Drąsieji Sakalai — Darius ir Girėnas
(Jų transatlantinio skridimo 36-rių metų sukaktį minint)
J. V. SŪDUVAS
.. Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus —- pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų LITUANICĄ pas save, — tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui ..
(Iš Dariaus ir Girėno testamento)
Į tamsius ir audrą nešančius debesis 1933 m. liepos 17 d. vakarą leidosi saulė. Nuvarginti karštos vasaros dienos ir kankinami didžio laukimo, džiaugsmingos žinios, Lietuvos žmonės kaimuose ir miestuose budėjo prie radio aparatų, gaudydami kiekvieną bangų žinią apie dviejų Amerikos lietuvių, Stepono DARIAUS ir Stasio GIRĖNO, didvyrišką skridimą per Atlantą, vienmotoriu lėktuvu “LITUANICA”, neturint net radio siųstuvo.
“Lituanica” liepos 17 d. pavakary pastebėta perskrendanti Airiją ir Angliją, praneša Europos radio stotys. Laukiančiųjų nekantravimas auga minutėmis. Į Kauno aerodromą jau plūsta tūkstantinės žmonių minios. Temstant Vokietijos rario stotys praneša: “Oranžinės spalvos “Lituanika” perskrido Berlyno sritį Kauno kryptimi”. Taigi didvyrius iki nusileidimo savo protėvių žemėje — Kauno aerodrome, teskyrė tik dviejų valandų laiko tarpas.
Kaune ir visoje Lietuvoje pakyla vėliavos, žmonių džiaugsmui nėra ribų. Įsisiūbavusios džiūgaujančių žmonių minios Kauno aerodrome sugriauna kariuomenės ir policijos apsaugos užtvaras. Didvyrių-lakūnų sutikimo komitetas yra bejėgis palaikyti tvarką prieš užsidegusių laukiančių žmonių džiaugsmą.
— Didvyriai Amerikos lietuviai nugalėjo Atlantą ir jau artinasi prie tėvų žemės slenksčio — liejosi iš žmonių lūpų paskutiniai pertransliuoti Kauno radio pranešimai.
Tačiau audringi debesys, mėtydami galingus ugnies žaibus Vakaruose, slinko Lietuvos pusėn ir tarsi, tamsaus gedulo šydai, drumstė laukiančiųjų nuotaiką. Dvi valandos jau praėjo. “Lituanica jau turėjo nusileisti Kauno aerodrome. Tūkstantinės laukiančiųjų minios nerimauja. Baisus klausimas pakilo virš Lietuvos žemės, virš kiekvieno lietuvio ir skausmingai kankino kiekvieno mintį. Kas atsitiko “Lituanicai” ir jos drąsuoliams lakūnams prie Lietuvos slenksčio, vokiečių žemėje? Šio baisaus klausimo kankinami, jau-auštant, skirstėsi žmonės iš Kauno aerodromo.
Tuo tarpu, “Lituanica” perskridus Stargardą, atsidūrė virš Soldino miško. Audringas debesys, į kurį ji įnėrė, nebegąsdina kad ir išvargusius Steponą Darių ir Stasį Girėną, — jie Atlante pergyveno baisesnių audrų. Jų akyse vaidenasi išsiilgtos protėvių žemės horizontas, o jis jau taip netoli.
Bet kas tai . . . “Lituanica” neklauso Dariaus vairuojančios rankos; ji smunka žemyn, o apačioj tik tamsus miškas ir nesvetinga vokiečių žemė.
Liepos 18 d. rytą vokiečių radio praneša baisią tiesą: “Oranžinės spalvos lėktuvas Lituanica, pakilęs iš New Yorko, Amerikoje ir perskridęs Atlantą, dėl neišaiškintų priežasčių, liepos 17 d. naktį nukrito Soldino miške. Abudu lakūnai: kpt. Stp. Darius ir St. Girėnas yra žuvę ...” — “Sudužusį lėktuvą ir didvyrių lakūnų kūnus saugoja Vokietijos S.S. dalinių sargybos.”
Tai buvo paskutinės žinios apie didvyrišką dviejų Amerikos lietuvių lakūnų žygį. Viso pasaulio radio stotys kartojo šią žinią ir atpasakojo aną, dar tuomet aeronautikos istorijoje nežinomą, skridimą. Vienmotoriniu lėktuvu ir dar be radio, perskristi Atlantą ir be nutūpimo pasiekti Kauną. Lietuvos vyriausybė buvo užversta užuojautos telegramomis iš daugybės šalių ir privačių žymiųjų žmonių. Lietuvos vardas tuo metu skambėjo viso pasaulio spaudoje.
Tu, Dariau ir Girėne, įvykdei savo visą gyvenimą siektą troškimą — iškelti Lietuvos vardą pasaulio akyse. Judu įvykdėte savo testamentą, kuriame savo jaunų gyvybių krauju įrašėte: “Šį savo skridimą aukojame Tau, Jaunoji Lietuva ir skiriame Tavo garbei ..
Jau toks mūsų tautos likimas, kad mes savo didvyrius galime pagerbti tik jiems mirus. Po dviejų dienų vėl su ašaromis akyse tyliai plaukė žmonių minios į Kauno aerodromą. Ne džiaugsmo ovacijos, bet juodos vėliavos sutiko vokiečių orinio susisiekimo bendrovės lėktuvą, kuris atvežė didvyrių lakūnų kūnus į išsvajotą tėvų žemę. Ne tokio sutikimo Jie tikėjosi, ne tokio vylėsi ir visa Lietuva ir visi Amerikos lietuviai.
Amžiais gyvens tas, kuris savo gyvybę paaukojo savo Tėvynės garbei, ar laisvei — rašė Ciceronas. Trisdešimts šešeri metai praslinko nuo istorinio Stepo Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinio skridimo. Pasikeitė ir Lietuvos veidas,, prislėgtas rusiškos okupacijos. Į gyvenimą jau įžengė naujos lietuvių kartos. Tačiau didvyrių lakūnų vardai pasiliko ir amžinai liks gyvi kiekvieno lietuvio atmintyje giliu Tėvynės meilės pavyzdžiu. O Jų atvaizdai iškalti Puntuko granito akmeny Šventosios pakrantėse amžiais bylos ateinančioms lietuvių kartoms apie didžią Tėvynės meilę ir pasiaukojimą.
Jurgis Juodis — Tragedija Soldine
Aliejus, 1967 m.
