IŠ LIETUVIŲ KARIŲ VEIKLOS UŽKAUKAZYJE PIRMOJO PASAULINIO KARO METU
P. GUDELIS
(Tęsinys)
Kadangi derėtis reikėjo su tais pačiais asmenimis, tai jie nenorėjo taip lengvai patikėti, kad mes per vieną naktį iš tautinės kariuomenės organizatorių virtome tautos švietėjais. Svarbiausias argumentas prieš komandiravimą buvo pasiūlymas išleisti plačius atsišaukimus ir pavesti Kultūros-švietimo komisijoms surankioti lietuvius ir organizuoti jų švietimą. Turėjome leistis į plačius ginčus. Pirmiausia pasiteiravome, ką tas augštasis komitetininkas pats nusimano apie lietuvius. Jo garbei reikia pasakyti, kad atvirai prisipažino, nieko apie juos nesąs girdėjęs. Nurodėme jam, kad ne daugiau ką žinos apie lietuvius ir kiti tarybų darbuotojai. Be to, papasakojau, kaip šovinistai lenkai nuo amžių siekė paglemžti savo įtakon lietuvius, ir kas atsitiko dabar organizuojant lietuvius Karšė. Pagaliau prašėme patikėti, kad ne kitaip atsitiks ir visame fronte, nes lenkų yra visur daugiau, negu lietuvių. Taip pat atkreipėme dėmesį į tai, kad lietuvių kalba neturi nė mažiausio panašumo į slavų kalbas ir keliais pavyzdžiais tai pademonstravome. Tik tuo būdu pavyko įtikinti, kad atsišaukimais ir pavedimu to darbo Kultūros-švietimo komitetams bus pasiekta ne lietuvių švietimo, o tik lenkų šovinizmo klestėjimo.
Gavau viso spausdinto puslapio ilgą raštą, kuris nieku būdu nebuvo panašus į trokštamą įgaliojimą. Buvo leidžiama steigti įgulose (frontas nebuvo paminėtas) prie tarybų Kultūros-švietimo komitetų lietuvių sekcijas. Smulkiai buvo išdėstyta visa jų steigimo procedūra. O dar plačiau buvo motyvuotas nepageidavimas, netgi draudimas, organizuoti lietuvius tikslu įsteigti tautinį dalinį.
Mes stipriai abejojome, ar su tokiu “įgaliojimu” pavyks ką nors pasiekti. Bet susitaręs su Kl. Prielgausku, kad suorganizuotų sekcijų sąrašai bus koncentruojami Tiflise, grįžau į Karsą bandyti laimės toliau. Pirmiausia reikėjo gauti Karšo tvirtovės artilerijos viršininko leidimą išvykti. Mano, gi, rėmimasis tuo, neva, įgaliojimu nedarė jam jokio įspūdžio. Tik po ilgų derybų sutiko išleisti, jei gausiu Karso kar. ir darb. tarybos sutikimą. Suprantama, kad pirmiausia kreipiausi į senai pažįstamą, mums palankų, Kulturos-švietimo komisijos pirmininką. Ir neapsirikau.
Perskaitęs Kaukazo krašto kar. ir darb. tarybos man išduotą raštą, jis suprato visą jo niekingumą, ir, mano prašomas, ryžosi man draugiškai padėti. Per jo protekciją, Karso tvirtovės kar. ir darb. taryba išdavė man trumpą ir aiškų raštą, kad Kaukazo krašto kar. ir darb. tarybos pavedimu, podp. P. Gudelis yra komandiruojamas į frontą organizuoti lietuvių karių švietimą, steigiant sekcijas prie tarybų Kultūros-švietimo komisijų. Žodis “komandiruojamas” buvo magiškas tuo atžvilgiu, kad aš turėjau teisę iš savo dalinio reikalauti kelionpinigius, o fronte gauti visur nakvynę bei prieglaudą.
Valdybos posėdyje apsvarstėme, kur ir ką reikėtų aplankyti fronte. Patogiausia atrodė padaryti dvi keliones, apsukti du ratu. Taip vėliau ir padariau. Pirmoje kelionėje aplankiau Erivano, Vano, Urmijos ir Tauriso įgulas ir visus dalinius fronte už jų. Antroje kelionėje — Erserumą, Mamachatuną, Erzindžaną, Kalkitą, Trapezundą ir dalinius fronte už jų. Čia reikia priminti, kad antroje kelionėje labai daug naudingų patarimų ir net rekomendacijų suteikė man buv. katalikų karo kapelionas kun. J. Steponavičius. Jis buvo jau visur išvažinėjęs; žinojo, kur galima tikėtis surasti daugiau lietuvių, taip pat turėjo visur gerų pažįstamų.
Kad išbandžius gautų įgaliojimų galią ir susipažinus, kaip reikės elgtis lankant dalinius, susitariau su prov. Demikiu seniau įsteigtą Karšo d-jos skyrių oficialiai paversti Kultūros-švietimo komisijos sekcija. Abu su Demikiu apsilankėme pas įgulos viršininką ir tarybos Kultūros-švietimo komisijoje. Išrūpinome įsakymą įgulai ir skelbimą tarybos žiniose, kad tokią tai dieną, nurodytoj vietoj šaukiamas lietuvių susirinkimas išklausyti Kaukazo krašto kar. ir darb. tarybos įgaliotinio podp. P. Gudelio pranešimą lietuvių švietimo reikalu. Nors Demikis buvo surankiojęs esamus lietuvius, bet, laukdami, kol išeis įsakymas, porą dienų pavaikščiojome po dalinius ir pasiteiravome jų raštinėse lietuvių. Ir čia lietuvių vardas daugumai buvo svetimas. Reikia atminti, kad tuo metu Lietuva buvo vadi-
Į pozicijas vykstąs kupranugarių transportas Turkijos fronte 1917 m.
narna Šiaurės-Vakarų kraštu. Visur reikėjo plačiau aiškinti ir žemėlapiu įrodinėti, iš kur tie “litovcy” yra kilę. Lenkijos kunigaikštystę jau daugiau kas žinojo, o kadangi mes rodėme žemėlapyje į tą pačią pusę, tai buvo norima lietuvius priskirti prie lenkų. Vėl reikėdavo aiškinti skirtumą tarp mūsų ir jų. Gal tada, o gal vėliau kur kitur, pasitaikė tokių pokštų: Paprašius raštinėje pakviesti lietuvius — litovcev, atsiųsdavo rusus, turinčius pavardes: Litovcev, Litvinov, Litvinenko, Litvin, Litvak, Litovčiuk ir kt. Iš to padariau išvadą, kad net skelbimais laikraščiuose ir Įsakymais įguloms bei pulkams surinkti lietuvius nepavyks. Tinkamiausia bus peržiūrėti dalinių sąrašus ir, suradus bent vieną lietuvį, pakviesti ir su jo pagalba surinkti visus kitus.
Kelionėse Užkaukazio fronte praleidau daugiau kaip keturis mėnesius: nuo 1917 m. VIII. 11 d. ligi XII. 21 d., atlikdamas daugiau kaip 5000 km kelionę. Užkaukazyje ir Persijos bei Turkijos pasieniuose teko važinėti geležinkeliais, dažniausia perpildytuose vagonuose, o toliau, ištisus šimtus kilometrų, susisiekimas ėjo įvairiomis priemonėmis, k. a., sunkvežimių, kupranugarių, asilų bei mulų ir net buivolų transportais. Viskas tarnavo kariuomenės tiekimui. Civilinio susisiekimo tada nebuvo.
Paprasta vietos gyventojų susisiekimo priemonė buvo vežimas, arba tikriau pasakius, tai buvo dėžė ant dviejų ratų, kurie sukosi kartu su visa ašimi. Reikia atminti, kad sukastų bei sustiprintų, auto susisiekimui tinkamų, kelių ten beveik nebuvo. Rusai, užėmę tas šalis, pasirūpino kalnuose bei kitose nepraeinamose vietose juos kiek praplėsti, bei iškasti griovius. Kai karo metu paprastais keliais pradėjo važinėti sunkvežimiai, tai juos greitai išdumblojo, išmušė pravežęs. Tada imdavo važiuoti laukais, greta senojo kelio, kol ten galėjo pravažiuoti. Man teko matyti tokio pločio kelius, kurių antrą pusę galėjau įžiūrėti tik pagal tolumoje riogsančius kupranugarių griaučius. Tik apgyventose vietovėse, arba siaurose tarpukalnėse, tie keliai susiaurėdavo, bet geresni nepasidarydavo. Išgrįsti juos niekas nesirūpino, o tik priversdavo pravežęs akmenų. Apskritai, važinėjant tais keliais, kratė lyg važiuojant kopėčiomis.
Tolimesniems atstumams stengdavausi naudotis sunkvežimiais, bet ne taip jau lengva būdavo juos gauti. Kartais tekdavo ilgai laukti etapuose (taip vadinosi pravažiuojantiems kariams nakvynės namai), kol man pasitaikydavo etapo viršininko, arba vietos kar. ir darb. tatinkama linkme važiuojantis sunkvežimis. Su tarybos atstovo pagalba mane priimdavo į sunkvežimį. Greta šoferio atsisėsti pasitaikydavo retai, nes tais pačiais sunkvežimiais važinėdavo augštesnio laipsnio karininkai ir gailestingosios seserys, kurioms turėdavau užleisti pirmenybę. Dažniausia tekdavo lįsti po būda — brezentu apdengtais geležiniais rėmais, arba sėstis ant atvirame sunkvežimyje sukrautų dėžių, o kartais net ant pačios būdos. Ant būdos bevažiuodamas kartą vos nepraradau akies. Šalia kelio augančio aplaužytomis šakomis medžio stagaras, nepakankamai man pasigūžus, užkliudė veidą ir išplėšė gilią žaizdą, vos per centimetrą nuo akies. Laimė, kad tas atsitiko kaime, kur buvo sanitarinis punktas ir etapas. Žaizdą išplovė, dezinfekavo ir perrišo. Kol sugijo, teko važinėti viena aprišta akimi ir bent kartą per dieną sanitariniuose punktuose perrišinėti. Apskritai, važinėjimas atviruose sunkvežimiuose, arba ant būdos viršaus teikdavo mažą malonumą, nes prisigerdavai dulkių ir pasiekęs etapą, turėdavai darbo jas iš akių, ausų, bei nosies išplauti ir drabužius išdulkinti. Bet būdos dažniausiai būdavo perpildytos. Tik kai kartą pasitaikė būdoje sėdėti po geležiniu rėmu ir bekratant gavau galvoje guzą, tai vėliau, sėsdamas į sunkvežimį, geriau apsižiūrėdavau, jieškodamas mažiau pavojingos vietos. Visvien, per dieną pavažinėjęs, jausdavausi vakare lyg primuštas.
Trumpesniuose atstumuose teko pajodinėti kupranugariais ir asilais, net buivolo traukiamoje arboje pavažinėti. Tikra prabanga būdavo važiuoti sanitariniu dviračiu vežimėliu ant lingių. Daug teko jodinėti arkliais. Vienas tokių jodinėjimų ypač liko man atmintinas.
Tas atsitiko Turkijos fronte. Važinėdamas pafrontėje laikydavausi tokios tvarkos: apsirūpinęs korpo leidimu, vykdavau į pulko štabą. Ten gaudavau tikslių žinių, kur randasi pozicijos ir pasirūpindavau, kad telefonogramomis
praneštų visur apie mano apsilankymą ir įsakytų teikti man paramą. Reikia priminti, kad frontas tęsėsi iš šiaurės į pietus, priešui esant rytuose. Lankytis pradėjau šiaurėje, tai vis privažiuodavau kairįjį lankomo dalinio sparną. Pulkų štabų lankymas sudarydavo keblumą, kad iš jų tekdavo vis grįžti į pulko kairįjį sparną. Bet vienoj vietoj susigundžiau pasielgti kitaip. Karo kapelionas kun. J. Steponavičius buvo man rekomendavęs labai gerai pažįstamą ir draugišką bataliono vadą, kuris stovėjo kaip tik kairiame pulko sparne. Man buvo parankiau pirma pas jį pernakvoti ir paklausinėti lietuvių, o po to vykti į pulko štabą. Todėl, praleidęs visą dieną lankomojo pulko dešiniame sparne, pavakarėj išjojau pas jį. Tačiau, nujojęs į nurodytą kaimą, radau batalioną tik ką atsitraukusį rezervan. Naujojo bataliono vadas buvo užimtas pasikalbėjimais telefonu su kuopų vadais apie pozicijų užėmimą. Trumpos pertraukos metu prisistačiau jam, bet jis vos viena ausimi pasiklausęs mano pranešimo ir vėl nuėjo prie telefono. Mano palydovas pašėrė arklius pasiimtu abraku (akseliu su trupučiu avižų) ir jau norėjo grįžti, bet sulaikiau jį, kol pasikalbėsiu su bat. vadu. Kol pasikalbėjimus
Vaizdelis iš kelionės Turkijos fronte 1917 m. Praėjimas tiltu.siauroje tarpukalnėje viršum išsiliejusio upelio pratiestu
Turkijos “miestas" Kalkit, tarpukelėj iš Erzindžano į Trapezundą
telefonu jis baigė, jau pradėjo temti. Peržiūrėjęs mano popierius, jis net nemalonėjo išklausyti mano prašymo leisti pernakvoti ir rytoj pajieškoti lietuvių, bet stačiokiškai atsakė, kad be savo pulko vado įsakymo negalįs man nieko padėti. Nakvynės taip pat negalįs suteikti, nes jo paties kareiviai ir karininkai dar nėra susitvarkę. Pamatęs mano palydovą bestovintį su arkliais, jis įsakė savo raitininkui palydėti mus ligi pakalnės ir parodyti mums kelią į gretimą batalioną.
Kai prijojome pakalnę, buvo jau gerokai pritemę. Prieš mus atsivėrė plati, tamsi loma. Raitininkas surado vos žymų, asilų bei arklių pramintą takelį ir rankos mostelėjimu nurodė kryptį, kuria mums reikėjo joti. Takelis ėjo stačiai žemyn ir kuo mes giliau leidomės, tuo tariamoji loma darėsi didesne tarpukalne. Bataliono vado pasakojimu, turėjome prijoti kaimą per valandą, tuo tarpu, jojome patamsyje jau bent porą valandų, niekur nieko nerasdami. Kelis kartus arkliai buvo pametę takelį ir mes, nusėdę, turėjome jo jieškoti. Matyt, beklaidžiodami atsidūrėme ant kito takelio.
Arkliai visai nusivarė ir nuolat stovinėjo nusipešdami sau žiupsnelį žolės. O kai kelelis pradėjo kilti į kalną, jie, pagaliau, visai sustojo. Nusėdome ir, vos bepatempdami arklius, pėsti pasiekėme viršūnę. Atsidūrėme ant gana plataus plokštikalnio, tirštai apžėlusio sodria žole. Nutarėme sustoti ir pasiganyti. Atleidome paviržius ir vos priveikdami atitraukti nuo žolės alkanų arklių galvas, atžabojome juos.
Belipdami į kalną sušilome, o ten stipriau traukė vėjelis, ir apskritai, naktis buvo vėsi. Kelionėje aš turėjau pasiėmęs “burką”, storą veltinį, kaukaziečių dėvimą apsiaustą. Kai nebūdavo lovos, dažnai tekdavo ją ant žemės pasikloti ir ja užsikloti. Kareivis buvo tik su palaidine, tai pakviečiau jį po savo “burka” ir susiglaudę, susėdę apsisupome ja. Nei pozicijų pusėje, nei užnugaryje nesigirdėjo jokių garsų. Tik arkliai pešiojo ir gromulojo žolę, kad net jų dantys girgždėjo.
Mes buvome, matyt, užsnūdę, kai staiga pasigirdo kaukimas. Iš karto apsidžiaugėme manydami, kad išgirdome netolimo kaimo šunis. Skubiai sukilome balnoti arklius, bet jau nebesigirdėjo jų ėdimo. Įsižiūrėję atradome juos bestovinčius ir ausimis bekarpančius. Staugimas pasikartojo. Arkliai lyg sudrebėjo ir nusiprunkštė. Mano palydovas iš kaukimo atpažino vilkus. Jis įleido šovinį į vamzdį, o aš pasitraukiau parankiau savo naganą. Apsižiūrėję, kad vėjas pučia nuo vilkų pusės, nusiraminome, kad jie mus gal ir nesuras, jei neužbėgs ant mūsų pėdsakų. Arkliais vedini, pavaikštinėjome, kol vėl suradome kiek pramintą takelį. Juo besileisdami pakalnėn, pamatėme porą žiburių. Nusileidę nuo kalno vėl atsidūrėme tarpukalnėje. Pamažu takelis pavirto lauko keleliu ir, juo bejodami, pasiekėme kaimelį. Šviesesnėje “saklėje” (pusiau žemėn įkastame, be stogo, namelyje) buvo karininkų valgykla, ir joje sėdėjo dar keli besivaišiną karininkai. Jie maloniai priėmė mus, pavalgydino ir pašėrė arklius. Bene toj pačioj valgykloj ant ligonių neštuvų ir pernakvojome.
Panagrinėję žemėlapį, suradome, kad nuo išjojimo vietos tiesia linija ligi kaimo buvo apie 10 km., bet sprendžiant pagal laiką mes buvome prajoję dvigubai daugiau ir patekome visai į kitą kaimą. Po ilgo teiravimosi pavyko sužinoti, kad tas nesvetingasis karininkas buvo atostogaujančio bataliono vietininkas ir turėjo grynai lenkišką pavardę.
(Bus daugiau)
IŠ LIETUVIŲ KARIŲ VEIKLOS UŽKAUKAZYJE PIRMOJO PASAULINIO KARO METU
P. GUDELIS
(Tęsinys)
Neteisinga būtų manyti, kad tose kelionėse patirdavau tik nemalonumų. Važinėdamas turėjau progos pamatyti garsias senienas. Mačiau Armėnijos buvusios sostinės Ani griuvėsius, Vano tvirtovės griuvėsius ir po ja, Babilonijos viešpatavimo laikais, uolose iškaltus rūmus, kurių sienos buvo išrašytos dantiraščiais. Turėjau laimės pasigrožėti didingais gamtos vaizdais: Ararato kalnu ir augštais Ponto Tauro kalnais. Per pastaruosius turėjau persikelti, norėdamas pasiekti Trapezundą. Gražu buvo stebėti, kaip kelias, padaręs septyniolika vingių, vieno kalno šlaitais persimeta ant kito, dar augštesnio kalno, kad tokiais pat vingiais pasiektų viršukalnį. Giliose prarajose daug kur buvo matomi sudužę sunkvežimiai. Nuo viršukalnio, lyg iš debesų, grožėjausi atsivėrusia Juodosios jūros pakraščių panorama, o nusileidžiant, stebėjaus šiltų kraštų medžiais, kaip siena apaugusiais kalno šlaitus. Taip pat pasigrožėtini buvo vaizdai plaukiant laivu iš Trapezundo į Batumą.
Ani griuvėsius aplankiau važiuodamas Persijon. Į ten palydėjo mane Al. Vaičkus ir kar. P. Masiulis iš Aleksandropolio. Ani buvo seniausia Armėnijos sostinė, bet bene prieš 1000 m. žemės drebėjimo sugriauta, apleista, smilčių užpustyta ir tik šio šimtmečio pradžioje archeologų atkasta. Iš stoties matėsi tik vienas augštesnis bažnyčios bokštelis, kuriuo kaip kelrodžiu pasinaudodami, per smėlynus tiesia linija pasiekėme iškasenas. Muzėjuje nusipirkome vadovą, gana stambią brošiūrą, ir gražių vaizdelių. Viską tą pačią dieną apžiūrėti nebesuspėjome. Pernakvoję, rytdieną pabaigėme tyrinėti ir sugrįžome į stotį. (Pridedu 1938 m. nuotrauką). Mano palydovai sugrįžo namo, o aš nuvažiavau į Erivanį jieškoti lietuvių karių.
Toliau kelias ėjo pro Ararato kalną, tai negalėjau nesustoti ir pasidomėti tomis vietovėmis, iš kur po visuotinio tvano, Nojaus arka išgelbėti žmonės, žvėrys ir kiti gyviai, vėl paplito po pasaulį. Mažoje Ararato stotelėje lietuvių nebuvo bet Aleksandropolio lietuviai geležinkeliečiai buvo man rekomendavę jų gerą pažįstamą, bene armėnę vedusį, ukrainietį. Jie patarė taip pat būtinai paragauti vyno iš Ararato pakalnės vynuogynų, kurių šakele nešinąs sugrįžo Nojaus žvalgybon paleistas karvelis. Buvau manęs pažingsniuoti Ararato link, bet paaiškėjo, kad ligi jo yra mažiausia dvidešimt km ir neina joks kelias.
Geležinkelietis priėmė mane labai maloniai ir tuojau parūpino iš jam gerai pažįstamo vyndario pilną ąsotį natūralaus, neatmiešto vyno. Jį beragaujant mano kojos pasunkėjo tiek, kad teko ne tik atsisakyti nuo Ararato lankymo, bet ir tolesnę kelionę geležinkeliu rytdienai atidėti. Kai iš ryto, tuo pačiu vyno atsipagiriojęs, akimis atsisveikinau su Ararato kalnu, pagalvojau, kad būtų malonu Paskutinio teismo dieną atsilankyti Ararato pakalnėn, jei būtų vilties dar kartą tokiu skaniu vynučiu pasmaguriauti.
Nepamirštinus įspūdžius paliko taip pat malonūs susitikimai su, per ilgus karo metus viso, kas lietuviška išsiilgusiais, kariais. Jei aš kartais pagalvoju apie savo laimingiausių pergyvenimų valandas, tai pirmiausia atsistoja prieš akis 1920-tų metų žygiavimo su gaubicų baterija į Vilnių vaizdai, kai gyventojai barstė po arklių kojomis gėles, kai puošė karius ir pabūklus gėlių puokštėmis. Tokį pat džiaugsmą ir dėkingumą reikšdavo man tolimame Užkaukazio fronte surasti lietuviai kariai.
Viename asilų transporte suradau jų varovą, iš pavardės, gryną žemaitį. Lietuviškai prakalbintas, nustebęs, jis ilgai žiūrėjo į mane, murmėjo nesuprantamus garsus, kol pagaliau susivokė, kad aš kalbu su juo lietuviškai. Džiaugsmo ašaromis apsipylęs krito man ant krūtinės ir verkšlendamas, sunkiai rankiodamas žodžius, papasakojo savo likimą. Jis buvo jau ketverius metus tame transporte atitarnavęs, kai prasidėjo karas ir todėl turėjo pasilikti toliau tarnauti. Per ištisus septynerius metus jis turėjo reikalo tik su asilais. Rusiškai neišmoko, o lietuviškai užmiršo, nes per visą laiką nebuvo susitikęs nei vieno lietuvio. Atsipeikėjęs atsinešė savo skrynelę, kurioj buvo sudėtos visos jo brangenybės. Parodė man “Aukso Altoriaus” maldaknygę, kurią tik iš viršelio bebuvo galima atpažinti, o lapai buvo taip susmaluoti, kad raidžių visai nebesimatė. Kiek prisimenu, skry-
Ekskursijos į Armėnijos griuvėsius dalyviai: Iš kairės — Al. Vaičkus iš Karšo, P. Masiulis iš Aleksandropolio ir P. Gudelis iš Karso. 1938 m. nuotrauka
nelėje jis turėjo surankiojęs daug suakmenėjusių sraigių ir įvairių kristalų. Patį gražiausią, beveik kumščio didumo, įvairių spalvų, padovanojo man atminimui.
Taip pat nepamirštamas liko II korpo vado šoferis Alfonsas Briedis. Kai atvykęs į Erzindžaną apsilankiau korpo štabe, norėdamas gauti leidimą lankyti dalinius, adjutantas tuojau pašaukė jį. Visą savaitę, laisvu nuo tarnybos laiku, jis lydėjo mane lankant įgulos dalinius. Jis turėjo savo žinioj motociklą su priekaba. Joje jis porą kartų nuvežė mane į korpo vynuogynus. Nei prieš tai, nei vėliau savo gyvenime nebeteko tiek atsivalgyti vynuogių, kad po to nei gražiausiai išsirpusios nebegalėjau praryti. Briedis gyveno mažame kambarėlyje prie garažo. Ten jis vaišino mane ne tik valgiais ir gėrimais, bet ir išsiilgtomis lietuviškomis dainomis, kurias pats lydėjo gitara. Ir su juo atsisveikinome ašarodami.
Pirmos kelionės metu, Persijos fronte dar buvo pakenčiama tvarka, bet maitinimas buvo suprastėjęs. Jautėsi, kad po revoliucijos kilęs įkvėpimas ir viltis į greitą karo pabaigą menkėjo. Dažni mitingai, kareivių tarybų posėdžiai, kultūros-švietimo paskaitos pradėjo kareiviams nusibosti. Drausmės statuto nuostatus pakeitė Kerenskio įsakymas įtikinėti, įsąmoninti kareivius drausmingai elgtis. Bet tas maža tegelbėjo: apsileidimai tarnyboje dažnėjo. Antrosios kelionės metu Turkijoj buvo jaučiamas prasidedąs turkų aktyvumas. Artėjo žiema, o šiltų drabužių atsargos nebuvo papildomos. Transportui vis labiau yrant, maisto tiekimas pablogėjo. Vietomis trūko druskos. Man pačiam teko valgyti šviežios avienos sriubą be druskos! Daugelis kareivių, pavalgę, kriauksėjo, lyg jūros liga sirgdami. Stambių kukurūzų kruopų duona, kuri nesubyrėdavo tik pridėtų ašakų dėka, buvo sunku praryti, o dar blogiau suvirškinti. Vietomis buvo pradėta taupyti šaudmenys. Rusų kariuomenės atsparumas menkėjo. Viešai buvo svarstomas reikalingumas žiemai atsitraukti Rusijon. O kai iš Trapezundo grįžau per Batumą į Tiflisą, sužinojau, kad, tikrai, viena divizija savavališkai atsitraukė iš Persijos fronto į Rusiją. Pakeliui kareiviai stabdė į frontą vykstančius tiekimo traukinius, grobstė maistą, o ištuštinę vagonus, užiminėjo juos ir vertė vežti Rusijon.
Tifliso lietuvių draugija, suprasdama būklės kritiškumą, paskuboms šaukė Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavimą 1917 m. gruodžio 27-30 d. Buvo išrūpintas įsakymas visoms lietuvių karių sekcijoms atsiųsti savo atstovus, o kurios buvo pasiuntusios savo žinias, buvo pakviestos atskirais raštais. Deja, dėl suirutės, šie kvietimai jas nebepasiekė sekcijų laiku.
Sugrįžęs į Karsą, radau savo bendradarbius gana blogoje nuotaikoje, nes jiems pačiame Turkijos pasienyje padėtis atrodė daug blogiau, negu tiflisiečiams. Karšo draugija įgaliojo mane vykti į Tifliso suvažiavimą. Sutvarkęs savo reikalus tvirtovės artilerijos viršininko valdyboje, gavau komandiruotę į šaukiamą suvažiavimą. Pavalgęs paskutines Kūčias Tamošiūnų šeimoje, Kalėdų pirmą dieną išvykau į Tiflisą. Kiek atsimenu, traukinys buvo labai perpildytas. Tik
Kaukazo armijos lietuvių karių pildomojo komiteto prezidiumas. Iš kairės: Al. Marcinkevičius — pirmininkas, P. Gudelis—narys, Kl. Prielgauskas — sekretorius. Komitetas išrinktas 1917 XII 30 Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavime Tiflise. 1938 m. nuotrauka, minint 20-ties metų sukaktuves Kaune.
Ad. Tamošiūno prašymu buvau priimtas į traukinio palydovo skyrių.
Suvažiavimas Tiflise truko tris dienas. Daugiausia dalyvavo lietuviai civiliniai. Karių atstovus atsiuntė tik kelios įgulų sekcijos, o iš fronto atvyko vos pora asmenų. Didžiausia staigmena mums buvo, kad Kaukazo krašto kareivių ir darbininkų taryba atsiuntė savo atstovą kar. Al. Marcinkevičių. Kaip šiandien prisimenu, kad sužinojęs apie tai pagalvojau, jog jis tai tarybos kontrolierius. Patirtas jos nepalankumas, kai rūpinausi gauti leidimą organizuoti lietuvius karius, ir visai nelietuviškai skambanti pavardė, kėlė šiuos abejojimus. Tačiau greitai paaiškėjo, kad jis buvo tikra palaima mūsų tolesnei veiklai. Kai jis pasidarė Kaukazo lietuvių karių Pildomojo komiteto pirmininku, tai jam, kaip krašto tarybos nariui, o ne bet kokiam pašaliečiui, buvo atviros visos durys. Tas palengvino įvykdyti visus mūsų sumanymus.
Neatsižvelgiant į tai, kad atstovų skaičius nebuvo gausus, suvažiavimo darbotvarkė buvo tinkamai išspręsta. Buvo išrinkta Kaukazo Lietuvių Taryba ir Kaukazo armijos lietuvių karių Pildomasis komitetas. Į pastarąjį pateko ir pasidalino pareigomis: Al. Marcinkevičius — pirmininkas, Kl. Prielgauskas — sekretorius ir P. Gudelis — narys. (Pridedu 1938 m. nuotrauką). Be to, buvo išrinkti šie trys atstovai į 2-jį Rusijos lietuvių karių suvažiavimą Petrograde: St. Jazdauskas, P. Gudelis ir vienas kareivis, kurio pavardės nebeprisimenu.
Pirmame Pildomojo moiteto posėdyje nutarėme steigti prie Batumo tvirtovės sapiorų (pionierių) bataliono lietuvių kuopą. Kiek prisimenu, vadovavomės šiais sumetimais: 1. Suirutė Užkaukazio fronte vis didėjo, o grįžimas į Lietuvą per Ukrainą buvo surištas su vis didėjančiu pavojumi, nes Rusijoj plito pilietinis karas. Todėl atrodė tikslu lietuvius karius surinkti Batume, kad iš ten vėliau persikėlus laivu į Ukrainos pietus, arba net į Rumunijos pakraščius. 2. Pionierių batalionas buvo parinktas su viltimi, kad apmokymas ten galės ilgiau užtrukti, negu pėstininkų kuopoje, ir gal pasiseks ten sulaukti artėjančios karo pabaigos.
Pasilikę Tiflise Pildomojo komiteto nariai turėjo daug darbo, kol tą nutarimą pravedė per Kaukazo krašto kar. ir darbininkų tarybą ir vyriausiojo karo vado štabą.
Minėti Kaukazo lietuvių karių atstovai išvyko į Petrogradą 1919 m. sausio 5 d. Nuvykti pasisekė pusėtinai, nors teko pervažiuoti per pilietinio karo frontą ir dėl to kai kuriose stotyse ilgai laukti. Tačiau Antrasis Rusijos lietuvių karių suvažiavimas, kaip žinoma, buvo bolševikų išvaikytas. Grįžimo dokumentus gavome jau su bolševikiškais spaudais. Iš Petrogrado išvažiavom tiesioginio susisiekimo traukiniu į Tiflisą, bet pasiekę Rostovą sužinojome, kad šiaurės Kaukaze eina kovos tarp raudonarmiečių ir baltųjų, todėl pravažiuoti negalima. Mums neliko kitokios išeities, kaip pasukti į Krymą ir iš ten laivu persikelti į Užkaukazį. Patekome į Feodosiją. Laukdami laivo apsigyvenome viename viešbutyje. Naktį raudonarmiečiai darė viešbučiuose kratas, jieškodami jų nugalėto baltųjų dalinio karininkų “kontrarevoliucionierių”. Patikrinę mūsų su socialistiniais spaudais dokumentus, kuriuose mes buvome tituluojami “tovariščiais”, kareiviai buvo jau beišeiną, kai vienas pastebėjo ant kėdės kabančias mano kelnes su raudonais (artilerijos karininko) apvadais. Antpečių bei kitokių ženklų tada jau nebedėvėjome, bet iš kelnių apvadus išardyti dar niekam nebuvo atėję į galvą.
Atstatęs šautuvą raudonarmietis užklausė: “Kas iš jūsų yra karininkas?”. Kai aš atsiliepiau, įsakė rengtis ir eiti su jais. Nuvedė mane į vieną namą, kurio kambariai buvo pilni suimtųjų, o prie kiekvienų durų stovėjo sargybiniai. Suimtiesiems buvo sakoma, kad rytoj juos tardys speciali komisija. Kadangi Petrogrado liudijimas buvo man paliktas, aš per daug nenusiminiau. Sugalvojau aiškintis, kad grįžtu iš bolševikų suvažiavimo ir esu įgaliotas slaptai organizuoti komunistines vienutes Užkaukazyje. Visiems buvo žinoma, kad ten įsisteigusiose gruzinų, armėnų ir totorių (Azerbeidžano) tautinėse (pagal bolševikų supratimą — kontrarevoliucinėse) respublikose, komunistų judėjimas buvo silpnas.
Vis dėlto naktis buvo baisi. Daugelis suimtųjų graudinosi ir aimanavo. Bijodami “įšmugeliuotų” šnipų, suimtieji tarpusavy nesikalbėjo. Kai dienai įpusėjus tardymo eilė pasiekė mūsų kambarį, ir mes po vieną buvome išvedami, mano galva nuo širdies dūžių ūžte ūžė.
Tardytojui papasakojau sugalvotą pasaką ir pasiūliau, jei abejoja, susisiekti su Petrogradu ir pasiteirauti pas mūsų galvą — Rasiką. Kelionės metu aš buvau pastebėjęs daug kur suardytus telegrafo laidus, todėl tikėjaus, kad jei jie ir mėgintų, Petrogradą visvien nepasiektų. Ištardę tuojau nepaleido, bet išvedė į kitą kambarį, kuris buvo pilnas susikaupusių ir tyliai dūsaujančių asmenų. Ar dar kokia kita komisija apsvarstė mūsų parodymus, ar buvo tikrinamos mūsų suteiktos žinios, nežinau. Tačiau tik po pakartotinų papildomų apklausinėjimų vakare išleido mane ir palinkėjo pasisekimo “tova-riščiškame” darbe.
Kaip vėliau sužinojome, tomis dienomis, tikriau naktimis, gretimame Sevastopolio uoste vyko pagarsėjusios karininkų skerdynės. Nugalėto baltųjų junginio karininkai buvo gaudomi ir varomi ant uosto pylimo, kur pastatomi ant pat kranto, kad kristų tiesiog į vandenį, ir sušaudomi. Ten žuvo jų ištisi šimtai.
Laimingai išsivadavęs iš pavojaus, sugrįžau į viešbutį. Mano draugai apsidžiaugė man grįžus, bet tuojau papasakojo liūdną naujieną, kad į laivus nėra taip lengva patekti. Kiekvienas keleivis esti tardomas ir pabėgėliai nepriiminėjami. Papasakojau jiems, kaip man pavyko išsimeluoti. Taip pasiaiškinę ir pasakojimus parėmę mums išduotais liudijimais, mes įrodėme, kad nesame jokie pabėgėliai, bet tikri Tifliso gyventojai. Todėl buvome priimti į laivą.
(Bus daugiau)
