ŠIRVINTŲ KAUTYNIŲ EPIZODAS
A. A. VLADĄ RĖKLAITĮ PRISIMENANT
Lenkų Suvalkų sutarties sulaužymo sukaktį minint ir a. a. Vl. Rėklaičio atminimą pagerbiant, leiskite nors trumpą vaizdelį patiekti iš Širvintų kautynių. Bene ryškiausias a. a. Rėklaičio gyvenime momentas bus Širvintų kautynes.
Širvintų kautynes atmintinos visai Lietuvai. Aplinkybes, kovos lietuvių su lenkais buvo sunkios, buvo daug tragiškų momentų, kuriuos visgi nugalėjo lietuviškas savarankiškumas, darbas, energija. Štai sąlygos: lenkų gen. Želigovskis, užėmęs Vilnių, kėsinosi užimti ir Kauną, o gal ir visą Lietuvą. 1920 m. lapkričio mėn. pradžioje po sunkių kovų frontas apsistojo Dubingių, Giedraičių, Širvintų, Rykonių linijoje. Tautų Sąjungos Kontrolės Misija tarpininkavo susitaikyme ir ginklų paliaubose. Lenkai gerai žinojo reikalą ir derybų eigą. Jie jautė, kad gali tekti sustabdyti karą. Gen. Želigovskis nusprendė paskutinį kartą išbandyti laimę ir pulti Kauną, šiam reikalui jisai turėjo pakankamai jėgų. Žinojo, kad lietuviai ginsis, kad miestas bus sunkiai paimamas, tad nutarė išmanevruoti. Senoji lietuvių karių patarlė sako: “tiesiog arčiau, aplink greičiau." Tad ir Želigovskis ryžosi apeiti Kauno miestą iš šiaurės ir paimti, bet nepulti tiesiog per Vievį, Kaišiadorius į Kauną. Jis sukoncentravo savo pajėgas į šiaurę nuo Vilniaus, t. y. pastatė 8 batalionus prieš Širvintus, 8 batalionus prieš Giedraičius ir kavalerijos brigadą Dubingių rajone. Tai geroka, stambi kumštis. Operacijų eigą gen. Želigovskis numatė sekančiai: staigiu puolimu užimami Širvintai ir Giedraičiai; prie Ukmergės abi voros susijungia, gaunasi viso jau 16 batalijonų; sujungtos jėgos puola Ukmergę, Jonavą, Kauną. Tuo laiku kavalerijos brigada saugoja sparną ir juda Kovarskas, Kėdainiai, Raudondvaris (Tai yra aprašyta lenkų karo žurnale Bellona, 1925 m.). Šiuo savo žygiu buvo norima pastatyti Tautų Sąjungos Kontrolės Misiją prieš įvykusį faktą, apsunkinti Lietuvos Vyriausybę ir padaryti ją nuolaidesne.
Operaciją lenkai pradėjo vykdyti lapkričio 17 dieną anksti rytą. Lenkai puolė staigiai ir visu smarkumu. Lietuviai kovojo narsiai, tad Širvintai ir Giedraičiai buvo užimti tik lapkričio 17 d. vakarop. Lenkams nepavyko abipusis lietuvių rietimas. Mūsų kariuomenės dalys pasitraukė tvarkingai ir vėl sustojo gintis. Kelias į Ukmergę vėl tapo pastotas. Tačiau lenkų kavalerijos junginiui lengvai pavyko prasiskverbti pro mūsų kariuomenės eiles, ir jis laisvai žygiavo Videniškės, Kurklių, Kovarsko, Kėdainių kryptimi. Padėtis buvo labai rimta. Lietuvos kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas atvyko į Ukmergę ir vadovavo kautynėms. Gen. Žukauskas tuoj suprato priešo sumanymą. Jis šaukė: žūt būt sumušti Širvintų ir Giedraičių priešo grupes ir neduoti joms prie Ukmergės prieiti. Susijungimas reikštų lietuviams blogą reikalą, o gal net ir katastrofą. Koks pavojus gręsė tuomet Lietuvai, žinojo ir suprato mūsų vyresnieji vadai. Žinojo tai ir a. a. Vladas Rėklaitis, nes jam buvo pavesta sumušti priešo Širvintų grupę, kuri buvo skaičiumi keleriopai didesnė.
Kare yra taip: kovą laimėsi, būsi didvyris, pralaimėsi — būsi paniekintas, nieks nekreips dėmesio į pasiaiškinimus ir net nežiūrės, ar bendrai buvo galimybės kovą laimėti. Ką tuomet pergyveno dėl savo Tėvynės a. a. Vladas Rėklaitis, gali jį suprasti tik karys, buvęs panašioje situacijoje, žvilgterėkim trumpai į kautynių eigą.
Pasitraukė iš Širvintų 7 pėst. pulkas tvarkingai. Sustojo vėl gintis, bet gintis yra sunku: platus baras, lenkų daug, nėra vilties kautynes laimėti. Lenkai čia pat lipa ant kulnų. Viešų kaime buvo 7 pėst. pulko štabas, jame pulk. Vladas Rėklaitis naktį surinko keletą vyresniųjų karių. Paaiškino susidariusią situaciją ir tarė: “Žūt būt, turime kovą laimėti. Nelaimė gręsia didelė.” Tuo metu į pulko štabą atvyksta vyr. Itn. Balnas, drąsus ir sumanus karininkas, 3-čio batalijono vadas. Jis siūlo su savo batalijonų apeiti lenkus naktį iš užpakalio ir pulti. Vladas Rėklaitis sutinka, įsako remti šį planą ir tuojau vykdyti. Galvatrūkčiais skubama. Buvo svarbu iki aušros išeiti į priešo užnugarį. Trečdalį savo rinktinių vyrų plk. V. Rėklaitis pasiunčia į pavojingą žygį, nes supantysis gali būti pats apsuptas ir sunaikintas. Kas bus tuomet ? Tačiau kito veikimo būdo nebuvo.
Drąsus ir energingas vyr. ltn. Balnas žygį atliko sėkmingai, žygiuoti teko per mišką ir pelkes nakties tamsumoje, patylomis, tad žygis buvo labai sunkus. Auštant lapkričio 19 d. vyr. ltn. Balnas priėjo Motiejūnų kaimą. Lenkai, stovėję Motiejūnų kaime tuomet pusryčiavo. Tuoj buvo puolama. Žuvo daug lenkų, tarp žuvusių buvo ir lenkų Gardino pulko vadas. Puolimo momentas buvo labai vykęs: laiku pataikyta į priešo skaudžiausią vietą. Išblaškęs lenkų Gardino pulką, vyr. ltn. Balnas tuoj savo vyrus pasuko į Širvintų miestelį, kurį puolė visu įnirtimu.
Tuo laiku, kai vyr. ltn. Balnas veikė priešo užnugary, plk. Vladas Rėklaitis puolė lenkus iš priekio. Lenkai tapo sukaustyti ir lyg paimti į reples, tad traukėsi ir bėgo, kas kur panorėjo ir galėjo. Vadovauti jiems nieks nevadovavo. Širvintai tapo užimti. Tokiu būdu, dėka mūsų vyrų narsumo ir vadų sumanumo, Lietuvai buvo pašalintas pavojus. Džiaugėsi kovotojai, džiaugėsi vadai, džiaugėsi visa Lietuva. Ginklų paliaubos, kurios įvyko lapkričio 21 d., nustatė demarkacijos liniją, tačiau Vilnius paliko priešo pusėje, ką apgailestavo visa Lietuva, o ypač kariai.
Kovoje dėl laisvės mūsų politikos vairuotojai, taip pat ir karo vadai parodė daug sumanumo ir kantrybės, tačiau visos savo teritorijos neįstengėme atsiimti. Kovos sąlygos buvo labai sunkios, stokojo labai daug ko, bet ypatingai jautėsi trūkumas savų karininkų. Tai viena iš daugelio svarbiausių priežasčių.
Kovoms pasibaigus, gyvenant ramiose sąlygose, Nepriklausomybės laikotarpyje buvo paruošta daug gerų karininkų, bet dauguma jų yra jau dingę. Jie žuvo pavienėje kovoje su priešu. Tepaliko maža dalelė. Kai ateis vėl kovos dėl laisvės laikas, ar mes vėl neatsidursime panašioje situacijoje? Kai a. a. plk. Vladas Rėklaitis ir daugelis kitų jau apleido mūsų eiles, nenoromis tenka pagalvoti, ar bus kas juos ateityje kovos lauke pavaduoja ?
Kazys Alšauskas
