TRUMPAI APIE PARTIZANŲ KONSPIRACIJĄ (pabaiga)

Robertas Patamsis

Be ryšių punktų būdavo ir konspiraciniai butai (nors partizanai tokio termino, atrodo, nevartodavo). Vienas iš tokių pavyzdžių – Jotkonių k. (Svėdasų vls.) ryšininko Stepono Pajarsko sodyba. Joje buvo ryšių punktas - net du Pajarskų šeimos nariai buvo ryšininkais, pas juos apsilankydavo ar net trumpai apsistodavo iš toli atvykę ryšininkai (pvz., Izabelė Vilimaitė-Stirna), tačiau namuose vykdavo ir slapti Algimanto apygardos bei Šarūno rinktinės štabų vadovybės pasėdžiai, pasitarimai, susitikimai su atvykusiais iš kitų apygardų atstovais, o tai rodo, kad tai buvo ir konspiracinis butas. Jame lankėsi tokie žymūs partizaninio judėjimo vadai, kaip Algimanto apygardos vadas A. Starkus-Montė, jo štabo viršininkas A. Pajarskas-Bebras, Šiaurės-Rytų (Karaliaus Mindaugo) srities vadas A. Slučka-Šarūnas, Vytauto apygardos vadas J.Kimštas-Žalgiris, įgaliotinis Šiaurės-Rytų Lietuvos sričiai H. Danilevičius-Vidmantas, Šarūno rinktinės vadas S. Gimbutis-Tarzanas, Vaižganto rinktinės vadas V.Čepukonis-Tigras ir daug kitų partizanų. Ši sodyba iki šiol išsaugojo savo autentiškumą, išlikę net tie patys krikštasuoliai ir stalas, už kurio sėdėdavo partizanų vadai (tie, kas domisi partizaninio karo istorija, turėtų ją būtinai aplankyti).

Partizaninio judėjimo pagrindinė atrama, bazė buvo kaimas, jame glūdėjo pagrindiniai jo ištekliai - ir gyvieji, ir materialiniai. Iš ten ateidavo partizanų eilių papildymas naujokais, iš ten būdavo aprūpinama maistu, drabužiais, avalyne, amunicija, jis būdavo pagrindinis naujienų ir žinių šaltinis. Miško-kaimo ryšys buvo labai tamprus, organiškas, gyvybiškai būtinas ir, reikia pridurti, būtinai konspiratyvus, nes priešas dėjo visas pastangas jį nutraukti. Tam buvo sukurtas tankus MGB/KGB agentų ir informatorių tinklas, apie partizanų pasirodymą kaime jie skubėdavo pranešt valsčių NKVD/NKGB skyriams. Partizanai turėdavo veikti labai atsargiai, slaptai, tačiau kartais ir patys padarydavo klaidų. Viena iš tokių – svečiavimasis pas ūkininkus nepalikus lauke sargybos. Tai būdavo didelė, skaudžiai baudžianti konspiracinė klaida, nes tokiu atveju priešas visada įgydavo taktinį pranašumą, apsupdamas ir užpuldamas staiga, netikėtai, o partizanai patirdavo daug nuostolių. Dėl tokios aplaidžios priežasties 1948m. gruodžio 13 d. Šeduikių k. (Utenos r.) iš penkiolikos vyrų grupės žuvo net septyni: užėjo pas ūkininką į trobą, nepastatė sargybinio ir buvo netikėtai užpulti. Todėl Algimanto apygardos vadas A.Starkus-Montė išlydėdamas partizanų grupę į žygį visada perspėdavo: „Žiūrėkit, kad nebūtų taip, kaip Šeduikiuose!”

NKVD/NKGB žinybos, turinčios ilgametį partizaninės ir antipartizaninės kovos patyrimą, Lietuvoje susidūrė su masiniu lietuvių patriotizmu, masinio pasipriešinimo okupaciniam režimui reiškiniu, prieš kurį kovoti jiems labai sunkiai sekėsi, o reguliari kariuomenė šioje kovoje buvo bejėgė (jiems tai būdavo tas pats, kaip „bandyti kūju užmušti musę”). Tapo aišku, kad be specialių, slaptų operatyvinių priemonių jie nieko nepasieks, tad buvo imtasi sparčiai kurti slaptųjų agentų ir informatorių tinklą ir veikti su jo pagalba.

Partizanų vadai, daugumoje būdami savamoksliai, bet gabūs loginės, analitinės konspiracinės sistemos kūrėjai, organizatoriai, priešo planus, užmačias stengdavosi laiku atspėti, patys mokėsi iš savo skaudžių klaidų, už kurias tekdavo sumokėti labai brangiai – savo krauju. Jiems teko kovoti su labai stipriu, profesionaliu, turinčiu ilgametį daugybės karų, revoliucijų, perversmų, sukilimų, partizaninio, pogrindinio, žvalgybinio darbo, bei kitos konspiratyvios veiklos įvairiose šalyse patyrimą priešu, teko susiremti net su keturiomis galingomis jų žinybomis: NKVD, NKGB, tarybinės kariuomenės generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (GRU) ir kariuomenės kontržvalgyba „SMERŠ”, įnešusioms didžiulį indėlį 1945 m. Sovietų Sąjungai iškovojant pergalę prieš nacistinę Vokietiją (nors nėra duomenų apie karinės žvalgybos veiklą, tačiau to negalėjo nebūti, nes Lietuvos teritorijoje buvo dislokuoti sovietų reguliariosios kariuomenės daliniai ir junginiai). Tai, kad partizaninė kova, nors ir su dideliais nuostoliais, nuo 1944 m. tęsėsi net iki 1953 metų yra neabejotinas įrodymas, kad partizanų konspiracija kovoje su patyrusiu, profesionaliu priešininku buvo pasiekusi reikiamą, būtiną lygį. Konspiracijos mokėsi ir visa tauta – ir kaimiečiai, ir miesčionys, ir suaugę, ir net vaikai. Tai daryti skatino dėl okupantų vykdomo teroro, represijų, artimų žmonių žūčių atsiradęs stiprus prigimtinis baimės, išlikimo jausmas, savisaugos instinktas, skatinantis būt atsargiu, intensyviai galvoti, mąstyti: žinoti, ką kiekvienoj situacijoj daryti, kaip elgtis, ką sakyti, kaip atsakyti, kad neužtrauktum bėdos nei sau, nei kitiems. Slaptumas, saugumo priemonės tais laikais taip buvo įaugusios į kasdieninį gyvenimą, tarpusavio bendravimą, kad gatvėje prie dviejų besikalbančių žmonių priėjus trečiam, tie iškart atsisveikindavo ir išsiskirstydavo. Kaimuose ūkininkai pasitikėdavo tik sunkių išbandymų patikrintais kaimynais, jau tardytais, muštais, bet niekada neišdavusiais nei artimo, nei Dievo, nei Tėvynės. MGB/KGB žinybos, susidūrusios su tokiu lietuvių visuomenės narių slaptumu, uždarumu, konspiracija, ieškodavo priemonių, kaip iš jos tarpo išaiškinti aktyviausius sovietinio režimo priešininkus. Tam panaudodavo savo užverbuotus agentus, provokatorius. Dėdamiesi dideliais patriotais, ką patvirtindavo ne tik žodžiais, bet kartais ir darbais, jie įgydavo savo draugų ir pažįstamų rate autoritetą, pasitikėjimą, darbovietėse, gimnazijose ar aukštosiose mokyklose iš patriotiškai nusiteikusių jaunuolių suorganizuodavo slaptas pogrindžio organizacijas, kurios po trumpo veiklos periodo būdavo sunaikinamos – jų nariai suimami ir atsidurdavo Sibiro lageriuose. Laisvėje likdavo tik KGB provokatoriai, kurie apgaule ir klasta vėl ieškodavo naujų aukų.

Siekdami veikti konspiratyviai, partizanai naudojo slapyvardžius. Jų būta labai gražių, unikalių, savitų, kas rodo jų kultūrą, išsilavinimą, brandą, istorijos žinojimą, literatūrinius-poetinius polinkius. Siekdami suklaidinti priešą, jie, laikui bėgant, juos kartais pakeisdavo, o kai kuriuose būriuose ir rinktinėse partizanai turėdavo jų net po du – sakytinį slapyvardį, skirtą tarpusavio bendravimui, ir rašytinį, skirtą dokumentų pasirašymui. Pavyzdžiui, partizano, Audros būrio vado J. Abukausko sakytinis slapyvardis buvo Siaubas, o rašytinis – Vytenis. Kai kuriose apygardose, rinktinėse siekiant suklaidinti priešą buvo keičiami būrių, kuopų pavadinimai – kol priešas susigaudydavo kas yra kas, praeidavo daug laiko.

Siekiant išlaikyti konspiraciją, užtikrinti organizacijos saugumą viena iš būtinų sąlygų būdavo žinoti, ką veikia priešas, kas vyksta jo stovykloje, todėl buvo vedama nuolatinė žvalgyba. Ir patys partizanai, ir jų ryšininkai, rėmėjai nuolat rinkdavo iš gyventojų žinias apie padėtį jų būrio, kuopos, rinktinės veikimo teritorijoje (visa surinkta medžiaga ataskaitų, raportų pavidalu centralizuotai patekdavo į rinktinės ir apygardos štabų žvalgybos viršininkų rankas), apie tai, kas vyksta valsčiuje, apie okupacinės valdžios, kolaborantų, komunistų, šnipų ir kitų priešiškų elementų veiklą. Visada buvo stengiamasi turėti savo žvalgų (agentų) priešo okupacinės valdžios ir represinėse struktūrose (tarp sovietinių ir partinių pareigūnų, aktyvistų, tarp skrebų, milicijoje, NKVD/NKGB skyriuose). Tai padėdavo laiku sužinoti kokią informaciją apie partizanus jie turi surinkę, leisdavo anksti atskleisti jų planus ir užmačias.

Dar viena ypatingai svarbi konspiracinės sistemos dalis – kova su priešo agentūra, šnipais (partizanų kontržvalgyba). Tai, paprastai tariant, yra kaip organizmo imunitetas nuo infekcinio užkrato (todėl kai kur ji ir vadinama imuniteto tarnyba). Ji būdavo vykdoma nuolat, nes šnipai partizaniniam judėjimai būdavo ypač pavojingi, nes ardydavo, griaudavo iš vidaus ilgai, kruopščiai kurtą konspiracinę organizacinę sistemą. NKVD/NKGB organai, veikdami labai profesionaliai ir (irgi) konspiratyviai, stengdavosi, įgijus pasitikėjimą, įvairiais būdais infiltruoti savo agentus į partizanų gretas, griauti jas iš vidaus demoralizuojant jos kovotojus, skatinant jų nedrausmingumą, žiaurumą, konspiracijos taisyklių nesilaikymą, girtavimą, griaunant vadų autoritetą, užvedant ant pasalų, išduodant partizanų bunkerius, stovyklavietes, ryšininkus, rėmėjus. Laiku jų „neiššifravus”, nedemaskavus (neatskleidus) partizaninis judėjimas patirdavo tragiškų nuostolių. Visada naujų narių (naujokų) priėmimas, naujų ryšių užmezgimas turėjo didelį rizikos laipsnį, todėl partizanų vadai imdavosi visų priemonių tokių žmonių patikrinimui ir jų tikrosios tapatybės išaiškinimui. Kaip rodo ir partizaninio judėjimo istorija, viena iš svarbiausių sėkmingos konspiracinės partizanų veiklos sąlygų yra jos sėkminga kova su priešo agentūra.

Negalėdama karinėmis priemonėmis sunaikinti lietuvių partizaninio judėjimo, NKGB/NKVD Lietuvoje 1945-46 m. pradėjo gerai suplanuotą, su didžiuliais, toli siekiančiais galutiniais tikslais specialiąją operaciją, kuri rėmėsi sunkiai įsivaizduojamo masto apgaule ir klasta. Iš slapta užverbuotų visuomenėje žinomų, teigiamai vertinamų, turinčių autoritetą žmonių NKGB/MGB suorganizavo jų valdomą ir pilnai kontroliuojamą fiktyvią centrinę partizanų vadovybę ir su jos narių pagalba pradėjo infiltruotis į partizaninio judėjimo struktūras bei griauti jas iš vidaus. Jų planai buvo grandioziniai – prisidengiant Lietuvos partizaninio judėjimo centralizacijos tikslu buvo planuota fiziškai sunaikinti visą partizaninį judėjimą „nuo viršaus į apačią” principu. Ši MGB profesionaliai vadovaujama fiktyvi partizanų vadovybė giliai įsiskverbė į partizaninę konspiracinę-organizacinę sistemą, atnešdama didelius praradimus, žūtis, netektis. Vis tik jų veikla partizanų vadų buvo demaskuota ir konspiracija vėl atstatyta, MGB taip ir nepasiekus savo galutinių tikslų.

Jau nuo pat 1945 metų, iš pradžių veikdami apskričių ir valsčių lygyje, o nuo 1946 m. centralizuotai, MGB/KGB struktūros pradėjo prieš partizanus naudoti ypač pavojingą ir klastingą specialiosios operatyvinės kovos būdą – partizanais persirengusius KGB agentus-smogikus. Jie partizanams buvo ypatingas, mirtinai pavojingas priešas. Šios specialiosios operacijos būdavo labai profesionaliai, tiksliai, detaliai suplanuotos, numatant įvairius atsarginius variantus, labai rafinuotos ir gerai psichologiškai apgalvotos. Iki pačių smulkiausių dalykų buvo išstudijuota partizanų konspiracija, jų papročiai, tradicijos, leksika, elgesys, naudota taktika, išnagrinėta jų mąstymo logika, išmoktos partizaniškos dainos, posakiai. Susitikę partizanus smogikai- agentai tarpusavyje naudodavo sutartines žodžių frazes, judesius, poelgius, kurie būdavo ženklas ką daryt, kokį variantą pasirinkt, kada pradėt vykdyt operaciją. Tarpusavyje bendraudami, kalbėdami, juokaudami, elgdamiesi kaip kovos broliai, jie iš anksto pasiskirstydavo aukas, užimdavo patogias pazicijas ir veikdavo staiga, netikėtai: gavę sutartą ženklą ir netikėtai atidengę ugnį vienus partizanus nušaudavo, o kitus, turinčius daugiau informacijos, ypač vadus, stengdavosi paimti gyvus.

Jų kontingento daugumą sudarė paimti į nelaisvę ir kankinimais bei psichologiniu smurtu priversti bendradarbiauti buvę partizanai, sutikę sutepti savo rankas buvusių bendražygių krauju. Dažnai į pirmą operaciją smogikai nepasitikėdami „naujoką” vesdavosi prisirišę už vielos (ji būdavo perkišta per kelnes ir pririšta už kojos ar lytinių organų). Tie, kurie bandydavo bėgti, būdavo nušaunami, o kuriems pavykdavo pabėgti, buvo labai intensyviai ieškomi ir sunaikinami – KGB dėjo visas pastangas išsaugoti savo operatyvinės veiklos konspiratyvumą.

Patiriant skaudžias aukas, partizanų vadai nusprendė imtis ypatingų saugumo priemonių. Į numatytą susitikimui vietą partizanai atvykdavo pirmi ir gerai išžvalgydavo apylinkes. Jei ateinančių į susitikimą grupėje tebūdavo tik vienas pažįstamas partizanas, o visi kiti – svetimi, nematyti, buvo įsakyta iškart atidengti ugnį ar saugiai pasitraukti. Eidami į susitikimą niekas nenorėjo pakliūti į KGB rankas gyvas, tad pasiruošdavo blogiausiam – po drabužiais pasirišdavo, pasislėpdavo granatas, imdavosi įvairiausių gudrybių, apsaugos priemonių. Partizanai KGB agentus-smogikus vadino tuo, kuo jie iš tikrųjų ir buvo – išgamomis. Apie juos partizanų vadovybė perspėdavo jiems pavaldžius partizanus, jų ryšininkus, rėmėjus, jau 1946 m. vasarą Vytauto apygardos vadovybė išplatino atsišaukimą, perspėdama gyventojus apie partizanais apsimetusius NKVD agentus.

Ypač mirtinai pražūtinga agentų-smogikų veikla buvo paskutiniame partizaninio judėjimo etape. Jie labai giliai įsiskverbė į partizanų organizacinę-konspiracinę sistemą Aukštaitijoje, perėmė ryšius, sukurdami jau fiktyvią, KGB pilnai valdomą partizanų vadovybę – Vytauto apygardos bei Šiaurės-Rytų srities štabus: jų vardu spausdino ir siuntinėjo įsakymus, paskyrimus, spaudą. Per šiuos štabus jie bandė užmegzti ryšius ir su kitomis apygardomis bei jas sunaikinti. Stengdamiesi išlikti, išgyventi, partizanai ėmėsi saugumo priemonių – ėmė veikti autonomiškai, naudojosi tik senais, patikrintais ryšiais ir jokiu būdu neužmezginėjo naujų (juos kontroliavo KGB).

Tai buvo kruvini, mirtini smūgiai Lietuvos partizaniniam judėjimui. KGB agentai-smogikai nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę 220 partizanų, klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių, kurių parodymai leido suimti dar 5000 pasipriešinimo rėmėjų.

Ši jau istorine tapusi patirtis yra gera pamoka artėjančių sunkių išbandymų laikmečiui, parodanti ir patvirtinanti, kad prasidėjus okupacijai ir partizaniniam karui jokie seni autoritetai visuomenėje nebegalioja, nes kiekvieno žmogaus gyvenime tai yra lūžis, kryžkelė, pasirinkto kelio kryptis, naujas atskaitos taškas. Baisios, žiaurios okupacijos ir kovos sąlygos iš kai kurių autoritetų padaro menkystas, o iš eilinių, paprastų, kuklių, civiliame gyvenime niekada į aukštus postus, „šiltas vietas” nesibrovusių žmonių – tikrus vadus, didvyrius.

Tad galime daryti išvadą, kad konspiracija - tai kiekvienos partizaninės (pogrindinės) organizacijos pagrindas, jos pradžia ir pabaiga, jos alfa ir omega, kasdienis, sunkus, reikalaujantis nuolatinės protinės įtampos, profesionalumo ir atsargumo darbas, kūrybiškas, sisteminis, metodinis, analitinis loginis mąstymas ir iš to sekanti aktyvi, konkreti operatyvinė kovinė veikla.

Naudota literatūra:
1. https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Konspiracija. Prieiga internete 2023.07.23
2. https://abarona.org/.../osnovy-konspiracii-dlya-partizan/. Prieiga internete 2023.07.23
3. https://survincity.ru/2015/01/pravila-konspiracii/. Prieiga internete 2023.07.23
4. https://topuch.com/princip-konspiracii.../index.html. Prieiga internete 2023.07.23
5. https://psihdocs.ru/genezis-konspiracii.html. Prieiga internete 2023.07.23.
6. https://www.anykstenai.lt/.../Karys-2019-10-Starkus-Monte... 2024.03.16
7. https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Bakšys. 2024.01.26
8. https://www.xxiamzius.lt/.../xxiamzius/20030115/kryz_01.html. 2024.01.27.
9. Lietuvos partizanai Panemunio valsčiuje (Istorinis tyrimas, atliktas pasinaudojant KGB archyvine medžiaga). LGGRTC vyriausias istorikas G.Vaičiūnas. 2024.03.28
10. Dalinai pasinaudota LGGRTC vyriausio istoriko G. Vaičiūno archyvine ir prisiminimų forma surinkta medžiaga.

Nuotraukoje: Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas (nuo 1952 m. – MGB agentas Ramojus) ir Mykolas Urbonas-Liepa. Fotografuota 1951 m. vasarą (Utenos krašto muziejaus nuotr.)