DĖL „... NEPAMINĖTO SUKILIMO”
Buvęs atskiro Marijampolės bataliono karys, prisidengęs Kalpas Uoginius slapyvardžiu, 1958 m. “Karyje” Nr. 8, pusi. 235, bando atskleisti to bataliono vidaus gyvenimo neigiamus įvykius, pavadinęs savo straipsnį “Dar niekieno nepastebėtas sukilimas” — skliaustuose pabrėždamas: epizodas iš 1919 metų gyvenimo fronte. Šis mano bendro kariuomenėje karo meto vargo draugas, apie mėnesį prieš čia minimus įvykius, buvo priimtas į batalioną savanoriu ir, trūkstant raštininkų, nepraėjęs naujokų apmokymo, buvo paskirtas ūkio skyriaus raštininku. Taigi, įvykių metu naujoko pagauti ir iš kitų nugirsti, bet tinkamai neįvertinti įspūdžiai buvo perdėtai įkritę atmintin ir nepatikrinti, po 40 metų buvo patiekti “Kariui”.
Dėl vienų ar kitų priežasčių kiek pavėluotai bandysiu nušviesti čia minimus įvykius taip, kaip jie iš tikrųjų man, užbaigtuvių dalyviui, tada atrodė ir trumpai patikslinti tų laikų veikiančias aplinkas, kad tikriau suprastų tie skaitytojai, kurie nebrendo tų laikų gyvenime.
Mūsų II-ji (Panevėžio) grupė, sudėtyje: 2 pėst. pulkas, Atskiri Joniškėlio, Marijampolės ir Panevėžio batalionai, 1919 metais birželio - liepos mėn., po įtemptų ir permainingų kovos žygių nustūmė Raudonosios armijos dalis nuo Šimonys — Kupiškis - Kupreliškis linijos ant linijos Suviekas - Lašai - Bebrinė. Atskiras Marijampolės batalionas, su priskirta bataliono vado karininko Jurgio Butkaus vadovybei Baltgudžių kuopa, laikė apytikriai 10 km. pločio barą: Junkūnai - Ignatiškis — Trumponiai. Bataliono vado operatyvinis štabas buvo Rakališkių dvare, rikiuotės dalis — Obeliuose ir ūkio dalis — Rokiškio dvare.
Nors II-os grupės fronto ribos, pabaigoje liepos ir pradžioje rugpjūčio mėn., buvo be žymių pasikeitimų, bet frontas buvo gyvas. Nuolat vyko įvairaus pobūdžio ir dydžio žvalgybos veiksmai, taip, kad fronte plačiai išsidėstę bataliono kariai neturėjo daug laiko nei snausti, nei dėl savo medžiaginių nedateklių nepasitenkinimą reikšti. Tuo labiau, kad prieš mūsų batalioną frontą laikė Raudonosios armijos sudėtyje, pagarsėję kautynėse, idėjiniai latvių komunistų kautynių vienetai. Taigi mūsų pusėje turėjo vyrauti įtemptas budrumas.
II-ji grupė ruošėsi kitam šuoliui — pasiekti Dauguvos krantą. Sąryšyje su tuo, sėkmingesnėm busimom operacijom, reikėjo spręsti taktiniai ir medžiaginiai klausimai. Todėl dalių vadai, grupės vado skatinami aptarti vieną kitą reikalą, darydavo suvažiavimus. Suvažiavimuose būdavo ruošiami tarnybiniai pietūs, karininkų nuotaikoms patikrinti ir vienas kitą geriaupažinti, kaip tas būdavo daroma ir kitų valstybių pažangiose kariuomenėse. Tuose pietuose dalyvaudavo suvažiavę dalių vadai ir laisvesni nuo pareigų tos dalies karininkai, kurioje vyko pasitarimai.
Panašus suvažiavimas vyko ir rugpjūčio mėn 15 d. Ats. Marijampolės bataliono bare — Obeliuose. Pasibaigus pasitarimams ir ruošiantis tarnybiniams pietums, buvau pašauktas bataliono vado karininko Butkaus. Jis man trumpai pasakė, kad kas tai neaišku vyksta ūkio skyriaus kareivių tarpe ir įsakė paimti kiekvienam žvalgui po 15 ar 30 šovinių ir su visa Raitų žvalgų k-da už valandos būti prie štabo. Kartu įsakė paduoti ir jam jojamą arklį. Vėliau, norėdamas daugiau sužinoti, kas atsitiko, klausiau bataliono adjutantą karininką Vitkauską, bet ir jis iš ūkio skyriaus pranešėjo Rokiškio dvare neturėjo aiškių žinių, kas ten dėjosi, patikrinti telefonu jam nepasisekė. Tik išjojant bataliono vadas prasitarė, kad jo manymu Rokiškyje nieko ypatingo nėra.
Apie 15 val. karininkas Butkus, lydimas 25 ar 29 žvalgų, išjojo į Rokiškį. Buvo Šv. P. M. Dangun Ėmimo atlaidai — Žolinės šventė. Obelių miestelio gatvės lūžte lūžo nuo šventadieniškai nusiteikusių jaunų ir senų Obelių apylinkės gyventojų. Per miestelį jojome lėtai. Žmonės, pamatę mus, vieni su džiaugsmu, kiti su neaiškiu rūpesčiu, traukėsi nuo kelio, duodami prajoti retai matomiems savo raitiems kariams. Tuo metu iš minios jaunimas mėtė žvalgams gėles, kurias jie su neslepiama šypsena mėtančioms, gaudė ir puošė savo kepures bei žirgų karčius. Išjoję iš miestelio, jojome vidutiniu greičiu. Saulei leidžiantis pasiekėme Rokiškio dvaro parką. Čia kar. Butkus pasuko į dešinę, į šalutinį keliuką, ir trumpai nuošaliau pajojęs, sustabdė žvalgus įsakydamas sustojimo vietoje žvalgus laikyti būryje, nesirodyti einantiems pagrindiniu keliu. Jis vienas josiąs į dvarą. Jeigu būtų išgirstas šūvis ar triukšmas, su žvalgais atjoti į dvarą. Po to, pasikvietęs vieną žvalgą palydovu, nujojo į Rokiškio dvarą einančiu šalia parko keliu.
Besileidžiančios saulės rusvi spinduliai, žaisdami įvairių varsų atspindžiais, kas kart tirštėjo ir pradėjo temti. Po šiltos rugpjūčio dienos vakaras padvelkė vėsuma. Nuo nukirstų rugių gubų, nuo sumesto į pradalges nupjauto atolo, nuo nokstančio vasarojaus ir netoliese esančio sodo sklido malonus ir pažįstamas žemės ūkio gėrybių kvapas. Kareiviai tyliai kalbėjo, ilgesingai prisimindami praleistas nerūpestingas tėvų namuose dienas, Žolinės šventę. . .
Sutemus ir nesulaukus jokių garsų iš dvaro, pasiunčiau ten du žvalgus patikrinti. Veikiai jie grįžo su buvusiu bataliono vado palydovu, kuris man perdavė vado įsakymą — joti į dvarą.
Įjojus į dvaro kiemą radau b-no vadą, stovintį kieme ir besitariantį su ūkio kuopos pareigūnu dėl žvalgų vakarienės ir nakvynės. Ūkio kuopos vadas Plikutis stovėjo nusiminęs atokiau. Bataliono vadas buvo rūstus. Apie įvykį nieko neminėjo, tik pasakė: “Ūkio kuopos kareiviai jau miega, mes čia nakvosime ir ryt 6 val. ryto išjosime atgal į savo stovyklą”. Betikrinant žvalgų ir arklių nakties poilsiui apsistojimo sąlygas, iš ūkio kuopos pareigūnų pasakojimų man paaiškėjo, kad ūkio kuopos vadas Plikutis, nemokėdamas lietuvių kalbos, nebuvo apžvalgus kareivių nuotaikose. Jis buvo grubus su savo pavaldiniais ir neleistinu veiksmu įžeidė savo būrininką, kuris tuo pačiu atsilygino. Čia kilo kareivių pašaipos, Plikučio grasimai iššaukė apsigynimo nuotaikas, o vaizduotei padidėjus galėjo būti prisimintas ir esantis tada tik organizuojamoje ginklų taisymo dirbtuvėje, atvežtas taisyti kolkosvaidis. Gerų kolkosvaidžių tais laikais atsargoje neturėjome. Tačiau, bataliono vadui pasirodžius su žvalgu ūkio kuopos stovyklos kieme, jokio kareivių pasipriešinimo ir net neklusnumo nebuvo pasireiškę. Taigi, būdamas tariamo sukilimo užbaigtuvėse aš sukilimo nemačiau ir neatrodė, kad būtų jis įvykęs. Tad ir šį nemalonų įvykį pavadinti sukilimu nebūtų prasmės.
Vėliau, iš paskelbto įsakymo atskiram Marijampolės batalionui, dėl baudų ūkio kuopos pareigūnams už pažeidimą drausmės ir kitokių patikrinimų, likau nuomonės, kad šiame atsitikime Žolinės šventės proga buvo pasimaišęs alkoholis, kurio įtakoje Plikutis nesugebėjo pramatyti pasekmių ir, pats nedrausmingai elgdamasis, tų pasekmių likviduoti. Tas įvykis neturėjo jokių politinių šaknų sukilimui, o buvo laikomas tik drausmės pažeidimu, už ką kaltininkai pelnė atitinkamas bausmes.
Tektų priminti, kad K. Uoginius, nušviesdamas tariamo sukilimo aplinkybes, apsilenkė su tiesa ir būtent:
1. Bataliono ūkio viršininkas tuo metu jau buvo karininkas Jonas Chaleckas, bet ne karininkas Stankūnavičius.
2. ūkio viršininkas su iždininku ne svečiavosi, bet turėjo dalyvauti tarnybiniuose pietuose.
3. Bataliono vadas karininkas Butkus įjojo į dvaro kiemą ne raitų žvalgų komandos v-ko lydimas, bet žvalgo, kuris buvo reikalingas patarnautojas (ordonansas) vado arklį priimti ir prižiūrėti.
4. Bataliono vadas, prijodamas Rokiškio dvarą buvo apgalvojęs, kad žvalgai nebus jam reikalingi, nes pasitikėjo savo orumu. Todėl žvalgus paslėpė, prijodamas dvaro parką, šalutiniame kelyje ir tik pašaukė į dvarą poilsiui. Taigi, raitieji žvalgai nei dvaro, nei ūkio kuopos rajono nebuvo apsupę.
5. Netiesa, kad bataliono vadas karininkas Butkus visą laiką sėdėjo balne ir nenulipęs nuo arklio vėl išjojo į frontą.
Mūsų Laikinosios vyriausybės gauta iš Vokietijos 100 milijonų markių (drebulinių) paskola tirpte tirpo ir valstybės iždas 1919 metų antroje pusėje buvo tuščias. Mūsų auksas — miškas, linai bei kiti žemės ūkio produktai, okupantų nualintoje tėviškėje buvo dar tik ruošiami prekybai. Veikiančiai mūsų kariuomenei, Nepriklausomybės karui vesti, trūko pinigų, rūbų, avalinės, ginklų, šaudmenų, transporto priemonių ir daug ko kito, tik visa tauta buvo kupina ryžto ir pasišventimo savo laisvę laimėti.
Trūkumams paryškinti čia yra proga prisiminti kelis pavyzdžius, kurie paaiškins neduotų Tarnauskiui rūbų priežastį.
1919 m. liepos mėn. 6 d., išleidžiant iš Karo mokyklos karužus, jiems buvo išduoti pistoletai-parabeliai, bet be makščių. Makštis patiems įsigyti iš vokiečių karių nedaug kam pasisekė, o prekyboje jų nebuvo. Taigi, daugelis karužų parabelius laikydavo kelnių, munduro ar milinės kišenėje, kol pripuolamai surasdavo pas pasitaikiusį batsiuvį odos. Kartais būdavo drovu pasirodyti civilinių tautiečių tarpe su skylėtais rūbais, nes 18 - 22 m. jaunuolius mamytės neišmokė gelumbės adyti.
Liepos mėn. 30 d., priimdamas Ats. Marijampolės bataliono raitų žvalgų k-dą, vieną žvalgą radau be viršutinių kelnių ir be batų. Tas drąsus suvalkietis, pavarde Valaitis, nerimo nuolat skiriamas tik arklius ganyti, todėl, skolindamas iš draugų kelnes ir batus, veržėsi į žvalgybas ar tarnybas, perdavinėti paketus su raštais kitoms kariuomenės dalims.
Rugpjūčio pradžioje iš kariuomenės Intendantūros batalionas gavo nedidelę rūbų siuntą. Bataliono vadas su ūkio viršininku labai rūpestingai skirstė juos savo daliniams. Prisimenu, tada buvo kalbama apie didelio ūgio rūbus ir batus, kurių nebuvo gauta. Greičiausia tada turėta galvoje, Uoginio minimas, eil. Tarnauskis. Aš tada savo žvalgams buvau gavęs 1 milinę, kelis mundurus, 9 kelnes, 1 porą aulinių batų ir 4 poras pusbačių. Išsirikiavęs savo vyrus nepajėgiau išdalinti gauto turto, nes beveik visi prašė, visiems buvo reikalingi ir batai ir kelnės. Tada prie manęs priėjo būrininkas grandinis Vitkauskas, labai padorus ir mylimas viršininkų ir savo žvalgų vyras, sakydamas, kad tą suskirstymą palikčiau jiems patiems įvykdyti, o išdalintų rūbų ir avalinės sąrašą jis pristatysiąs vėliau. Visiems vyrams pritariant, aš sutikau. Po to matydavau, kad siunčiamas su raštais žvalgas į grupės štabą ar į kokią nors kitą kariuomenės dalį visada turėdavo užsimetęs naują milinę ir naujus aulinius batus. Taigi, visi dalinosi tais pačiais rūbais.
Rugpjūčio mėn. 29 d. mūsų batalionui siekiant Dauguvos krantų, 1 kuopoje mačiau kelis kareivius tik su baltomis kelnėmis; mat, viršutinės kelnės buvo taip suplyšusios, kad reikėjo jas numesti, o kai kurių kareivių atplyšę batų puspadžiai buvo priveržti telefono laidais (kabeliu).
Būrininkui vyr. psk. Kudirkai šie visi trūkumai ir priežastys turėjo būti žinomos ir jis negalėjo reikalauti eiliniui Tarnauskiui to, ko nebuvo bataliono sandėlyje. Be to, jeigu ir būtų rūbų sandėlyje, Plikutis negalėjo pasiimti teisę juos dalinti be ūkio viršininko leidimo, kuris tik trumpam laikui buvo išvykęs iš ūkio dalies ribų į bataliono štabą. Reikia manyti, kad įvykęs kivirčas tarp Plikučio ir Kudirkos dėl neduotų Tarnauskiui rūbų buvo tik asmeniškų sąskaitų suvedimas.
Uoginius šiame epizode mini du nemokančius lietuvių kalbos karininkus: Plikutį ir karo valdininką Rotcą, kuriuos vienodai apibūdina pašiepdamas. Tačiau kariuomenės štabas į batalioną buvo prisiuntęs nemokančių lietuvių kalbos daugiau kaip 10 karininkų ir karo valdininkų. Beveik visų jų tėvai ir protėviai ir jie patys buvo gimę ir augę Lietuvoje. Nevisi buvo vienodo išsimokslinimo, darbštumo ir sąžiningumo. Netinkamai greit iškrito, o tinkami karo tarnybai ir pramokę lietuvių kalbos žengė mūsų eilėse lygiai kaip ir visi kiti. Kai kurie buvo net apdovanoti Vyties Kryžiaus ordenais. 1918 metų pabaigoje, kviečiant savanorius ir 1919 m. sausio mcn. 15 d., skelbiant karininkams, karo valdininkams, podpraporščikams ir puskarininkiams iki 45 m. amžiaus mobilizaciią, jie visi pateko į mūsų kariuomenę.
Grįžtant prie karininko Plikučio ir karo valdininko F. Rotco, nenorėčiau sutikti, kad jie abu būtų vienodai, dėl lietuvių kalbos nemokėjimo, neigiamai apibūdinti.
Tariamas karininkas Plikutis, apgaulingai pasisavinęs karininko vardą ir laipsnį, jau vien tik tuo nusikalto. Slėpdamas savo praeitį, jis pamėgdžiodavo Rusijos armijos karininkų, kai kada vartotus, akiplėšiškus ir nepadorius išsitarimus. Ypačiai jis buvo įžūlus, vaidindamas vyresnį karininką, mūsų karo mokyklos auklėtiniams. Bet greit persiorientavo, vengdavo didesnių sueigų, pasiteisindamas, kad ūkio srityje turįs daug darbo. Mokėjo prisitaikinti ir įtikti viršininkams. Pik. Butkui dar gyvam būnant Čikagoje, pasirodžius “Karyje” čia minimam Uo-giniaus straipsniui, aš paklausiau jo apie Plikučio stažavimą II batalione. Pik. Butkus trumpai atsakė: “Plikutis niekuomet nevadovavo rikiuotės kuopai”. Iš tikrųjų, kiek prisimenu 1920 m. rugsėjo mėn. įvykius, Seinų - Vidugirių bare niekur nesu matęs Plikučio, nors per dvi savaites beveik kasdien susitikdavau II ir III bataliono karininkus ruošiant pasipriešinimo pozicijas. (Aš tada buvau III bataliono sudėtyje). Kitais laikotarpiais Plikutis negalėjo būti rikiuotėje, nes nebuvo laisvų kuopų vadų etatų. Su kareiviais Plikutis buvo šiurkštus ir grubus. Jau įvykis su Kudirka rodo, kad Plikutis karininko vaidmenį atliko blogai.
Karo valdininką F. Rotcą pažinau 1919 m. rugsėjo mėn. pradžioje, kai buvau paskirtas į mėnesinę komisiją patikrinti bataliono pinigų apyvartos užrašus už praėjusius mėnesius. Jis tada buvo bataliono iždininkas. Buvo rūpestingai tvarkingas savo pareigose, klusnus savo viršininkams, sąžiningas ir taktiškas, bei įtakingas pavaldiniams. Tokį jį pažinau ir toks jis liko iki Lietuvos sutemų. Tarnybą baigė jis adm. kapitono laipsnyje. Ypatingas jo pasižymėjimas įvyko 1919 m. spalių mėn. 22 d. Šeduvos bare, bermontininkų šarvuotam traukiniui slenkant iš Linkaičių Panevėžio kryptimi. Bermontininkų šarvuotas traukinys, turėdamas ugnies persvarą, apšaudė Marijampolės bataliono pagrindines jėgas prie Puipių kaimo ir šalindamas padarytas geležinkelio kliūtis, bandė prasiveržti Panevėžio link. Buvo reikalinga mūsų artilerijos ugnis. Ruošiantis prisišaudymui tarp sekėjo ir art. baterijos, sugedo telefoninis ryšys. Karo vald. Rotcas, nugirdęs indukcijos keliu sekėjo pranešimus, susiorientavo ir nugirstus davinius per bataliono vadą skubiai perdavė art. baterijai, įspėdamas sekėją Puipiuose, kad jis ir toliau tokiu pat būdu praneštų koregavimus. Po kelių paleistų prisišaudymui sviedinių mūsų artilerija pataikė į bermontininkų šarvuoto traukinio garvežio dūmtraukį. Tas pataikymas privertė priešo šarvuotą traukinį tuoj pasitraukti Radviliškio link. Sumanaus karo vald. Rotco ryšio palaikymas labai pasitarnavo bataliono garbei.
Uoginius toliau užsimena apie lengvą viršilos Baltrušaičio įgijimą leitenanto laipsnio. Tik reikėjo, girdi, pataikaujant įtikti kuopos vadui, kad būtų gautos tinkamos pakėlimui atestacijos ir jau viršila buvo pristatytas pakelti į leitenantą. Gal Plikutis ir būtų parašęs tokią atestaciją, bet plk. ltn. Butkus tikrai nebūtų tarpininkavęs, kol Baltrušaitį nepamatytų rikiuotės kuopoje ir kautynių lauke, kad spręstų apie jo tinkamumą būti leitenantu. 6 pėst. pulko Petras Lukoševičius, kuris buvo baigęs mokomą kuopą, Jonas Andriūnaitis, caro armijos viršila, ir Tomas Kukta, baigęs Lietuvos karo mokyklos II laidą vyr. puskarininkio laipsniu, su teise būti kariuomenės dalyje pakeltam į leitenanto laipsnį, plk. ltn. Butkaus buvo tikrai pristatyti ir pakelti į leitenanto laipsnį. Jie visi buvo atsižymėję kautynėse, buvo Vyčio Kryžiaus ordeno kavalieriai, o pirmieji du turėjo net po 2 Vyčio Kryžius ir buvo laikomi pulko didvyriais. Apie viršilos Baltrušaičio pakėlimą neprisimenu.
Epizodo gale, pastaboje, Uoginius primeta kaltę Plikučiui, kad kovose su lenkais, dėl jo bailumo žuvo vienas leitenantas ir nemaža kareivių, o kautynės buvo pralaimėtos. Tačiau, taip sakydamas, nenurodo nei laiko, nei vietos kur vyko kautynės, nei aplinkybių, kuriose galėjo žūti leitenantas ir nemaža kareivių. Tai galėjo būti 1920 m. rugsėjo mėn. 22 d., kai Seinų bare, mūsų kelių pulkų pajėgos, prieš žymiai pranašesnius toje vietoje lenkus, turėjo nesėkmingas kautynes, bet mūsų 6 pėst. pulkas tose kautynėse buvo laimėtojas. Tuos laimėjimus parodo lenkai schemoje “Boj pod Seinami 22 IX 1920 roku szkic Nr. 77” (Kautynės ties Seinais 1920 m. rugsėjo mėn. 22, schema Nr. 77). Ta schema randasi pas mūsų nepriklausomybės karo istoriką plk. ltn. Ališauską.
Minimą dieną iš Krasnopolio (10 km. į vakarus nuo Seinų) link Vilkapėdžių, prieš mūsų 6 pėst. pulką) II ir III batalionus, sudėtyje: 20 karininkų, apie 750-800 kareivių, 30 kulkosvaidžių, įskaitant 18 lengvųjų ir 12 sunkiųjų, jokio rezervo, į kautynes įsivėlė lenkų trijų batalionų 41 pėst. pulkas (32 karininkai, 1383 kareiviai, 33 kulkosvaidžiai). Kautynės vyko nuo pat ryto iki sutemų Vaitakiemis - Vidugiriai -Skariškis - Vilkapėdžiai plote. Priešas buvo nublokštas ir II batalionas užėmė ryte prarastas pozicijas. Priešpietinėmis valandomis nuo augštumos 172 prie Dziedziulių kaimo per žiūronus rytų kryptimi apie 2 km. atstume, stebėjau 2 kul. kuopos vadą leitenantą Kuklerį su būriu kovotojų puolant priešą. Tačiau jis greitai suklupo ir krito nuo priešo kulkos. Taip žuvo mūsų didvyris, Vyčio Kryžiaus ordeno kavalierius. Kad 2 kulk. kuopos vado ltn. Kukleriaus ir kitų mūsų kovotojų tą dieną žuvimas būtų iššauktas Plikučio, aš netikiu. Šiame mūšyje su stipresniu priešu kulkos sviediniai ir durtuvai kautynių lauke visur j ieškojo aukų. Vienus aplenkė, kitiems tik palietė milines, kitiems padarė mažus įdrėskimus ar sunkiau sužeidė, odar kitus užmigdė amžinuoju miegu. Šios kautynės bus smulkiau nagrinėjamos 6 pėst. pulko, dabar bendromis jėgomis rašomoje, istorijoje.
Tiesa, dar buvo Uoginiaus užsimintas Plikučiui teismas dėl žuvusių kautynėse karių. Apie tokį teismą aš nieko negirdėjau. Tačiau, po čia minimų kautynių, 2 pėst. pulkas daugiau nukentėjęs, pasiskundė karo vadovybei, kad 6 pėst. pulkas negynė jo dešinįjį sparną tarpežeryje prie Kleivų dvaro. Iš kariuomenės Štabo buvo skirta vyresniųjų karinininkų komisija, kuri 1920 m. rugsėjo mėn. 22 d. išnagrinėjusi įsakymus kautynėms ir aplinkybes, 2 pėst. pulko skundą atmetė. Šią žinią apie 2 pėst. pulko skundą ir komisiją išgirdau iš plk. J. Butkaus jau čia Čikagoje.
Suvedus visa tai, kas čia mano parašyta, aš manyčiau, kad skaitytojas supras, jog Uoginiaus istorinio žanro epizodas nevisai atitinka įvykiui Atsk. Marijampolės batalione. Uoginius, rašydamas anų laikų tolimus prisiminimus, nukrypo, be piktos valios, iš vėžių.
Tačiau blogiau yra, kad pasitraukimas iš tėvynės, emigracijos gyvenimo sąlygos apvertė mūsų moralę viršum kojom. Mes pliekiame generolus Kubiliūną, Raštikį už tai, kad mestą šūkį: “mokykimės ir mokykime”, jie įgyvendino. Mes drabstome ir iš kairės ir iš dešinės purvais savo pirmūnus, kurie, prisimindami “Aušros” gadynės retas veikėjų eiles, visomis išgalėmis nuo Adomo iki Živilės . . . ruošė būsimoms Laisvės Kovoms talkininkus. Tų pastangų vaisius mes ryškiai matome dabar ir čia ir ten pavergtoje tėvynėje. Tą mūsų tremtyje garbės ir moralės nuosmukį stebi ramovėnai ir ragina ginti lietuvio kario ir Lietuvos garbę (žiūr. 1963 m. “Karys” Nr. 6., psl. 191).
Grįžtant prie čia minimo epizodo, tenka pareikšti daug kartų žmonių kartojamą posakį: “per blogį prie geresnio!”. Todėl ir čia paliestas “sukilimas” atgaivino mano atmintyje jau primirštus praeities prisiminimus, kurie dabar kaip tik reikalingi 6 p. P. K. M. Pulko istorijai. Gal mielas, buvęs Nepriklausomybės karų bendrų vargų draugas, už nepaprastus Lietuvos kariuomenėje tarnybos nuopelnus apdovanotas Vyčio Kryžiaus II-os rūšies ordenu, per daug nesupyks, jeigu jo rašinį “. . . Sukilimas” pastačiau kiek į tikslesnes vėžes. Tuo abudu pasitarnavome mūsų buv. kariuomenės istorijai, ryškinant prošvaisčių dalelytes.
Zigmas Rumša
