NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos

Robertas Patamsis

III dalis (tęsinys) 

Dažniausiai mušdavo ne vienas, o pasikeisdami keli čekistai, nes greit pavargdavo. Neretai kankinimuose dalyvaudavo ir vertėjai – juk jie taip pat būdavo NKVD etatiniai darbuotojai, turėdavę įrodyti savo sąmoningumą ir ištikimybę ČK (didžiausią jų dalį sudarė lietuviai, taip pat vietiniai rusai-sentikiai, žydai). Pargriautą ant grindų žmogų spardydavo kojomis, daužydavo taburete, šokinėdavo ant krūtinės, sulaužydami krūtinkaulį, šonkaulius, kurių lūžgaliai pradurdavo plaučius, plyšdavo kepenys. Taip Vilniaus NKGB vidaus kalėjime jaun. ltn. Zavizilinas po „aktyvaus tardymo” nukankino Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadą, Lietuvos kariuomenės majorą Benediktą Kaletką. 

Nuo kaustytų kariškų batų smūgių į juosmens sritį ir pilvą plyšdavo inkstai (žmogus, kentėdamas didžiulius skausmus, šlapindavosi krauju), kepenys, blužnis, dažnai dėl prasidėjusio vidinio kraujavimo tai baigdavosi ir tardomojo mirtimi. Mušamas ir visaip kankinamas jis prarasdavo sąmonę, būdavo visiškai leisgyvis, iš skausmo nebegalėdavo net pajudėti, jį, kaip pelų maišą, prižiūrėtojai atitempdavo ir įmesdavo į kamerą. Nuo daugybės sumušimų kūnas ir veidas baisiai ištindavo, o nuo didžiulių, susiliejančių poodinių mėlynių (kraujosrūvų) tapdavo rausvai melsvas, net pajuodavęs. Toks žmogus tapdavo nebeatpažįstamas ne tik artimiesiems, bet ir sau pačiam.

Čekistų naudojamas tardymo metodas – naktiniai tardymai, dieną neleidžiant suimtajam miegoti, galėdavo tęstis 10-20 parų. Tai būdavo daroma specialiai pačiu pažeidžiamiausiu, silpniausiu žmogui metu – kai naktį jo organizmas fiziologiškai turi pereiti į poilsio, atsistatymo režimą. Tardymai dažniausiai tęsdavosi iki 6 val. ryto, kol per radijo tašką, vadinamu „govorilka”, nepasigirsdavo Sovietų Sąjungos valstybinis himnas – taiiškankintam suimtajam būdavo laimės akimirka.

Pagal kalėjimo režimą miegoti būdavo leidžiama nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto, tačiau ir tardymai, tęsdavęsi iki pat ryto, prasidėdavo tuo pačiu laiku, o dieną suimtiesiems miegoti būdavo draudžiama. Žmogus tapdavo kaip apkvaitęs, nebeadekvatus, nebegalėdavo susikaupti, mąstyti, greit susigaudyti kiekvienoje situacijoje, o naktį jį vėl mušdavo be jokio pasigailėjimo, kaip gyvulį, versdami prisipažinti.

Kartais būdavo naudojamas „tardytojų konvejeris” – vienas po kito besikeičiantys tardytojai suimtąjį tardydavo be jokios pertraukos 3-4 paras, visiškai be miego, visiškai jį išsekindami.

 Kiekvieno tardytojo tikslas būdavo sudaryti bylą ne vienam žmogui, bet grupei, t.y. , grupinę baudžiamąją bylą. Todėl net ir prisipažinęs žmogus būdavo toliau kankinamas, verčiantduoti melagingus parodymus apie savo draugus ar pažįstamus, pasmerkiant ir juos kankinimams bei kalėjimui.

 Žiaurūs kankinimai neretai baigdavosi smurtine suimtojo mirtimi, kas čekistų ir labai nejaudino – juk viską , „nurašydavo” NKVD karo gydytojai. Vienas iš tokių nukankintų – Jonas Skipitis, jaunas, sveikas 24m. vyras iš Svėdasų mst. Suimtas 1944 m. gruodį, du mėnesius buvo tardytas, kankintas, nuo bado taip išsekęs, kad nebelikę jokio poodinio riebalinio sluoksnio. Lukiškių kalėjimo ligoninės karo gydytojo surašytame mirties akte jokių kūno sužalojimų nerasta, o mirties priežastis visiškai , „civilinė”, kaip nuo gilios senatvės mirusiam žmogui: hipertoninė liga ir inkstų nepakankamumas. Dar kiti,dažniausiai pasitaikantys tokių fiktyvių, išgalvotų aktų variantai būdavo: „tuberkuliozinė intoksikacija ir kvėpavimo centro paralyžius”, „širdies distrofija ir paralyžius” ir kt.Toks pat likimas ištiko ir jauną, 23 m. amžiaus partizanų ryšininką Stasį Čekanauską-Vampą iš Surdaugių k. Jį suėmė vestuvių išvakarėse, jis nieko neprisipažino, viską neigė, net ir per akistatas.Vilniaus MGB kalėjime jis buvo taip žiauriai mušamas, kad nebepasikeldavo nuo gultų. Nuo kankinimų ir mirė 1950 m. birželio 29 d. Jo mirties akte irgi įrašyta ne smurtinė, o civilinė mirties prižastis. NKVD sistemoje dirbantys gydytojai buvo visiškos marionetės, jie, kaip kariškiai, privalėdavo vykdyti savo vadovybės žodinius įsakymus ir instrukcijas, todėl nusikaltimų dangstymas, mirties aktų klastojimas, jų fiktyvumas būdavo masinis, tipinis reiškinys. 

Dažnai būdavo naudojamas kankinimo būdas, kai gulinčiam ant grindų žmogui vienas čekistas atsisėsdavo ant galvos, kitas – ant kojų, o trečias mušdavo rimbu ar gumine lazda be paliovos. Kai mušantysis pavargdavo,jie pasikeisdavo vietomis ir viskas būdavo tęsiama toliau. Kartais žmogų mušdavo pririšę prie suolo.

Būdavo atvejų, kai suimtąjį paguldę aukštielninką, numovę kelnes ir laikydami prispaudę prie grindų praskėstas kojas, tardytojai karišku batu užmynę stipriai spausdavo traiškydami lytinius organus, sukeldami nepakeliamą skausmą iki sąmonės netekimo.Tokį tardymo metodą vyrams naudodavo žiaurumu pagarsėjusi Raguvos valsčiaus NKVD tardytoja Golubkova.

 Suimtajam praradus sąmonę, patikrinti, ar šis neapsimetinėja, nesimuliuoja, vienas iš čekistų, o kartais ir vertėjas, rūkstančiu papirosu degindavo krūtų spenelius – tikrindavo, ar žmogus tikrai praradęs sąmonę, ar tik apsimeta. Jautrių kūno vietų deginimas cigarete ar papirosu būdavo neretas NKVD kankinimo būdas.

Didelį skausmą sukeldavo į panages smeigiamos adatos ar vielos, kartais – įkaitintos. Tam panaudodavo ir vinis.Skaudėdavo ir spaudžiant pirštus tarp jų įkišus pieštukus, tačiau ypač didžiulį, nepakeliamą skausmą sukeldavo į tarpdurį įkišti ir trenkiant ar spaudžiant durimis traiškomi pirštų kaulai. Kai žmogus prarasdavo sąmonę, kad atsigautų, ant jo užpildavo šalto vandens kibirą.

Kartais žmogų pakabindavo pririšę už kojų žemyn galva prie lubų ir mušdami, tyčiodamiesi taip išlaikydavo pusę ar net visą parą. Kartais, atvirkščiai, pakabindavo žmogų prie lubų su už nugaros surištomis rankomis, kas jau savaime sukeldavo didžiulį skausmą, ir kankindavo tiek, kiek leisdavo fantazija.

Piešinyje: NKVD darbuotojai per „liaudies priešo” apklausą naudoja senovinį rusų kankinimo būdą – “stovą”. 

Stalino ir SSRS generalinio prokuroro Andrejaus Višinskio įteisintas 3-iosios pakopos tardymas leido iš įkalintų „liaudies priešų" smurtu išgauti bet kokius prisipažinimus (apie save ir kitus). Kad nebebūtų toliau kankinami, daugelis kalinių „prisipažindavo" dėl šnipinėjimo, sąmokslų ir diversijų arba sąmoningai pasirinkdavo egzekuciją, kurią įvykdydavo NKVD “fizinio naikinimo valdybos” (UFU) sušaudymo komandos. (УФУ —rus. Управление физического уничтожения (расстрельные команды НКВД)

Šaltinis: https://cvltnation.com/brutal-drawings-from-the-gulag/