JAUNAS ŽEMAITIS VAKARŲ IR RYTŲ FRONTE
BUVĘS KARO TALKININKAS
Štetinas, 1944 m.
Gražios ir didelės “Luftwaffe” kareivinės. Pats Štetino miestas irgi labai gražus, bombardavimo, tuo metu, visai dar nepaliestas. Tada dar nežinojau, kad ten reikės praleisti apie šešis su viršum mėnesių.
Antrą kartą ateinant rusams į Lietuvą, daug kas bandė, vienokiu ar kitokiu būdu, trauktis nuo artėjančio siaubo, kuris jau nesulaikomai slinko vis gilyn į vakarus. Vieni buvo vežami darbams, kad sustiprinus vokiečių karo mašiną, kiti traukėsi savo noru, tačiau daug kas stojo ir į kariuomenę.
1944 m. pavasarį vokiečiai užėmė Panevėžio Amatų Mokyklą, kurioje ir aš mokiausi. Norėjau tapti geru, tėvynei naudingu piliečiu. Užimtą mokyklą vokiečiai pavertė Karo ligonine. Žinoma, sužeistiems kariams visur pirmenybė — mokykla išimties nesudaro. Mokykloje mokslas pairo. Be to, neužilgo priartėjo rusų frontas. Jau aiškiai atskrisdavo rusų lėktuvai, matėsi besitraukią vokiečių daliniai — labai nuvargę, apdulkėję. Panevėžyje buvo labai didelės vokiečių Karo ligoninės. Pastebėjome, kad jas vokiečiai jau tuština. Vadinasi — frontas jau visai netoli. Nutarėme, kad man ir draugužiui pats laikas apleisti Panevėžį ir grįžti į Žemaitiją. Mat, esu žemaitis, taigi Aukštaitijoje nesijaučiau kaip namie.
Grįžęs namo, teberadau visus savo senus draugus. Visi klausinėjo, kas ten toliau darosi. Pasakojau. Praleidus apie porą mėnesių namie, pasidarė ir Žemaitijoje karščiau. Vokiečių rudmarškiniai pradėjo gaudyti žmones, varyti prie kariškų darbų: kasti apkasus, dirbti praplečiant netoliese esantį aerodromą. Esant tokiai padėčiai, aš, ir dar keli mano mokslo draugužiai, — trumpai - drūtai, nutarėme stoti į kariuomenę. Sakom, reikia ginti Tėvynę. Visi buvome jauni, apie 16 m. amžiaus, taigi daug kas nerūpėjo, tik nuotykių pajieškoti. Vokiečiai, tuo tarpu, Lietuvoje organizavo jaunuolius į, taip vadinamus, “Karo talkininkų” dalinius. Iš tikrųjų, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo tikri “Luftwaffe” daliniai. Po poros dienų aš, Jonas, Stasys, Gediminas, Viktoras, Kazys ir dar keli, vokiečių kariniu traukiniu riedėjome Klaipėdos link. Traukinyje buvo pilna karių ir tamsu. Gaila buvo palikti gimtinę. Bet tada niekas ir negalvojome, kad taip toli ir taip ilgam nuo jos nutolsime.
Klaipėdon įriedėjome naktį, bet vėliau, žengiant per miestą, susidarėme labai gražų įspūdį. Kaip atrodė, mus pristatė ir patalpino buvusios mokyklos patalpose. Pastatas didokas. Čia radome jau daugiau tokių pačių paauglių. Ant rytojaus prisistatė viršila ir nusivedė mus į sandėlį. Ten išdavė uniformas ir liepė prisitaikinti. Uniformos buvo mėlynos spalvos. Ant peties — lietuviškas užrašas “Karo Talkininkas”, žemiau, trikampiniame skyde, “SS” ženkliukas, o ant rankovės — plati, tautiška juosta.
Viršila atrodė taip sau žmogelis, apsikabinėjęs medaliais. Atrodė, daug ko jau matęs. Jis praleido kokią porą valandų su mumis, pamokydamas kaip ramiai atsistoti, ir, svarbiausia, kaip gražiai, kariškai, sveikintis. Vakarop išleido apžiūrėti miesto. Tada Klaipėda buvo dar visai nesugriauta.
Klaipėdoje prabuvome nelabai ilgai. Vieną naktį mus visus, apie kokią 40 naujokų, pakrovė į vagonus ir nuriedėjome Karaliaučiaus link. Auštant pasiekėme Tilžę. Traukiniui slenkant per Nemuno tiltą, visi puolėme prie langų. Metėme paskutinį žvilgsnį tėviškės link. Nei vienas nenujautėme, kad, kai kuriems, tikrai, tai buvo paskutinis žvilgsnis, nenujautėme, į kokią velniavą papuolam. Viską parodė laikas. Tačiau, Tėvynės labui, žmogus gali labai, labai daug pakelti ir labai daug duoti.
Naktis. Traukinys rieda be sustojimo. Auštant pasiekiame Karaliaučių. Stotis labai didelė, apšviesta, pilna karių. Pastovim kokį pusvalandį ir vėl riedame tolyn — gilyn į Vokietiją. Yra progos pasižvalgyti po Rytprūsių gamtą. Matosi labai gražių ir didelių ūkių. Po dienos pasiekiame Štetiną. Čia mūsų kelionės galas. Mus pasitinka keli vokiečiai, matyt, būsimi mūsų viršininkai. Važiuojame tramvajumi į kareivines. Pačiu miesto centru. Miestas labai gražus, judėjimas didelis. Tuo metu miestas bombardavimo buvo dar visai nepaliestas. Privažiuojame Luft-waffe kareivines. Jos labai didelės, bet stebėtinai tuščios. Matyt, vokiečiai jau nebeturi jas kuo užpildyti. Čia mūsų jau laukė tikrieji viršilos ir puskarininkiai.
Jau visai užėjo naktis. Paskubomis esame paskirstomi į kambarius. Mes, žemaičiai, bandome pakliūti visi drauge. Į vieną kambarį nepakliūvame, bet pakliūvame į tą pačią kuopą. Sietine randame ir daugiau lietuvių. Tampa suformuota pilna 9 baterija ir mūsų, naujai uniformuota, 7 baterija.
Sekančią dieną visus išrikiuoja. Prisistato baterijos kapitonas su viršilomis ir puskarininkiais. Visą bateriją padalina į tris kuopas. Kuopoje apie 40 žmonių (jauniklių). Man viršininku tenka puskarininkis — Rytų fronto veteranas. Kapitonas išdrožia prakalbą. Girdi, yra didelė garbė tarnauti vokiečių “Wehrmächte”, taigi, atliekame ir tėvynės pareigą, nes mūsų visų bendras priešas yra bolševizmas, tas didysis visos žmonijos priešas. Matąs visų mūsų patenkintus veidus. Per trumpą laiką tapsime tikri kariai, tad, sėkmės!
Rytojaus dieną papildė mūsų karišką aprangą. Davė prisitaikyti, pasikeisti tinkamesnes uniformas, išdavė baltus darbinius rūbus, katiliuką, duontarbį, na, žinoma, dar pridėjo dujokaukę ir šalmą. Su šalmu ir dujokauke negalima niekada skirtis. Tas šalmas ir lydėjo mane visą laiką. Po to, prasidėjo visa velniava — rikiuotė vokiškai. Niekas iš mūsų vokiškai nemoka. Aš pats ir draugužiai, iš mokyklos laikų mokėjome lietuviškos rikiuotės, bet vokiškos — nei per plauką. Vokiška rikiuotė, mums, lietuviams, kiek sunkoka. Mat, jų visi posūkiai daromi ant kairės kojos kulno. Puskarininkis pyksta, mus mankština. Liepia gult, kelt, “pumpuoti”. Sako: “Aš jus, velniai, išmokysiu!”. Ir, tikrai, maždaug po dviejų savaičių, ne tik rikiuotės, bet ir dainą jau išmokome.
Po kiek laiko išsivedė mus į pratimų laukus. Kalvelės, smėlynai, apaugę krūmais ir pušynais. Matosi įkastos priešlėktuvinės patrankos, tos 8.8 cm. lėktuvų pabaisos, ir daug mažesnių. Tos mažesnės — 3.7 cm., visos įkastos, matosi šovinių atsargos. Visą mūsų bateriją supažindina su 3.7 cm. patrankom. Jos šaudo automatiškai, užtaisomos apkabom. Šoviniai netaip jau maži, pramušimo galią turi gerą. Galima šaudyti ir į tankus. Aptarnauja penki kariai. Paskirstė po patranką ir prasidėjo visai rimtas apmokymas — teoretiškai ir praktiškai.
Po vieno mėnesio apmokymo mus visai neblogai aptašė. Rikiuotė išeidavo jau visai gerai, žinojome savo vietas prie patrankų, kaip paruošti šaudymui ir t.t. Tik puskarininkis ragindavo viską daryti daug sparčiau, bet, sako, padarysime ir tai. Apmokymas sukosi daugiausia apie patrankas ir, žinoma, pagrindinis pėstininkų apmokymas: šaudymas, apkasų kautynės,
granatų mėtymas, puolimai per užtvaras.
Viskas sekėsi gerai. Vadovybė buvo patenkinta jaunais lietuviais. Maisto atžvilgiu—taip, kaip Vokietijoje — niekad neužteko. Vakare gaudavom sausą davinį: duonos, dešros, marmelado ar ko nors kito. Viską tuoj sutašydavom. Pietums gaudavome šiltą davinį. Taip pat gaudavome vokiečių kario normą — 60 cigarečių mėnesiui.
Pusryčių aš niekada nevalgiau, nes niekada neturėdavau: sausas davinys jau būdavo suvalgytas. Pusryčiams tekdavo pasitenkinti puoduku karštos kavos.
Kartą puskarininkis, būdamas gero ūpo, prasitarė, kad sulauksime lietuvių karininkų. Tikrai, už savaitės laiko pristatė tris. Vienas kapitono laipsnio, kiti du leitenanto. Daug galios jie neturėjo, bet išmokė mus labai gražių, lietuviškų — kariškų dainų. Skambėjo lietuviškos dainos po Štetino miestą.
Per Štetino kareivines perėjo nemažai buvusių Plechavičiaus daliniuose karių, bet visi buvo aprengti Luftwaffe uniforma. Jie gaudavo mažą rikiuotės apmokymą. Po to, vokiečiai surengdavo iškilmingą priesaiką ir juos iškeldavo. Tokių dalinių, mes ten būdami, praleidom bent tris. Jie atveždavo iš Lietuvos paskutines žinias.
Maždaug vasaros viduryje vykdėme šaudymo pratimus iš patrankų. Buvo progos pamatyti, kaip tos patrankos tikrai veikia. Nuo sauso, perėjome ant ugnies. Visi stengėmės atlikti savo pareigas kuo geriausiai. Valant patrankas puskarininkis pagyrė, kad labai puikiai pratimus atlikome. Daug kartų žygiavome ir į šaudyklą. Dievui langų nesušaudžiau, bet ir prizo negaučiau už savo kliudymus. Reikalavo, kad pažintume visus priešo lėktuvus; daugiausiai naikintuvus. Parodydavo modelį ir turi pasakyti, kaip jis vadinasi, kieno ir kaip gerai ginkluotas. Tie naikintuvai, kaip teko vėliau patirti ant savo kailio, tikrai, vokiečius laikė kaip ant adatų. Kai kurie buvo ginkluoti net aštuoniais kulkosvaidžiais. Taigi, kai pašluodavo plentą — vyreli, nešk muilą!
Puskarininkis vis dažniau prasitardavo, kad apmokymas eina prie galo, kad tuoj mus iškels. Bet, dar pridėdavo, kad mus apmokys dar ir su panzerfaustais apsieiti. Matydavom, kaip Wehrmächte kariai šaudydavo į tokį seną tanką, kuris buvo visai skylėtas. Išmokė ir mus. Tų panzerfaustų buvo didesnių ir mažų. Sekmadieniais, į apmokymo pabaigą, išleisdavo mus į miestą. Miestas stebėtinai būdavo paskendęs šviesose, gatvės pilnos jaunimo. Po bombardavimų, tačiau, viskas pasikeitė.
Pirmas aliarmas buvo naktį. Visi, kažkodėl, laukėme. Matyt norėjome pamatyti, kas dėsis. Buvo įsakymas aliarmo atveju paimti visą karišką turtą ir traukti į apkasus, arba į kareivinių rūsį. Rūsio visi vengdavome. Bėgdavome į apkasus, kurie buvo tam tikslui iškasti pratimų laukuose. Atrodė — vis smagiau lauke, kaip rūsyje. Be to, buvo galima stebėti, kas darosi aplinkui. Vėliau, apsipratus, to turto niekas nepaisė, nors buvome raginami, tačiau, niekas į apkasus jo netempė. Aiškinomės — vokiečiai neima, tai kodėl mes turime tempti. Kartą, atliekant pratimus, paskelbė aliarmą. Geriausius mus paliko prie patrankų. Patrankos buvo įkastos visai netoli didžiųjų priešlėktuvinių patrankų. Kai didžiosios patrankos atidarė ugnį į bombonešius, tai oro spaudimas ir garsas buvo toks stiprus, kad atrodė mus nuo pabūklų nuneš. Per tą puolimą priešui pasisekė uždegti mažą amunicijos fabriką, esantį visai netoli kareivinių. Kitą kartą, dienos metu, grįžtant pietums, buvo paskelbtas aliarmas. Matyt, vokiečių radaras sugaudė, kad puolimas bus didelis. Komanda: — būrys aplink! Šalmus prisilaikydami rankom, kad nekristų ant akių, bėgame mes ir vokiečiai. Ilgai laukti, tikrai, nereikėjo. Stebėjome, kaip artinasi viena banga lėktuvų po kitos, kiek akis užmato. Priešlėktuvinės patrankos smarkiai šaudo. Mūsų vokietukai, prie sunkiųjų patrankų, darbuojasi išsijuosę. Lėktuvai, kaip plieninė banga, skrenda, paskendę patrankų dūmuose. Matome — jau vienas dega, antras taip pat, degančiu sparnu, krinta iš rikiuotės, trečią pašovė visai virš mūsų galvų. Matome — lakūnai iššoka lauk. Bet lėktuvų — kiek tik akis užmato, banga po bangos. Tuoj pasigirsta didžiausi sprogimai. Žemė, žemelė sudrebėjo! Matyt, gerai pataikė. Iškyla didžiausi dūmų debesys. Padengia visą dangų. Matosi tik ugnis ir dūmai.
Priešlėktuvinė ugnis nei kiek neatleidžia. Vėl nukepa du lėktuvus. Toliau, matosi, vėl kitas krinta, paskendęs ugnyje. Mūsų vokietukai irgi pataikė — lėktuvas skrenda degančiu liemeniu. Staiga pradeda kristi žemyn ir žemyn, bet vėl kyla, labai staigiai, augštyn. Pagaliau iššoka vienas lakūnas, antras, pasirodo trečias, tada lėktuvas sprogsta. Pasidalino į šimtus degančių dalelių.
Paskutinį oro puolimą praleidome kareivinių rūsyje. Budintis viršila sušvilpė aliarmą: “Raus, visi raus!” Vos spėjome apsirengti. Per šį puolimą buvo labai smarkiai sudaužytas miestas. Atšaukus aliarmą, į lovas nesugrįžome. Visą bateriją išrikiavo. Šalmai, dujokaukės ir: “Baigt tvarkytis! Pirmas būrys — žengte marš!
Antras būrys — žengte marš!” Mes, trečias būrys, išžygiavome paskutiniai. Apleidus rajoną, nieko ypatingo nesimatė, bet, pažygiavus kokį dešimtį minučių, miesto link, vaizdas pasikeitė. Namai dega, gatvės užverstos, žmonės bėga ryšuliais nešini. Kur jie visi bėga, gal patys nežino. Praeiname pro apverstą tramvajaus vagoną, bet viduj nieko nematyti. Puskarininkis, visa tai pamatęs, tuoj užkomandavo: “Būrys, dainą!” Miestas dega, griūva, žmonės bėga, kaip pamišę, o mes žengiame su daina.
Taip su daina nužygiavome į patį miesto centrą. Vaizdas, tikrai, labai slegiantis. Ugniagesiai bando gesinti, kiek įmano, bet jų darbas eina niekais. Ugnis viską ryja.
Grįždamas atgal į nurodytą vietą, sutinku vokietį, važiuojantį dviračiu. Tai nieko tokio. Bet žiūriu, kad tas prūsas važiuoja lietuvišku karišku dviračiu. Žalios spalvos, ir Trispalvė matosi iš toliausiai. Pagalvojau: “Mat, kur to lietuviško turto nėra”.
Po bombardavimo baterijos vadas išdrožė pagiriančią kalbą. Pabaigai pridėjo, kad apmokymas vyko labai sklandžiai ir eina prie galo. Netrukus mūsų kareivines vizituos Luftwaffe generolas. Tikrai, praėjus porai dienų, gauname įsakymą iš vakaro: “Rytoj apsirengti išeiginėm uniformom”. Nužygiavome prie patrankų labai pamažu, kad nesudulkėtume. Puskarininkiai pasirinko geriausius, kurie eis prie patrankų parodyti savo meno. Negalima apsikiaulinti prieš generolą. Aš, Stasys, Jonas — žodžiu — visi žemaičiai, pakliuvome į šauniųjų grupę. Pamerkėme vienas kitam ir pagalvojome — padarysime! Laukti ilgai nereikėjo. Matome, atslenka dvi lengvos mašinos. Pasigirsta kapitono komanda: “Ramiai! Pagarba kairėn!” Visi sustingome vietoje. Generolas išlipa su visa savo palyda, medaliais apsikabinėjęs ir — šlubas. Paskui sužinojome, kad dar Pirmame kare nukentėjęs, taigi senas vilkas. Generolas stebi mūsų meną prie patrankų. Einasi, kaip sviestu patepta. Girdime puskarininkiai kartoja: “Schoen, sehr
schoen” (gražu, labai gražu). Mūsų puskarininkiui — tai kaip medum patepta. Ta pačia proga buvo ir paradas. Žygiavome su orkestru pro generolo tribūną. Ta proga gavome geresnį davinį — bonką vyno trims jaunikliams.
Tuo apmokymas ir baigėsi. Maždaug po savaitės dalis mūsų kuopos paruošėme penkis prekinius vagonus kelionei. Paskleidėme šiaudų, sutvarkėme, kas reikėjo. Porai dienų praslinkus pasikrovėme savo daiktus ir išžygiavome iš kareivinių. Maisto išdavė trims dienoms. Taigi, galvojome, kelionė nebus taip jau trumpa. Susiradę vietos vagonuose, patogiai įsitaisę, laukėme, kada pajudės. Sutemus prikabino daugiau vagonų ir pasileidom nežinia į kur. Prieš apleidžiant Štetiną davė labai griežtą įsakymą, kad nedarinėtume vagono durų. Jeigu pultų lėktuvai, vagono duris aklinai uždaryti ir pasilikti visiems viduje. Taigi, gali mus gerai pašventinti. Vėliau prie transporto prikabino du vagonus su patrankomis, tomis keturvamzdėmis. Su Štetinu, rodos taip susigyventa. Buvom apsipratę ir su tuo nuolatiniu apmokymu. Rodos, buvo visokių jauniklių, bet vokiečiai aptašė. Būdavo, kai žygiuojam — gretos lygios, lietuviška daina ...
Traukinys vis lekia tolyn į vakarus. Kalbos baigia jau nutrūkti. Rausiamės giliau į šiaudus, kad geriau galėtume numigti. Galvoje vis sukasi tos nugirstos kalbos, būk tai mus išdėstys ant laivų, Reino upėje. Priešo lėktuvams beveik pasisekė sustabdyti visą laivų judėjimą Reino upe, o vokiečiams buvo labai svarbu, kad ta vandens gysla būtų atvira. Taigi turėsime lydėti transportus, ginti juos nuo naikintuvų puolimų.
Kelionėje jau praleidome dvi naktis. Traukinys rieda be sustojimo. Sustodavo tik oro puolimus praleisti, bet laimingai, puolimai mūsų transporto visai nepalietė. Kartą, vienoje didelėje stotyje prastovėjome ilgai. Tada buvo progos išlipti ir pamiklinti užtirpusias kojas. Stotyje matėsi labai daug kariuomenės. Vieni transportai pakrauti tankų, patrankų, sunkvežimių, kiti kitų ginklų. Rodos, visi traukia ta pačia kryptimi. Wehrmachto virtuvėje gavome užvalgyti karštos sriubos. Sriuba labai menka, bet pagyvėjome supylę po bliūdelį į pilvus. Sausas davinys nusibodo. Be to, mažai jo ir beliko.
Vakarop prie mūsų transporto prikabino daugiau vagonų. Priedui dar vieną priešlėktuvinę, keturių vamzdžių, patrankėlę, ir vėl pajudėjome. Vokiečiai taip buvo spiriami, kad dėdavo ir sunkiąsias priešlėktuvines patrankas ant vagonų. Tokiu būdu jos niekuomet nebūdavo vienoje vietoje. Sunkiau naikintuvams nustatyti jų pozicijas ir jas sunaikinti. Arčiau fronto, visos sunkiosios priešlėktuvinės patrankos buvo saugomos lengvųjų patrankėlių, daugiausia keturvamzdžių, kartais 3.7 cm. Būdavo ir mažesnių, tik 2 cm. Mano nuomone, veiksmingiausios buvo tai tos keturvamzdės.
Traukinys lekia visu tempu, vaizdai po vaizdų keičiasi. Kalnai apaugę gražiais miškais. Traukinių judėjimas labai didelis. Daugiausia elektriniai traukiniai. Lėktuvai mūsų transporto dar nepuolė. Puskarininkis sako, jeigu praleisime dieną neužpulti, tai naktį būsim saugūs. O, be to, kelionės galas jau nebetoli. Nejaugi pasieksime naują vietą visai be nuotykių? Taip ir buvo.
Auštant visi susitvarkome. Traukinys lėtina greitį. Mes spaudžiamės visi prie durų, pasižiūrėti, kur dabar atsidūrėme. Matome užrašą — Bonn — visai negirdėta vieta. Apylinkė atrodo labai graži: matosi kalnai, dalis miesto. Saulė šviečia. Spinduliai voliojasi tarp žaliuojančių kalnų. Vaizdas puikus. Bet žvalgytis nėra kada. Ritamės lauk iš vagonų pusiau apsvaigę po tokios kelionės. Matosi dalis mūsų buvusių viršininkų. Susigrūdame su savo visa manta į paduotus tramvajus. Tramvajai pamažu slenka per didžiulį Reino tiltą, atveria Reino vaizdus. Platu. Laivų, baidokų pilna; tik slenka upe.
1944 m., apie lapkričio pradžią, kai atsidūrėme Bonnoje, miestas buvo dar visai mažai paliestas bombardavimų. Mus privežė prie pat pakalnės, kiek tik linija eina. Likusį kelio galą žengiame pėsti, vis augštyn ir augštyn. Visi sukaitome, vos bepaeiname. Trupučiuką duoda pailsėti ir vėl kopiame. Kelias eina per mišką, tai nelabai matyti, kur čia einame. Užkopiame ant pačios kalno viršukalnės ir atsiduriame prieš didžiausias Luftwaffe kareivines. Kareivinės paskendusios miške. Lėktuvams tikrai sunku būtų pastebėti. Gavę kambarius, kiek apsitvarkome ir einame apsižvalgyti po naujas kareivines. Kaip minėjau, kareivinės labai didelės, aptvertos gražia, mūrine tvora. Bet kareivių jose beveik visai nematyti. Atrodo — vokiečiai visai jau pritrūko karių.
Pirmieji pietūs naujoje vietoje apvylė. Visi manėme, kad gausime geresnį maistą. Deja, tas pats. Niekada jo neužtenka.
Nurodo, kur yra slėptuvė ir griežtai įspėja: kai aliarmas — visiems bėgt slėptuvėn. Slėptuvės iškastos giliai po kalnu — nepramuštų jokia bomba. Buvo iškasti du įėjimai. Taigi, jeigu užverstų vieną įėjimą, galėtum išlįsti pro kitą. Trečias buvo pradėtas kasti tiesiai iš rajono, bet nebuvo baigtas. Slėptuvės saugios, bet labai purvinos ir labai drėgnos.
Ant rytojaus mus išrikiavo. Pasirodė baterijos kapitonas, paskyrė po puskarininkį ir — į užsiėmimus. Gauname neblogą žmogelį, Artūrą. Laiko visai negaišinome. Tuoj supažindino su naujom patrankom to paties kalibro, 3.7 cm., bet dvivamzdėm. Jos atrodė daug didesnės, augščiau pakilusios, bet šaudė daug greičiau ir taikliau. Apmokymas vyksta didžiuliame garaže. Po savaitės laiko priskyrė keletą vyresnio amžiaus vokiečių. Patrankas tuoj įkasėme ir labai gerai užmaskavome. Prikirtome mažų pušaičių ir prikaišiojome apie naujai įkastas patrankas. Atrodė taip, kaip miškas baigiasi, lyg pamiškė. Tikėjomės, kad lėktuvai nepastebės. Žemė buvo sušalusi, tad reikėjo truputį padirbėti. Priedui iškasėme bunkerius amunicijai sudėti. Baigus įkasimus, sutvarkius bunkerius, paskirta patrankų tarnyba. Buvome du vokiečiai ir trys lietuviai. Paskelbus aliarmą, budintieji kuo greičiausiai bėgdavome prie pabūklų. Aliarmai būdavo labai dažnai. Budint prie patrankų stebi skrendančius lėktuvus. Visada turi būti pasiruošęs. Žvalgas vis pranešinėja, kiek lėktuvų skrenda, kaip augštai ir kokia kryptimi. Dažniausiai skrisdavo per augštai, 3.7 cm. pabūklui nepasiekiama. Naktimis būdavo blogiau: kelk, bėk į bunkerį.
Blogas maistas ir oro puolimai, mus visai nuvargino. Dažnai lėktuvai tik praskrisdavo, tad bėgimas į bunkerį būdavo veltui. Kartą aš, Stasys ir dar du žemaičiai nutarėme nebėgti. Nuimdavom šalmus ir dujokaukes nuo spintelės, pakišdavome. po lovos, ir miegam. Budintis puskarininkis paskubom permesdavo akim kambarius, ar visi bunkeriuose, ir — viskas. Bet, kaip sakoma — vienas kartas nemeluoja. Sirenos staugia aliarmą, visi išbėgo, o mes gulime. Girdime lėktuvų ūžimą, atrodo, vis arčiau ir arčiau. Klausome ausis ištempę. Tik, staiga, sušvilpė, sudundėjo, viskas dreba. Kažinkas dar suriko — “Bombos”, bet visai neužbaigė. Sprogimai didžiausi, viskas dreba. Šokam iš lovų, griebiam už šalmų ir į rūsį. Mat, dėl visako, kaip sirenos kaukdavo, užsimaudavom viršutines kelnes. Tai buvo mūsų laimė. Kitaip būtume nudūmę baltomis kelnėmis. Rūsyje radome budintį puskarininkį ir daugiau karių. Susispaudę laukiame, kas bus, kada mus palaidos. Aplinkui didžiausi sprogimai, slėptuvė pilna dulkių, sutvirtinimų balkiai siūbuoja, trata, rodos, viskas ims ir nugrius. Po vieno baisaus sprogimo slėptuvės langas, net su žemėm, ir sulindo į vidų. Pamanėme, dabar, tai jau galas! Negirdėti nei balselio, nei jokio krūptelėjimo. Bet, laimingai, išlikome, ant galvos nepataikė. Atšaukus aliarmą, lendame lauk pasižvalgyti. Medžių priversta, keli pastatai sudaužyti, rajonas pilnas duobių. Mes rūsyje tik per plauką išvengėme mirties. Didžiulė duobė išrausta gal nedaugiau aštuonių metrų atstume nuo rūsio. Laimingai, nei vieno lietuvio, ar vokiečio, neužmušė. Kareivines apdaužė gerokai. Po tokios geros pamokos pradėjome vėl bėgti į slėptuvę.
Artinantis Kalėdoms, lietuvis karininkas pasirūpino, kad šventes sutiktume ir praleistume su lietuviškomis tradicijomis. Vokiečiai sutiko.
Lietuvio karininko vedami, nužygiavome į bažnyčią. Kunigas pamatė, kad išpažinties mūsų visų išklausyti negalės, nes vokiškai labai mažai tesuprantame. Atlikome bendrą išpažintį. Lietuvis karininkas pabuvo ir vertėju. Kunigas pasakė pritaikintą pamokslą. Pačias Kalėdas neteko taip šventiškai praleisti. Vos tik suspėjom nubėgti į slėptuvę. Kitus, krentančios bombos sutiko jau rajone. Numesta oro mina pataikė tarp kareivinių ir slėptuvės, nunešdama ir dalį virtuvės. Medžiai, kokių 30 metrų spinduliu, tapo suaižyti į gabalus. Virtuvės stogą visai nunešė. Tada žuvo trys lietuviai ir apie dešimt vokiečių. Oro spaudimas buvo toks didelis, kad keliems nutraukė galvas su šalmais. Be to, užgriovė slėptuvės įėjimą iš rajono, su nemaža karių. Taigi dirbome visą naktį, kol atkasėme. Nejaugi paliksi užgriūtus draugus? Atkasėme juos pusiau apsvaigusius.
Kalėdas teko praleisti visai liūdnai. Visai nesijautė tos šventiškos nuotaikos. Maistas buvo blogas, nors žadėjo per šventes kiek pagerinti, bet pažadais taip ir liko.
Oro puolimai vis dažnėjo. Neaplenkdavo ir kareivinių. Tiesą pasakius, jau nieko ir nebebuvo. Patrankų garažai buvo visai tušti. Nei patrankų, nei jokių šarvuotų mašinų, nebebuvo. Kartais pro kareivines praeidavo koks Wehrmachto dalinys, kiek pailsėdavo ir traukdavo toliau. Buvo atsiradę tokių lietuvių, kurie naktį jau nemiegodavo lovose, bet traukdavo nakčiai tiesiai į bunkerį. Prieš tai vaizdavo labai didelius drąsuolius. Ryte jie grįždavo iš bunkerių nuvargę, purvini — net gaila būdavo žiūrėti. Taip jie lakstė, kol vadovybė uždraudė: be aliarmo nėra reikalo slėptuvėje tūnoti.
(Bus daugiau)
BUVĘS KARO TALKININKAS
(pradžia KARYS Nr. 5)
Kartą, budint prie patrankų, budintis sekėjas praneša, kad atskrenda lėktuvai. Kryptis — antra val., skrenda iš dešinės į kairę. Komanda užtaisyti patrankas. Atsukame lėktuvų kryptimi ir stebime. Netoliese mūsų buvo įkastos kitos patrankos, aptarnaujamos lietuvių ir vokiečių. Taigi, sudarome nemažą ugnį. Matome, skrenda 12 naikintuvų, nelabai augštai. Gerai pažįstame — amerikoniški Thunderbolt, ginkluoti aštuoniais kulkosvaidžiais. Apsuko ratą ir sminga žemyn. Puola tiltus per Reiną. Augštyn kyla tiesiai pro mūsų patrankas, tačiau, geram šaudymui užstoja miškas. Praleidome vieną, antrą. Staiga balsas: “Ugnis!” Pasėjome, net dangus pajuodavo. Nepataikėme. Atsukome patrankas, laukiame kito. Girdime kaimyninės patrankos jau kalena. Prakiuro ir mūsų patrankos. Seklys riktelėjo: “Pataikyta! Pataikyta!” Matosi, kai iš uodegos vis daugiau ir daugiau veržiasi dūmai, bet lakūnas dar bando lėktuvą išlaikyti ore. Neteko matyti, kaip nukrito. Daugiau šaudyti įsakymo negavome. Liepė ugnį visai nutraukti. Kodėl? Taikinys puikiausias, tik pilk! Viršininko įsakymas: “Kareivinių nepuola — nešaudyti! Taupyti šovinius”. Tos kareivinės buvo visai tuščios, priedui, labai jau apdaužytos, taigi nesimatė jokio tikslo jas taip ginti. Malonu buvo išbandyti, kaip veikia naujos patrankos. Kartą, po labai didelio Bonnos puolimo, mus išvarė atkasti gatvių. Vienam iš mūsų kažkaip pasisekė “nukombinuoti” nemažą maišelį cukraus. Tai bent saldžiai pavalgėm! Davinys buvo toks mažas, kad mums, jauniems, niekuomet jo neužtekdavo. Vokiečiai gaudavo paramą iš namų, bet mums, lietuviams, kas beatsiųs?
Kai vokiečiai Vakarų fronte įvykdė paskutinį prasilaužimą, tai pas mus, užfrontėje, pasidarė labai ramu. Tiesa, vokiečių kariuomenės judėjimas buvo labai pagyvėjęs, tačiau ore matėsi vien tik vokiečių lėktuvai. Atrodė, kaip tikroji kariuomenė. Netoli kareivinių, dienos metu, du vokiečių naikintuvai prispaudė amerikiečių naikintuvą ir nukepė. Lakūnas nespėjo iššokti. Bet neilgai taip sekėsi vokiečiams. Vieną naktį kai užskrido, kad davė, tai ant rytojaus nepažinome nei kareivinių, nei jų rajono. Sudaužė viską. Nebuvo galima nei kur nusiprausti. Eidavome į bombų išraustas duobes semtis vandens, kad galėtume bent kiek apsiprausti.
Kaip tyčia, prieš puolimą prie pačių kareivinių buvo apsistojęs ir apsikasęs Wehrmachto dalinys, traukiąs fronto link. Matyt, šnipeliai suuostė, tai ir mes nukentėjome. Wehrmachto dalinys visai nenukentėjo. Lėktuvams puolant jis jau buvo iškeliavęs toliau.
Po puolimo dalį mūsų nukėlė į netoliese esančius barakus, o kitus lietuvius iškėlė nežinia kur. Prie barakų, apsaugai nuo naikintuvų, išsikasėm mažus bunkerius. Mus, likusius, ant greitųjų dar apmokė prie naujų patrankų, trivamzdžių, berods, 20 mm kalibro. Šoviniai paduodami juostomis. Jų geriausia ypatybė, kad labai greitai galima pakeisti šaudymo kryptį. Po trumpo supažindinimo su nauju pabūklu, dalį lietuvių vėl iškėlė. Atrodė, greit ateis ir mūsų eilė. Kartą pasiūlė mums stoti į panzergrenadierių eiles, kovoti su tankais. Apginkluoja automatais ir panzerfaustais. Grupėje trys kariai. Už kiekvieną pašautą tanką, duodavo ant rankovės po sidabrinį tanką. Savanorių neatsirado.
Atėjo ir mūsų eilė atsisveikinti su Bonna. Būrelyje belikome tik du žemaičiai, kiti jau buvo seniau iškelti. Austras viršila įsako pasiruošti. Rytoj trauksime Kölno link.
Traukinys lekia palei Reiną. Naują vietą pasiekiame saugiai. Miestelis mažas. Tai ne Bonna. Miestelio vardas, berods, Wereling. Apsistojam toliau už miestelio. Pastatas nemažas. Salėje jau paklota šiaudų, tai pasirenkam vietas. Tikėjomės, kad tokiam kaimelyje maistas bus geresnis, tačiau, buvusi kariška virtuvė, nieko geresnio nedavė.
Jau kokios penkios savaitės kaip mes visi buvome nesimaudę ir padoriai nesiprausę, tad aptekome utėlėmis. Keista — kariuomenė aptekusi utėlėmis! Visą laiką viršila jieškojo pirties, kad galėtume padoriai apsiprausti. Galų gale pavyko surasti. Tai bent nusimaudėm! Priedui — išsiskalbėme baltinius karštame vandenyje. Pasijutome kaip danguje. Laiką leidome pusiau dyki. Rikiuotės visai maža tebuvo. Vieno vakarinio pasivaikščiojimo metu, su daina žengiant plentu, austriokas tik suriko: “Flieger Alarm!”, o jau kulkos švilpia. Žaibo greičiu puolėm į griovius. Laimei, pirmas lėktuvas peraugštai paleido. Kitaip būtų nemažai paklojęs. Antras ir trečias nepuolė. Tuoj atidarė ugnį priešlėktuvinės patrankos ir tą patį pirmąjį — nukepė. Žiūrime, kaip lakūnas krinta parašiutu.
Po kiek laiko pasidarė ir čia jau neramu. Kažinkur, vakarų link, girdėjosi patrankų dundėjimas. Maži, šarvuoti daliniai kartais pravažiuodavo fronto link. Vieną naktį mus pažadino toks keistas, smarkus ūžimas; atrodytų, lyg važiuoja didžiausia daugybė tankų. Manėme, kad vokiečiai vėl meta jėgas naujam puolimui. Ant rytojaus klausiame austrioką, kas taip visą naktį ūžė. “O, tai mūsų nauji ginklai lekia į Londoną.” Tikrai, vokiečiai juos dar leido iki vidurdienio. Stebėjome visi tas V-l raketas. Lekia nelabai augštai, ūžimas didelis, užpakaly palieka ugnies liežuvį. Skrenda labai jau nelygiai — vis tokiais truktelėjimais. Dydžio — kaip kariškas naikintuvas.
Neilgai čia buvome. Reikėjo jieškoti saugesnės vietos. Bet šį kartą mus perkėlė visai netoli — tik į kitą Reino pusę. Keliantis neapsiėjo be nuotykių: keltą užpuolė lėktuvai — vos tik spėjome iššokti į krantą. Kelto nesudaužė, bet uždegė kelis vagonus, išardė bėgius. Buvome sukritę prie 2 cm patrankėlių, tai jos ir bandė, kiek įmanoma, ginti.
Vakare atėjęs viršila, parinko mane ir dar tris draugus. Įsakė rytoj užsivilkti pilną uniformą — važiuosime į Bonną. Kai susėdome į traukinį, tai pasakė ko važiuojame. Girdi, yra užmušti keli lietuviai, reikia palaidoti. Teisybė, nuvažiavome tiesiai į kapines. Vėl trys žuvo; prie Reino supilti trys nauji kapai. Atidavėm paskutinę pagarbą. Pagalvojome: “Rytoj gal ir mus laidos”.
Bonnos jau nebegalėjome pažinti. Kariuomenės daug. Prie tilto guli sudaužytos mašinos, matosi daug nesprogusių bombų. O gal tai laiko bombos!
Grįžus atgal, visi klausia, kur buvome. Ką gi, reikia pasakyti teisybę.
Tą Pareinio miestelį apleidome “su striokais”. Prie pat Reino užpuolė lėktuvai, pasigavę vilkstinę sunkvežimių ir mus kartu. Sudaužė kelis sunkvežimius, padegė prie kelio didelę ūkininko sodybą, bet mes laimingai visi išnešėme kaulus. Žygiavome visą dieną, vis dairydamiesi, ar nesimato lėktuvų. Dienos metu beveik jokia mašina negalėdavo pasirodyti ant plento — lėktuvai taip ir šluodavo. Vakare užsukome pas “baurą” nakvynės. Pastebėtina, kad “baurai” nenorėdavo kariuomenės priimti.
Traukėme taip kelias dienas, beveik be maisto. Kartą, tokiam miškelyje, sustojome poilsio. Šilta, saulutė kaitina, o dar tik ankstyvas pavasaris. Mes keli, nusiavę batus, mirkome kojas šaltame upelyje. Staiga — lėktuvai! Ir iš kur jie taip staiga atsirado? Miškelin įlekia lengva mašina, iššoka keturi karininkai ir neria tiesiai ant pilvų. Mes ir viršila, pagriebiam medžių šakas, užmetam ant mašinos ir sprunkam gilyn. Lėktuvai suka aplink miškelį ir suka; pagaliau nuskrido. Visi atsipūtėm. Suprantama, juk, kada papuoli į naikintuvo ugnį, tai nebūna kokie juokai. Kai patraukdavo iš patrankėlių, dar, priedui, išmetamos mažos bombos, tai tik laikykis!
Taip traukėme kelias dienas. Pagaliau atsidūrėme Kölne. Žengiame per patį centrą, kuris tada jau buvo labai apdaužytas. Mokyklos suole teko girdėti apie Kölno katedrą. Dabar regiu aš ją savo akimis. Atrodo kaip milžinas. Toje katedroje praleidome oro puolimus. Turėjau progos akimis permesti tos didžiulės katedros vidų. Labai graži!
Pagaliau pasiekiame užmiestį ir ten esančias didžiules Luftwaffe kareivines. O prie kareivinių didžiausias aerodromas. Gauname šilto davinio. Traukiam per aerodromą į netoliese esančius barakus. Aerodrome prikrauta bombų krūvos. Kažin, ar jas bepanaudos?! Lėktuvų visai nesimato.
Nespėjus barakuose nei padoriai įsitaisyti, pasigirsta sprogimai. Viršila įspėja, jeigu ugnis sustiprės, tai reikės eiti į netoliese iškastus bunkeriukus. Netoli barakų matosi įkastos priešlėktuvinės patrankos, tai, matyt, jas apšaudo.
Čia bebūnant, prie mūsų prisijungė vengrų būrelis. Visi, kaip ir mes — po 15-16 metų. Bet jie dar visai neapmokyti, tiesiog — palaida bala. Be to, vengrai apsikiaulino. Pačiupo, benešant, kažkokius indus iš civilių vokiečių. Jeigu ne mūsų austriokas, jie būtų gerai nukentėję už tokius darbelius.
Maisto davinio jau trečia diena negauname. Niekas nepristato. Austras sako, kai kelsimės toliau, tai rasime. Paskutinė naktis buvo labai nerami. Netoli buvo geležinkelis ir už jo pylimo buvo išstatyta vokiečių lauko artilerija. Taigi griaudė visą naktį. Priešo artilerija tuo pačiu atsakė. Ant rytojaus, pravažiuojantis sunkvežimis mus pavėžino. Šoferis pasakė tik — dairytis lėktuvų. Lauko žandarmerija perleido per tiltą. Prie tilto matėsi daug kariuomenės. Žandarmerija stropiai tikrino. Apačioje kariai tiesė vielas, greičiausiai, ruošiasi sprogdinti. Veną dalį lietuvių ir vengrus, atskiria. Tų draugužių daugiau ir nemačiau, bet vengrus dar teko sutikti. Mus pavėžino be jokių nuotykių apie kokius 40 kilometrų. Privažiavus kareivines miške, mus iškratė. Kareivinės didelės ir visai dar sveikos. Ten gavome maisto.
Ant rytojaus — vėl tolyn. Apsistojome nelabai toli nuo kareivinių, dideliame kaime. Tas kaimas visai tuščias, nematyti nei vieno gyventojo. Pasirinkome namus su rūsiais, prisinešėme šiaudų ir — lovos kuo puikiausios. Be to, saugu, nors vienas kitas artilerijos sviedinys ir pralėkdavo virš galvų. Kitą dieną jau dirbome prie patrankų. Buvo išstatytos sunkiosios priešlėktuvinės patrankos, aptarnaujamos jaunų vokietukų. Mes padėjome jas galutinai įkasti ir užmaskuoti Kasėme lizdus ir lengvom patrankėlėm. Viršila vis ragino: “Vyručiai, gerai įkaskite, tai bus jūsų.”
Tas kaimas, pasirodo, buvo paverstas kariuomenės pratimų lauku. Pilna apkasų, bunkerių, matėsi spygliuotų vielų užtvaros, pilna visokiausio dydžio duobių. Atrodo, vokiečiai čia bandė savo V raketas. Išverstos didžiausios duobės, galėtum visą namą nuleisti, tokios didelės. Duobėse radome tokio, kaip lėktuvo, apdegusio metalo, taip pat plonyčių vielelių.
Iškasėme patrankoms lizdus, bet visų patrankų nesulaukėme. Vieną rytą reikėjo skubotai pasitraukti. Dar prieš apleidžiant tą kaimą užskrido lėktuvai. Mes visi kuo greičiausiai nešėmės į artimiausius pastatus. Su keliais besitraukiančiais kariais papuolėme į namą, kurio viename kambaryje buvo priguldyta kokia 20 negyvų karių. Kodėl tie kariai buvo ten sunešti — nežinia.
Traukiamės pro didelę kryžkelę. Kariuomenės didžiausia spūstis: mašinų, vežimų — kiek akis užmato. Lauko žandarmerija dar palaiko tvarką. Moja mūsų pusėn, kad paskubėtume. Jeigu čia pasimaišytų lėktuvai, tai būtų skandalas. Būdavo, tie lėktuvai, kaip vanagai, žiūrėk, suka ratą aplink, kol nužiūri taikinį, nužiūrėję puola, kaip tikri vanagai. Jeigu priešlėktuvinės patrankos neveikdavo, tai jie visada išeidavo laimėtojais.
Maždaug po trijų vargingų dienų, buvome visi pavargę, kaip šunes, kai pasiekėm geležinkelio stotį. Viršila aplakstė ir sužinojo kada ateis traukinys. Sakė, į pavakarę turėtų ateiti. Belaukiant traukinio užskrenda naikintuvai. Bėgam slėptuvėm Priekyje mūsų griūva namo siena, ir užverčia kelis karius. Vienas išlenda visas apdraskytas, dulkėtas. Kitus, subėgęs “folksšturmas” bando atkasti. Vakarop ateina traukinys, pilnutėliai prikimštas karių. Matosi visokiausių uniformų. Susigrūdam ir mes į vagoną, įsimetame “kraitį” vidun ir važiuojame. Vagonuose tamsu ir, atrodo, kad visi snaudžia. Šalia manęs, ant suolo, sėdi, kiek galima įžiūrėti, jaunas karys, SS uniformoje. Klausia, kas mes esame. Sakau — lietuviai. Tas SS vyras, pasirodo, esąs latvis, dabar grįžtąs į savo dalinį.
Rytojaus dieną mūsų austras atrodė nusiminęs. Sako, naktį bemiegant, dingo jo pistoletas. Matyt, kam nors daugiau jo prireikė, kaip jam. Pamerkė akį — taigi, kai sutems, traukime ir mes. Kitą rytą viršila buvo jau ir vėl ginkluotas. Naktį, vienoje vietoje, daug .karių išlipo. Besi-grūdant, vienas mūsiškių prisitaikęs ir nukombinavo pistoletą.
Mes lekiame vis toliau nuo fronto, bet nežinome kur. Iš didelio kariuomenės bėgimo, to nežmoniško stumdymosi, matyti, kad viskas eina prie galo. Bet mes jauni nelabai susigaudome, vokiškų laikraščių nepaskaitome, lietuviškų nėra, tai kaip gali žinoti. Politinių apšvietimų daugiau nebeturime, kaip Štetine kad būdavo, taigi esame kaip maiše. Pagaliau, juk esame apmokyti valdyti patrankas, šaudyti “panzerfaustus”, tai ir gana.
Pravažiuojame miestelį Witstok. Labai mažas. Surandame kareivines su nemažu aerodromu prie miškelio. Čia — kaip atostogos. Nei bėgiojimo į slėptuves, nei jokios rikiuotės, tarytum pakliuvome visai kitan pasaulin. Gauname pasikeisti savo senas, jau apdraskytas uniformas, bet jau be ženklų. Atrodome daugiau panašūs į Luftwaffe karius. Aerodrome matyti daug lėktuvų, bet jų visai maža pakyla. Miške iškirsti toki takai, ten jų dauguma ir suvaryta ir užmaskuota.
Nebuvo lemta mums čia ilgai pasilikti. Riedame traukiniu vis toliau nuo Vakarų. Po geros paros pasiekėme Wittembergą, prie Elbės upės. Tuoj visiem dinktelėjo į galvą — skirs ant laivų, bet taip nebuvo. Čia jau radome atkeltus vengrus, kuriuos buvome sutikę prie Reino. Patalpino į barakus, kuriuose nebuvo nei lovų, nei čiužinių, tik plikos grindys. Gavome glėbį šiaudų, tai įsitaisėme sau guolius. Buvo dar tik kovo pabaiga, taigi naktimis tekdavo nemažai pašalti. Priedui maistas buvo labai blogas. Keli lietuviai pradėjo smarkiai viduriuoti. Manėme, kad visi ten galą gausime. Rikiuotės visai neturėjome, tik vengrų puskarininkis dar bandė savo vyrus kiek aptašyti, bet lietuvių tai nelietė. Mus tik supažindino su prancūzišku kulkosvaidžiu.
Wittembergas, mums ten atsikėlus, buvo dar visai bombų nepaliestas. Gal amerikonai taupė tą Liuterio tvirtovę. Bet kartą lėktuvai, berods, grįždami nuo Berlyno, pakratė padegamomis bombomis ir nemažai nudegino. Miestelio apsaugai buvo iškelta daug balionų, bet jie nieko nereiškė. Lėktuvai skrido daug augščiau.
Pagaliau, frontas priartėjo ir prie Elbės. Temstant, mes ir vokiečiai, nuskubėjom ant Elbės tilto. Reikėjo užbaigti pradėtą statyti barikadą. Užbaigėme. Priedui, ant bėgių dar užritome porą rąstų ir, artilerijai apšaudant, nešėme muilą atgal į miestelį. Naktį priešas pašovė ir uždegė visus iškeltus balionus. Patrankos dunda, dangus raudonas.
Dar iki šiol mes vis nebuvome ginkluoti. Nemanau, kad vokiečiai nepasitikėjo. Juk buvome praėję visą apmokymą. Greičiausiai nespėdavo. Žiūrėk, vieta jau parinkta, kasame patrankas — po dienos — vėl marš!
Sutemus apleidžiame Wittembergą. Vaizdas tas pats, traukinys perpildytas karių. Susigrūdame į vagoną ir mes. Važiuojame. Kuria linkme, tai nežinia. Auštant traukinys sustojo. Matyti nemaža stotis. Vagonų aplink — kaip jūra. Šalia sustoja dar vienas transportas, irgi pilnas kariuomenės. Girdėti šauksmai: “Raus, raus!” Didelis oro puolimas ir dar nepasibaigęs. Viršila tik ragina greičiau paimti daiktus — toliau nevažiuosime. Girdžiu vokiečiai tarp savęs kalba ir mini Berlyną. Nejaugi mes atsidūrėme Berlyne? Dar Lietuvoj būnant mokiniu, atsimenu, vienas mokytojas pasakojo savo nuotykius iš Berlyno. Jisai gerai kalbėjo vokiškai, praleido pirmus oro puolimus tenai. Sako, eini kartais ir pasiklysti. Klausi policininko, kaip surasti j ieškomą vietą. Paaiškina, nurodo, žiūrėk, po kiek laiko ir vėl toje pačioje vietoje esi. Bet laikai keičiasi. Pasikeitė ir gražiojo Berlyno vaizdas.
Virš Berlyno dangus raudonas, girdisi baisus dundėjimas. Sunkieji bombonešiai sveikina berlyniečius.
Likusią nakties dalį praleidžiame kiek toliau nuo stoties, atrodo, didelėje stalių dirbtuvėje. Karių prigulę visur. Visi pervargę. Randame vietelę tad krintame ir mes.
Tai tie kariuomenės likučiai turės ginti Berlyną! Pakliuvome ir mes kartu. Tai jau nebe tas pats Wehrmachtas, kur pražygiavo per Lietuvą.
Visai išaušus sukilome. Traukiame miesto link. Stebimės. Po tiek daug daužymo, kai kur gatvės visai nepaliestos. Labai krinta į akis civilių gyventojų lakstymas. Apsikrovę maišais, vežimėliais, traukia nežinia kur. Gyventojai, greičiausiai, nujaučia, kas jų laukia, tad stengiasi pasitraukti, kaip galėdami.
Žengiame per kanalo tiltą. Visi krūpteliame, kai virš galvų prašvilpia keli artilerijos sviediniai ir sprogsta nelabai toli. Ar tai galimas dalykas? Nejaugi tie suskiai jau taip arti? Sustojęs sunkvežimis mus pavėžina. Pralekiame pro Lichtenfelde traukinio stotelę. Miesto traukiniai lekia vienas po kito. Atsiduriam prie didžiulių SS kareivinių. Čia randame tuos pačius vengrus. Rajone matyti išrikiuotas mažas SS dalinys ir viena 8.8 cm. patranka ant vikšrų, tokia, kaip tanketė, pilna prikrauta amunicijos. Dalinys tuoj pat ir išžygiavo.
Gavome kambarį. Visi nustebome radiniu — karių spintelėse pilna duonos, sviesto, sūrio, visokiausių cigarečių, tabako ir daug muzikos instrumentų. Ant stalų dar garuoja šilta kava. Viskas palikta. Atrodytų, kad tuoj grįš. Dabar, tai pagyvensim! Gaila. Pasimaišė toks didelis SS viršila ir pagrasino, kad nieko nejudintume. Tačiau, pasivaišinom. Koridorių sienos išpaišytos ūpą keliančiais paveikslais: tankai ritasi pirmyn, Štuka lėktuvai puola rusų šarvuočius; antai, kitas: vokiečiai keliasi per Doną.
Ant rytojaus gavome pasikeisti apnešiotus batus ir apleidome kareivines. Trumpam sustojome barakuose prie kanalo, netoli kareivinių. Barakai aptverti augšta spygliuota tvora ir pilni SS karių. Čia sutikome vieną lietuvį SS karininką. Gerai atrodo. Per petį persimetęs automatą. Jis palinkėjo daug sėkmės ir jaunikliams gerai pasirodyti.
Vėl esame Lichtenfelde, stotyje. Važiuosime traukiniu. Viršila įspėjo bandyti nepasimesti; kai privažiuosime Schönbergą, stotyje išlipti, užeiti laiptais ir palaukti, kol visi sueis. Iš ten važiuosime toliau.
Nebuvo taip lengva papulti į vagonus. Privažiavus Schönebergą, du iš mūsų nubyrėjo. Pirmieji dezertyrai. Vyručiai daug rizikavo. Na, tiek to, netekome vertėjo — dingo, kuris geriausiai susikalbėdavo vokiškai. Pasirodo, vertėjas turėjo Berlyne giminių. Tad iš mūsų atkeltų 12 lietuvių beliko tik 10.
Važiavome tolokai. Toliau miesto traukinys nebėjo. Prikabinus garvežį, dar pavažiavome geroką galą. Kiek pažygiavus, prie stoties, miške, pamatėme pristatyta daug barakų. Matėsi daug karių, bet, atrodė, visi SS. Gavome labai gerai pavalgyti. Tai buvo geriausi ir skaniausi pietūs Berlyne. Puikiai išmiegojom, kaip didžiausi ponai. Anksti rytą prikėlė. Prisistatė jaunas SS pulkininkas, visus patikrino pavardėm, ir vedasi, kartu su senuoju viršila, ginklų sandėlio link. Tiek jau supratome — išduos ginklus, gausime naujus vadus ir būsime priskirti prie naujo — SS dalinio. Per daug nenusigandom. Tam buvome paruošti. Staiga prapliupo kulkosvaidžių ir automatų ugnis. Šaudymo garsas maišėsi su vokiškais balsais. Kulkos zvimbia pro pat ausis, aižo barakų sienas. Matosi, kaip kariai, sukritę už tokios rastų barikados, pila iš automatų ir kulkosvaidžio. Vienas, matyti, vyresnis, moja mūsų viršilai, kad greičiau nešdintumės tolyn. Pasigirdo tankų ūžimas. Visus nukrėtė šiurpas. Nenorime tankams po vikšrais papulti.
Rusai, puldami Berlyną, daugiausiai naudojo T-34 tankus. Tai geri tankai, puikiai ginkluoti ir labai judrūs. Daug tų tankų buvo sunaikinta. Vienas minusas, kad ne visi jų tankai turėjo radio siųstuvus, tik vadovaujantis tankas turėjo abu — likusieji — tik priimtuvus. Vokiečiai tai žinojo. Taigi, jei pavykdavo sunaikinti vadovaujantį tanką, likusieji greit pasimesdavo ir būdavo greit patvarkomi.
Mes kuo greičiausiai nešamės — gilyn į mišką. Kiek atsitolinę nuo fronto, atsidustame. Traukiame palei kanalą, miesto link. Klausiame viršilos, kaip čia atsitiko? Sako, rusai buvę už kokių 12 kilometrų, bet, kaip tie ivanai taip greit prasimušė ir priartėjo prie barakų, tai neaišku. Slenkame palei kanalą, vis mišku, be jokio poilsio. Visas turėtas turtas paliko ruskeliams. Turime tik duonmaišius, dujokaukes ir šalmus. Su šitais daiktais niekada negalėjai skirtis. Vieni jau pradeda lengvinti savo naštą. Matau, kaip dujokaukė lekia į kanalą. Po kiek laiko vienas net šalmą paleido kanalo link. Aš tvirtai nusistatęs: — su šalmu ir dujokauke skyrybų nėra.
Po kiek laiko prieiname didžiulį plentą. Sustojame pasilsėti. Mes taip ir susėdame ant kalniuko. Visas plentas matosi, kaip ant delno. Vaizdas — tiesiog baisus. Negalima įsivaizduoti, kad Wehrmachtas taip baisiai ir netvarkingai bėgtų! Bėga mašinom, arkliais, dviračiais, pilna pėsčių Matosi daug sužeistų — kareiviu jau niekas nesirūpina, tik, greičiau, Berlyno link! Augštai skraido lėktuvai, bet plento nepuola. Tai tokia kariuomenė ir tokiom jėgom vokiečiai bando sulaikyti rusų veržimąsi. Nematyti nei vieno tanko, nei vieno artilerijos pabūklo.
Atsidūrėme vėl tose pačiose kareivinėse. Gavome pora valandų poilsio, bet jau artilerijos apšaudomi. Vakarop mus, lietuvius ir vengrus, išrikiavo. Lietuviai — marš į ginklų sandėlį, apsiginkluoti! Vengrų likimo nežinau — daugiau jų nebematėme. Davė naujutėlius karabinus ir šovinių, kiek panėši. Suradau tokį maskuojantį švarką, diržus šoviniam prilaikyti ir laukiam. Vakarop aš ir draugas iš Šiaulių buvome pastatyti sargyboje. Gavome trumpą ruožą — nuo kareivinių kryžkelės — iki tokio sodo. Kryžkelė jau buvo užblokuota tramvajų vagonais. Vagonai prikrauti akmenų, sustumti vienas prie kito ir sudarė gerą užtvarą. Pastebėtina, kad Berlynas visai nebuvo paruoštas jokiai gynybai. Tai nebuvo, kaip bandoma kitų sakyti, kaž kokia tvirtovė. Viskas buvo sumesta, ant greitųjų, labai nevykusiai. Tiktai keletas punktų suspėta rimčiau paruošti gynybai. Vienoje didelėje kryžkelėje matėsi labai vykusiai į žemę įkastas tankas—Tigras. Jo tik šaudymo bokštelis matėsi. Taip pat buvo paruoštos pėstininkams geros barikados. Bet tai buvo tik išimtis.
Viskas atrodo apyramiai. Girdėti pavieniai šūviai. Kartais sukalena kulkosvaidis. Apie vidurnaktį pasirodo rusų lėktuvas. Iš ūžimo, atrodo, skrenda nelabai augštai. Pro medžių šakas matome — kas tai krinta žemyn. Parašiutininkas ar reikmenys. Tuoj, mūsų kairėje, pasigirdo šaudymas. Laikinai sustiprėjo, bet greitai nutilo.
Naujų šautuvų išbandymo dėlei, prisispaudę prie medžių abu paleidome po porą šūvių parašiuto link. Pasižiūrėjome vienas į kitą — šautuvai veikia puikiai. Tuoj atbėgo mūsų viršila, klausdamas, kas dedasi. Sakome: “Lėktuvas ką tai numetė”.
Sargybą nešėme visą naktį, be pamainos. Anksti rytą mus, lietuvius, surinko ir traukiame žąsele į apkasus. Karių beveik nesimato, tik sutinkame vieną kitą folksšturmietį. Visi atrodo labai nusiminę. Traukiame gatve. Iš abiejų pusių matosi toki maži sodeliai, o priekyje dideli pastatai ir bažnyčia. Paėjus kokius du šimtu metrų — rodos dangus griūva — taip prakiuro.
Rusai atidarė artilerijos ugnį. Mes visi apstulbome. Laimei, pirmosios salvės krito toliau. Jeigu ne mūsų patyręs viršila, būtume buvę su žeme sumaišyti. Įsakyta bėgti pro bažnyčią ir sprukti į krautuvės rūsį. Ten radome jau daugiau karių, prisiglaudusių nuo ugnies. Rusai daužė iš artilerijos ilgiau, kaip pusę valandos, nieko negailėdami. Viskas tik dreba. Mūsų ir kitų karių veidai atrodo visai rimti. Jie, atrodo, jau daugiau ragavę tokios ugnies. Šaudymui kiek aptilus, apleidžiame rūsį. Vaizdas labai atbaidantis: namai dega, medžiai išvartyti. Praeiname pro pirmąsias aukas. Keli Wehrmachto kariai ir folksšturmiečiai, jau daugiau nebekels.
Slenkame palei kanalą, pro tuos pačius barakus, kur sutikome lietuvį SS karininką. Suninkame į apkasus. Čia randame daugiau karių, bene kokius 12 vokiečių ir 10 mūsų, lietuvių. Vokiečiai turi 2 kulkosvaidžius ir kelis automatus, mes tik šautuvus ir kelias granatas. Priedui, turime kelis panzerfaustus. Tų, tai netrūko. Geriau įsitaisome ir pradedam žvalgytis, kaip viskas atrodo. Kairėje kanalas, tiltas. Priekyje gatvė, vedanti per tiltą, dešinėje matosi sargybinio, būdelė, o toliau—pradedanti žaliuoti gyvatvorė ir sodelis. Barakai aptverti augšta, spygliuota tvora.
Nespėjus gerai apsižiūrėti, vėl sudundėjo dangus. Apšaudymas buvo toks stiprus ir tankus, kad apipylė mus žemėmis. Kokių trijų metrų atstume nuo apkasų, duobėje buvo sudėta šoviniai su dėžėmis. Viską ištaškė. Po kokios 20 minučių ruskiai apšaudymą nukėlė toliau į dešinę. Kiek atsigavę, apsižvalgėme — visi dar sveiki. Sargybinio būdelės visai nematyti — tik gabaliukai. Jei bolševikai būtų per plauką pasukę ugnį kairėn, mūsų tik dulkelės būtų likę.
Apkasuose ištūnojome visą dieną. Nepristatė nei maisto, nei pastiprinimų. Tokių liuksusų Berlyne nebuvo. Šalia manęs gulėjęs draugužis pasiūlė sunaikinti turimus dokumentus. Tuojau tai ir padarėme. Suplėšėm į gabaliukus ir užkasėm. Neali apkasų vokiečiai surado priešlėktuvinį bunkerį. Sakome, jeigu ištiks sunki artilerijos ugnis — lįsime ten.
(Bus daugiau)
