Partizanai: istorija ir dabartis

Robertas Patamsis

  Lietuvių tauta, tarpukario laikotarpiu taikiai, dorai, kūrybingai dirbusi, tik pati, savo jėgomis,  per trumpą laiką pasiekusi didžiulių ekonominių, švietimo, kultūrinių laimėjimų, katalikiškai išauklėta, iki tol ramiai gyvenusi, jau pirmosios ( 1940-1941 m.), o nuo 1944 m. – ir antrosios sovietinės okupacijos metu susidūrė su jos sąmonei, moralei, kultūrai visiškai svetima, sadistiškai iškrypėliška, atpalaiduota nuo bet kokių žmogiškos moralės principų Sovietų Rusijos represine jėga. Ji buvo sudaryta iš dviejų žinybų – NKVD ir NKGB , o 1944-1945 m. –  ir su pagarsėjusia žiaurumu karine kontržvalgyba „Smerš”. Jose darbavosi didžiulį represinės, teroro, tardymo, žvalgybinės bei kontržvalgybinės veiklos patirtį turintys čekistai, praėję Rusijoje liūdnai išgarsėjusios ČK (Ypatingoji komisija) mokyklą. Po 1917 m. bolševikų įvykdyto Spalio perversmo vykusiame pilietiniame kare jie visas šitas priemones jau buvo išbandę ant savo piliečių galvų vykdydami masinį „raudonąjį terorą”, slopindami valstiečių sukilimus, nacionalinius judėjimus, fiziškai, kaip socialinę klasę, naikinę rusų visuomenės elitą. Jie sukūrė ir komunizmo statybai nemokamą kalinių darbo jėgą – milžinišką,  šiaurės Europos užpoliarę ir visą Sibirą kaip voratinklis apraizgiusią Gulago konclagerių sistemą (juose kalėjo iki 20 mln. žmonių), kurią nuolat papildydavo vykdydami masinius suėmimus, valymus, trėmimus.  1932-1933 m. Ukrainoje, siekdami galutinai pakirsti ukrainiečių tautos pasipriešinimą, Stalino nurodymu jie suorganizavo garsųjį Holodomorą (marinimą badu), per kurį žuvo 7-10 mln. jos gyventojų. 1936-1939 m. Sovietų Sąjungos čekistai, kaip patyrę „nematomo karo” specialistai, kariniai patarėjai, dalyvavo Ispanijos pilietinimae kare –  gen. Franko kariuomenės užnugaryje vykdė žvalgybą, diversijas, išpuolius. Stalino nurodymu  1937 m. NKVD pradėjo masinius sovietinio-partinio aparato ir kariuomenės vadovaujančios sudėties valymus: vyko masiniai suėmimai, žiaurūs tardymai. Vieni suimtieji buvo sušaudyti, kiti, kuriems labiau pasisekė,  pateko į Sibiro lagerius. Kankinimai tardant VKP(b) CK vadovybės 1937 m. buvo oficialiai sankcionuoti ir rekomenduojami kaip vienas efektyviausių tardymo metodų.

  Pagal 1922 m. pasirašytą slaptą Rapalo sutartį, o paskui jį pakeitusį Molotovo – Ribentropo paktą bei draugystės (t.y. partnerystės) sutartį Sovietų Sąjungos NKVD keitėsi savo patyrimu  bendradarbiaudami su nacistinės Vokietijos slaptąja policija (Gestapu), šiems pradėjus kurti konclagerių sistemą – t.y. juos apmokydami. 1940 m. jie brutaliai, konvejeriniu būdu sušaudė į nelaisvę patekusius lenkų karininkus – Lenkijos visuomenės elitą, kas istorijoje vadinama Katynės žudynėmis. 1939 m. „išvaduojamojo žygio į Lenkiją” metu okupuotose ir prie Sovietų Sąjungos prijungtose Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos teritorijose jie atliko „valymus” nuo ,,priešiškų elementų” – vykdė suėmimus, trėmimus, mirties nuosprendžius, fiziškai naikino šių tautų nacionalinį elitą. 

  1941 m. kilus Vokietijos – Sovietų Rusijos karui, jie jau vykdė žiaurią, bekompromisinę kovą prieš savo buvusius bendražygius, kartu dalyvavusius okupuojant Lenkiją – vokiečių karinę žvalgybą (Abverą) bei valstybės slaptąją policiją (Gestapą). 

 Ši trumpa apžvalga rodo su kokia agresyvia, brutalia, nužmogėjusia, turinčią didžiulį revoliucijų, perversmų, karinių konfliktų, partizaninės bei kontrpartizaninės kovos, pogrindinio darbo bei karinį patyrimą, profesionaliai, be jokių moralinių skrupulų veikiančia represine-žvalgybine sistema susidūrė lietuvių tauta – paprasti, taikūs žmonės, Lietuvos kaimo artojai. 

Šiame skyriuje rašoma ir apie čekistų vykdytų tardymų metodiką, iškart primenant, kad Lietuvos piliečiai buvo teisiami ne pagal savo šalies, ne pagal valstybės - okupantės Sovietų Sąjungos, o pagal jos sudėtinės dalies - Rusijos Federacijos Baudžiamąjį kodeksą (tuo parodant, kad  Sovietų Sąjunga ir Sovietų Rusija yra vienas ir tas pats), galiojusį Lietuvoje iki pat 1961 m.. Standartiškai lietuviai, kaip „liaudies priešai”, būdavo teisiami pagal  RF BK 58 straipsnio 14 punktų:

 

  58 straipsnio punktai su trumpu nusikaltimų apibūdinimu[6]:

58-1. Kontrrevoliucinės veiklos apibrėžimas.

58-1a. Tėvynės išdavimas.

58-1b. Kariškio įvykdytas tėvynės išdavimas.

58-1v. Nepranešimas valdžiai apie šeimos nario – kariškio ruošiamą tėvynės išdavimą.

58-1g. Kariškio įvykdytas nepranešimas valdžiai apie ruošiamą ar įvykdytą tėvynės išdavimą.

58-2. Ginkluotas sukilimas, bandymas užgrobti valdžią.

58-3. Pagalba užsienio valstybei.

58-4. Pagalba tarptautinei buržuazijai nuversti komunizmą.

58-5. Užsienio valstybės skatinimas veiklai prieš SSRS.

58-6. Šnipinėjimas kapitalistų naudai.

58-7. Sabotažas kapitalistų naudai.

58-8. Teroristiniai aktai prieš sovietų valdžią.

58-9. Komunikacijų gadinimas kontrrevoliuciniais tikslais.

58-10. Antisovietinė propaganda ir agitacija.

58-11. Dalyvavimas antisovietinėse organizacijose.

58-12. Nepranešimas valdžiai apie kontrrevoliucinius veiksmus.

58-13. Veikla prieš darbininkų klasę caro ir pilietinio karo laikais.

58-14. Kontrrevoliucinis sabotažas. 

  Pagal šį straipsnį valstybės išdavimu, o taip pat kitomis veikomis, buvo kaltinami visi Lietuvos valstybės pareigūnai. Jie vadinti politiniais kaliniais, daugybė jų buvo represuota, nuteista, sušaudyta. Buvo teisiamas, fiziškai naikinamas, pateko į Sibiro lagerius beveik visas Nepriklausomos Lietuvos valstybės politinis-ekonominis administracinis aparatas – labiausiai išsimokslinę, iškiliausi, didžiausią autoritetą visuomenėje turėję jos nariai: politikai, ministrai, diplomatai, administracijos darbuotojai, policijos, valstybės saugumo, teisėsaugos pareigūnai, kariuomenės karininkai, Šaulių sąjungos nariai (šauliai), mokytojai, tautinių, krikščioniškų, studentiškų visuomeninių organizacijų, net sporto draugijų nariai,  skautai, ateitininkai. Dar reikia pridurti, kad pagal Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir jos politikos vykdytojos – NKVD – planus buvo ištremtos, atsidūrė Sibire ir jų šeimos. Taip buvo vykdomas didžiulio masto ilgalaikis, daugialypis, labai tiksliai apibrėžtas strateginių represinių operacijų planas, turėjęs sunaikinti visą tautinį elitą, visą valstybės intelektualinę - organizacinę struktūrą, o kartu su šeimomis – ir laisvos, nepriklausomos valstybės tęstinumą, įgytą istorinį - politinį patyrimą bei jo perdavimą ateitiems kartoms (istorinę atmintį). Atrodė taip, tartum Lietuvos nepriklausomos valstybės kūrimas būtų buvęs didžiulis nusikaltimas prieš Rusiją. Kalėti į Sibiro lagerius – vergiškai dirbti svetimai valstybei, buvo išvežti 150 807 kaliniai, kurių didelė dalis nuo bado, šalčio ir nepakeliamo darbo žuvo, kiti buvo sušaudyti. 

Baudžiamosios bylos mums yra svarbios tuo, kad dažnai jos būna vienintelis išlikęs istorinis šaltinis apie tą laikotarpį, įvykį, organizaciją ar žmogų, vienintelė informacinė medžiaga. Baudžiamoji byla – tai mūsų laikus pasiekęs  NKVD-NKGB formalus juridinis rašytinis dokumentas, atitikęs visus to metu Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso ir Sovietų Sąjungos įstatymus. Jis sudarytas iš tardymo protokolų (po kuriais yra tardomojo parašas), kaltinimo, tardymo (tardytojo klausimai), liudytojų parodymų (atsakymai), tardomojo demaskavimo, jo kaltės įrodymo bei prisipažinimo, patvirtinto parašu. Po to seka teismas ir bausmė. Atrodytų, viskas paprasta ir aišku.Tačiau jose slypi iš tų laikų paslėpti, užprogramuoti pavojai – visada iškyla klausimas: kiek jomis galima pasitikėti, kokie pavojai tyko, kaip su jomis teisingai dirbti, kad nebūtų padaryta klaidų. Todėl būtina žinoti jų genezę, jų sudarymo metodiką, technologiją.

  Bendra šioms byloms yra tai, kad jos visos parašytos naudojant brutalią tardymo metodiką: psichologinę prievartą, žiaurius kankinimus, šmeižtą, apgaulę, faktų falsifikaciją, bylų sufabrikavimą panaudojant melagingus liudijimus ar parodymus. Tie, kurie mano, kad atsivėrus archyvams sužinos objektyvią tiesą, labai klysta – juk juos rašė komunistine ideologija išauklėti, sovietiniam totalitariniam režimui ir NKVD/NKGB ištikimai tarnavę, tam specialiai atrinkti ir apmokyti žmonės – čekistai, kompartijos priešakinis kovinis būrys. Visi jie, su mažomis išimtimis, buvo moraliniai degeneratai ir iškrypėliai, cinikai, sadistai. Juk ir visos dirbtinai sukurtos bei visuomenei prievarta primestos ideologijos yra psichopatinės, nenatūralios, prieštaraujančios pačiai žmogaus prigimčiai. Galima sakyti, kad čekistai visada ir kovojo su tiesa, bausdami už ją kovojančius žmones. Tad ji bylose dažnai būna labai giliai paslėpta, o melas – paviršiuje, todėl bet koks tyrinėtojo paviršutiniškumas, tik mechaniškas, be jokios kritinės loginės analizės byloje minimų faktų surinkimas, tardymo metodikos neišmanymas – tai skaudžios klaidos. Tačiau suklysta ne tik jis, baisiausia, kad jis klaidina ir kitus žmones, visuomenę.

Nepriklausomai nuo lyties, tiek vyrai, tiek moterys bei merginos, taip pat ir nepilnamečiai jaunuoliai,  per tardymus būdavo žiauriai kankinami, mušami, taikant psichologinio-fizinio poveikio kombinacijas. Šiais būdais kartais būdavo siekiama visai skirtingų, dvejopų tikslų:

1. Prisipažinti dalyvavus antisovietinėje veikloje, išduoti savo kovos draugus;

2. Melagingai liudyti prieš save ir kitus žmones, prisipažinti įvykdžius nesamus, tardytojų sufabrikuotus, kaltinimus.

  Čekistų (NKVD/NKGB) vykdomų tardymų metų kankinimai būdavo tokie žiaurūs, kad niekas iš suimtųjų negalėdavo būti tikras, kad juos atlaikys. „Padaryti išdavimų”, nusitempti kartu su savimi į NKVD tardymo rūsius ir savo bendražygius, draugus, pažįstamus,  doram, nuoširdžiai tikinčiam žmogui būdavo didžiulė, nepakeliama, baisesnė net už mirtį nuodėmė. Nors jis likdavo visiškai vienišas nelygioje kovoje su šia galinga, brutalia, žmogų morališkai ir fiziškai gniuždančia  represine sistema ir pagalbos, atrodytų, iš niekur negalėdavo prisišaukti, tačiau turėdavo vieną slaptą, stiprų sąjungininką ir dvasios įkvėpėją, padedantį jam iš paskutinių jėgų priešintis ir atsilaikyti – tikėjimą Dievu. Tik Jis pačiu sunkiausiu žmogaus gyvenimo momentu,  tapus jam visiškai beteisiam, pažemintam, kankinamam, sužvėrėjusio priešo užspeistam tarp kalėjimo sienų, buvo vienintelė viltis, paguoda, jo dvasios stiprybės šaltinis. Todėl kamerose suimtieji kalbėdavo poterius, melsdami Dievo, kad padėtų atsilaikyti, nepalūžti, iškentėti kančias, suteiktų jėgų ištverti kankinimus - tai darydavo net anksčiau buvę silpnai tikintys ar net netikintys žmonės. Juk ir apsupti bunkeriuose ar kitokiose beviltiškose situacijose atsidūrę partizanai, žinodami, kad pakliūvę gyvi į čekistų rankas bus žiauriai kankinami reikalaujant išduoti draugus, patys, laisva valia, geriau pasirinkdavo mirtį nei nelaisvę – nusišaudavo arba susisprogdindavo. Čekistai tai  laikydavo operatyvine nesėkme, nes visada stengdavosi partizanus paimti gyvus – juk žuvusieji kartu su mirtimi nusinešdavo ir visas pogrindžio paslaptis. Net lageryje politkaliniai, žinoję, kad vienas ar kitas iš jų tarpo tardymo metu neišlaikė, papasakojo, išdavė, per daug  jo nesmerkdavo – patys suprato, kokie fiziškai ir morališkai žmogų laužantys metodai NKVD  būdavo naudojami. Juk tas pats žmogus tomis pačiomis aplinkybėmis vieną kartą galėdavo atlaikyti, o kitą kartą – palūžti, o tam pakakdavo tik akimirkos dvasios silpnumo.

  Pirmiausia suimtieji, „įduoti” informatorių, agentų, sovietinių aktyvistų ar šiaip skundikų-prisitaikėlių, patekdavo į valsčių NKVD ir NKGB poskyrius. Ten čekistai, aktyviai padedami vietinių skrebų, kurie ir vertėjavo, pradėdavo pirminius tardymus, kurie būdavo tokie žiaurūs, sadistiški, neprofesionalūs, kad tai galima pavadinti tiesiog ,,mėsmale”. Skrebai, kurių daugumą sudarė beraščiai tinginiai ir moraliniai degradai, norėdami įsiteikti rusų okupacinei valdžiai, taip uoliai darbuodavosi  kumščiais, kojomis, lazdomis ar šautuvų buožėmis, kad  persistengdavo – kai kurie suimtieji būdavo užmušami net nespėjus „sudaryti” jiems baudžiamųjų bylų. Šie žmonės tiesiog pradingdavo be pėdsakų. Tačiau ištikimi NKVD „juodadarbiai” skrebai  savo nusikaltimus paslėpdavo – naktimis jų kūnus nuošaliose vietose slapta užkasdavo. Vien Kavarsko valsčiuje taip, be jokios žinios, pradingo 12 suimtų žmonių.

Iš valsčiaus suimtieji būdavo vežami į apskričių NKVD ir NKGB skyrių tardymo kameras. Jos dažniausiai būdavo rūsiuose, visada sausakimšai pripildytos suimtųjų. Pagal rokiškėno, buvusio partizanų ryšininko Juozo Barisos-Vytenio prisiminimus, 1945 m. birželį, per pačias Jonines, Panevėžio geležinkelio NKVD skyriuje į dvivietę tardymo kamerą buvo grūste sugrūsta net 13 suimtųjų. Jie turėjo visą laiką stovėti, betoninės grindys buvo apsemtos purvinu, dvokiančiu vandeniu, kiekvienas tik eilės tvarka atsisėsdavo ant kelių kameroje esančių plytų ir, priglaudęs prie sienos galvą, iškart užmigdavo. Viduje būdavo karšta, tvanku, tamsu, trūkdavo oro,  visą laiką stipriai dvokė slogia kūno prakaito, sušutusių drabužių bei iš „parašos” sklindančia šlapimo ir išmatų smarve. Visi buvo išsekinti nemigos, išbadėję, nesiprausę, dvokiantys, purvini, aptekę utėlėmis, iki žaizdų sukandžioti blakių – tai buvo dar vienas suimtųjų kankinimo būdas. O naktimis vykdavo tardymai, per lubas girdėjosi kankinamų žmonių aimanos, šauksmai.

  Tardymas  prasidėdavo savotiška įžanga – siekdami žmogų išvęsti iš psichologinės pusiausvyros, jį tiesiog apipildavo pačių šlykščiausių rusiškų keiksmažodžių kruša. Laimei, dauguma suimtų lietuvių tiesiog nesuprato jų prasmės, ją sužinodavo tik vėliau, kameroje, iš likimo draugų. Po tokio „psichologinio įvado”, siekdami  žmogų sutrikdyti, užklupti tam visai nepasiruošusį, užduodavo kokį netikėtą, nelauktą klausimą, apsimesdami, kad apie jį viską ir taip jau žino. Jei tas gindavosi, viską neigdavo,  pagrasindavo pistoletu, rimbu ar gumine lazda. Jei ir toliau visi atsakymaiį klausimus būdavo vienodi: „nežinau, negirdėjau, nemačiau, nepažįstu”,  pradėdavo mušti – imdavo taikyti „fizinio poveikio priemones” arba kitaip - „aktyvų tardymą”. Mušdavo  kumščiais, gumine lazda, rimbais, pistoletų rankenomis, spardydavo kariškais batais, visada  taikydami į pačias jautriausias, skausmingiausias kūno vietas. Tas pats atsitikdavo ir tiems, kurie bandydavo meluoti, išsisukinėti, pasakoti pačių sukurtas istorijas. Tai būdavo tik laiko „tempimas”, stengiantis atitolinti tai, kas būdavo neišvengiama.

  Dažniausiai mušdavo ne vienas, o pasikeisdami keli čekistai, nes greit pavargdavo. Neretai kankinimuose dalyvaudavo ir vertėjai – juk jie taip pat būdavo NKVD etatiniai darbuotojai, turėdavę įrodyti savo sąmoningumą ir ištikimybę ČK (didžiausią jų dalį sudarė lietuviai, taip pat vietiniai rusai-sentikiai, žydai). Pargriautą ant grindų žmogų spardydavo kojomis, daužydavo taburete, šokinėdavo ant krūtinės, sulaužydami krūtinkaulį, šonkaulius, kurių lūžgaliai pradurdavo plaučius, plyšdavo kepenys. Taip Vilniaus NKGB vidaus kalėjime jaun. ltn. Zavizilinas po „aktyvaus tardymo” nukankino Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadą, Lietuvos kariuomenės majorą Benediktą Kaletką. 

  Nuo kaustytų kariškų batų smūgių į juosmens sritį ir pilvą plyšdavo inkstai (žmogus, kentėdamas didžiulius skausmus, šlapindavosi krauju), kepenys, blužnis, dažnai dėl prasidėjusio vidinio kraujavimo tai baigdavosi ir tardomojo mirtimi. Mušamas ir visaip kankinamas jis prarasdavo sąmonę, būdavo visiškai leisgyvis, iš skausmo nebegalėdavo net pajudėti, jį, kaip pelų maišą, prižiūrėtojai atitempdavo ir įmesdavo į kamerą. Nuo daugybės sumušimų kūnas ir veidas baisiai ištindavo, o nuo didžiulių, susiliejančių poodinių mėlynių (kraujosrūvų) tapdavo rausvai melsvas, net pajuodavęs. Toks žmogus tapdavo nebeatpažįstamas ne tik artimiesiems, bet ir sau pačiam.

  Čekistų naudojamas tardymo metodas – naktiniai tardymai, dieną neleidžiant suimtajam miegoti, galėdavo tęstis 10-20 parų. Tai būdavo daroma specialiai pačiu pažeidžiamiausiu, silpniausiu žmogui metu – kai naktį jo organizmas fiziologiškai turi pereiti į poilsio, atsistatymo režimą. Tardymai dažniausiai tęsdavosi iki 6 val. ryto, kol per radijo tašką, vadinamu „govorilka”, nepasigirsdavo Sovietų Sąjungos valstybinis himnas – tai  iškankintam suimtajam būdavo laimės akimirka.

  Pagal kalėjimo režimą miegoti būdavo leidžiama nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto, tačiau ir tardymai, tęsdavęsi iki pat ryto, prasidėdavo tuo pačiu laiku, o dieną suimtiesiems miegoti būdavo draudžiama. Žmogus tapdavo kaip apkvaitęs, nebeadekvatus, nebegalėdavo susikaupti, mąstyti, greit susigaudyti kiekvienoje situacijoje, o naktį jį vėl mušdavo be jokio pasigailėjimo, kaip gyvulį, versdami prisipažinti.

Kartais būdavo naudojamas „tardytojų konvejeris” – vienas po kito besikeičiantys tardytojai suimtąjį tardydavo be jokios pertraukos 3-4 paras, visiškai be miego, visiškai jį išsekindami.

 Kiekvieno tardytojo tikslas būdavo sudaryti bylą ne vienam žmogui, bet grupei, t.y. , grupinę baudžiamąją bylą. Todėl net ir prisipažinęs žmogus būdavo toliau kankinamas, verčiant  duoti melagingus parodymus apie savo draugus ar pažįstamus, pasmerkiant ir juos kankinimams bei kalėjimui.  

Žiaurūs kankinimai neretai baigdavosi smurtine suimtojo mirtimi, kas čekistų ir labai nejaudino – juk viską , „nurašydavo” NKVD karo gydytojai. Vienas iš tokių nukankintų – Jonas Skipitis, jaunas, sveikas 24m. vyras iš Svėdasų mst. Suimtas 1944 m. gruodį, du mėnesius buvo tardytas, kankintas, nuo bado taip išsekęs, kad nebelikę jokio poodinio riebalinio sluoksnio. Lukiškių kalėjimo ligoninės karo gydytojo surašytame mirties akte jokių kūno sužalojimų nerasta, o mirties priežastis visiškai , „civilinė”, kaip nuo gilios senatvės mirusiam žmogui: hipertoninė liga ir inkstų nepakankamumas. Dar kiti,dažniausiai pasitaikantys tokių fiktyvių, išgalvotų aktų variantai būdavo: „tuberkuliozinė intoksikacija ir kvėpavimo centro paralyžius”, „širdies distrofija ir paralyžius” ir kt.  Toks pat likimas ištiko ir jauną, 23 m. amžiaus partizanų ryšininką Stasį Čekanauską-Vampą iš Surdaugių k. Jį suėmė vestuvių išvakarėse, jis nieko neprisipažino, viską neigė, net ir per akistatas.  Vilniaus MGB kalėjime jis buvo taip žiauriai mušamas, kad nebepasikeldavo nuo gultų. Nuo kankinimų ir mirė 1950 m. birželio 29 d. Jo mirties akte irgi įrašyta ne smurtinė, o civilinė mirties prižastis. NKVD sistemoje dirbantys gydytojai buvo visiškos marionetės, jie, kaip kariškiai, privalėdavo vykdyti savo vadovybės žodinius įsakymus ir instrukcijas, todėl nusikaltimų dangstymas, mirties aktų klastojimas, jų fiktyvumas būdavo masinis, tipinis reiškinys. 

  Dažnai būdavo naudojamas kankinimo būdas, kai gulinčiam ant grindų žmogui vienas čekistas  atsisėsdavo ant galvos, kitas – ant kojų, o trečias mušdavo rimbu ar gumine lazda be paliovos. Kai mušantysis pavargdavo,  jie pasikeisdavo vietomis ir viskas būdavo tęsiama toliau.  Kartais žmogų mušdavo pririšę prie suolo.

 Būdavo atvejų, kai suimtąjį paguldę aukštielninką, numovę kelnes ir laikydami prispaudę prie grindų praskėstas kojas, tardytojai karišku batu užmynę stipriai spausdavo traiškydami lytinius organus, sukeldami nepakeliamą skausmą iki sąmonės netekimo.  Tokį tardymo metodą vyrams naudodavo žiaurumu pagarsėjusi Raguvos valsčiaus NKVD tardytoja Golubkova.

Suimtajam praradus sąmonę, patikrinti, ar šis neapsimetinėja, nesimuliuoja, vienas iš čekistų, o kartais ir vertėjas, rūkstančiu papirosu degindavo krūtų spenelius – tikrindavo, ar žmogus tikrai praradęs sąmonę, ar tik apsimeta. Jautrių kūno vietų deginimas cigarete ar papirosu būdavo neretas NKVD kankinimo būdas.

Didelį skausmą sukeldavo į panages smeigiamos adatos ar vielos, kartais – įkaitintos. Tam panaudodavo ir vinis.  Skaudėdavo ir spaudžiant pirštus tarp jų įkišus pieštukus, tačiau ypač didžiulį, nepakeliamą skausmą sukeldavo į tarpdurį įkišti ir trenkiant  ar spaudžiant durimis traiškomi pirštų kaulai. Kai žmogus prarasdavo sąmonę, kad atsigautų, ant jo užpildavo šalto vandens kibirą.

 Kartais žmogų pakabindavo pririšę už kojų žemyn galva prie lubų ir mušdami, tyčiodamiesi taip išlaikydavo pusę ar net visą parą. Kartais, atvirkščiai, pakabindavo žmogų prie lubų su už nugaros surištomis rankomis, kas jau savaime sukeldavo didžiulį skausmą, ir kankindavo tiek, kiek leisdavo fantazija.

 

Anykščių gimnazijos LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio)  pogrindinės organizacijos „Vienybė” narės Primos Bučytės-Petrylienės atsiminimais, 1950 m. vasario 16-ąjai ji kartu su kitais gimnazistais pasiuvo apie 200 medžiaginių tautinių trispalvių vėliavėlių ir šventinę naktį jomis papuošė J.Biliūno – pagrindinės miesto gatvės, medžius, išplatino atsišaukimus. Pačią didžiausią tautinę trispalvę iškėlė ant geležinkelio stoties pastato. P.Bučytė kartu su broliu Algimantu buvo suimti po dviejų dienų gimnazijos klasėje ir pateko į Anykščių NKVD tardymo rūsius. Ją tardė NKVD ltn. Kielinas, Lietuvos rusas. Jis atnešė į tardymo kabinetą lietuvišką trispalvę, kuri buvo iškabinta geležinkelio stotyje, ją su didžiausia neapykanta suplėšė į skutelius ir, sakydamas: „Va jūsų trispalvė! Jau niekada jinai neprisikels!” – numetė ją į kampą. Paskui griebė merginą už peties ir visa jėga stumtelėjo kampan, sakydamas: „Ir tu būsi taip suplėšyta gyvenimo, kaip ta trispalvė!” Tačiau, jo pykčiui, plona, gležna gimnazistė turėjo tiek dvasinių jėgų, kad pakėlė tuos vėliavos gabalėlius ir pabučiavo, širdyje prisiekusi būti jai ištikima. Tai sukėlė jam baisų įsiūtį. Jis ją išvadino pačiais biauriausiais rusiškais keiksmažodžiais ir, išsitraukęs pistoletą, pradėjo jo rankena daužyti jai į galvą. Tardymų metu jo mušimai būdavo tokie sadistiški, kad Primai buvo išmušti dantys, sulaužytas žandikaulis. Tardydavo tik naktimis, o dieną miegoti buvo uždrausta, kas labai fiziškai ir nerviškai išsekindavo. Maža, drėgna, apipelijusiom sienom kamera buvo pilna suimtų moterų, tarp gultų praeiti likdavo tik siauras tarpelis. Naktį, ieškodamos maisto, grindimis šmirinėdavo alkanos, įžūlios žiurkės. Vėliau Primą Bučytę tardė NKVD ltn. Ščiukinas – jis buvo šiek tiek flegmatiškas, ne toks žiaurus, pas jį dar buvo galima įtarti esant nesunaikinto žmogiškumo likučių.

  Kaip vieną kankinimų  priemonių čekistai naudodavo siauras, ankštas kabineto spintas – į jas dažniausiai grūste įgrūsdavo „dvigubai suriesta” poza moterį ar merginą, laikydavo ilgai, retkarčiais paklausdami, ar jau kalbės? Jose įkištam, negalinčiam net pajudėti žmogui nutirpdavo ir įskausdavo visas kūnas, sulenktos kojos ištindavo, tapdavo „kaip medinės”,  ypač nepakeliamai įskausdavo tos kūno vietos, kurios remdavosi į kietą spintos sienelę, o viduje būdavo tamsu, tvanku, trūkdavo oro. Tardytojai, kad būtų stipresnis psichologinis poveikis, į spintą dar ir kietu daiktu pastuksendavo, padaužydavo,  jos viduje sukeldami stiprų, duslų garsą. Tokį kankinimo būdą už parašytus eilėraščius teko patirti Silvijai Simanonienei. To dar negana – pabaigę darbą NKVD tardytojai užrakino duris ir išėjo namo, palikę ją kančioms. Kai kur NKVD tardytojai naudojo ankštas metalines dėžes – į jas per jėgą įgrūsdavo žmogų, atsistoję visu svoriu ant durelių, jas spardydami kariškais batais, uždarydavo – jau vien nuo to sulūždavo šonkauliai. Į tokią ankštą dėžę įgrūstas žmogus kentėjo didžiulius skausmus, negalėdavo įkvėpti, dusdavo. 

Vienas iš populiarių kankinimo būdų būdavo mušimas gumine lazda per padus – labai jautrią kūno vietą, kurioje yra daug skausmo ir jutimo receptorių. Tokį kankinimą iškart, jau pirminio tardymo metu, 1946 m. gruodį patyrė ryšininkė Eleonora Laukagalytė Raguvos NKVD skyriuje. Ją tardė rusė moteris, visame valsčiuje pagarsėjusi sadistiniu žiaurumu  tardytoja Golubkova. Pirmiausia Eleonorą iškeikė labiausiai moterišką giminę paniekinančiais rusiškais keiksmažodžiais, po to liepė gultis aukštielninkai, o du skrebai laikė ją už kojų. Lazda per padus mušė pati tardytoja, skausmas buvo begalinis, o padai iškart taip ištino, kad nebegalėjo paeit, stovėjo svirduliuodama. Po to tardytoja besikeikdama ėmė ją mušt kumščiais per galvą. Po kiek laiko nuvedė ją prie aikštėje suguldytų dviejų  žuvusių partizanų kūnų ir sako: „Tu, k..va, žiūrėk, čia tavo kavalieriai guli nušauti! Kas jie tokie!? Tai ką, nepažįsti!?”

  Po kelių savaičių, per Tris Karalius, ji vėl ten pateko. Ją, septyniolikmetę merginą, tardytoja Golubkova su keliais skrebais nusivedė prie dviejų žuvusių Žaibo būrio partizanų kūnų, išrengtų ir numestų ant šiukšlyno, kuriuos ji turėjo apiplaut. Iš Traupio miestelio kilusiam partizanui Vaclovui Juospaičiui-Gugu buvo numautos kelnės, baltiniai aukštyn pakelti, ant pilvo matėsi senų sužeidimų randai. Golubkova pasilenkusi pirštu tuos randus, jo lytinius organus baksnoja, kvatoja ir keikdamasi visaip tyčiojasi. Kitas partizanas, Jonas Stasiukaitis – Ežys, irgi buvo nuogas, tik su už galvos užverstais baltiniais.

Grįžus į NKVD skyrių Eleonorą per vertėją pradėjo tardyti kitas rusas, Raguvos milicijos skyriaus viršininkas. Vėliau užsirakino ją kabinete ir bandė išprievartauti – liepė geruoju nusirengti, o kai ši atsisakė, parvertė ją ant sofos ir ėmė draskyt nuo jos drabužius. Ši pradėjo taip rėkti, kad, turbūt, pusė Raguvos girdėjo. Milicininkas delnu bandė jai užčiaupt burną, ši įkando jam pirštą, tas nusijuosęs karišką diržą pradėjo ją mušt, spardyt kerziniais batais. Išgirdę triukšmą subėgo net šeši stribai su tardytoja Golubkova. Pamatę ją visiškai nuogą, įsakė stovėt praskėtus kojas, o patys susėdę už stalo žiūrėjo, juokėsi ir šlykščiais žodžiais  tyčiojosi.

Dažnai merginas NKVD tardytojai tyčiodamiesi išrengdavo nuogai, kankindavo, mušdavo, būdavo atsitikimų, kad visa grupe ir prievartaudavo. Tai buvo vienas iš žiauriausių tardymo metodų, naudotų siekiant palaužti moteris. 

 

  Dažnai būdavo naudojamas kankinimo būdas, kai gulinčiam ant grindų žmogui vienas čekistas atsisėsdavo ant galvos, kitas – ant kojų, o trečias be paliovos mušdavo rimbu ar gumine lazda. Kai mušantysis pavargdavo,  jie pasikeisdavo vietomis ir viskas būdavo tęsiama toliau.  Kartais žmogų mušdavo pririšę prie suolo.

 Būdavo atvejų, kai suimtąjį paguldę aukštielninką, numovę kelnes ir laikydami prispaudę prie grindų praskėstas kojas, tardytojai karišku batu užmynę stipriai spausdavo traiškydami lytinius organus, sukeldami nepakeliamą skausmą iki sąmonės netekimo.  Tokį tardymo metodą vyrams naudodavo žiaurumu pagarsėjusi Raguvos valsčiaus NKVD tardytoja Golubkova. Kartais išskėstas kojas, kad nereikėtų laikyti, pririšdavo prie stalo kojų.

Suimtajam praradus sąmonę, patikrinti, ar šis neapsimetinėja, nesimuliuoja, vienas iš čekistų, o kartais ir vertėjas, rūkstančiu papirosu degindavo krūtų spenelius – tikrindavo, ar žmogus tikrai praradęs sąmonę, ar tik apsimeta. Jautrių kūno vietų deginimas cigarete ar papirosu būdavo neretas NKVD kankinimo būdas.

Didelį skausmą sukeldavo į panages smeigiamos adatos ar vielos, kartais – įkaitintos. Tam panaudodavo ir vinis.  Skaudėdavo ir spaudžiant pirštus tarp jų įkišus pieštukus. Tačiau ypač didžiulį, nepakeliamą skausmą sukeldavo į tarpdurį įkišti ir trenkiant ar spaudžiant durimis traiškomi pirštų kaulai. Kai žmogus prarasdavo sąmonę, kad atsigautų, ant jo užpildavo šalto vandens kibirą.

 Kartais žmogų pakabindavo pririšę prie lubų už kojų žemyn galva ir mušdami, tyčiodamiesi taip išlaikydavo pusę ar net visą parą. Kartais, atvirkščiai, pakabindavo žmogų prie lubų su už nugaros surištomis rankomis, kas jau savaime sukeldavo didžiulį skausmą, ir kankindavo tiek, kiek leisdavo fantazija.

  Labai užsispyrusį, visiškai „parodymų” neduodantį suimtąjį sodindavo į mažą, šaltą karcerį, palikdami tik basą ir su apatiniais rūbais. Tas, kad nesušaltų, negalėdavo užmigti, turėdavo visą laiką mindžikuoti kojomis, nors ir būdavo leidžiama miegoti 5 valandas. Būdamas karceryje suimtasis (kaip priklausė oficialiai) per parą tegaudavo 0,5 ltr. vandens ir 200-300 g. duonos.Tačiau dažniausiai tokių normų niekas nesilaikydavo. Anykščių gimnazijos LLKS pogrindinės organizacijos „Vienybė” narės Primos Bučytės – Petrylienės atsiminimais, ji 1950 m. iš Anykščių NKVD skyriaus po tardymo pateko į Panevėžio NKVD kalėjimą. Ten du kartus po šešias paras buvo patekusi į karcerį. Tai buvo labai maža, siaura patalpa šaltomis betoninėmis grindimis, kur ne tik žiemą, bet ir vasarą būdavo šalta. Žmogų palikdavo stovėti basą, tik su apatiniais baltiniais. Ant grindų gulėjo mažas medinis lovelis. Nuo šalčio negalėjo užmigti, o pirmą kartą puodelį vandens ir gabalėlį duonos gavo tik penktą dieną, kai jau sirgo ir temperatūra buvo pakilusi iki 39 laipsnių (tai buvo kankinimas ne tik karceriu, šalčiu, bet ir badu bei troškuliu). Šaltas karceris per 5-6 dienas galėdavo žmogui visam gyvenimui sugadinti sveikatą.

 Dar baisesnis būdavo karceris su vandeniu – suimtieji visą laiką turėdavo stovėti lediniame vandyje, o šaltomis žiemomis – ir ant užšalusio ledo.  Prie pat lango būdavo siauras paaukštinimas – ant jo užsilipęs žmogus iš nuovargio greit užsnūsdavo ir griūdavo atgal į ledinį vandenį. 

 Kartais į karcerį specialiai paleisdavo alkanų žiurkių, kurios kandžiodavo kojas,  kabindavosi už drabužių – tokį kankinimo būdą ypač taikė moterims. Šios priemonės – kankinimai, alkis, šaltis, nuovargis, nemiga - turėdavo  palaužti suimtąjį, padaryti jį „sukalbamu”, priversti , „duoti parodymus”. 

 Būdavo kameros, pripiltos purvino, dvokiančio vandens, pvz. Ukmergės NKVD skyriaus tardymo rūsyje. Suimtasis visa laiką stovėdavo šaltame vandenyje, visąlaik stačias, be miego.  

Kartais žiauriausiai kankinamas žmogus, supratęs, kad daugiau kankinimų nebeatlaikys, o  išdavystės nuodėmės jis morališkai neperneš,  nutardavo nusižudyti. Kameroje tarp kitų „areštantų”, stebint  prižiūrėtojams, tai padaryti  būdavo neįmanoma, todėl iššokdavo tardymo metu pro langą, mirtinai užsimušdami ant grindinio ar ieškodavo kitų būdu nutraukti savo kančias. Pavyzdžiui, 1945 m. liepą Kvoseliuose (Leliūnų vlsč.) gyvas suimtas Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadas, Lietuvos kariuomenės majoras Benediktas Kaletka per tardymą iššoko iš antro aukšto pro langą, sunkiai susižalojo, o vėliau buvo mirtinai nukankintas NKVD kalėjime Vilniuje tardymo metu. Todėl po suėmimo prižiūrėtojai iškratydavo ir atimdavo viską, kuo žmogus galėdavo nusižudyti:  aštrius daiktus, diržus, išpjaudavo sagas, išverdavo net kelnių gumeles, batų raištelius.

Jeigu suimtasis atlaikydavo visa moralinį smurtą, fizinius kankinimus, čekistai kartais imdavosi psichologinės gudrybės – žiaurų, baisų tardytoją pakeisdavo kitu – mandagiu, geraširdžiu, užjaučiančiu. Tas imdavo įtikinėti, įkalbinėti, kad, neva, tereikia tik prisipažint, o bausmė, jam padedant, bus visai menka arba net visai paleis. Iškankintas žmogus, sutikęs panašų „geradarių”,  kartais ir pasiduodavo jų gražbylystei, vilionėms, o čekistai savo pažadų niekada neištesėdavo.

 

Suimtasis prieš tardytoją privalėdavo stovėti sudėjęs rankas už nugaros. Dažnai suimtąjį tardydami pasodindavo ant taburetės kraštelio, ant pačios briaunos, kad ji įsispaustų į sėdmenis, o kojas liepdavo ištiesti į priekį. Taip sėdint, neleisdami net sujudėti, tardydavo visą naktį. Žmogui uodegikaulio sritis baisiai įskausdavo, aptirpdavo, iš skausmo suakmenėdavo, ryto jis laukdavo kaip išganymo. Kartais čekistai elgdavosi dar žiauriau – pasodindavo žmogų ant apverstos taburetės kojos. Žmogus sėdėdavo įsitempęs, drebantis, nuo įtampos visas šlapias, nes net menkiausias atsipalaidavimas grėsė, kad taburetės koja tiesiog suplėšys išangę ir sulis į tiesiąją žarną.

 Kartais suimtajam tardymo metu liepdavo tupėti kampe – žmogui nutirpdavo, ištindavo, pasidarydavo bejausmės kojos, jis nebegalėdavo nei atsistoti, nei paeiti. Būdavo naudojami ir kiti būdai – stovėti nejudant „ramiai”nusigrežus į sieną, klūpoti kampe ant kelių ar stovėti iškėlus rankas. Nors kiek suimtajam sujudėjus, tuoj pasipildavo smūgiai. Kartais žmogus stovėdavo poza „ramiai” tik per tardymus, tačiau pastebėta, kad geresni rezultatai būdavo pasiekiami jam visą laiką stovint, neleidžiant prisiliesti prie sienos, tarp tardymų. Kartais suimtasis jau po paros stovėjimo būdavo moraliai palūžęs, bejėgis ir sukalbamas. Kiti išstovėdavo 4-5 paras, jiems neduodavo 3-4-5 paras gerti vandens. Tokios priemonės būdavo naudojamos ne tik stambiuose miestuose, bet ir valsčių NKVD poskyriuose pirminio tardymo metu – juk visi čekistai buvo atvykę iš Rusijos, baigę tas pačias NKVD mokyklas.

1950 m. vasarį Skauradų k., B.Keraičio sodyboje, žuvo partizanas A.Blauzdys- Konkurentas. Visa gausi šeima – tėvai, sūnus ir penkios dukterys, kai kurios dar moksleivės, nepilnametės, buvo atvežti į Raguvos NKVD skyrių tardymui. Visos dukterys buvo sustatytos į kambario kampus neleidžiant net prisiliesti prie sienos ir taip išstovėjo visą savaitę – miegojo stovėdamos, kojos ištino kaip kaladės. 

Ten, kur leido sąlygos, suimtąjį pasodindavo į dvivietę ar keturvietę kamerą ir žiauriausiais metodais tardydavo. Tarp suimtųjų „įtaisydavo” ir vieną „stukačių” – kameros agentą. Tas apsimęsdavo geraširdžiu, visaip stengdavosi iškankintam žmogui padėti, jį pakalbindavo, „atvirai” papasakodavo KGB jam sukurtą „legendą”, dažniausiai paminėdamas, kad jo bylai sudaryti pritrūko įkalčių ir tuoj jį paleis, lyg tarp kitko pasisiūlydamas, jeigu reikia, perduoti jo draugams žinių, laiškelį. Pasakodamas savo „pasaką”, jis pradėdavo klausinėti šio žmogaus paslapčių: kas jis toks, už ką suimtas, kokie jo ryšiai ir t.t. Pasitaikydavo, kad išsekintas tardymų žmogus užkibdavo ant šio KGB kabliuko, nuoširdžiai viską pasipasakodavo.

  Kartais būdavo naudojamas kolektyvinis kankinimo metodas, Rusijos čekistų vadintas „tramvajumi”, kai į mažą kamerą būdavo sukemšama tiek žmonių, kad jie galėdavo tik stovėti vienas prie kito prisispaudę. Juos taip laikydavo paromis, neduodami nei valgyti, nei gerti, jie po savimi tuštinosi ir šlapinosi, o kiti ir mirdavo.  Apie tokį labai panašų kankinimo būdą, naudotą Šiluvos NKVD, papasakojo 1944-45 m. buvusiame žydų sandėlyje, paverstame kalėjimu, tris mėnesius iškalėjęs a.a. Jonas Burneika. Jo „kontingentą” sudarė aplinkinių kaimų ūkininkai, buvo net keli sugauti vokiečių kareiviai. Visi  stovėjo susiglaudę, susispaudę, pro durų apačią tekėjo žmonių šlapimas, trūko oro. Jis atsigulė prie durų staktos apačios, kad pro plyšelį galėtų pakvėpuoti, o kiti suimtieji dūsdami pradėjo daužyti į duris. Sargyboje stovėjęs skrebas išsigando ir paleido per duris automato seriją, nušaudamas tris suimtuosius. Atėjęs NKVD viršininkas rusiškai sako: „Kvaily, štai kulkosvaidis, reikėjo juos visus iššaudyt!” Mirusieji būdavo išnešami į šalia esantį viešąjį mūrinį tualetą, paskui juos skrebai turėdavo užkasti, tačiau, kadangi buvo žiema, šie tinginiai nesivargindavo – kūnus  sukišdavo į užpustytus pakelės griovius, duobes. Pavasarį, nutirpus sniegui, pakelės buvo pilnos žmonių lavonų, ūkininkai su pastotėmis buvo išvaryti juos surinkti ir užkasti. Šiuo metu ir NKVD kalėjimu tapęs sandėlis, ir viešasis tualetas nebenaudojami pagal savo seną paskirtį, o laikomi istoriniais eksponatais.

  Siekiant išgauti parodymus vienas iš psichologinio šantažo būdų būdavo gąsdinimas šeimos deportacija (ištrėmimu) į Sibirą, suėmimu. Tai buvo silpna, psichologiškai kiekvienam suimtojam labai jautri vieta, kuris galėdavo viską iškentėti pats, bet jokiu būdu nenorėjo, kad tą patirtų ir jo artimieji. 

 Kartais tardomajam neduodavo valgyti, ilgą laiką marindami badu. Kartais atvirkščiai, duodavo sūrų maistą, bet neduodavo vandens arba duodavo sumažintą maisto davinį. O juk maisto davinys ir taip būdavo mažas, kalėjimo vilkšunius maitindavo geriau nei kalinius.

  Stengdamiesi žmogų (ypač moterį) išgąsdinti, morališkai palaužti, atvesdavo jį į kamerą, kurioje sienos būdavo išteptos krauju, o naktimis iš gretimos kameros sklisdavo kankinamųjų šauksmai.

  Kartais tardytojai suimtajam ant galvos uždėdavo metalinį lanką ir jį varžtais verždavo, sukeldami didžiulį skausmą, kitus dusindavo verždami ant kaklo užmauta virvės kilpa.

Viena po kito sekančių naktinių tardymų metu būdavo naudojamas kankinimas ryškia šviesa – visą laiką šviesdavo tiesiai į akis nukreipti stiprūs prožektoriai.  Nuo jų akys ašarodavo, sąmonė atbukdavo, o valia priešintis sumažėdavo. Tokia pat specialiai ryški šviesa būdavo ir kameroje. 

  NKVD tardytojai buvo apmokyti tardymo būdų nepaliekant ant kūno jokių kankinimo pėdsakų. Tai buvo naudojama tada, kai tikėdavosi žmogų palaužti, paskui užverbuoti ir paleisti jį į laisvę.  Tokius suimtuosius mušdavo smėlio maišeliais, medinėmis liniuotėmis ar guminiais kaliošais, dažniausiai į jautriausią – lytinių organų sritį.

  Vienas iš dažniausių ir paprasčiausių kankinimo būdų – smūgiai kumščiu į Saulės rezginio sritį (viršutinę pilvo dalį), apatinę pilvo dalį, spardymas į lytinių organų sritį, ką mokėjo daryti ir skrebai.

Dar vienas iš kankinimo būdų, siekiant visiškai išsekinti, palaužti žmogų, būdavo nesibaigiančių tardymų serija. Žmogų išvesdavo tardymui, po to trumpam grąžindavo atgal į kamerą, o po penkių minučių vėl atsilapodavo kameros durys ir prasidėdavo viskas iš naujo. Tai kartodavosi nuolatos, žmogus, ilgą laiką būdamas nuolatinio streso būklėje, psichologiškai labai išsekdavo ir dažniausiai nebeatsilaikydavo, pasiduodavo.

Tardymo metu būdavo surašomi vadinamieji tardymo protokolai: įrašyta jo data, tardymo pradžios ir pabaigos laikas, tardytojo uždavinėjami klausimai ir suimtojo atsakymai. Juose niekada nebūdavo rašoma apie tardomojo kankinimus, mušimus, t.y. apie būdus, kuriais jie būdavo išgauti. Primos Bučytės – Petrylienės atsiminimais, Anykščių NKVD skyriuje tardymo protokolą perskaitydavo tardytojas ir liepdavo jo apačioje pasirašyti. Tačiau visada lape būdavo palikta tuščių vietų, kur po tardymo jis galėdavo įrašyti viską, ką panorėdavo. Būdavo ir taip, kad mušamas, leisgyvis žmogus pasirašydavo pakištą tuščią popieriaus lapą, o tardytojas protokolą surašydavo, kaip jam reikėdavo. Kartais imdavosi gudrybės –  slapta sukeisdavo ir duodavo pasirašyti jau anksčiau surašytą protokolą-falsifikatą, neleisdami jo perskaityti. Pasirašyti nebūtus prisipažinimus ar melagingus liudijimus priversdavo ir prievarta – kankinimais, mušimu.

Tardytojai remdavosi ir liudytojų parodymais. Vieni liudydavo priversti, prigrasinti, kad už melavimą, nusikaltimo slėpimą bus baudžiami pagal RF BK 58 str. 12 punktą: „Nepranešimas valdžiai apie kontrrevoliucinius veiksmus”. Jei jie neliudydavo taip, „kaip reikia” – tardytojai jiems taikydavo moralinį terorą – gąsdinimus kalėjimu, grasinimus, galėdavo panaudoti ir fizines priemones – mušimą.  

 Kiti liudytojai – tai neišlaikę kankinimų ir padarę išdavystes buvę kovos draugai, bendražygiai. Per tardymus jiems surengdavo akistatas, per kurias tarp abiejų pusių dažnai kildavo aštrių žodinių konfliktų. Jei šie būdavo prievartiniai liudytojai, tai darę ne sava valia, bet iš prievartos, tai buvo dar viena – savanoriška, pikta, kerštaujanti liudytojų rūšis, pasiruošusi ateiti NKVD tardytojui į pagalbą šiam sufabrikuojant bet kokią baudžiamąją bylą. Tai buvo sovietinio okupacinio režimo vietiniai talkininkai (kolaborantai): skrebai, komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai ir partiniai aktyvistai, jų giminės, slapti informatoriai, agentai – visi sąmoningi parsidavėliai, jau įvykdę daug kruvinų nusikaltimų prieš savo tautą. Šiems liudytojams negaliojo jokios krikščioniškos moralės normos – nei sąžinė, nei teisingumas, nei žmogiškumas. Jie visada melagingai liudydavo taip, kaip to reikalaudavo NKVD tardytojai, dėl jų kaltės daugybė žmonių buvo pasmerkti kalėjimo kančioms ir mirčiai.

 Dėl visų aukščiau aprašytų priežaščių – žiaurių kankinimų, fizinio-psichologinio smurto, melagingus parodymus duodančių liudininkų, tardymo protokolų klastojimo – baudžiamosios bylos istorine prasme vertintinos labai atsargiai ir kritiškai, o dalies jų istorinis patikimumas yra itin mažas. Viskas priklauso nuo istoriko-tyrėjo profesionalumo, jo siekio laikytis pagrindinio principo – niekada nemeluok, visada sakyk tiesą, kokia ji skaudi bebūtų. Tačiau esmė ta, kad  tą tiesą reikia išsiaiškinti, atskleisti, sugebėti atskirti „pelus nuo grūdų”, o tam reikia įdėti labai daug darbo. 

  Tyrinėjant baudžiamąsias bylas buvo pastebėta, kad nemaža dalis nuteistųjų, jau iškalėjusių Sibiro lageriuose ir išėjusių į laisvę, 7-8-jame ir net 9-o dešimtmečio pradžioje, praėjus nuo tų įvykių jau 20-40 metų, vėl buvo pakartotinai KGB tardytojų apklausti. Natūraliai iškyla klausimas – kodėl, ko jie siekė? Juk tos bylos jau buvo istorinė praeitis, vertinama tik istorikų tyrinėjimuose, o tų liudininkų atmintis per 20-40 metų tikrai nepagerėjo, o atvirkščiai - turėjo tik pablogėti. Pasirodo, tam būta svarių priežasčių.

1956 m. Sovietų Sąjungoje ryškiai keitėsi vadovaujančios komunistų partijos (TSKP) politinis kursas – buvo atsisakyta masinių represijų ir teroro prieš visuomenę politikos, tačiau, deja, vietoj jos, siekiant tų pačių tikslų, pradėta labai aktyviai naudoti kita kovos prieš visuomenę forma. Tai buvo informacinis karas, organizuotas ir vykdomas KGB struktūrų, tam panaudojant masines viešojo informavimo priemones (laikraščiai, knygos, kinas, radijas, televizija).  Šios labai profesionaliai dirbančios represinės-žvalgybinės struktūros analitikai jau tada numatė visuomenės vystymosi perspektyvas ir tam iš anksto ruošėsi, sukurdami šiam karui reikiamą bazę. Buvę antisovietinio pasipriešinimo dalyviai – partizanai, pogrindininkai, sukilėliai bei policijos batalionų kariai praėjus daugybei metų KGB buvo šaukiami dar kartą duoti parodymus apie savo bendražygius, kovos draugus. Tie žmonės, aišku, būdavo labai nustebę, nesuprato kam tai reikalinga,  juk tuos dalykus buvo papasakoję jau seniai, dar jauni būdami, dar su šviežia atmintimi, praėjus tik keleriems metams nuo buvusių įvykių. Tačiau atsisakyti liudyti KGB tardytojui tiesiog negalėjo – grėsė kalėjimas, į kurį grįžti jau niekas nebenorėjo. Kita vertus, buvo klausinėjama, atrodytų, tik paprasčiausių smulkmenų, detalių: kas vadovavo, kas dalyvavo, kas šaudė, kas įsakinėjo ir t.t., tuo labiau, kad tie asmenys jau buvo žuvę Lietuvoje vykusiame partizaniniame kare. Todėl naujuose baudžiamųjų bylų parodymuose atsirado, atrodytų, nereikšmingų, bet KGB labai reikalingų pasikeitimų. Tai buvo pasiekta, aišku, ne be KGB tardytojų įtakos – tai jie spaudė, reikalavo, klaidingai primindavo kaip viskas buvo, o žmogus tai daryti sutiko, nes tam neteikė didelės reikšmės:  liudijo taip, kaip ir prašė, juk visi jau senai buvo žuvę ir, atrodė, niekas dėl to nenukentės. Taip buvo kaupiama medžiaga informaciniam karui. Jis prasidėjo 6-7-ame dešimtmetyje, kai į atsargą išėję KGB veteranai, jau 1940-41 m. susitepę savo rankas tautos krauju, išleido seriją tendencingai parinktų, falsifikuotų dokumentinių rinkinių seriją, pavadintą , „Faktai kaltina”. Buvo išleista daugybė knygų ir brošiūrų:, „Žudikai bažnyčios prieglobstyje”,  „Hitlerininkų penktoji kolona”, „Geležinis vilkas”, „SS tarnyboje”, „Archyviniai dokumentai apie buržuazinių nacionalistų veiklą” ir kt. Jomis buvo siekiama pagrindinio tikslo – diskredituoti Lietuvos pasipriešinimo kovą, sunaikinti istorinę atmintį ir nepriklausomos valstybės idėją taip, kad lietuviai daugiau niekada nebesiektų savo laisvės. 

  Labai keista, tačiau šiais laikais istorikams nagrinėjant baudžiamąsias bylas visiškai nekreipiamas  dėmesys ir vertinama vienodai patikimai, ar tie parodymai buvo duoti ką tik po karo, 5-ame dešimtmetyje, ar jau kaip naujai ,,pertaisyti” 7-8-9-ojo dešimtmečio parodymai.  Šie nauji liudijimai kartais ir yra pagrindinė bazė informaciniam karui, kuris nuolat vedamas jau daugiau nei 30 metų po Lietuvos valstybės atstatymo. Jame siekiama nepagrįstai apkaltinti Lietuvos pasipriešinimo judėjimo pagrindinius herojus, kad lietuviai neturėtų sektinų autoritetų. Šiame kare dalyvauja įvairūs asmenys, kurie gerai žino, ką daro ir ko jie siekia. Tad galime sakyti, kad KGB pradėtas informacinis karas prieš Lietuvos valstybę, jos visuomenę, jos laisvės kovos istoriją tebesitęsia iki šiol – keičiasi tik jo užsakovai ir vykdytojai, kurie dangstosi įvairiomis politinėmis-ideologinėmis širmomis. O kas tai sustabdys?

 

 Parašyta remiantis:

 

1. Jono Kadžionio (Anykščiai), Bronės Keraitytės-Chmieliauskienės (Troškūnai), Silvijos Simanonienės (Kaunas), Primos Bučytės-Petrylienės ( Anykščiai), Jono Burneikos (Šiluva) atsiminimais.

2. LGGRTC vyr. istoriko Gintaro Vaičiūno surinkta dokumentine medžiaga, straipsniais bei liudininkų atsiminimais.

3. Aukštaitijos partizanų prisiminimai. Sudarė R.Kaunietis.Vilnius, 2004., psl. 247-250 (ryšininkės Eleonoros Laukagalytės prisiminimai).

4. Lietuvių pasipriešinimas. R.Patamsis. Klaipėda, S.Jokužio spaustuvė, 2019, psl. 326.

5.http://www.kolyma.lt › 58_straipsnis. Prieiga internete : 2022.11.24.

6. Пытки НКВД Факты » Легендарный портал... 

bazurka.net›interesnye-fakty/pytki-i…pytki-nkvd… Prieiga internete:2022.11.23.

7. Пытки, которые придумали в НКВД СССР .

bravedefender.ru›pytki-kotorye-pridumali-v-nkvd…Prieiga internete: 2022.11.23.

8. https://www.xxIamzius.lt › atmi_02

 Kalinio T-83 atsiminimai - XXI amžius. Prieiga internete:2022.11.24.

9. https://alex-kopein.livejournal.com/110424.html. Prieiga internete: 2022.11.27.

10. https://denis-balin.livejournal.com/3183626.html. Prieiga internete: 2022.11.27.

11. https://ledokol-ru.livejournal.com/166182.html. Prieiga internete: 2022.11.27.

Nuotraukose:

1. kalbasi vermachto ir Raudonosios armijos karininkai. Pasiruošimas bendram nacistinės Vokietjos ir SSRS kariuomenių paradui per invaziją į Lenkiją.

2. Sovietų paruošta „Pergalės arka“, pro kurią parade pražygiavo vermachto daliniai. 1939-09-22 Brasta (Brest-Litovskas, lenk. Brześć nad Bugiem). Šaltinis: https://en.wikipedia.org/.../German%E2%80%93Soviet...