6 PĖST. PULKO PASITRAUKIMAS IŠ KLAIPĖDOS

KAZYS LEKNICKAS

Kaip jau anksčiau rašiau, karo tarnybą pradėjau 7 pėst. pulke Klaipėdoj. 1934 m. atkūrus 6 p. pulką, 7 pulkas išsikėlė į Tauragę, palikdamas III batalioną 6 pulko branduoliu. Taip automatiškai tapome mūsų garbingo kunig. Margio pulko nariais.

6 pulko vadu Klaipėdon atvyko gen. štabo plk. Lanskoronskis. Niekas daug nepasikeitė — drausmė ir tvarka liko ta pati, kareivinėse gyvenimas vyko normaliai. Tačiau už kareivinių ribų pradėjo virti politinis puodas. Pradžioj tas mūsų tiesioginiai nepaliesdavo. 1937 m. pasikeitė mūsų pulko vadas. Plk. Lanskoronskis išvyko, atvyko plk. Breimelis. Politinis puodas, gi, vis virė ir tiek įkaito, kad privertė pulko vadovybę susirūpinti ir sustiprinti budėjimą.

Nuo 1938 m. pradžios Hitlerio propaganda taip paveikė Klaipėdos krašto vokiškąjį elementą, o ypač jaunimą, kad mokyklose vokiečiai pradėjo karinį apmokymą. Vakarais mokyklų kiemuose girdėdavom komandas ir kariškas dainas. O 1939 m. pradžioj gatvėse pasirodė būriai jaunuolių juodomis uniformomis. To viso akivaizdoje mums kariams teko gerokai pavargti nuolatiniu budėjimu.

Mes likt. puskarininkiai ir kareiviai kalbėdavom, kad čia nieko pavojingo nėra. Jaunimas gavo iš anapus Nemuno įsakymą, kad sukeltų krašte nerimą, ir tiek. Patriukšmaus ir nusiramins, o po to mes galėsime ramiai pailsėti. Bet, kur tau! Ko tolyn padėtis blogėjo ir 1939 m. kovo mėn. Hitleris įteikė ultimatumą, kad mes turim apleisti Klaipėdos kraštą. Jeigu mes su tuo nesutiksime, tai jo tankai pradės riedėti per Nemuno tiltą.

Pulkas gavo vyriausybės įsakymą evakuotis ir apleisti kareivines. Per dvi dienas ir naktis sunkvežimiais ir traukiniu buvo išgabentas pulko turtas į Kretingą, kur buvo numatyta pulko sustojimo vieta. Liko šeimų klausimas, bet ir tas susitvarkė. Buvo paduoti stotyje vagonai, į kuriuos kraustėm šeimų turtą ir pačias šeimas. Nors priemonių buvo nedaug: kelios gurguolės ir vienas sunkvežimis, bet didelės panikos mūsų tarpe nesukėlė. Tik mus labai pykino tas, kad sustoję vokiečių būriai juokėsi iš mūsų sakydami: “Greičiau nešdinkitės, nes bus jums blogai, jau ateina Adolfas”.

Kai lydėjau gurguoles į stotį, praeinant pro vieną tokią vokiečių grupę, jie pradėjo juoktis. Aš taip supykau, kad nuvijau juos iš kelio. Truputį pasidarė lengviau ant širdies. Pagalvojau, nors mes traukiamės, bet kai lietuvis puola — kryžiuotis bėga. Žinoma, tas mano trumpas pasitenkinimas greitai išnyko ir nuotaika vėl liko prislėgta.

Kadangi mes, kadras, buvom užimti šeimų ir pulko turto kraustymu, kareiviai pasijuto laisvesni. Išliedami savo pyktį, jie išmušė vieną kitą langą ir atsuko kareivinėse vandens kranus, bet po įspėjimo vyrai nusiramino ir laukė, kas bus toliau. 1 kulkosv. kuopos vyrai iškrėtė gana juokingą pokštą. Iš čiužinių iškratė kambariuose šiaudus, kad pataisytų nuotaiką, paėmė dūminę granatą ir pakišo po šiaudais. Dūmai pradėjo veržtis pro langus, atrodė, lyg būtų kareivinės padegtos.

Pamatę dūmus, miesto ugniagesiai atskubėjo su visomis priemonėmis gesinti tariamą gaisrą. Žinoma, jie buvo įleisti. Suradę ugnies tašką, pradėjo versti šiaudus ir atrado minėtą granatą. Vokiečiai ko nesprogo iš pykčio, o kareiviai juokėsi, priguldami prie grindų.

Tas pokštas sulaikė juodmarškinių demonstratyvinį žygį pro kareivines gerai valandai. Daugiau rimtesnių įvykių nebuvo, beliko laukti įsakymo pasiruošti žygiui. Mes jau žinojome, kad padėtis nepasikeis, turėsime apleisti kareivines ir Klaipėdos kraštą.

Pagaliau gavome įsakymą rikiuotis. Atvyko pulko vadas su grupe karininkų. Jis atrodė labai susirūpinęs, bet komandos žygiui vis nedavė. Paaiškėjo, kad vadas gavo iš vokiečių komendanto įsakymą palikti kareivines, o traukinį su šeimomis jie išleisią vėliau. Vadas suprato, ką vokiečiai galvoja padaryti su mūsų šeimomis ir atsakė: “Kol nebus išleistas traukinys, pulkas neišeis iš kareivinių, nors reikėtų ir kautis”. Po tokio atsakymo vokiečiai tuojau išleido ešaloną. Kai traukinys buvo jau nubėgęs apie 2-3 km., vis duodamas signalą kur randasi, tada pulko vadas davė komandą žygiui.

Vokiečiai okupuoja Klaipėdą: jų šarvuočiai peržengia sieną 1939 m. kovo 23 d.

Visi tylomis apleidome kareivines. Buvo jau sutemę. Naktis buvo graži, kai traukėmės Kretingos link. Laikas nuo laiko pravažiuodavo juodmarškinių sunkvežimiai, kurie sekė mus iki Bajorų ir grįždavo atgal, bet jie mūsų neužkabindavo nei žodžiais nei veiksmais. Ramiai pasiekėm Bajorus jau išaušus.

Perėjus, vadinamą, sieną, viena kulkosvaidžių kuopa užėmė poziciją, bet vokiečiai toliau mūsų nesekė. Kadangi nebuvo matyti jokių ženklų, kad mėgintų eiti tolyn į mūsų kraštą, tai 2 val. popietų kuopa buvo nuimta. Buvo paliktos tik lauko sargybos, kad sektų vokiečių judėjimą.

Kretingoj vargome apie 2-3 savaites, kol pasienį perėmė pasienio policija. Po to pulkas persikėlė į Plungę, kur susitvarkę, pradėjome normalų gyvenimą. Tačiau su Klaipėda nebuvo nutrauktas ryšis, nes ten buvo palikta laisva zona. Po trumpo laiko aš ir pusk. Pilvinis buvom komandiruojami pergabenti likusio pulko turto. Pagal sutartį, galėjome jį atsiimti, todėl man vėl teko nuvykti į Klaipėdą ir pamatyti, kaip ji atrodė po mūsų išėjimo. O atrodė taip: kariuomenės ten buvo daug ir visokių rūšių. Judėjimas buvo didelis, visas miestas buvo padengtas dulkių debesio. Mokyklos pilnos karių, o kareivinėse tik vienas skyrius sargyboje, vaizdas buvo liūdnas. Nuvykę tuojau susirišom su dar veikiančia mūsų gubernatūra, o jau rytojaus dieną pradėjome darbą. Turtą gabenti į vagonus gavome “Eksporto” sunkvežimius ir darbininkus. Aš gavau sargą žandarą, o pusk. P. muitininką; darbas ėjo sparčiai.

Klaipėdoj prabuvome apie dvi savaites, kol išgabenome turtą ir pardavėm pašarą su malkom. Teko kalbėtis su vienu žveju, kuris kalbėjo lietuviškai. Paklausiau, kaip dabar yra, gal geriau kai atėjo Hitleris? Atsakė: “Šišion blogiau, kai buvo lietuvis, tai su lašiniais tepėm batus, o dabar nėra burnai patepti ir žemelių negauname, kiek norime”. Tokį gavau atsakymą. Po įvykdyto uždavinio grįžome į Plungę ir man daugiau jau nebeteko aplankyti to krašto.

Mes kariai gerai žinojome, ką mums lietuviams reiškia Baltijos jūra, uostas ir pati Klaipeda. Mes žinojome, kad mūsų pagamintos prekės pasiekdavo pasaulio šalis tik per Klaipėdos uostą ir per Baltiją. Kilo produktų kainos, mažėjo muitai, kraštas atkuto ekonomiškai. Tą visa turint galvoj, niekas negali apsakyti, su kokiu širdies skausmu mes kariai apleidome Klaipėdos kraštą.

Prisimenu, kai gražiais vasaros rytais, per rytinį pasivaikščiojimą, nubėgdavome per gražų pušynėlį, pakvipusį sakais, iki Baltijos krantų, pasveikindavome ją, pasidžiaugdavome jos bangomis, ir su daina grįždavome į kareivines, kur budėtojas mūsų laukė su garuojančia kava.

Papusryčiavę, skubėdavome vėl prie kasdienio darbo. Toks gyvenimas tęsėsi vos 13 metų. Tačiau man tas kraštas liks ilgai atmintyje.