NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS
Robertas Patamsis
(II dalis, tęsinys)
Baudžiamosios bylos mums yra svarbios tuo, kad dažnai jos būna vienintelis išlikęs istorinis šaltinis apie tą laikotarpį, įvykį, organizaciją ar žmogų, vienintelė informacinė medžiaga. Baudžiamoji byla – tai mūsų laikus pasiekęs NKVD-NKGB formalus juridinis rašytinis dokumentas, atitikęs visus to metu Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso ir Sovietų Sąjungos įstatymus. Jis sudarytas iš tardymo protokolų (po kuriais yra tardomojo parašas), kaltinimo, tardymo (tardytojo klausimai), liudytojų parodymų (atsakymai), tardomojo demaskavimo, jo kaltės įrodymo bei prisipažinimo, patvirtinto parašu. Po to seka teismas ir bausmė. Atrodytų, viskas paprasta ir aišku. Tačiau jose slypi iš tų laikų paslėpti, užprogramuoti pavojai – visada iškyla klausimas: kiek jomis galima pasitikėti, kokie pavojai tyko, kaip su jomis teisingai dirbti, kad nebūtų padaryta klaidų. Todėl būtina žinoti jų genezę, jų sudarymo metodiką, technologiją.
Bendra šioms byloms yra tai, kad jos visos parašytos naudojant brutalią tardymo metodiką: psichologinę prievartą, žiaurius kankinimus, šmeižtą, apgaulę, faktų falsifikaciją, bylų sufabrikavimą panaudojant melagingus liudijimus ar parodymus. Tie, kurie mano, kad atsivėrus archyvams sužinos objektyvią tiesą, labai klysta – juk juos rašė komunistine ideologija išauklėti, sovietiniam totalitariniam režimui ir NKVD-NKGB ištikimai tarnavę, tam specialiai atrinkti ir apmokyti žmonės – čekistai, kompartijos priešakinis kovinis būrys. Visi jie, su mažomis išimtimis, buvo moraliniai degeneratai ir iškrypėliai, cinikai, sadistai. Juk ir visos dirbtinai sukurtos bei visuomenei prievarta primestos ideologijos yra psichopatinės, nenatūralios, prieštaraujančios pačiai žmogaus prigimčiai. Galima sakyti, kad čekistai visada ir kovojo su tiesa, bausdami už ją kovojančius žmones. Tad ji bylose dažnai būna labai giliai paslėpta, o melas – paviršiuje, todėl bet koks tyrinėtojo paviršutiniškumas, tik mechaniškas, be jokios kritinės loginės analizės byloje minimų faktų surinkimas, tardymo metodikos neišmanymas – tai skaudžios klaidos. Tačiau suklysta ne tik jis, baisiausia, kad jis klaidina ir kitus žmones, visuomenę.
Nepriklausomai nuo lyties, tiek vyrai, tiek moterys bei merginos, taip pat ir nepilnamečiai jaunuoliai,per tardymus būdavo žiauriai kankinami, mušami, taikant psichologinio-fizinio poveikio kombinacijas. Šiais būdais kartais būdavo siekiama visai skirtingų, dvejopų tikslų:
1. Prisipažinti dalyvavus antisovietinėje veikloje, išduoti savo kovos draugus;
2. Melagingai liudyti prieš save ir kitus žmones, prisipažinti įvykdžius nesamus, tardytojų sufabrikuotus, kaltinimus.
Čekistų (NKVD-NKGB) vykdomų tardymų metų kankinimai būdavo tokie žiaurūs, kad niekas iš suimtųjų negalėdavo būti tikras, kad juos atlaikys. „Padaryti išdavimų”, nusitempti kartu su savimi į NKVD tardymo rūsius ir savo bendražygius, draugus, pažįstamus, doram, nuoširdžiai tikinčiam žmogui būdavo didžiulė, nepakeliama, baisesnė net už mirtį nuodėmė. Nors jis likdavo visiškai vienišas nelygioje kovoje su šia galinga, brutalia, žmogų morališkai ir fiziškai gniuždančiarepresine sistema ir pagalbos, atrodytų, iš niekur negalėdavo prisišaukti, tačiau turėdavo vieną slaptą, stiprų sąjungininką ir dvasios įkvėpėją, padedantį jam iš paskutinių jėgų priešintis ir atsilaikyti – tikėjimą Dievu. Tik Jis pačiu sunkiausiu žmogaus gyvenimo momentu,tapus jam visiškai beteisiam, pažemintam, kankinamam, sužvėrėjusio priešo užspeistam tarp kalėjimo sienų, buvo vienintelė viltis, paguoda, jo dvasios stiprybės šaltinis. Todėl kamerose suimtieji kalbėdavo poterius, melsdami Dievo, kad padėtų atsilaikyti, nepalūžti, iškentėti kančias, suteiktų jėgų ištverti kankinimus - tai darydavo net anksčiau buvę silpnai tikintys ar net netikintys žmonės. Juk ir apsupti bunkeriuose ar kitokiose beviltiškose situacijose atsidūrę partizanai, žinodami, kad pakliūvę gyvi į čekistų rankas bus žiauriai kankinami reikalaujant išduoti draugus, patys, laisva valia, geriau pasirinkdavo mirtį nei nelaisvę – nusišaudavo arba susisprogdindavo. Čekistai tai laikydavo operatyvine nesėkme, nes visada stengdavosi partizanus paimti gyvus – juk žuvusieji kartu su mirtimi nusinešdavo ir visas pogrindžio paslaptis. Net lageryje politkaliniai, žinoję, kad vienas ar kitas iš jų tarpo tardymo metu neišlaikė, papasakojo, išdavė, per daugjo nesmerkdavo – patys suprato, kokie fiziškai ir morališkai žmogų laužantys metodai NKVD būdavo naudojami. Juk tas pats žmogus tomis pačiomis aplinkybėmis vieną kartą galėdavo atlaikyti, o kitą kartą – palūžti, o tam pakakdavo tik akimirkos dvasios silpnumo.
Pirmiausia suimtieji, „įduoti” informatorių, agentų, sovietinių aktyvistų ar šiaip skundikų-prisitaikėlių, patekdavo į valsčių NKVD ir NKGB poskyrius. Ten čekistai, aktyviai padedami vietinių skrebų, kurie ir vertėjavo, pradėdavo pirminius tardymus, kurie būdavo tokie žiaurūs, sadistiški, neprofesionalūs, kad tai galima pavadinti tiesiog ,,mėsmale”. Skrebai, kurių daugumą sudarė beraščiai tinginiai ir moraliniai degradai, norėdami įsiteikti rusų okupacinei valdžiai, taip uoliai darbuodavosi kumščiais, kojomis, lazdomis ar šautuvų buožėmis, kad persistengdavo – kai kurie suimtieji būdavo užmušami net nespėjus „sudaryti” jiems baudžiamųjų bylų. Šie žmonės tiesiog pradingdavo be pėdsakų. Tačiau ištikimi NKVD „juodadarbiai” skrebai savo nusikaltimus paslėpdavo – naktimis jų kūnus nuošaliose vietose slapta užkasdavo. Vien Kavarsko valsčiuje taip, be jokios žinios, pradingo 12 suimtų žmonių.
Iš valsčiaus suimtieji būdavo vežami į apskričių NKVD ir NKGB skyrių tardymo kameras. Jos dažniausiai būdavo rūsiuose, visada sausakimšai pripildytos suimtųjų. Pagal rokiškėno, buvusio partizanų ryšininko Juozo Barisos-Vytenio prisiminimus, 1945 m. birželį, per pačias Jonines, Panevėžio geležinkelio NKVD skyriuje į dvivietę tardymo kamerą buvo grūste sugrūsta net 13 suimtųjų. Jie turėjo visą laiką stovėti, betoninės grindys buvo apsemtos purvinu, dvokiančiu vandeniu, kiekvienas tik eilės tvarka atsisėsdavo ant kelių kameroje esančių plytų ir, priglaudęs prie sienos galvą, iškart užmigdavo. Viduje būdavo karšta, tvanku, tamsu, trūkdavo oro,visą laiką stipriai dvokė slogia kūno prakaito, sušutusių drabužių bei iš „parašos” sklindančia šlapimo ir išmatų smarve. Visi buvo išsekinti nemigos, išbadėję, nesiprausę, dvokiantys, purvini, aptekę utėlėmis, iki žaizdų sukandžioti blakių – tai buvo dar vienas suimtųjų kankinimo būdas. O naktimis vykdavo tardymai, per lubas girdėjosi kankinamų žmonių aimanos, šauksmai.
Tardymas prasidėdavo savotiška įžanga – siekdami žmogų išvęsti iš psichologinės pusiausvyros, jį tiesiog apipildavo pačių šlykščiausių rusiškų keiksmažodžių kruša. Laimei, dauguma suimtų lietuvių tiesiog nesuprato jų prasmės, ją sužinodavo tik vėliau, kameroje, iš likimo draugų. Po tokio „psichologinio įvado”, siekdami žmogų sutrikdyti, užklupti tam visai nepasiruošusį, užduodavo kokį netikėtą, nelauktą klausimą, apsimesdami, kad apie jį viską ir taip jau žino. Jei tas gindavosi, viską neigdavo,pagrasindavo pistoletu, rimbu ar gumine lazda. Jei ir toliau visi atsakymaiį klausimus būdavo vienodi: „nežinau, negirdėjau, nemačiau, nepažįstu”, pradėdavo mušti – imdavo taikyti „fizinio poveikio priemones” arba kitaip - „aktyvų tardymą”. Mušdavo kumščiais, gumine lazda, rimbais, pistoletų rankenomis, spardydavo kariškais batais, visada taikydami į pačias jautriausias, skausmingiausias kūno vietas. Tas pats atsitikdavo ir tiems, kurie bandydavo meluoti, išsisukinėti, pasakoti pačių sukurtas istorijas. Tai būdavo tik laiko „tempimas”, stengiantis atitolinti tai, kas būdavo neišvengiama.
Nuotraukoje: Kretingos Šv. Antano rūmų (dabar čia veikia Pranciškonų gimnazija) rūsio sienos fragmentas. Sovietmečiu čia NKVD buvo įrengusi būstinę, rūsiuose – kameras, kankinimų šulinį. Sienos tebemena čia kalėjusius kretingiškius ir iš kitur atvežtus žmones, jų kančią ir skausmą.
Šaltinis: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/keliones/paslaptingieji-kretingos-pozemiai-didiku-kaulai-ir-nkvd-bei-naciu-ziaurumo-pedsakai-i-1630-1171748