Pasala prie sodybos (vaikiški prisiminimai)
Robertas Patamsis
Asociatyvi nuotrauka: lietuvių sodyba miškų apsuptyje
Prie pamiškėse esančių vienkiemių, kur įtardavo lankantis partizanus, rusų kareiviai su skrebais dažnai surengdavo pasalas. Taip dažnai būdavo ir miškų apsuptoje Papartynėje.
Buvo 1945 m. vėlyvas ruduo, naktimis jau būdavo stiprios šalnos, o gyvuliai buvo suvesti į tvartą. Tada jų šeima – mama Julė ir trys jos mažamečiai vaikai – Vytukas, Vida ir Danutė – jau buvo iš gretimai esančios Patamsių sodybos persikėlę laikinai gyventi į Levandavičių namus. Ankstų rytmetį mama išėjo liuobti gyvulius ir pravėrusi duris sustojo kaip įbesta – tvartas buvo pilnas rusų kareivių. Jiems vadovavęs NKVD karininkas griežtai, trumpai perspėjo - elgtis ramiai, grįžti atgal į trobą ir sėdėti, kol jie čia bus – niekur nevaikščioti ir nesidairyti. Eidama pamatė, kad pasaloje sugulę kareiviai išsidėstę apie visą jų vienkiemį.
Vyriausias iš vaikų, jau septintus metus pradėjęs Vytukas, iš neturėjimo ką veikti užsilipo ant suolo ir ant apšalusio lango stiklo pradėjo pirštu vedžiodamas piešti. Netrukus pro duris įgriuvo šaukdamas bei bjauriai keikdamasis rusų kareivis (matyt, seržantas), nustūmė Vytuką nuo lango, čiupo už kailinių apykaklės mamą, šaukdamas, kad tai ji liepė vaikui ant stiklo rašyti partizanų sutartus ženklus. Jis grubiai stumtelėjo ją link durų, grasindamas išsivesti į lauką ir sušaudyti. Mama ėmė balsu klykti, verkti, atsiklaupė, apkabino, maldaudama pasigailėti, jo aulinius batus, tas įniršęs pradėjo ją spardyt. Visą laimė, kad išgirdęs triukšmą atbėgo rusų karininkas ir davė komandą: Baigt! (Otstavitj!)
Pasalos prie pamiškėse esančių vienkiemių būdavo rengiamos dažnai. Dar gyvenant pas senelius vieną rytą bobutė pažiūrėjo pro langą – visur tylu, balta, nei gyvos dvasios, tik staiga nustebusi mato kaip iš sniego keliasi baltais maskuojamaisiais chalatais apsirengę rusų kareiviai slidininkai. Vasaros metu po nakties dažnai rasdavo pasalaujančių skrebų ir „garnizono” (įgulos) kareivių išgulėtą žolę, paliktas nuorūkas.
Kartu su vakaru, temstant, į pamiškės vienkiemių gyventojų širdis atslinkdavo kaip tamsus šešėlis, kaip šlykštus, nelaukiamas svečias vidinis nerimas: nuo bet kokio triukšmo, garso, lango ar durų barbenimo, stuktelėjimo, sukelto net vėjo gūsio, lietaus, žmogus viduje suvirpėdavo, įsitempdavo, jausdavo didelę nervinę įtampą. Juk visada, kiekvieną akimirką, reikėdavo žinoti ką sakyti, kaip atsakyti, kad neprasitarti, neįklampinti į nelaimę savo šeimos, kaimynų, vietinių partizanų. Juk jų stovykla tebuvo vos už 300-400 m. nuo Papartynės kaimo, o partizanai pas juos būdavo dažni svečiai.
Parašyta remiantis Vito Danio vaikystės prisiminimais
