TRUMPAI APIE PARTIZANŲ KONSPIRACIJĄ (tęsinys)
Bunkerius partizanai dažnai įsirengdavo ir vienkiemių sodybose (po malkine, po šuns būda, klojime, tvarte, po aruodu, po krosnimi, po grindimis, šulinyje, kieme ant takelio ir kt.). Tai būdavo patogu tuo, kad lengviau išsispręsdavo maitinimosi problema, laiku pasiekdavo naujausios žinios apie padėtį apylinkėje, valsčiuje, išeinant į žygį šeimininkai pirma išžvalgydavo vietovę. Vasariniai bunkeriai dažnai būdavo įrengiami miškuose, nuošaliose, gyventojų nelankomose vietovėse, o žieminiai - neretai šalia miško keliuko, kad vaikštant neišsimintų takai. Juos visada kasdavo jau iš anksto susitarę su arti gyvenančiu patikimu ūkininku, kuris turėdavo prižiūrėti bunkerį ir būti jo globėju (jo pareigos būdavo maisto tiekimas, žinių apie padėtį apylinkėje, gręsiantį pavojų perdavimas). Dažnai, tačiau ne visada, bunkeriai turėdavo konspiracinį pavadinimą, dažniausiai neutralų, pvz., Kaunas, Tėviškė, Ramovė arba jį vadindavo būrio ar grupės vado slapyvardžiu, pvz.: Montės, Žaibo, Tigro, Ryto bunkeris. Partizanai, palikdami bunkerį, ypač jei išeidavo ilgesniam laikui, ant užmaskuota dangčio dažnai palikdavo slaptus ženklus – tik jiems žinoma forma išdėstytus sausus stagarėlius, šakeles ar pagaliukus, juos tarpusavyje sukryžiuodavo ar panašiai. Tai sugrįžus perspėdavo ar prie bunkerio nesilankė nekviesti svečiai – stribai ar rusų kareiviai, slapti šnipai. Partizanai aplinkui stengdavosi niekada nepalikti savo gyvenimo pėdsakų – popierių, šiukšlių, net savo išmatų – viską paslėpdavo, užkasdavo, užmaskuodavo. Niekada, kad neišmintų takelių, nevaikščiodavo tomis pačiomis vietomis, neišmindžiodavo žolės, nenulauždavo medžio šakelių.
Žiemą, esant sniegui, partizanų veikla ir judėjimas būdavo labai apsunkinti, apriboti, sulėtėdavo, nes, laikantis saugumo priemonių, tekdavo savaitėmis, o kartais ir mėnesiais gyventi neišeinant į paviršių ankštuose, blogai ventiliuojamuose bunkeriuose. Tokio gyvenimo buitis buvo ardanti sveikatą ir sunkiai pakeliama: veidai ištindavo, apipuldavo utėlės, trukdavo maisto, reikėjo jį labai taupyti. Skrebai ir rusų kareiviai, ypač šviežiai pasnigus, važinėdavo, vaikščiodavo pamiškėmis, keliukais, ieškodami sniege paliktų pėdsakų, o juos atradę - sekdavo. Kartais, gavę agentūrinį pranešimą, rusų kareiviai, apsirengę baltais maskuojamaisiais chalatais, slidėmis prašliuoždavo mišku. Partizanų veikla tuo laikotarpiu būdavo ypač pavojinga ir rizikinga, atnešanti didelius nuostolius (galima teigti, kad žiema buvo negailestinga priešo sąjungininkė, bendrininkė).
Siekdami išlaikyti slaptumą, užmaskuoti pėdsakus, partizanai imdavosi įvairiausių, netikėčiausių gudrybių. Viena dažniausių, kai partizanų rėmėjas atvažiuodavo rogėmis, partizanai eidavo pėda pėdon vienas paskui vienas kitą priekyje arklio, o vienas iš rogių braukdavo iš paskos dar ir eglės šaką. Žieminiuose bunkeriuose, jei gruntas būdavo smėlingas, lengvas kasti, pasidarydavo papildomus, atsarginius išėjimus – ilgus tunelius (koridorius). Toks atsarginis išėjimas apsupus rusų kareiviams ir skrebams štabo bunkerį padėjo išsigelbėti Algimanto apygardos Margio rinktinės vadui Juozui Kemekliui-Rokui. Išlindęs pro angą jis spėjo rusiško automato serija nušauti apsupimo žiede „šonu nuo jo” stovėjusį NKVD kareivį ir sėkmingai pasitraukė, o likusieji štabo pareigūnai nebespėjo ir žuvo.
Žiemos periodas partizanams būdavo pats sunkiausias, todėl pavasario laukdavo kaip išganymo – nutirpus sniegui ir sužaliavus medžiams vėl prasidėdavo jų aktyvios veiklos laikotarpis. Jie apsigyvendavo laikinose miško stovyklose, dažniausiai savadarbėse palapinėse ar brezentu dengtose pašiūrėse, tik ypatingais, pavojaus atvejais – miško „šukavimo”, „krėtimo” metu, pasislėpdami vasariniuose ar žieminiuose bunkeriuose.
Konspiracijos sumetimais bunkerių vietą žinodavo mažai žmonių - tik tie, kurie jį kasė, kurie jame gyveno, bunkerio globėjas (arti gyvenęs ūkininkas), siauras bendražygių ratelis, tačiau ilgainiui tas sąrašas vis didėdavo. Juose apsilankydavo ir bendražygiai, ir atėję svečiai – kitų būrių, rinktinių partizanai, ir ryšininkai, ir štabų pareigūnai, ir ryšių kurjeriai. Jeigu partizanai nujausdami galimą pavojų laiku neišsikeldavo gyventi į kitą bunkerį, toks grubus konspiracijos taisyklių pažeidimas dažnai baigdavosi tuo, kad bunkeris būdavo išduotas, NKVD kareivių ir skrebų sunaikintas, o jame buvę partizanai žūdavo arba pakliūdavo į nelaisvę, o tai atnešdavo partizaniniam judėjimui, jo konspiracinei sistemai didžiulius nuostolius. Todėl buvo imtasi ir saugumo priemonių – jei iš bunkerio išėjęs į žygį partizanas vėluodavo grįžti 1-3 paras, buvo skubiai keičiama dislokacija – partizanai palikdavo bunkerį ir persikeldavo į saugesnes vietas. Tuo pačiu kiekvienas suimtas partizanas žinojo, kad NKVD tardymo metu privalo žūtbūt atsilaikyti nors tris paras, kad jo kovos draugai spėtų pakeisti dislokaciją. Tačiau priešas irgi laikydavosi konspiracijos – partizanus stengdavosi suimti slaptai, niekam nematant, kartais MGB agentai juos užmigdydavo į gėrimą įpylę migdomojo preparato „Neptun-20”, o tardymų metai žiauriai kankindavo, stengdamiesi kuo greičiau „išmušti” žinias. Tokiais atvejais su priemonėmis nesiskaitydavo: ir mušdavo, ir svilindavo, ir degindavo, išsukdavo sąnarius, sulaužydavo kaulus, kišdavo galūnes į verdantį vandenį, būdavo atvejų, kad užpildavo ant pilvo ir degančių žarijų. Net jei partizanas ir atsilaikydavo tris paras, apie jo suėmimą galėjo niekas nesužinoti ir partizanams nepranešti, taip pat galėjo nesuveikt ryšių sistema ir pan. Vienas iš tokių tragiškų atvejų – Rytų-Šiaurės Lietuvos Karaliaus Mindaugo srities štabo, Algimanto apygardos štabo, Šarūno rinktinės štabo bei jos kuopų bei būrių bunkerių išdavystės, 1949 m. rudenį privedusios prie Algimanto apygardos žlugimo. Bunkerį apsupus NKVD kareiviams, partizanai pirmiausia atlikdavo konspiracinę pareigą – sudegindavo štabo dokumentus, o tik paskui nusišaudavo ar susisprogdindavo.
Siekdami išlaikyti konspiraciją, arti bunkerių ar slėptuvių partizanai niekada nerengdavo kovinių operacijų, pasalų, stengdavosi gyventi tyliai, nepastebimai, lankydavosi tik pas patikimus vietinius gyventojus. Su žmonėmis bendraudami visada turėjo žinoti, ką, kaip ir kiek galima kalbėti, kad neatskleistų, nors ir netiesiogiai, konspiracinių paslapčių. Bet koks plepumas būdavo nedovanotinas, neatleistinas.
Dėl konspiracijos, kad būtų išsaugotas bunkerių slaptumas ir bendraujama be tiesioginio ryšio (sąlyčio), būdavo naudojamos slaptavietės ir slaptos „pašto dėžutės”. Jos būdavo įrengiamos nuošaliose, žmonių retai lankomose miško vietose prie kokio nors aiškiai matomo orientyro: po kažkuo tai išsiskiriančiu medžiu, po krūmu, šalia akmens, brūzgyne ar pan. Dažnai slaptaviete būdavo paprasta, medinė į žemę įkasta dėžė ar keturkampio formos, supjaustyto medžio kartelėmis ar lentomis išklota duobė (ilgalaikė, daugkartinio naudojimo), arba, paprasčiausiai, tik keturkampė duobė (laikino ar vienkartinio naudojimo) su užmaskuotu mediniu dangčiu (dažnai su iš vielos padaryta viena ar dviem kilpomis jam pakelti). Jų dydis priklausė nuo poreikių: jose būdavo paliekami maisto produktai, vaistai, amunicija, ginklai ir kiti partizanams reikalingi daiktai. Medžių drevėse, po kelmais, po medžio šaknimis, išvartomis, akmenimis ar kitose vietose būdavo įrengiamos ir „pašto dėžutės”. Tai būdavo mažos žemėje išraustos duobelės, kad tilptų sandari, nuo drėgmės apsauganti dėžutė, butelis, sandarus indas, tam ypač tiko vokiškų dujokaukių bakeliai, kurių tais laikais būdavo pilna visur primėtyta. Iš viršaus maskuodami jas užberdavo žemėmis, apibarstydavo lapais, spygliais ir pan. Juose ryšininkai, rėmėjai palikdavo laiškus, pranešimus, o partizanai juos pasiėmę įdėdavo savus.
Reiktų pažymėti, kad vienkiemiuose įrengtuose bunkeriuose (bunkeriukuose) slėpdavosi ne tik partizanai, bet ir jauni vyrai, pasirinkę pasyvaus, neginkluoto pasipriešinimo okupaciniam režimui kelią (besislapstantieji). Jie boikotavo prievartinę mobilizaciją į sovietinių okupantų kariuomenę (nėjo tarnauti į jų kariuomenę), jokia forma nebendradarbiavo (nekolaboravo) su okupaciniu režimu, jo valdžios struktūromis. Tai, iš tikrųjų, buvo kaip partizanų rezervas.
Viena iš pagrindinių partizaninės taktikos ypatybių, išlaikančių jų konspiratyvumą, yra tai, kad jie vykdo kovines operacijas bei juda (žygiuoja) nakties metu (tad galima sakyti, kad naktis yra ištikima partizanų globėja). Vis tik priešas pasalas partizanams dažnai rengia nakties metu, kartais vienoje vietoje kantriai laukdami, nekeisdami dislokacijos, iki kelių parų ar net kelių savaičių (jeigu turėdavo agentūrinių duomenų apie galimą partizanų pasirodymą). Partizanai savo judėjimui dažniausiai pasirinkdavo patį tamsiausią nakties metą, patį blogiausią orą, ypač vengdavo eiti į žygius esant mėnulio pilnačiai (mėnesienai) – mat jei naktis būdavo partizanų globėja, tai mėnulis dažnai elgdavosi išdavikiškai. Visada žygio metu būdavo judama tyliai, nekeliant triukšmo, nekalbant (arba tik pašnabždomis), žiūrint į priekyje einančių kovos draugų sutartus rankų signalus, stengiantis neužminti ant sausų šakų. Visada stengiamasi nepalikti pėdsakų, žolėje nukrėstos rasos brydžių, ankstų rytmetį žyminčių jų judėjimo kryptį, o ypač – kertant kelius. Tai pamatę skrebai ir rusų kareiviai, kartais gavę ir agento pranešimą, galėdavo tyliai atsekti iš paskos ir netikėtai užpulti. Pagal Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizano Jurgio Trečioko-Ryto atsiminimus, partizaninis gyvenimas buvo įpratinęs eiti tyliai, negirdimai, tamsiame miške tarp medžių net ne akimis, o tiesiog padais jausti taką, žemę, ant kurios statai koją.
Jei eidavo dienos metu, apie padėtį apylinkėse sužinodavo pagal pamiškių gyventojų naudojamus sutartus pavojaus ženklus (pakeltas šulinių svirtis, pastogėje atremtas kartis, ant tvorų padžiautus skudurus ir pan.) ar pasiklausdavo užėję pas ūkininkus, stengdavosi niekada neiti atvira vietove, laukais, o tik raižytomis, nelygiomis vietomis, visada prisidengdami krūmais, miškeliais, žygyje visada žvalgydamiesi pro žiūronus, stengdamiesi pirmi pastebėti priešo pasalas, slapukus.
Tačiau naktiniai žygiai visada išlikdavo pavojingi – kartais ir partizanų grupės tamsoje tarpusavy susidurdavo, vieni kitų neatpažindavo, įvykdavo susišaudymai, būdavo sužeidžiami ar net žūdavo kovos draugai. Taip 1948 m. vasarą, nakties metu, buvo sunkiai sužeistas šūvių serija į krūtinę Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Žalgirio būrio vadas Povilas Baronas-Briedis, miręs Šimonių girioje buvusiame bunkeryje. Vytauto apygardos štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, Liūto rinktinės Aro būrio vadas Teodoras Kvyklys-Klajūnas, drąsus, mėgstantis riziką partizanas, ne kartą buvo pakliuvęs į tokias situacijas, tačiau, deja, greiti, skubotai priimti sprendimai kartais būdavo klaidingi ir baigdavosi tragiškai – nuo jo nakties tamsoje skubotai, neišsiaiškinus padėties paleistų šūvių žuvo net trys saviškiai, Vytauto apygardos partizanai.
Siekiant išvengti tokių aukų, būdavo naudojami konspiraciniai slaptažodžiai (parolės). Ryšininko J.Barisos-Vytenio prisiminimais, Vytauto apygardos vadovybė būrių vadams per ryšininkus išsiųsdavo parolių sąrašus visam mėnesiui, kiekvienai dienai skirtingus. Kad lengviau būtų įsiminti, jie būdavo sudaryti iš dviejų skirtingų, tačiau prasidedančių ta pačia raide, žodžių. Pvz., Šiauliai-Švyturys, Beržas-Betygala ir kt. Netikėtai tamsoje susidūrus su kita ginkluota grupe vienas iš partizanų garsiai surikdavo: Parolę! Kita pusė atsakydama sušukdavo tos dienos slaptažodį, šie patvirtindami – jo atsakymą. Taip abi pusės greitai, be delsimo, išsaugodamos saugų atstumą, apsikeisdavo slaptažodžiais, o jeigu jie būdavo neteisingi arba išvis be atsako, atidengdavo ugnį – tada jau „kalbėdavo tik ginklai”. Buvusio partizano Jono Kadžionio-Bėdos prisiminimais, saviškių atpažinimui būdavo naudojama ir skaičių sistema, dažniausiai – „penketukas”. Tada klausimo ir atsakymo skaičių suma turėdavo sudaryti jo sumą. Kokią skaičių sistemą pasirinkti nuspręsdavo patys partizanai. Pvz., LLA Rokiškio apskrities partizanų rinktinės, vadovaujamos K.Kalpoko,1944 m. gruodžio 12 d. vykdžiusios kovinę operaciją – Panemunio miestelio puolimą, saviškių atpažinimui buvo naudojamas toks vado nurodytas parolis: klausimas - „septyni”, atsakymas – „dešimt”.
Partizaniniame judėjime tarp partizanų vadovybės, jų štabų ir jiems priklausančių būrių ypač svarbi yra konspiracinių ryšių sistema – be jų esi „aklas ir kurčias”, o tais laikais juos sudarydavo ištisa gyva grandinė – ryšininkai, (tarpiniai) ryšių punktai, įvairaus lygio štabai. Visa tai dažniausiai vykdė, su mažomis išimtimis, merginos, jaunos ryšininkės, kurios eidavo pėsčiomis, važiuodavo arkliniais vežimais, šimtus kilometrų numindavo dviračiais, keliaudavo pakeleivingomis mašinomis ar traukiniais, nes autobusų tas laikais nebūdavo. Jos partizanų vadų buvo išmokytos konspiracijos taisyklių, turėdavo nepriekaištingus dokumentus, išgalvotą „legendą” (tikrinant dokumentus galėdavo smulkiai, įtikinamai papasakot iš kur, pas ką, kokiu tikslu ir kodėl važiuoja), sudėtingose, pavojingose situacijose privalėjo išlikti išoriškai ramios, nei savo elgesiu, nei mimika, nei išvaizda ar judesiu nesukelti jokio įtarimo, nesutrikti, nepasimesti, o greitai, šaltakraujiškai susiorientuoti, susigaudyti ir priimti teisingus sprendimus, nes kitaip – suėmimas, NKVD tardymai, kankinimai. Tokiu atveju labai svarbu būdavo spėt, kad nepatektų į priešo rankas, sunaikint įkalčius – su savimi turimus partizanų dokumentus, paketus ar pranešimus. Viena iš jų, Izabelė Vilimaitė- Stirna, labai patyrusi ryšininkė, buvo ryšių įgaliotinė tarp Prisikėlimo ir Algimanto apygardų štabų.1949 m. Viešintų valsčiuje, vieno ūkininko sodyboje, ji buvo skrebų suimta – nors jos dokumentai ir buvo tvarkingi, be priekaištų, šiems įtarimą sukėlė tai, kad ir mergina, ir namų šeimininkė labai jaudinosi. Suėmę ją nusivežė patikrinimui į Kupiškio MGB skyrių, ten nustatė jos tapatybę ir pradėjo verbuoti.
Ryšininkai tarpusavyje ar ryšių punktuose (jei vykdavo pirmą kartą, būdavo nepažįstami) naudodavo ir konspiracinius slaptažodžius (paroles). Jie būdavo dvejopi. Klausimo-atsakymo formos slaptažodžiai būdavo sudaryti maždaug taip, pvz.: „Ar neturit parduot maišo ruginių miltų?” „Ne, ruginius miltus pardaviau vakar, beliko tik miežiniai”.
Kiti, tęstiniai, būdavo kaip to paties sakinio tęsinys, pvz., atvykęs ryšininkas sakydavo: „Praeis žiema, pavasaris atlėks”, o ryšių punkto šeimininkas toliau pratęsdavo: „vėl mūs darželiuos gėlės sužydės”. Kartais slaptažodžiu būdavo ir sutartas žodis.
(Bus daugiau)
