ŽODIS MOTINOS DIENAI
FELIKSAS BOČIŪNAS
Taip prasmingas Motinos minėjimas buvo pradėtas Amerikoje, Philadelphijoje 1908 m. ir po šešetos metų, kongreso nutarimu, gegužės mėnesyje jau visame krašte buvo minima Motinos diena. Tai buvo vienas iš didžiųjų žmogaus asmenybės sužibėjimų tų asmenų tarpe, kurie suprato ir iškėlė tą mintį.
Motina jos dieną iškeliama ne tik kaip gyvybės davėja. Gimdymo biologinis vyksmas yra gamtos pasisakymas ne tik žmoguje. Tačiau tik motina, nuo pat pradžios, veikia kūdikį savo dvasia, kuria jame asmenį. Su meile ir pasišventimu — tik motinais jaučiamais būdais, ji savo atžalai atsiduoda, net tai atžalai tapus šios žemės keleiviu ir nutolus, negirdint motinos ilgesyje jos laiminimo, nematant jos vienatvėje džiūstančių ašarų.
Čia yra motinos didybė. Čia jos įprasminimas, ir joms skiriama ta diena.
Geros valios žmonės nuo neatmenamų laikų žinojo motinos kilnumą, nustelbiantį kasdienines vertybes. Rastume napaprastų pavyzdžių, kaip motinos aukojosi. Nestatydama jokių sąlygų, motina atiduoda viską. Amerikiečių literatūroje randame prancūzų kilmės baladę, kurioje sakoma, kad apakusio meile vyro mylimoji buvo nepatenkinta. Pagaliau, ji pareikalavo, kad šis jai atneštų savo motinos širdį! Sūnus nužudo motiną, išplėšia širdį ir skuba atgal. Kelyje suklumpa arklys, žudikas virsta iš balno, o aplipusi žemės dumblu motinos širdis klausia: “Sūneli, ar užsigavai?”
Paul Valery, prancūzų poetas, apie Gabrielę Mistral, Nobelio laureatę, sako: “Niekas, niekada nėra anksčiau taip dainavęs apie vaiką, kaip šioji moteris”.
Kas jauniesiems gražesnio per ilgus metus buvo, ir dabar pasakojami būtų, kaip anie Kęs tučio ir Birutės romantiški padavimai? Apie Birutės vaidmenį, bendrai, galėtų daugiau susidomėti mūsų busimieji pietariai — istorinių romanų rašytojai.
Vėlesnėje mūsų literatūroje, tarp kitko, motinos pilnas vaidmuo nusakomas Marijos Pečkauskaitės aprašytame “Sename Dvare”. Prof. A. Maceina apie motinos dieną pasisako, kad ji yra, pilna prasme, moters kūrybos šventė. Poezijoje, mūsų poetai tikrai nėra motulės pamiršę: brandžiu, teisingu žodžiu ją papuošė, net mistikos šydu apvilko.
Motina yra tautos ramstis. Jei normaliai gyvenant, ne tik namai, bet ir visa aplinka yra motinos talkininkai savo vaikų tautiniame auklėjime, tai okupacijos metu, ar tremtyje, taurios motinos uždavinys tampa milžiniškas.
Žmogaus prigimtis neleidžia savęs ir savųjų neigimo. Tie, kurie aiškina, kad šeimos tautiškame ir religiniame auklėjime “aplinka daro savo”, todėl neverta yra stengtis, — yra bėgliai su svetimųjų srove, darą nusikaltimą savo tautai ir žaloją augančius. Laiko eigoje perdaug turėjome progų atiduoti svetimiesiems atsakomybę. Per daugelį metų buvome ujami, ir dabar tautos kamiene esančiam vergui — lietuviui — brukami skurdūs okupanto nužmoginimo papročiai.
Tačiau dėka tėvų, ypatingai motinų, per tuos šimtus laisvo, neramaus ir vėl vergijos gyvenimo metų, padedant buvusiems gyviems pavyzdžiams, vėliau daukantams, valančians, Ivinskio kalendoriams, elementoriams, ir maironiams, kudirkoms, — anos kaimietės motinos surinko tas vertybes, verpimo ratelių dūzgime, mirksinčių balanų smalkėse, ir atidavė nuo kitų išsaugotą, savajam skiriamą lietuvio relikviją.
Tad garbė ne tik gyvybę duodančiai, bet ir sunkiose sąlygose nepalūžtančiai lietuviškumo saugotojai.
