m. spalio mėn. pradžioje (apytikriai rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje). Juos atlydėjo visi trys Butkiškių vnk. esančio štabo bunkerio gyventojai: pats srities vadas A. Slučka-Šarūnas, štabo finansų skyriaus viršininkė J.Railaitė-Neringa (jo žmona, rašiusi ir eiles) bei srities vado adjutantas B. Žukauskas-Princas, senas partizanas, vykdęs ir kurjerio pavedimus. Jie irgi pasiliko pas Šimonių girios partizanus ir ten svečiavosi apie dvi savaites. Nuo svečių (matyt, iš pagarbos, šventiškos nuotaikos) niekas ypatingai ir nebuvo slepiama, tad B.Žukauskas-Princas per tą laiką apsilankė net trijuose – Algimanto apygardos štabo (A. Starkaus-Montės), štabo ūkio dalies viršininko (P.Galvydžio-Valterio) ir Šarūno rinktinės štabo (S. Gimbučio-Tarzano) bunkeriuose, kas buvo grubus, nedovanotinas konspiracijos taisyklių pažeidimas. Per tą laiką buvo suorganizuota ir fotosesija – kartu su atvykusiais svečiais įvairiais rakursais, išradingai buvo padaryta daug puikių, vertingų, išlikusių istorijai partizaniškų nuotraukų (vienoje jų partizanų vadai atvaizduoja Gedimino stulpus), kuriose visi linksmi, geros, pakilios nuotaikos, draugiškai rūko papirosus – juk taip retai tekdavo susitikti su iš toli atvykusiais kovos broliais.
Kad tai įvyko per pirmas dvi savaites, parodo po to sekę įvykiai. Spalio viduryje (dėl saugumo tai galėjo įvykti tik išvykus srities vadui ir jį lydintiems asmenims) A.Starkus-Montė jau ruošėsi kovinei operacijai, o spalio 17 d. ją ir įvykdė – prie Juodupėnų k. surengė pasalą Šimonių miestelio čekistams. Nors pasala ir pasisekė, buvo nukauti trys MVD darbuotojai, tarp jų ir Šimonių milicijos skyriaus viršininkas E.Janin, tačiau neapsieita be nuostolių – sužeistas į šlaunį operacijai vadovavęs apygardos vadas A.Starkus-Montė. Pats štabo viršininkas A.Pajarskas-Bebas arkliniu vežimu naktį, aplinkiniais keliais, iš Svėdasų mst. slapta atvežė gydytoją, kuris bunkeryje sutvarkė ir aprišo šautinę žaizdą.
Toliau sekė partizanų visiškai nenujaustas, netikėtas ir turėjęs baisias, tragiškas pasekmes visai Apygardai įvykis. MGB visą laiką rezgė planus sunaikinti partizanus, o ypač – jų vadovybę, štabus, įsiskverbiant į jų eiles (visada stengėsi partizaninį judėjimą sunaikinti „iš viršaus į apačią”). Jie buvo gerai įvaldę „juodo darbo” technologiją, dirbo profesionaliai, nuosekliai, psichologiškai subtiliai, negailėdami tam laiko. Šiuo atveju tam buvo panaudotas MGB (KGB) agentas Mikas – 1948 m. užverbuotas buvęs (legalizavęsis) partizanas Vytautas Kučys, išvažiavęs gyventi į Kauną. Jis jau antrus metus vaidindamas dorą lietuvį, patriotą, partizanams vis siūlė savo paslaugas, pagalbą, rašė laiškelius, kvietė susitikti, žadėdamas, jog turi ryšių ir gali gauti to, ko partizanams labai reikia. V.Kučys labai gerai pažinojo srities Ryšių skyriaus viršininką A.Kubilių-Rūgštymą, su kuriuo kartu lankė pradinę mokyklą, buvo jaunystės draugai. Buvo užmezgęs ryšius ir susitikęs su pačiu Srities vadu A.Slučka-Šarūnu, tačiau šis buvo atsargus, laikė jį nuo savęs atokiau, visiško pasitikėjimo jis taip ir neįgijo. A.Kubilius-Rūgštymas, kaip senas pažįstamas, draugas, jau buvo kelis kartus su juo susitikęs. 1949 m. spalio 23d. V.Kučys-Mikas vėl pasikvietė jį į tėvų namus, esančius netoli Anykščių, Piktagalio k. Šis atėjo ne vienas, o su draugu, A.Slučkos-Šarūno asmeniniu ryšininku, partizanu A.Vildžiūnu-Vijokliu, tik neseniai palikusiu srities štabo bunkerį. Dabar būtina papasakoti jo atsiradimo tame bunkeryje istoriją.
1948 m. nuo ilgo, uždaro gyvenimo bunkeryje pašlijo B. Žukausko-Princo (Komendanto) sveikata. Nuo tokios „bunkerinės” ligos jaunam vyrui gydymas tebuvo vienas – judėjimas ir grynas oras. Šarūnas pasiuntė jį pagyventi pas Šimonių girios partizanus, į Vytenio būrį – galvojo, tenai pušynai, pakvėpuos grynu oru ir atsigaus. Besisvečiuojant įvyko nelaimė – jų būrį užpuolė NKVD kariuomenė, partizanai išsisklaidė, o B. Žukauskas-Princas buvo sužeistas šlaunį. Į srities štabą jį šlubuojantį atvedė partizanas A. Vildžiūnas-Vijoklis. Kadangi jis sužinojo štabo bunkerio vietą, buvo paliktas jame gyventi ir paskirtas Srities vado Šarūno asmeniniu ryšininku. Tačiau bunkeryje buvo per mažai vietos ir Šarūnas jį perspėdavo, kad šiam teks grįžti atgal į Vytenio būrį. 1949 m. spalio mėn. gale į štabo bunkerį atėjo drities štabo ryšių viršininkas A.Kubilius-Rūgštymas ir jį išsivedė – abu buvo susidraugavę, vienas kitu pasitikėjo, neseniai, 1949 m. rugpjūčio 17 d., abu kartu su A. Starkumi-Monte ir kitais partizanais dalyvavę Rezgių kautynėse Troškūnų miške.
Svečiai buvo svetingai sutikti ir pavaišinti – išgėrė degtinės, į kurią buvo primaišyta migdomojo preparato Neptun-20. Iš sodybos abu apsvaigę išėjo dar savo kojomis, tačiau nuėjo nebetoli – abu prarado sąmonę ir krito leisgyviai. Agentas davė ženklą pasaloje esantiems MGB kareiviams, šie juos greit surado, surišo ir išsivežė – abu atsibudo jau čekistų rankose – Kauno MGB pastate. Panaudojus aktyvias tardymo priemones – žiaurius kankinimus (tarp jų ir elektra), psichologinį spaudimą ir smurtą, Vijoklis po 4 dienų pasakė, kur yra srities štabo bunkeris, antras parodymus davė Rūgštymas, nes slėpti jau nebebuvo ko (iš tikro nėra tvirtų įrodymų, kuris iš jų pirmasis davė parodymus). Turbūt abu manė, kad per tiek laiko bunkeris bus jau paliktas, tuščias, o jo gyventojai – saugūs. Tačiau, pasirodo, niekas apie jų suėmimą nesužinojo, konspiracinė ryšių sistema nesuveikė ir A.Slučkai-Šarūnui niekas nepranešė. 1949 m. spalio 28d. MGB 98-ojo šaulių pulko 3-iojo bataliono kareiviai apsupo Butkiškių vienk., kuriame buvo štabo bunkeris. Jis buvo sudarytas iš dviejų patalpų – pirmo ir antro bunkerio, sujungtų 5 m. ilgio koridoriumi. Pirmame bunkeryje buvęs B.Žukauskas-Princas, pirma užmaskavęs įėjimą į antrą bunkerį, pasidavė gyvas, tačiau ši gudrybė nepavyko-viskas buvo pasakyta, apie antrą bunkerį čekistai jau žinojo. Supratę, kad atsidūrė padėtyje be išeities antrajame bunkeryje buvę srities vadas A.Slučka-Šarūnas, srities štabo finansų skyriaus viršininkė J.Railaitė-Neringa ir ryšių įgaliotinis, šeimininkų sūnus J.Jovaiša-Lokys jokių kitų išeičių ir nebeieškojo – pirma sudegino dokumentus, o po to susisprogdino granata.
Belieka pridurti, kad šiuo atveju buvo grubiai pažeistos konspiracijos taisyklės – Butkiškių vnk. esančiame štabo bunkeryje A.Slučka-Šarūnas gyveno nekeisdamas vadavietės vietos nedovanotinai ilgai, nuo 1947 m. (nors turėjo dar du atsarginius bunkerius ūkininkų sodybose netoli Andrioniškio), jo vietą žinojo per daug žmonių – partizanų vadų, štabo pareigūnų, partizanų, ryšininkų, o tai, galų gale, ir baigėsi tragedija.
Patekus į čekistų rankas gyvam B.Žukauskui-Princui, buvo atverstas Algimanto apygardos tragedijos puslapis. B.Žukauskas-Princas Kauno MGB pastate buvo žiauriai kankinamas, patyrė didžiulį psichologinį smurtą ir po trijų parų ėmė duoti parodymus – 1949 m. spalio 31 d. papasakojo čekistams apie keturis Šimonių girioje jam žinomus štabo bunkerius, nubraižė jų schemas, pasakė, kas juose gyvena. Savo atsiminimuose E. Valevičiūtė-Nida, Šarūno rinktinės štabo bunkeryje į MGB rankas gyva pakliuvusi partizanė, apie tardymo metu vykusią akistatą su B.Žukausku-Princu pasakojo: „Kaip jis buvo apdegintas visas, baisus, ant rankų pūslės. Tai aš galvojau: ,,Koks kankinys. Aš atleidžiu, Dieve, atleisk jam!".
Čia būtina paminėti tuo metu galiojusią partizanų konspiracijos taisyklę, jog pakliuvęs į priešo rankas partizanas turi žūtbūt atsilaikyti tris paras – tam, kad sutartu laiku negrįžus jo kovos draugai spėtų pakeisti dislokacijos vietą: skubiai paliktų bunkerius, slėptuves ar stovyklas ir persikraustytų į kitas saugias vietas. Tai turėdavo būti atlikta per vieną, dvi, daugiausiai – iki trijų parų. Būdavo atsitikimų, kai partizanai, kilus įtarimui, nuo sutarto grįžimo laiko praėjus net ir 10 min. jau palikdavo bunkerį. Tuo pačiu čekistai irgi žinodavo šią konspiracijos taisyklę, todėl patekusius į jų rankas partizanus ir ryšininkus stengdamiesi kuo greičiau iškvosti kankindavo ypač žiauriai: ir mušdavo, ir svilindavo, ir degindavo, išsukdavo sąnarius, sulaužydavo kaulus, merkdavo galūnes į verdantį vandenį, būdavo atvejų, kad užpildavo ant pilvo ir degančių žarijų – su priemonėmis niekada nesiskaitydavo, svarbiausia būdavo rezultatas. Kad išsaugotų suėmimo slaptumą ir partizanai nespėtų imtis kontrpriemonių, MGB veikdavo labai profesionaliai – suimtąjį iškart aprengdavo plačia palapinsiauste, veidą aprišdavo maskuojančia medžiaga ir dar užsmaukdavo kapišoną. Taip buvo padaryta ir suėmus Rūgštymą bei Vijoklį, tas pats buvo padaryta ir paėmus į nelaisvę B. Žukauską-Princą. Mes nežinome, ar Šimonių girioje gyvenantiems partizanams ryšininkų buvo pranešta apie srities štabo bunkerio žuvimą, o jei ir buvo, tai jie manė, kad visi jo gyventojai gyvi nepasidavė ir žuvo. Apie Princo suėmimą tuo metu niekas, išskyrus MGB ir suimtus Jovaišų šeimos narius, dar nežinojo, todėl ir jokių priemonių nebuvo imtasi – visi manė, jog jų bunkeriai yra saugūs.
1949 m. lapkričio 1d., Visų Šventųjų dieną, ankstų rytą MGB 298-ojo šaulių pulko 3-ojo bataliono kareiviai apsupo Šimonių girioje prie Priepado ežero esantį Algimanto apygardos štabo žieminį bunkerį (jis buvo iškastas 1948 m. rudenį). Maždaug už 3 kilometrų esančiame Šarūno rinktinės štabo bunkeryje tuo metu buvusi partizanė E.Valevičiūtė-Nida savo atsiminimuose pasakojo, kad ryte jie išgirdo du stiprius sprogimus, o po to pasigirdo automato šūviai. Po jų apie pusvalandį buvo tyla, po to prasidėjo vėl šaudymas – „pliekė kaip reikiant”, girdėjosi sprogimai. Jai ir jos bendražygiams net nekilo įtarimo, kad įvyko išdavystė ir puolamas A.Starkaus-Montės bunkeris. Jie pagalvojo, kad, kaip būdavo ir anksčiau, prie ežero atėjo debeikiečių partizanų būrys (J.Kemeklio-Tauro ar T. Kvyklio- Klajūno vyrai) ir šįkart susidūrė su NKVD kariuomene. Nutarė, kad vakare, sutemus, eis išsiaiškint, kas ten atsitiko.
Apygardos štabo bunkerio paėmimo operacija prasidėjo 10 val. ryto ir tęsėsi apie 3-4 val., nes partizanai įnirtingai priešinosi - jame buvo ne tokie vyrai, kurie pasiduoda. Štabo bunkeris pagal 2015 m. atliktus archeologinius kasinėjimus ir MGB schemą, buvo didelis, 4,7 x 4,7 m pločio, nuo jo į ežero pusę tęsėsi 13,8 m ilgio pagrindinis tunelis (koridorius), užsibaigęs išėjimo anga, uždengta dėžės formos dangčiu, pripiltu smėlio. Ji buvo už seno kelmo, šalia miško linijos ir joje išvažinėto miško keliuko (kad neišsimintų takai, partizanai vaikščiodavo išvažinėtu keliuku). Šiame tunelyje, du metrai nuo angos, buvo maža (1,2 x 0,7 m dydžio) tualeto patalpa. Kitoje pusėje buvo 5,5 m ilgio atsarginis išėjimo tunelis su anga ir užmaskuotu dangčiu, o jo šone, arčiau bunkerio – kanceliarijos patalpa. Matyt, tie girdėti sprogimai – tai MGB kareivių įvykdytas tunelių dangčių išsprogdinimas (patys iškelti dangčius bijojo). Pagrindinė kova vyko ties tunelių (koridorių) išėjimų angomis – rusai iš kelių metrų atstumo šaudė į angas, o partizanai iš tunelių atsišaudė. Pagal MGB sudarytą schemą, du partizanai žuvo pagrindiniame koridoriuje apie 1,5-2 m nuo išėjimo angos, ties tualeto durimis. Vienas iš jų tikrai turėjo būti A.Starkus-Montė – tualete rasta jo čekiško Brno kulkosvaidžio tuščia šovinių dėtuvė (matyt, šaudė užsiglaudęs už tualeto patalpos kampo, o keisdamas šovinių dėtuvę, tuščią, iššaudytą, numetė sau po kojomis). Dar du kiti partizanai žuvo atsarginiame tunelyje (koridoriuje) – vienas apie 1,5 m nuo atsarginės išėjimo angos, kitas – ties įėjimu į kanceliariją, apie 5 m atstumu nuo angos (matyt, atsišaudė užsiglaudęs už kanceliarinės patalpos kampo). Likę trys partizanai žuvo pagrindinėje bunkerio patalpoje (tarp jų turėjo būti abi merginos, ginkluotos tik trumpaisiais ginklais). Atliekant archeologinio kasinėjimo darbus, bunkerio patalpose (koridoriuose) rastos 56, o šalia bunkerio kasant išmestos dar šešios (4 iš jų susprogusios nuo karščio) vokiškų šovinių tūtelės ( „Mauser“ karabino 7,92 mm kalibro šovinių tūtelės). Galima sakyt, kad didžioji jų dalis ar net visos priklausė Montės čekiškam Brno kulkosvaidžiui (jis turėjo dar dvi atsargines dėtuves (iš viso tris), jose tilpdavo po 20 šovinių, viso - 60). Teoriškai dalis iššautų vokiškų šovinių gilzių galėtų priklausyti ir J.Burneikai-Tardytojui, nes jis buvo ginkluotas vokišku „Mauser-98k“ karabinu, tačiau labai mažai tikėtina, kad šioje artimoje kovoje šis buvo panaudotas - tokiais atvejais naudojami, kaip efektyviausi, tik automatiniai ginklai. Žinoma, kad J.Leškys-Algis buvo ginkluotas rusišku PPŠ-41 automatu (pistoletiniai TT-33 7,62 mm kalibro šoviniai), A.Pajarskas-Bebas – rusišku, pusautomatiniu SVT-40 šautuvu, vadintu „dešimtuku” (Mosino karabino 7,62 mm kalibro šoviniai), o A. Matelis-Audenis – vokišku automatu MP-40 (9 mm kalibro pistoletiniai „Parabellum“ šoviniai). Be jokios abejonės, šioje artimoje, ilgai trukusioje kovoje buvo panaudoti visi šie automatiniai ginklai.
Žinoma, kad partizanai patys buvo užminavę bunkerį ir galima daryti prielaidą, kad jie patys susprogdino pagrindinį tunelį (koridorių), kad sprogimo banga nublokštų lubas su žemėmis ir iš tunelio pasidarytų apkasas, patogus gynybai. MGB ataskaitoje apie tai nerašoma, tik pažymima, kad partizanams pasiūlius pasiduoti, šie atsakė šūviais ir po kovos buvo sunaikinti. MGB kareiviai, siekdami palaužti pasipriešinimą, per tunelio angas sumetė net 14 puolamųjų granatų RGD-42 (rasta 14 jų svirčių), didelė tikimybė, kad šaudė į jas ir signalinėmis raketomis, sukeldami tuneliuose gaisrą, troškius dūmus. Visa tai įvertinus galima pagrįstai teigti, jog keturi tuneliuose (koridoriuose) kovoję, atsišaudę partizanai žuvo nuo MGB kareivių pro išėjimo angas įmestų granatų sprogimų (nuo jų neįmanoma buvo apsisaugoti, šie jas, matyt, mėtė tol, kol nutilo šūviai). Galima dar pakartoti - jie kovėsi ir žuvo vos 1,5-2 m, o vienas jų – 5 m nuo išėjimo angos, pačiame įmęstų granatų sprogimų epicentre (tikrai žinoma, jog A.Starkaus-Montės ir A.Pajarsko-Bebo kūnai buvo sprogusių granatų labai sudarkyti). Likusieji trys partizanai, vyras ir dvi merginos, buvę pagrindinėje bunkerio patalpoje, nusišovė (abiejų merginų kūnuose, pagal Vandos Vigelytės atsiminimus, buvo tik šūvių paliktos žaizdos smilkiniuose). Paėmę šį bunkerį, MGB kareiviai išnešė žuvusiųjų kūnus. Juos pirmiausia domino ar tarp jų yra A.Starkus-Montė, todėl iškart apžiūrėjo, ar yra sužeidimas šlaunyje (apie tai jau žinojo). Bunkeryje žuvo septyni partizanai: Algimanto apygardos vadas A.Starkus-Montė, apygardos štabo viršininkas A.Pajarskas-Bebas, Organizacinio skyriaus viršininkas A.Matelis-Audenis, Ryšių skyriaus viršininkas J.Burneika-Tardytojas, LLKS vadovybės atstovo Šiaurės-Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srityje H. Danilavičiaus-Vidmanto adjutantas Juozas Leškys‑Algis, partizanė (buvusi ryšininkė) S.Vigelytė-Živilė ir partizanė B.Šniuolytė-Ida (A.Pajarsko-Bebo sužadėtinė, kai kurių liudijimais – žmona (priėmę ,,šliūbą“ (susituokę) Adomynės bažnyčioje).
Paėmus šį bunkerį, buvo puolamas Apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininko P.Galvydžio - Valterio bunkeris, esantis Šimonių girios pakraštyje, netoli Aluotų k. Jis buvo paimtas labai greitai – rusų kareiviams atkėlus bunkerio dangtį ir pasiūlius Valteriui pasiduoti, šis nusišovė.
Toliau buvo paimtas prie Varležerio buvęs bunkeris, o jame gyvenęs P.Plechavičiaus kuopos Žalgirio būrio partizanas S.Šukys-Mauzeris (g. 1911-05-22) nepasidavė ir nusišovė.
Po to B.Žukauskas-Princas nuvedė MGB 137-ojo pulko kareivius ir Kauno MGB skyriaus operatyvinius įgaliotinius prie Šarūno rinktinės štabo bunkerio, esančio netoli Denionių ežero. Tai buvo didelis, žieminis, su ilgu pagrindiniu tuneliu (koridoriumi) bunkeris, kurio anga atsidarydavo prie pat miško keliuko (irgi tam, kad neišsimintų takeliai, ypač žiemą), jame laikėsi 8 partizanai. Ryte išgirdę šūvius, jie svarstė, ką daryt – ar pasilikt, ar trauktis į atsarginę slėptuvę. Niekas išdavystės neįtarė. Vienas iš partizanų pasakė: „Jeigu niekas neišdavė, nė pats velnias mūsų slėptuvės neras, o jeigu eisime per mišką, rizikuojame pakliūti į pasalą”. O rusai, pasirodo, apie bunkerį žinojo viską: ir kas, ir kiek jame gyvena, kad jis turi tris išėjimus, kad jie užminuoti trimis minomis.
Apie pusiaudienį, praėjus dviems valandoms nuo Montės bunkerio paėmimo, esantys bunkeryje partizanai išgirdo, kad kažkas virš bunkerio vaikšto, bado, kasa žemę. Visi suprato – rusai surado bunkerį. Šarūno rinktinės vadas S. Gimbutis-Tarzanas iškart įsakė ruoštis kautynėms, pradėti deginti dokumentai, niekas neketino pasiduoti gyvas. Buvo nuspręsta susprogdinti du išėjimus, o pro trečią, kilus sąmyšiai, bandyti pasitraukti. Uždegus dviejų išėjimų minų Bikfordo šniūrus, jie pradėjo per atsarginį išėjimą trauktis, tačiau planas nepavyko. Vienu metu sprogo ir jų, ir kareivių bunkerio sprogdinimui padėti sprogmenys (tolas), gavosi labai galingas sprogimas, tiesiog nunešęs bunkerio lubas su žemėmis. Jie tapo priešui matomi, be priedangos, „kaip ant delno”, sulipę į medžius į juos šaudė rusų kareiviai, o H.Danilevičius-Vidmantas į juos – iš savo „desantinio” automato (PPS-43). Sprogimo metu J. Lapieniui-Dariui į galvą pataikė skeveldra, pliūptelėjo kraujo fontanas, aptaškęs A.Valevičiūtę-Nidą, A. Žilys-Žirnis atsišaudė iš kulkosvaidžio. Visi buvo sužeisti, apkurtę, apsvaigę nuo sprogimo bangos. S. Gimbutis-Tarzanas jau norėjo susisprogdinti, tačiau E.Velavičiūtė-Nida puolė jam ant kaklo, sakydama: Nereikia, Stasiuk, nereikia!
Žuvo trys partizanai: H.Danilevičius-Vidmantas, J.Lapienis-Darius ir A.Žilys-Žirnis, o į nelaisvę pateko penki: Šarūno rinktinės vadas S.Gimbutis-Tarzanas, V.Karosas-Vilkas, F. Niaura-Barsukas, S. Kriaučiūnas-Jaunutis ir E. Valevičiūtė-Nida. Juos nuvežė į Svėdasų skrebų būstinę, kur buvo suvažiavę daug Kauno MGB čekistų, ir pradėjo tardymus, o tokiais atvejais, siekdami kuo greičiau iškvosti, sužinoti paslaptis, kankindavo labai žiauriai, su priemonėmis visiškai nesiskaitydavo. S.Gimbutis-Tarzanas, kuris sakydavo, jog gyvas niekada nepasiduos, tardomas, mušamas pirmas palūžo ir sutiko duoti parodymus – išdavė du Šimonių girioje buvusius bunkerius: A. Jančio-Žaibo (Tigriečių) bunkerį prie Iženos upelio ir Barčio kalne esantį Ryto bunkerį. Labai žiauriai tardė V.Karosą-Vilką: mušė, daužė, galų gale, laikydami užlaužę rankas ir kojas, pasėmė iš ,,pečiaus” ir ant nuogo pilvo užpylė karštų žarijų. Šis neatsilaikė ir išdavė irgi du bunkerius: Kęstučio žieminį bunkerį Šimonių girios pakraštyje, prie Sliepsiškio k., ir Kunigaikščio Margio rinktinės štabo bunkerį Drobčiūnų miške.
Lapkričio 2 d. ankstų rytą čekistinė-karinė operacija tęsėsi toliau. Pirmiausia buvo šturmuotas Kęstučio bunkeris, esantis Sliepsiškio k. palaukėje. Jame nepasidavė ir žuvo visi penki partizanai: P.Plechavičiaus kuopos, Žalgirio būrio vadas A.Žilys-Kęstutis, A. Niaura-Tursas, Genaitis, J. Pakštas-Gegutė, Bronius Birkus-Klevas ir V.A.Vizbarienė-Gražina (pradinių klasių mokytoja).
Žaibo bunkeryje (ten laikėsi Tigro būrio partizanai, jis dar vadinamas Tigriečių bunkeriu) besipriešindami irgi žuvo visi šeši partizanai: A.Jančys-Žaibas, V.Jančys-Tėvukas, Regina Jančytė (Tėvuko duktė), V. Kirdeikis-Papartis, G.Lapienis-Dudutis ir J. Mazurevičius-Briedis. Jiems nepadėjo išsigelbėti net iškąstas 80 m ilgio atsarginio išėjimo tunelis – viską Tarzanas pasakė, viską čekistai žinojo. Ankstyvą rytmetį buvo šturmuojamas ir Ryto bunkeris, esantis Barčio kalne. Apie tai savo atsiminimuose papasakojo išlikęs gyvas Jurgis Trečiokas-Rytas.
Apie MGB ruošiamus Šimonių girios valymus jiems iš anksto pranešdavo iš Kauno (partizanai turėjo savo agentų ir Kauno MVD/MGB struktūrose). Taip buvo ir šįkart, tačiau visi buvo tikri, kad rusai patys surast bunkerių nesugebės, o išdavimų niekas nesitikėjo: visi gyveno draugiškai, kaip broliai ir seserys, vieni kitais pilnai pasitikėjo, net pykdavo ant J.Kimšto-Žalgirio, kad gyvena pasislėpęs, atskirai, slaptai (t.y., konspiratyviai). Lapkričio 1 d. pavakary baigėsi visa dieną trukęs šaudymas (jų bunkeris buvo už 3 km), visi suprato, kad rusai daužė A.Starkaus-Montės bunkerį. Jie ėmė tartis, ką daryt: eiti palaukėn pavojinga, gali miške būti rusų kariuomenės pasalos, o gyventojai apie padėtį dar nieko nežinos. Nutarė dar vieną dieną pralaukti, o sutemus eit pasižvalgyti.
Ankstų rytą, brėkštant, prieš uždarant ir užmaskuojant angą, jis su partizanu Steponu Šukiu-Princu buvo išlindę pakvėpuoti grynu oru į viršų. Atrodė tylu, ramu, bet Stepo klausa buvo geresnė – jis sukluso ir tyliai pasakė, kad girdi žingsnius. Abu tuojau įlindo į bunkerio vidų, uždarė jo angą. J.Trečiokas-Rytas nusiavė batus ir atsigulė ant gultų, kai pasigirdo šūviai Kęstučio bunkerio pusėje, o jis buvo už dviejų kilometrų. Pasidarė neramu, jis tuojau pašoko, vėl apsiavė batus. Netrukus jau netoli jų bunkerio pasigirdo šūvis, o po jo ir žingsniai, trepsėjimas viršuje. Visi suprato: rusai! ,,Pasiėmiau šautuvą (rusišką ,,dešimtuką” SVT-40, R.P.), persižegnojau, prisimena J. Trečiokas-Rytas, ir paprašiau: ,,Viešpatie, gelbėk, jei esu to vertas, o jei ne, leisk žūti nuo pirmos kulkos! Nejaučiau baimės.“ Virš bunkerio prasidėjo didžiulis trukšmas: trepsi, laužtuvais žemes bado, eglutes rauna, pro išėjimo angos dureles pasimatė įbesto gelžgalio galas. Rytas pro bunkerio ventiliacijos angą išmetė granatą, galvojo po sprogimo per angą šokti į viršų, tačiau ši nesprogo. Visi draugai sėdėjo išbalę, išsigandę, anei krust.
Rusų kareiviai pradėjo badyt bunkerio dureles. Šalia jų, šone, buvo įrengta tualeto patalpa, kurioje už kampo užsiglaudęs Rytas prikišo prie jų šautuvo vamzdį ir iššovė. ,,Užgrojo“ kareiviai – kulkos zvimbė kaip bitės. Iššaudęs vieną apkabą, užsitaisė antrą. Stepas jam sako: ,,Jurgiuk, aš šaunuosi!”, nors anksčiau apie tokius sprendimus niekada net nebuvo užsiminęs. Rytas bandė jį sulaikyti, atkalbėti: ,,Nesišauk, žiūrėsim, kaip dar bus!”, bet šis nepaklausė ir padarė taip, kaip buvo nusprendęs - trinktelėjo šūvis, tik ,,tiiin!” ir viskas. Rusai pradėjo iš kulkosvaidžio „kapoti” tiesiai į angos dureles, o jis iškiša šautuvo vamzdį iš tualeto patalpos ir vis ,,pokšt” į jų pusę.Taip iššaudė jau tris apkabas (iš viso 30 šovinių).
Pabiro smėlis, bešaudant į viršų rusų kulka pataikė į kojos pirštą. Nuo angos atsitraukė į bunkerio vidų. Sesuo Rozalija verkia. Rytas sako: "Persižegnok, nušausiu! " Sesuo: "Ne..." Per bunkerio kaminą rusai įmetė granatą – ši sprogo bunkerio viduje, bet nieko nesužeidė. Nušlubavo apie 1 0m prie galinės landos. Žiūri, kada jie atidengs angą, o tada bandys šokti į viršų. Tuo metu rusų kareiviai susprogdino ant bunkerio viršaus padėtus sprogmenis (tolą) – lubos sprogimo bangos buvo tiesiog ,,nuneštos”, pabiro smėlis. Visi apkurtę, apsvaigę, sužeisti pakliuvo į čekistų rankas. "Kuris iš vidaus šaudėt?" – lietuviškai klausia vienas iš jų, išsitraukęs iš dėklo pistoletą. Rytas greit susiorientavo pasakyt, kad šaudė tas, kuris nebegyvas (nusišovęs partizanas S.Šukys-Princas). Kareiviai sukūrė laužą, sanitaras aprišo koją. Netrukus vėl pasigirdo šūviai ir sprogimai – jis suprato, kad čekistai surado ir Tigriečių bunkerį. Nors jame ir buvo atsarginė anga išlįsti, bet žuvo visi. Netrukus visus nuvarė į mašiną, kurioje sėdėjo palapinsiauste (marška) apgaubtas aukštas vyras, atvedęs čekistus prie jų bunkerio. Tai galėjo būti arba S.Kriaučiūnas-Jaunutis, arba F. Niaura-Barsukas, nes tik jie žinojo jų bunkerio vietą.
Ryto bunkeryje žuvo partizanas S.Šukys-Princas, gyvi į nelaisvę pakliuvo J.Trečiokas-Rytas, Juozas Indrašius-Sakalas , J.Rimkus-Gaspadorius ir Rozalija Trečiokaitė-Rožytė (Ryto sesuo).
Drobčiūnų miške, Kunigaikščio Margio rinktinės štabo (Viesulo) bunkeryje gyvenantiems partizanams šio bunkerio globėjas Balandis (slapyv.) jau lapkričio 1 d. vakare pranešė, kad žmonės kalba, jog Šimonių girioje čekistai susprogdinę paėmė Šarūno rinktinės štabo bunkerį, o į jų rankas gyvi pakliuvo penki partizanai kartu su jų vadu S.Gimbučiu-Tarzanu. Deja, seni, patyrę partizanai tokia baisia žinia nepatikėjo, manė, kad tai tik kažkokie bobiški gandai, ,,išmislai”, tarpusavy kalbėjo: Aaa, negali būti! O pasirodo – gali! Tačiau, deja, tos lemtingos, fatališkos klaidos jau nebebuvo galima ištaisyti. Jau kitos, lapkričio 2 d. ankstų rytą MGB kareiviams apsupus jų bunkerį, jie irgi pakliuvo į beviltišką padėtį, tačiau nepasidavė, priešinosi, atsišaudė net dvi valandas. Trys iš jų bandė veržtis pro bunkerio angą viršun, bet žuvo nuo kulkosvaidžių ugnies, keturi vyrai nusišovė bunkerio viduje, o rinktinės vadas J.Kemeklis-Rokas stebuklingai išsigelbėjo. Jis iššliaužė ilgu atsarginiu tuneliu, atsidarė angą, rusiško automato (PPŠ) serija nušovė šonu į jį stovėjusį MGB kareivį ir sugebėjo laimingai pabėgti. Tai rodo, jog šįkart atsarginių išėjimų čekistai nežinojo.Tai buvo partizaniškos laimės dalykas – juk bunkerį plačiu žiedu buvo apsupę MGB kareiviai, o prasiveržusį partizaną vydavosi, persekiodavo labai aršiai, kaip ,,pasiutę šunys”. Jis ir buvo tas vienintelis laimingasis, tiesiog per stebuklą ištrūkęs iš čekistų nagų. Štabo bunkeryje žuvo šie 7 partizanai: rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas P.Dilys-Tarzanas, rinktinės vado adjutantas S.Gimbutis-Rūkas, Dariaus ir Girėno kuopos vadas P.Černius-Tigras, J.Tumo-Vaižganto kuopos vadas A.Nakutis-Viesulas, būrio vadas K.Palskys- Ąžuolas, eiliniai partizanai J.Meškauskas-Caras ir P.Miškinis-Šarūnas. Kartu prarasta ir spaustuvė, vykdžiusi apygardos ir rinktinės partizaniškų laikraščių leidybą: šapirografas ir dvi rašomosios mašinėlės, taip pat radijas, antspaudai ir kt.
Šimonių girioje čekistų nesurastas liko tik Tigro bunkeris – Margio būrio vado V. Čepukonio-Tigro žieminis bunkeris, esantis Šimonių girioje prie Iženos upelio, Adomynės kaimo pusėje. Jis buvo ką tik iškastas, į jį partizanai dar tik neseniai buvo persikraustę iš vasarinio, apie jį mažai kas žinojo. Paimti gyvi partizanai Svėdasų stribų būstinėje buvo mušami ir kankinami pernakt, o MGB karininkai ir vietiniai stribai kartodavo vieną ir tą patį klausimą: Kur yra Tigro bunkeris!? Ypač kentėjo E.Valevičiūtė-Nida. Čekistai žinojo, kad Tigro bunkeryje gyvena jos sesuo J.Valevičiūtė-Astra ir manė, kad jinai žino jo vietą. Kankinimai buvo tokie žiaurūs, kad ji savo atsiminimuose sakydavo: ,,Jei būčiau žinojusi, būčiau neatlaikiusi, pasakiusi, tačiau, laimei, nežinojau.”
Siekdami palengvinti ar nors kiek atitolinti kančias, kankinami partizanai būdavo priversti ką nors pasakyti, o tokiais atvejais, kad niekas nenukentėtų, pats nekalčiausias dalykas būdavo nurodyti bunkerius, kuriuose partizanai jau nebegyveno. Tad lapkričio 3 d. čekistinė-karinė operacija Šimonių girioje tęsėsi. Visą naktį mušti, kankinti, surištomis rankomis partizanai buvo vedžiojami po mišką (kalba būdavo trumpa – įremia pistoleto vamzdį į pakaušį ir pirmyn – vesk, rodyk, o jei ne – gausi kulką!), čekistams parodydami tik senus, tuščius bunkerius. Juos šturmuojant miške iki pietų vėl aidėjo šūviai, griaudėjo sprogimai, tačiau iš partizanų jau niekas nebežuvo (iš viso čekistų surastų bunkerių skaičius per tris dienas siekė net 14, iš jų 6 – tušti, negyvenami). Pats J.Trečiokas-Rytas parodė du tuščius, nebegyvenamus vasarinius bunkerius: J.Lapienio-Jokerio ir V.Čepukonio-Tigro, tačiau nieko neišdavė, niekas nuo jo nenukentėjo.
Iš viso per MGB organizuotą Šimonių girioje karinę-čekistinę operaciją 1949m. lapkričio 1-2 dienomis žuvo net 30 partizanų, 10 jų pakliuvo į čekistų rankas gyvi, buvo sunaikinti 8 partizanų gyvenami ir 6 tušti, jau palikti bunkeriai. Žuvo visa Algimanto apygardos vadovybė, visi patyrę vadai. Nors Kunigaikščio Margio rinktinės vadas J.Kemeklis-Rokas ir bandė ją atkurti, tačiau tam trūko vadovaujančių kadrų. 1950 m. Šiaurės-Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado įsakymu Algimanto apygarda buvo panaikinta, o jos teritorija padalinta tarp Vytauto ir Vyčio apygardų.
Nutilus Šimonių girioje šūviams artimieji, giminės naktį paslapčia išėjo ieškoti savo žuvusių sūnų, brolių, seserų kūnų.Tiktai žuvę Drobčiūnų miške Kng. Margio rinktinės štabo nariai, septyni vyrai, buvo atvežti į Svėdasų mst. ir suguldyti prie skrebų būstinės, už aukštos tvoros, kad žmonės nematytų. Visi kiti žuvę partizanai MGB kareivių laikinai buvo užkasti ar prie bunkerių, ar išsprogdintų tunelių (koridorių) grioviuose. Kodėl žuvusių partizanų kūnai buvo palikti žūties vietose, išlieka klausimas: arba čekistai buvo labai užsiėmę, arba todėl, kad nenorėjo per Spalio revoliucijos šventes, kurių metu aikštėse rengdavo ,,darbo žmonių” demonstracijas ir mitingus, jose suguldyti daugybę žuvusių, išdarkytų žmonių kūnų, tuo parodydami, koks komunistinis režimas yra žiaurus, kruvinas ir nusikalstamas.
Partizanės, buvusios ryšininkės S.Vigelytės-Živilės, kilusios iš Sliepsiškio k. ir žuvusios Algimanto apygardos štabo bunkeryje, sesuo Vanda, vienuoliktos klasės mokinė, ankstų rytą pasiėmė arklį ir išjojo į Šimonių girią ieškoti žuvusios sesers. Ji težinojo, kad bunkeris yra prie ežero, tad jojo aplink jį. Artėjant prie susprogdinto bunkerio arklys pasidarė neramus, pradėjo prunkšti. Žuvusiųjų sudarkytus kūnus, plonai užbertus smėliu, ji surado išsprogdinto pagrindinio tunelio griovyje, seserį atpažino pagal šalikėlį.
Nutilus Šimonių girioje šūviams, granatų sprogimams, Steponas Pajarskas naktį pėsčias, paslapčia, saugodamasis, kad nepatektų į rusų pasalas, pasiekė už 5,5-6 km prie Priegodo ežero esantį štabo bunkerį, kurio vietą gerai žinojo. Širdyje dar vylėsi, kad gal žuvo ne visi, kad gal sūnus Albinas išliko gyvas. Septynis žuvusių partizanų kūnus, užbertus plonu smėlio sluoksniu, rado išsprogdinto pagrindinio tunelio griovyje – juos atsikasė plikomis rankomis. Ieškojo savo sūnaus Albino (A.Pajarsko-Bebo), tačiau jo nerado (tiksliau - neatpažino). Grįžęs namo vis kalbėjo: „Visus radau, o savo sūnaus – ne!” Atrodė, kad gal įvyko stebuklas, išliko gyvas, vis dar neprarado vilties.
Tačiau vienas žmogus atsidūręs tokioje bėdoje buvo tiesiog fiziškai bejėgis ką nors padaryti – juk reikėjo kūnus ir išvežt, ir palaidoti. Grįžęs į Jotkonių k. jis paprašė kaimynų pagalbos – šie sutiko iškart, be žodžių, nei vienas neatsisakė padėti – partizanų valdžią kaimo žmonės gerbė. Jau ketvirtą naktį ( iš lapkričio 4-os į 5-ą) jie tyliai, slapčia, trimis arkliniais vežimais atvažiavo prie bunkerio. Šešių partizanų kūnai buvo užkasti vienoje vietoje, tik A.Starkaus-Montės kūnas, susuktas į baltą paklodę, užkastas atskirai. Matyt, jis buvo paruoštas išvežti į Kauną atpažinimui – čekistai visada su partizanų vadais taip darydavo. Kai kurie kūnai granatų sprogimų buvo labai sudarkyti, vienam nutraukta koja, kitiems kitos kūno dalys. Galų gale trijų vežimų naktinė procesija vingiuotu, duobėtu miško keliuku, einančiu nuo Andrioniškio, privažiavo Kupiškio-Utenos kelią. Kaip Steponas Pajarskas pasakodavo savo sūnui Vladui, nervai buvo taip įtempti, kad nebejautė jokios baimės, ėjo kaip į mirtį, nebesvarbu, kas bus, tas bus, nes jei būtų sutikę skrebus ar rusų kareivius – iškart „gatava”, būtų visi pražuvę. Netoli kelio sustoję, pasiklausę, pasižvalgę, ar niekas neateina, neatvažiuoja, greitai jį pervažiavo ir iškart pateko tiesiai į Jotkonių k. vedantį keliuką. Privažiavę kaimą, ties jo išsišakojimu pasuko į Jotkonių kaimo krūmelius, kuriuose ir suguldė žuvusiųjų kūnus. Vandos Vigelytės atsiminimais, jai pranešė, kad abi žuvusias partizanes į miškelį atvežė Steponas Pajarskas. Ji atlėkė viską metusi. Vaizdas buvo sukrečiantis. Abi merginos buvo nusišovusios iš pistoleto (arba tai padarė jų paprašytas kartu buvęs partizanas) – ir vienai, ir kitai smilkinyje matėsi šūvio palikta žaizda, abiejų ilgi, gražūs plaukai buvo pilni kraujo krešulių, drabužiai - kruvini, sudraskyti. Ji išplovė jų plaukus, apiplovė kūnus, B.Šniuolytę-Idą aprengė sesers likusiu sijonu, palaidinė tiko sena. Žuvusių partizanų kūnai sprogimų buvo labai sudarkyti, suplėšyti, dar niekas taip sužalotų kūnų nebuvo matęs. Susirinko namiškiai, giminės, kaimynai, visi iš skausmo verkė, moterys alpo, vaitojo. A.Starkui-Montei per šlaunį buvo nutraukta koja, pirštas, ant kurio jis mūvėjo sidabrinį žiedą su Vytimi, irgi buvo nutrauktas, laikėsi tik ant plono odos gabalėlio. Tą žiedą pasiėmė Steponas Pajarskas, prieš mirtį perdavęs jį sūnui Vladui, kurį šis tebesaugo iki šiol. Iš pradžių A.Pajarsko-Bebo kūno nei tėvai, nei seserys neatpažino, nes jis buvo baisiai sužalotas – granatos sprogimo tiesiog nuplėšta pusė galvos, visas veidas, tik vėliau susirinkę kaimynai vien tik pagal išlikusį auksinį dantį nustatė, kad tai tikrai Albino kūnas. Vieni kaimo vyrai žuvusiems darė karstus, kiti atidavė jau turėtus, visų kūnai buvo apiplauti, sutvarkyti, švariai aprengti ir paruošti paskutinei kelionei. Laidotuvės vyko naktį, iš lapkričio 6-os dienos į 7-ąją. Sutemus kaimo vyrai išėjo į Adomynės kapines kasti duobių.Tyliai, greitai darbuodamiesi jie iškasė tris duobes šalia kapinių tvoros, kad būtų galima arti su vežimu privažiuoti. Sužinojus, kad duobės jau paruoštos, vienas po kito pajudėjo vežimai su karstais – jie važiavo trumpiausiu, apie 3km ilgio lauko keliuku, tiesiai jungiančiu Jotkonių ir Adomynės kaimus. Atsargiai, tyliai, nekeldami triukšmo, iš eilės po vieną jie privažiuodavo prie kapinių tvoros, karstus vyrai greit iškeldavo iš vežimo ir per betoninę tvorą perduodavo į rankas kitiems, o šie juos nuleisdavo į duobes. Viskas vyko labai greitai. Į vieną duobę kartu buvo palaidoti A.Starkus-Montė, A. Pajarskas-Bebas ir B.Šniuolytė-Ida, į kitas dvi – po du karstus kiti partizanai. Po to žemė buvo išlyginta, užmaskuota, kad nesimatytų jokių šviežio laidojimo žymių.
Čekistai, atvažiavę išsivežti prie Algimanto apygardos štabo bunkerio laikinai užkastų žuvusių partizanų kūnų, jų neradę tiesiog pasiūto. Ant kojų sukelti skrebai apieškojo, iššniukštinėjo visas artimiausių kaimų kapines, iškasė net tris naujai supiltus kapus, atidarinėjo karstus, tačiau viskas buvo perniek. Adomynės kapinės jau buvo toliau nuo Šimonių girios, kitapus Kupiškio-Utenos vieškelio, jose ieškoti jiems net ir į galvą neatėjo, o iš informatorių, agentų niekas jiems apie tai nepranešė.
Margio rinktinės štabo bunkeryje žuvusius partizanus skrebai buvo užkasę prie Bajorų kaimo koplyčios, tačiau artimieji naktį slapta juos išsikasė ir palaidojo Kunigiškių k. kapinėse. Žaibo bunkeryje žuvęs partizanas J.Mazurevičius-Briedis artimųjų irgi buvo palaidotas Adomynės kapinėse, tačiau jo kapas iki šių dienų neišliko. Artimiesiems prašant, jo pavardė įrašyta paminkle, skirtame Algimanto apygardos štabo (Montės) bunkeryje žuvusiems partizanams. Senosiose Sliepsiškio kapinėse palaidota dešimt tomis dienomis Šimonių girios žuvusių partizanų.
Praėjus kuriam laikui, kai į Šimonių girią vėl sugrįžo tyla ir ramybė, nebegrėsė rusų pasalų pavojus, likę gyvi partizanai aplankė savo vadų, bendražygių žūties vietą – susprogdintą Algimanto apygardos štabo bunkerį. Be jokios abejonės, pirmiausia jie suklaupė ir už žuvusius draugus pasimeldė. Paskui apžiūrėjo buvusio bunkerio vietą, likusių kautynių pėdsakus, apkalbėjo, svarstė, kaip viskas vyko. Išeidami kitapus keliuko augančios storos pušies kamiene jie paliko atminties ženklą – iš tuščių šautuvo gilzių iškalė žuvimo datą. Ta pušis išliko iki šiol ir, nors ta vieta ir išpuvo, tačiau turime žinoti ir suprasti, kad ir bunkeris, ir ta pušis – tai sakraliniai istorijos ženklai, palikti mums, ateities kartoms. Čia, atokioje vietoje, miške, po žemėmis iškastame bunkeryje, vyko didžiulė drama ir tragedija, čia jauni lietuvių patriotai, vyrai ir merginos, irgi sprendė Hamleto klausimą – būti ar nebūti?
Tokia yra kovingos, gerai organizuotos, turėjusius gerus, patyrusius vadus Algimanto apygardos tragedija. Savo tikslą klastingas, antipartizaninėje kovoje labai patyręs priešas pasiekė tik užčiuopdamas jos veikloje smulkias, netobulai vykdomos konspiracijos spragas, plyšelius, per kuriuos ir smogė šį mirtiną smūgį.Tai, dabartiniu metu artėjant dideliems naujiems tautos išbandymams, yra ir pamokanti istorija ateičiai. Konspiracijos pagrindai - tai specialios žinios, kurias reikia profesionaliai išmanyti ir išradingai pritaikyti. Jų laikymasis yra pastovus, nuolatinis, principingas, be jokių nuolaidų ir emocijų, paremtas tik racionaliu įžvalgumu ir objektyvia, sistemine logine analize. Šie tragiški įvykiai tik patvirtina, kad konspiracija – tai pagrindinis partizaninės kovinės-operatyvinės veiklos principas ir įstatymas, nes priešingu atveju, dėl dekonspiracijos, gresia tokios organizacijos žlugimas, nepasiekiant nei sau iškeltų taktinių, nei strateginių tikslų.
Klaipėda, 2024 02 12
Post scriptum: išvados, paaiškinimai, patikslinimai, apmąstymai.
Šie 1949 m. pabaigoje Šimonių girioje vykę įvykiai jau seniai tapo istorija. Juos detaliai nagrinėdami turime suprasti ir jų pamokas – kodėl, dėl kokių priežaščių tai įvyko?
Konspiracinės taisyklės sukurtos apsaugoti pogrindinės organizacijos struktūras, jos narius, padaryti jų veiklą slapta, priešui nematoma, kas yra būtina sąlyga iškeltiems koviniams taktiniams ir strateginiams tikslams pasiekti.Tam reikalingas ne tik konspiracijos taisyklių išmanymas, bet ir principingas, nuolatinis, nedarant jokių išimčių nei sau, nei kitiems, jų laikymasis. Nors tai reikalauja nuolatinės įtampos, niekada neleidžia atsipalaiduoti, tuo pačiu ir apsunkina, sulėtina pogrindžio narių veiklą, tačiau tik principingai jų laikantis galima tikėtis siekiamo rezultato. Konspiracinėje sistemoje patys jautriausi yra ryšiai. Tai kaip žmogaus kūne esantys nervai - jais siunčiami nerviniai impulsai iš centro (štabo) į periferiją (žemiau esančias, pavaldžias pogrindžio struktūras), duodantys jiems įsakymus ir turintys atgalinį ryšį, teikiantys informaciją apie organizmo (pogrindžio organizacijos) vidaus būklę bei esamas išorines sąlygas (informacija apie priešą). Ryšių galutinis taškas yra partizanų dislokacijos vietos – jų bunkeriai, slėptuvės, laikinos miško stovyklos. Dėl šios priežasties MGB (KGB) struktūros dėdavo visas pastangas perimti, įsiskverbti į ryšių sistemą, kad galėtų sunaikinti partizanus, jų vadovybę, štabus. Ryšiai, naujų ryšių užmezgimas pogrindžio veikloje visada būdavo susijęs su didžiausiais pavojais ir rizika, kas atsitiko ir šiuo atveju. Šiaurės-Rytų (Karaliaus Mindaugo) srities štabo Ryšių skyriaus viršininko A.Kubiliaus-Rūgštymo naujai užmegzti ryšiai su buvusiu klasioku, jaunystės draugu, užverbuotu KGB agentu V. Kučiu-Miku, turėjo srities štabui, o ypač Algimanto apygardai, tragiškas pasekmes.
Partizanai, žinodami, kad patekę į čekistų rankas bus žiauriausiais būdais kankinami, reikalaujant išduoti savo kovos draugus, gyvi nepasiduodavo – susisprogdindavo arba nusišaudavo: tai būdavo vienintelė ir patikimiausia garantija išsaugoti organizacijos konspiracines paslaptis. Tie iš jų, kurie vietoj mirties pasirinkdavo priešo nelaisvę, žinojo, kas jų laukia, žinojo, kad kankinimais bus verčiami atskleisti pogrindžio paslaptis, išduoti draugus, ryšininkus. Kartais pasidavimas priešui galėdavo būti tik jų dvasinio, valios silpnumo momentas – joks žmogus negali tiksliai numatyti, nuspėti, kaip jis įtemptoje, kritiškoje, gyvybei pavojingoje situacijoje pasielgs. Juk jaunas partizanas S.Šukys-Princas, prieš tai bunkerio pokalbiuose draugams kalbėjęs, jog patekęs į padėtį be išeities pasiduotų, negalėtų pakelti rankos prieš save, pasielgė visiškai priešingai – ryžtingai, greitai priėmė sprendimą nusišauti. Tuo tarpu senas, patyręs partizanas, Šarūno rinktinės vadas S.Gimbutis-Tarzanas, ryšininkui Steponui Pajarskui dažnai sakydavęs: „Ooo, manęs tai gyvo rusai tikrai nepaims!” pasidavė pirmas.
Apie bunkerių vietas žinodavo per daug partizanų – tai buvo didelė konspiracinė klaida. Pvz., kasant Algimanto apygardos štabo bunkerį prie Priepado ežero dalyvavo šeši jo gyventojai, aštuoni Šarūno rinktinės štabo bunkeryje gyvenę partizanai bei atskirai gyvenęs P.Galvydis-Valteris.Taip pat jo vietą žinojo ryšininkas Steponas Pajarskas, srities vadas A.Slučka-Šarūnas, jo adjutantas B.Žukauskas-Princas, du bunkerio globėjai, Sliepšiškio k. gyventojai Jonas Skardžius ir jo sūnus Bronius (viso apie 20 žmonių). Nors tai ir nemaloni tiesa, tačiau Tigro bunkerio čekistai nerado dėl vienos priežasties – kad nei vienas gyvas į jų rankas pakliuvęs partizanas jo vietos nežinojo. Kaip sakė žiauriai MGB kankinta J.Valevičiūtė-Astra: „Ačiū Dievui, kad nežinojau, būčiau neatlaikiusi, pasakiusi!” LGGRCT vyriausias istorikas G.Vaičiūnas yra pasakojęs, kad apie šiuos įvykius klausinėjamas buvęs partizanas B.Žukauskas-Princas negalėdavo kalbėti, o tik verkdavo.
Nors daugelyje šaltinių rašoma, kad Algimanto apygardos štabo bunkeryje buvę partizanai susisprogdino granatomis, tačiau galima daryti kitokią prielaidą: keturi tuneliuose (koridoriuose) kovoję, atsišaudę partizanai žuvo nuo priešo įmestų granatų sprogimų (jų buvo įmesta net 14), o trys pagrindinėje bunkerio patalpoje buvę partizanai – nusišovė.
Visa ši aprašyta istorija remiasi ir rašytiniais šaltiniais – buvusių šių įvykių dalyvių paliktais atsiminimais, tačiau dalis ir žodiniais. Reikia pasakyti, kad daugelyje šaltinių publikuotų atsiminimų detalės šiek tiek skiriasi, todėl buvo remtasi labiausiai tikėtinu variantu. Žodiniai atsiminimai – tai LGGRCT vyriausio istoriko G.Vaičiūno pokalbiuose su J.Trečioku, J.Valevičiūte, B.Žukausku ir A.Kubiliumi sukaupta istorinė, nepublikuota medžiaga. Didžiulį indėlį į šios istorijos aprašymą įnešė Vladas Pajarskas – tai jo tėvo, partizanų ryšininko Stepono Pajarsko jam papasakoti atsiminimai. Didelę mįslę užminė A.Starkaus-Montės sidabrinis žiedas su Vyties ženklu (raudonos emalės fone). Jis labai panašus į Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnų žūties vietoje Užpelkių kaime (Radviliškio raj.) rastą partizanų žiedą irgi su Vyties ženklu (juodos emalės fone). 2017 m. vasarą J. Abukauskas-Siaubas man yra pasakojęs, kad Margio rinktinės vado adjutantas Balys Žukauskas-Žaibas (nepainioti su Baliu Žukausku-Princu) buvo labai gabus, turėjęs auksines rankas vyras. Jis pataisydavo, perdarydavo ginklus, pagamindavo ženkliukus su Vytimi, kurių vieną buvo padovanojęs ir jam. Jis dažnai lankydavosi ir Šimonių girioje. Galima daryti atsargią prielaidą, kad Algimanto apygardos štabo bunkeryje rasta rankų darbo kokarda galimai priklauso jam, o gal būt jis mokėjo daryt ir žiedus, juk daugiau niekas šiame krašte tokių dalykų nedarydavo (arba nėra jokių tai patvirtinančių šaltinių). Reiktų pasakyt, kad išlikęs Montės žiedas su Vyties ženklu turi didelę karinę-istorinę reikšmę, o Lietuvos kariuomenėje jis galėtų virsti kovinės šlovės simboliu, tapti garbingu kariniu apdovanojimu Lietuvos specialiose pajėgose tarnaujantiems kariams – juk partizanai irgi yra specialiųjų pajėgų kariai.
Šimonių girioje išlikę bunkerių likučiai – tai kiekvienam brandžiam piliečiui, patriotui, doram lietuviui sakralinės vietos. Juose gyveno, svajojo, mąstė, dirbo ir kovojo tarpukario Lietuvoje gimusi jaunoji karta, sąmoningi, anksti politiškai subrendę, ištikimi savo Valstybei piliečiai, o iš tikrųjų – paprasti, eiliniai kaimo žmonės, mylėję savo kraštą ir jį gynę. Ta kova padarė juos didžiavyriais, išdrįsusiais stoti į mirtiną kovą prieš galingą priešą, užkariavusį pusę Europos. Už tai jie nesitikėjo gauti nei ordinų, nei medalių, nei jokių garbingų regalijų, o atidavė viską, ką turėjo – ir namus, ir šeimas, ir savo gyvybes. Tebūna Jiems amžina garbė, amžinas atminimas, o jų pasiaukojanti kova tegul išlieka pavyzdžiu jaunajai kartai artėjančių naujų geopolitinių lūžių ir kovų akivaizdoje.
Robertas Patamsis, Klaipėda, 2024 02 15
Pasinaudota literatūra:
1. Prieiga internete: https://luksas.wordpress.com/2011/10/28/partizanai-nuo-sventosios-krantu/. 2023.12.02.
2. Prieiga internete: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/11/201411_simoniu_musis.pdf. 2023.12.03.
3. Prieiga internete: https://www.kariuomene.lt/data/public/uploads/2021/03/karys_nr.10_2019_internetui.pdf. 2023.12.05.
4. Prieiga internete: https://www.kariuomene.lt/data/public/uploads/2021/04/karys_nr.11_2014_internetui.pdf . 2023.12.06.
5. Prieiga internete: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-20-t-1997-m/3624-svedasu-partizanai.2023.12.06.
6. Prieiga internete: https://www.atl.lt/2015/518-527.pdf. 2023.12.06.
7. Prieiga internete: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2019/20191104_simoniu_musis.pdf. 2023.12.06.
8. Prieiga internete:https://www.partizanai.org/failai/html/algimanto-apygarda.htm. 2023.12.07.
9. Prieiga internete: https://www.atmintiesknygos.lt/wpcontent/uploads/2021/07/2013_kupiskio_krasto_partizanai.pdf.2023.12.07.
10.Prieiga internete: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-18-t-1996-m/3580-laiskai. 2023.12.08.
11.Prieiga internete: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1154141/grazina-sviderskyte-apie-lietuviu-partizane-jos-kancia-ir-kovas-regejo-tik-miskai-lemties-seses-ir-broliai. 2023.12.08.
12.Prieiga internete: https://slaptai.lt/trecia-karta-issigelbeti-nepavyko/. 2023.12.08.
13.Prieiga internete: https://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/sidgija/20100205/sidgija_05.html. 2023.12.08
14.„Laisvės kovų ir netekčių metai”. Laisvės kovotojų prisiminimų rinktinė. 1 dalis. Leidykla „Margi raštai”, 2016. Sud. R.Kaunietis. psl. 658-669.
15.Laisvės kovų archyvas. 21 tomas. Kaunas, 1997.
16. LGGRCT vyriausio istoriko G.Vaičiūno surinkta archyvinė medžiaga ir partizanų prisiminimai.
Nuotraukos:
1. Ryšių skyriaus viršininkas Julijonas Burneika-Tardytojas, ant peties pasikabinęs Algimanto apygardos vado Antano Starkaus-Montės čekišką Brno kulkosvaidį (todėl daugelyje nuotraukų iki šiol painiojamas su Monte) ir Šiaurės-Rytų (Karaliaus Mindaugo) srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas (su savo asmeniniu ginklu, pusautomatiniu šautuvu SVT-40). Šimonių giria, 1949 m. spalio mėn. pirma pusė.
2. Partizanų vadai, vaizduojantys Gedimino stulpus. Iš kairės: Šarūno rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas, Šiaurės-Rytų (Karaliaus Mindaugo) srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas (savo pusautomatinį šautuvą SVT-40 trumpam pakeitęs į vokišką automatą MP-40), viduryje Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė su savo čekišku Brno kulkosvaidžiu, Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų vadovybės įgaliotinis Šiaurės-Rytų (Karaliaus Mindaugo) sričiai Henrikas Danilevičius-Vidmantas ir jo adjutantas Juozas Leškys-Algis ( irgi su svetimu ginklu, fotografuojant automatą PPŠ-41 pakeitęs į rusišką pusautomatinį šautuvą SVT-40). Šimonių giria, 1949 m. spalio mėn. pirma pusė. Pasikeitimas ginklais, fotografavimasis su geresniu, retesniu ginklu – labai dažnas, tais laikais labai paplitęs partizaniškas paprotys.
3. Algimanto apygardos partizanai su atvykusiais pasiuntiniais iš Žemaitijos. Iš kairės pirmas stovi Antanas Starkus-Montė, pasirėmęs į savo čekišką Brno kulkosvaidį, iš dešinės pirmas stovi Julijonas Burneika-Tardytojas, ginkluotas savo asmeniniu ginklu - vokišku „Mauser-98k“ karabinu. Pirmas iš dešinės guli Balys Žukauskas-Princas. Šimonių giria, 1949 m. spalio mėn. pirma pusė.
4. Buvęs Algimanto apygardos vadovybės ryšių punktas ir konspiracinis butas Jotkonių k. ūkininko Stepono Pajarsko sodyboje. Šiame kambaryje vykdavo partizanų vadovybės pasitarimai, posėdžiai, susitikimai, už šio stalo sėdėjo daug įžymių Aukštaitijos partizanų vadų (A.Starkus-Montė sėdėdavo stalo gale).
5. Algimanto apygardos vado Antano Starkaus-Montės sidabrinis žiedas su Vytimi ( jam žuvus jį nuo granatos sprogimo nutraukto piršto numovė partizanų ryšininkas Steponas Pajarskas, palikęs jį savo sūnui Vladui, kuris jį išsaugojo iki šių dienų).
