SOVIETŲ KARINĖ LIETUVOS OKUPACIJA
Šį dokumentinį raštą, pagal plk. Kazio Ališausko projektą, paruošė ramovėnai 1953 m. ir įteikė kongresmano Kersteno komisijai.
1. SOVIETŲ PARENGIAMIEJI VEIKSMAI LIETUVOS OKUPAVIMUI
1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją, Sovietai tuojau ėmė koncentruoti savo kariuomenę prie Pabaltijo valstybių (Estijos, Latvijos) ir Lenkijos sienų. (Lietuva tuo laiku su Sovietų Sąjunga bendros sienos dar neturėjo). Lenkų kariuomenę, hitlerinės karo mašinos sugniuždytą vakaruose, rugsėjo 17 d. Sovietai netikėtai užpuolė iš rytų. Lenkijos valstybė nustojo egzistavusi: jos teritoriją užkariavo ir pasidalijo du okupantai — Nacinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga. To pasėkoje Lietuvos valstybės pietų - rytų siena atsidūrė betarpiškame kontakte jau su Sovietų kariuomenės užvaldyta teritorija. Didelę dalį su lenkais kariavusios kariuomenės Sovietai tuojau sutelkė prie Lietuvos rytų sienos. Tuo būdu, prieš visas tris Pabaltijo valstybes Sovietai iš rytų turėjo sugniaužę stiprų karinį kumštį, kuriuo grūmodami jie tuojau ėmė statyti šiems kraštams savo ultimatyvius reikalavimus.
Vokiečių - lenkų politiniams santykiams komplikuojantis ir aštrėjant, Lietuvos vyriausybė jau 1939 m. sausio mėn. nusistatė ir viešai paskelbė, visomis jai įmanomomis priemonėmis, laikytis griežto neutralumo. Kada Lenkijoje vykę karo veiksmai artėjo prie Lietuvos sienos, Lietuvos vyriausybė įvykdė dalinę mobilizaciją. Šio veiksmo tikslas buvo apsaugoti pietų - rytų sieną, kad bet kuri kariaujančių kariuomenių ginkluota neperžengtų Lietuvos sienos. Lenkai, žinodami lietuvių tautos nusistatymą dėl savo senosios sostinės Vilniaus, kiekvieną dieną tikėjosi dar ir Lietuvos kariuomenės žygio į Vilniaus kraštą. Tačiau Lietuvos vyriausybė, vykdydama savo griežtą neutralumo politiką, tuo laiku paaukojo net augščiausius tautos siekimus — Lietuvos kareivio koja neperžengė sienos. Šie Lietuvos vyriausybės padaryti sprendimai ir veiksmai aiškiai įrodo, kaip Lietuva dėjo visas pastangas išlaikyti neutralumą ir išvengti svetimos ginkluotos kariuomenės įžengimo į jos teritoriją.
Sovietai taipogi gerai žinodami lietuvių aspiracijas į Vilniaus kraštą ir norėdami geriau užmaskuoti savo netolimos ateities groboniškus planus, pirma jį nuo lenkų atėmė, o vėliau (lietuviams visai nereikalaujant) neva atidavė Lietuvai. Tačiau, priskirdami Vilniaus kraštą Lietuvai, Sovietai savo kariuomenės iš šio krašto neatitraukė. Tuo būdu, Vilniaus kraštas prisijungė prie Lietuvos valstybės teritorijos kartu su svetima okupacine kariuomene. Darydamas šį sprendimą Kremlius, aišku, jau turėjo savo tolesnių veiksmų planą ir gerai žinojo, kad netolimoje ateityje, ne tik tas pat Vilniaus kraštas, bet ir visa Lietuva su kitais Pabaltijo kraštais pateks į Sovietų rankas.
2. SOVIETŲ KARINĖS BAZĖS IR JŲ TIKSLAI LIETUVOJE
Kaip jau buvo minėta, Sovietai, okupavę rytinę Lenkijos dalį ir pastatę stiprų karinį kumštį Pabaltijo valstybių rytų pasieniuose, pradėjo savo agresyvią akciją prieš šiuos kraštus. 1939 m. spalių mėn. Sovietai pareikalavo Pabaltijo kraštus derėtis su jais dėl karinių bazių įrengimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Reikalautos derybos įvyko Maskvoje. Tų “derybų” rezultate Pabaltijo valstybių vyriausybės buvo priverstos įsileisti Sovietų armijos įgulas į savo kraštus. Lietuvoje dislokuotose bazėse Sovietai turėjo laikyti 20,000 karių. Bazės buvo dislokuotos: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje. Lapkr. 10-12 d.d. bazėms paskirtos Sovietų įgulos užėmė savo vietas. Kiekviena bazė turėjo aprėžtas savo įgulos ribas. Bazės tarpusavyje ir su Sovietų Sąjunga turėjo laisvą ryšį ir susisiekimą — Lietuvos vyriausybė jų nekontroliavo. Prie Sovietų įgulų Lietuvos karinės vadovybės buvo paskirti tik ryšių karininkai: plk. Skorulis, plk. ltn. Raibikis ir mjr. Jurkūnas. (Bolševikams galutinai okpavus Lietuvą, visi šie ryšių karininkai buvo suimti).
Sovietų bazių dislokavimo schemą padiktavo Kremlius. Jau ne tik iš paties bazių įsteigimo, bet ir is jų išdėstymo schemos Sovietų tolesni planai Lietuvos atžvilgiu buvo aiškūs: reikiamu momentu, netikėtu smūgiu vakarų link, visą Lietuvos teritoriją ir jos ginkluotąsias jėgas visiškai izoliuoti, paliekant Sovietų armijos užnugaryje. Į klausimą, kodėl Sovietai vietoje steigti bazes, tuomet Lietuvos neokupavo, o įvykdė tą tik 1940 m. birželio 15 d., atsakymas yra aiškus. Iškarto visiškas Lietuvos, kaip ir kitų Pabaltijo kraštų okupavimas galėjo iššaukti hitlerinės Vokietijos reakciją, o Vakarų pasauliui būtų peranksti nuo Sovietų grobuoniškų tikslų nutraukęs skraistę. Be to, Sovietai jautė, kad visiškas Lietuvos užgrobimas būtų iššaukęs lietuvių tautos žūtbūtinę kovą, kuri galėjo atnešti vėliau įvykusio Suomių -Rusų karo rezultatus. Todėl Kremlius rado tikslingiau Lietuvos ir kitų Pabaltijo kraštų užgrobimą įvykdyti palaipsniui. Šia forma vykdydami Lietuvos užgrobimą pirmoje veiksmų fazėje Sovietai pasodino Lietuvoje savo bazes. Jie jautė, kad bazių įsteigimas lietuvių tautoje neiššauks tokio pasipriešinimo, kokį galėtų iššaukti iš karto visiškas okupavimas. Be to, Kremlius buvo tikras, kad krašte pasodinti jų kariniai židiniai kiekvienu norimu momentu galės įvykdyti provokacinius veiksmus, kurie sudarys pretekstą galutinam, bet mažiau rizikingam krašto okupavimui.
Kai bazių įgulos Pabaltijo kraštuose užėmė joms skirtas vietas, Sovietų karo vadovybė iš Pabaltijo valstybių pasienių didžiumą savo kariuomenės atitraukė ir sutelkė ją Suomijos pasienyje. Analoginiai elgdamasis, kaip ir su Pabaltijo kraštais, Kremlius pareikalavo iš Suomijos karinių bazių. Suomių vyriausybei nepatenkinus Kremliaus reikalavimų, 1939 m. gruodžio mėn. Sovietai užpuolė Suomiją. Po trijų mėnesių rusams nevisai pasisekusio karo, 1940 m. kovo mėn. buvo padaryta taika. Po to Sovietai vėl ėmė telkti savo kariuomenę Pabaltijo valstybių rytų pasieniuose. Vien Lietuvos rytų pasienyje buvo sutelkta apie 12-15 divizijų. Pirmosios žinios apie tai buvo gautos jau kovo mėn. Iš to galima spręsti, kad Kremlius rengiasi kokiam nors naujam agresyviam veiksmui prieš Pabaltijo valstybes.
Pagaliau 1940 m. pavasarį Kremliaus valdovai nusprendė, kad jau atėjo laikas Lietuvoje, kaip ir kituose Pabaltijo kraštuose, laikomas bazes panaudoti provokaciniams pretekstams ir vykdyti sekančias tų kraštų užgrobimo fazes. Gegužės mėn. pradžioje į Kauną atvyko Kremliaus siųstas generolas Loktionov. Čia jį priėmė krašto apsaugos ministras generolas Musteikis ir užsienių reikalų ministras ponas Urbšys. Gen. Loktionov Lietuvos krašto apsaugos ministrui pareiškė, kad sovietų bazėms Lietuvoje esą nesaugu, nes joms priklausą kareiviai lietuvių esą grobiami. Savo nieko nepagrįstiems priekaištams jis nedavė jokių paaiškinimų ir išvyko į Rygą. Gen. Loktionov savo to apsilankymo metu kalbėdamas su čia minėtais Lietuvos vyriausybės nariais buvo labai arogantiškas ir nesileido į jokias diskusijas. Gen. Loktionov išvykus, už kelių dienų Lietuvos vyriausybė gavo Kremliaus notą, kurioje buvo kaltinama, būk tai Lietuvoje dislokuotų Sovietų įgulų kareiviai esą užpuldinėjami, grobiami ir terorizuojami. Notoje buvo nurodyta keletas prasimanytų atsitikimų. Lietuvos vyriausybei tie atsitikimai buvo nežinomi, nes tikrumoje nieko panašaus nebuvo. Nežiūrint to, Lietuvos vyriausybė tuojau paskyrė specialią komisiją, kuri notoje daromus užmetimus turėjo stropiai ištirti. Šios komisijos sudėtyje, tarp kitų, buvo kariuomenės teismo plk. ltn. Korla, kuris, Sovietams okupavus Lietuvą, buvo suimtas ir deportuotas į Rusijos gilumą. Lietuvos vyriausybė kvietė sovietus į jų notoje išvardytų įvykių tyrimo komisiją paskirti savo atstovus arba bent stebėtojus. Tačiau Sovietai jokio atstovo neskyrė ir tyrinėjimuose visai nedalyvavo. Paskirtoji komisija, nuodugniai ištyrusi visas aplinkybes, nustatė, kad Sovietų notoje padaryti užmetimai yra grynai provokacinis prasimanymas. Be to, Kremlius apkaltino visas tris Pabaltijo valstybes, būk jos esančios sudarę tarpusavyje slaptą militarinę sutartį, nukreiptą prieš Sovietų Sąjungą.
Netrukus į Maskvą buvo iškviestas Lietuvos ministras pirmininkas Merkys ir tuojau po to — užsienių reikalų ministras Urbšys. Pasikalbėjimuose su iškviestais Lietuvos vyriausybės nariais Kremliaus valdovai buvo nesukalbami ir griežtai reikalavo vykdyti jų statomas sąlygas. Birželio 14 d. apie 23-24 val. (11-12 val. nak) užsienių reikalų ministrui Urbšiui (dar tebesant Maskvoje) buvo įteiktas Sovietų vyriausybės ultimatumas, kuriame buvo reikalaujama:
1. Atiduoti teisman vidaus reikalų ministrą generolą Skučą ir saugumo departamento direktorių p. Povilaitį;
2. Paleisti esamą ir sudaryti naują, Sovietams draugingą vyriausybę;
3. Įsileisti į Lietuvą neaprėžtą skaičių Sovietų kariuomenės. •
Atsakymui į įteiktą ultimatumą terminas buvo nustatytas iki birželio 15 d. 10 val. taigi, tik 10-11 val. laiko.
3. SOVIETŲ KARIUOMENĖS OKUPACINIS ŽYGIS Į LIETUVĄ
Birželio 15 d. apie 14 val. užsienių reikalų ministras Urbšys iš Maskvos Lietuvos vyriausybei Kaune atsiuntė tokio turinio telegramą:
1. Sovietų Sąjungos kariuomenė birželio 15 d. 3 val. po piet pereis Lietuvos sieną šiose vietose: Eišiškės, Druskininkai, Gudagojaus stotis, Druskininkėliai, Dūkštas ir Pabradė.
2. Atskiros Lietuvos sieną perėjusios Sovietų Sąjungos kariuomenės dalys įžengs į: Vilnių, Kauną, Raseinius, Panevėžį ir Šiaulius.
3. Kiti Sovietų Sąjungos kariuomenės dalių išskirstymo punktai bus nustatyti, susitarus iš Sovietų Sąjungos pusės generolui Pavlov ir iš Lietuvos pusės generolui Vitkauskui.
4. Generolas Pavlov su generolu Vitkausku susitiks Gudagojaus stotyje birželio 15 d. 8 val. vak.
Nepageidaujamiems nesusipratimams ir konfliktams išvengti Lietuvos valdžios organai tuojau įsako kariuomenei ir gyventojams netrukdyti Sovietų Sąjungos kariuomenės judėjimo Lietuvos teritorijoje.
Birželio 15 d. 12 val. (Lietuvos laiku) Maskvos radijas pranešė, kad tą pačią dieną 16 val. (4 val. po piet) Gudagojaus stotyje (prie Lietuvos-Sovietų sienos, Sovietų pusėje) Sovietų gen. plk. Pavlov ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. Vitkauskas pasirašys protokolą aptariantį Sovietų kariuomenės laisvą žygiavimą ir apsistojimą Lietuvos teritorijoje. Kremlius, matomai, norėdamas galimai anksčiau neva “abišaliu” susitarimu užprotokoluoti Sovietų kariuomenės įsiveržimą į Lietuvą, ministro Urbšio telegramoje pažymėtą laiką atkėlė keturiom valandom anksčiau.
Generolo Vitkausko vadovaujama lietuvių karinė delegacija, vykdama į Kremliaus padiktuotą protokolo pasirašymo vietą, apie 15 val. (3 val. p.p.) pakeliui tarp Kauno ir Jonavos jau sutiko Sovietų šarvuočių voras iš Gaižiūnų bazės žygiuojančius Kauno link. Delegacijai važiuojant pro Vilnių, mieste prie tiltų stovėjo apsaugai išstatyti Sovietų šarvuočiai, o gatvėmis žygiavo jų kariuomenės daliniai. Vilnių užėmusie-ji Sovietų kariuomenės vienetai, iš jų bazės Naujojoje Vilnioje, jau apie 10 v. įžygiavo į miestą. Toliau delegacija vykdama į protokolo pasirašymo vietą susitiko vis su naujomis Sovietų kariuomenės voromis, kurios į Lietuvos teritoriją buvo įžygiavusios jau iš anapus Lietuvos -Sovietų sienos. Į Gudagojo stotį atvykusi karinė delegacija rado gen. plk. Pavlovo jau Kremliui norimo turinio parašytą ir pasirašymui parengtą protokolą. Nors dėl protokolo turinio buvo pravestos trumpos diskusijos, bet vistiek jis turėjo būti Kremliui reikalingo turinio pasirašytas. Savaime aišku, lietuvių karinė delegacija nebuvo pajėgi padaryti protokolo pataisas arba jo nepasirašyti, kuomet kovai pasirengusios Sovietų kariuomenės masės jau žygiavo giliai Lietuvos teritorijoje.
Sovietai, vykdydami savo grobuoniškus planus Lietuvos atžvilgiu, stengėsi juos maskuoti taip vadinamais “abišalio susitarimo” protokolais ir pan. Tačiau jų plėšikiška forma įvykdyti veiksmai nuo viso to nuplėšė skraistę ir aiškiai parodė kaip pavyzdžio neturintį begėdišką melą. Visų pirma, visi tie “susitarimai” ir “protokolai” Lietuvai buvo jėga grąsinant ultimatyviai primesti. Antra, Sovietų armijos masės Lietuvą užplūdo ir joje kaip žiaurus okupantas savavališkai šeimininkavo visai nelaukiant net ir tų, piktą komediją vaidinančių “susitarimų” ar “protokolų” pasirašymo.
Sovietams galutinai okupuojant Lietuvą visiškai aiškiai pasitvirtino, jau anksčiau paminėti, jų čia įrengtų karinių bazių tikslai ir uždaviniai. Pirmiausia Kremlius tas bazes panaudojo kaip objektą provokaciniams pretekstams sudaryti. Po to, Sovietų armijai užimant Lietuvą, tų bazių įgulos suvaidino avangardų rolę: jos izoliavo didesnes Lietuvos kariuomenės įgulas ir darė saugų per sieną įsibrovusios Sovietų armijos tolesnį žygį. Gaižiūnų bazėje stovėjusi sovietų įgula, birželio 15 d. apie 18 val. (6 val. vak.) užėmė Kauno miestą. Prienų ir Alytaus bazių įgulos, atžygiavę iki Nemuno pietinio pakraščio ties Kaunu, saugojo, kad Kauno įgulos lietuvių kariuomenės dalys nepersikeltų per Nemuną ir nemėgintų judėti į vakarus. Naujojoje Vilnioje stovėjusi Sovietų įgula birželio 15 d. jau apie 10 val. užėmė Vilnių.
Per sieną į Lietuvą įsibrovė keturi Sovietų kariuomenės korpai — apie 12 divizijų. Bendras Lietuvą okupavusios Sovietų kariuomenės skaičius siekė apie 250.000 karių. Žygį sovietai pradėjo iš savo susitelkimo rajonų prie Lietuvos sienos. Didžiuma jų jėgų žygiavo trimis pagrindinėmis kryptimis (žiūr. schemą):
1. Žygio kryptis A:Pradinė išeitis iš susitelkimo rajono Švenčionys ir apylinkė. Žygiavo bendra Utena - Panevėžys - Šiauliai kryptimi. Per didesnius punktus žygiuojant paliko juose įgulas. Didžiuma šia kryptimi žygiavusių jėgų nuo Šiaulių pasiskirstė taip: dalis apsistojo Šiauliuose, gi viena dalis nužygiavo Mažeikiai, antra Telšiai - Kretinga kryptimi.
2. Žygio kryptis B:Pradinė išeitis iš susitelkimo rajono Ašmena - Maladečina. Žygiavo bendra Vilnius - Kaunas kryptimi. Šia kryptimi žygiavusios jėgos išsiskirstė taip:
р) Didžiuma tų jėgų apsistojo Kaune ir apylinkėje.
b) Viena tankų vora — apie divizijos dydžio — nužygiavo į Šiaulius, iš kur birželio 17 d. anksti rytą tęsė žygį į Jelgavą (Latvią).
с) Trečia tų jėgų dalis — šarvuočiai, motorizuota artilerija, kavalerija — nužygiavo į Tauragės apylinkę ir sustojo Vokietijos (Klaipėdos krašto) pasienyje.
3. Žygio kryptis C:iš Lydos rajono žygiavo:
a) Vilnius ir
b) Varėna - Alytus kryptimis.
Be čia pažymėtų trijų pagrindinių krypčių, Sovietų armija įžygiavo į Lietuvą ir iš daugelio kitų, už pietų - rytų sienos esančių, punktų. Buvo nustatytos įžygiuojančios voros iš Drukšė, Vydžiai, Mielagėnai, Varanavas, Rodūnia ir Marcinkonys rajonų. Birželio 15 d. Gudagojaus stotyje pasirašytame protokole buvo numatytos šios Sovietų kariuomenės dislokavimo vietos Lietuvoje: Vilnius, Naujoji Vilnia, Varėna, Alytus, Kaunas, Ukmergė, Utena, Kėdainiai, Rokiškis, Panevėžys, Šiauliai, Bubiai, Joniškis. Lietuvos vakarų pasienyje (į pietus nuo Nemuno) turėjo būti dislokuoti tik maži kariuomenės vienetai (sargybos) šiuose punktuose: Lazdijai, Vilkaviškis, Jurbarkas.
Jau vien palyginus Lietuvos užsienių reikalų ministro Urbšio iš Maskvos atsiųstą telegramą ir Gudagojaus stotyje pasirašytą protokolą su faktinuoju į Lietuvą įsibrovusios Sovietų armijos sienos peržengimu ir apsistojimu, yra aiškus įrodymas, kaip bolševikai nepaisė jų pačių dar tą pačią dieną duotų pažadų. Jau pirmąją dieną jie žygiavo jiems tuo momentu tinkamomis kryptimis ir užėmė punktus, kuriuos rado sau reikalingus.
Birželio 16 d. Sovietų kariuomenė jau buvo užėmusi visą Lietuvos teritoriją.
Į Lietuvą įžygiuojanti Sovietų kariuomenė buvo komplektuota dalinai mobilizuotais atsarginiais ir dalys buvo papildytos iki karo meto sudėties. Ši pirmoji okupacinė armija žygiavo visiškai pasiruošusi kovai; ji turėjo gausią artileriją, daugybę šarvuočių ir kavaleriją.
Įžygiuojanti Sovietų kariuomenė laikėsi kaip priešo krašte — arogantiškai ir visiškai nesiskaitydama nei su Lietuvos valdžios įstaigomis arba jų pareigūnais, nei su piliečių teisėmis. Lietuviai įžygiuojančią bolševikų armiją sutiko šaltai, su pasibaisėjimu. Daugybė lietuvių visokių profesijų ir įvairios socialės padėties — nerasdami kitos išeities, per sieną bėgo į Vokietiją. Kada Sovietų kariuomenė užėmė ir sienos apsaugą, daugelis bėgančių žuvo arba pagauti buvo kankinami kalėjimuose. Tik Lietuvoje buvusi negausi komunistų partija įžygiuojančią bolševikų armiją sutiko su gėlėmis, ją visais klausimais informavo ir t.t. Kur visai komunistų nebuvo, bolševikai slapta siuntė savo politvadovus, kurie organizavo įžygiuojančios armijos sutikimą.
Lietuvos kariuomenė nebuvo mobilizuota ir Sovietų armijai įžygiuojant liko savo nuolatinėse stovėjimo vietose. Galutinai paaiškėjus Kremliaus tikslams jėga užimti Lietuvą, t. y. nuo ultimatumo įteikimo iki Sovietų kariuomenės įsibrovimo, buvo per trumpas laikas ir bet kokia mobilizacija buvo neįmanoma. Lietuvos tuo metu turėtos aktyvios tarnybos ginkluotos jėgos — viso apie 28,000 karių — negalėjo į-vykdyti efektyvų pasipriešinimą prieš tokią didelę Sovietų armijos masę.
(Bus daugiau)
