GAL PRAVERSTŲ?!

PETRAS BŪTĖNAS

Iš 1863 m. sukilimo

1831 metų sukilimas Lietuvoje nusikratyti Rusijos okupacija buvo rusų-velikorosų visomis pajėgomis ir su klasta bei tariamaisiais dovanojimo prižadais numalšintas ir pabaigtas žmonių iškarstymu, trėmimais, žemių ir turtų konfiskavimais, lietuvių žemių kolonizavimu rusais ir mokyklų bei kultūros sunaikinimu. Gi po 32 metų 1863 metais vėl sukilimas prieš Rusiją buvo Lietuvai jau likiminis, o sukilimo sutriuškinimas atnešė Lietuvai dar baisesnių negerovių, po kurio net lietuvio dvasią bei mintį rusai buvo pasišovę sukaustyti: 1865 IX 6 metais buvo lietuviams uždrausta lietuviška (ir Latvijos Latgaloje latgališka - latviška) spauda — net 40 metų. Kito tokio šlykštaus ir barbariško, kokio būta to rusiško, pasityčiojimo iš tautos niekur pasaulyje nebūta ir nėra, išskyrus dabar Sov. Rusiją (tą pačią Rusiją!!) su rusų komunistų partija ir Sov. Rusijos satelitus, kurių norima ir stengiamasi ten visur pavergtų ir galutinai apiplėštų tautų ir žmonių net mintį sukaustyti, kaip rusybės ir kompartijos naudai jau yra pažaboję spausdintąjį ir gyvąjį žodį dekretinių trėmimų ir sušaudymų grėsmėmis. O dabar, žiūrėk, ta pati carų įpėdinė Sov. Rusija labai slaptai rengiasi vėl panašiai, cariškai, padaryti: tą pačią carinę rusiškąją Petro I graždanką per prievartą įvesti jau ir už carus plačiau, taigi jau visame Pabaltijy — Lietuvos, Latvijos bei Estijos valstybėse ir Mažojoje Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje, kurioje pastarojoje jau pradėjo, okupavusi tuoj panaikindama visus lietuviškus vietovardžius, jų vietoje rusiškus, carinius ir kompartinius, pramanydama; panašiai rusų padaryta ir visose iš Lietuvos, Latvijos bei Estijos atplėštose ir prie S. Rusijos priplaktose žemėse, tarp kitko ten jau seniai ir carinę graždanką gyventojams užkorus. Beje, dabar rusai - velikorosai jau ruošiasi ir Lietuvos vardą panaikinti, o Mažosios Lietuvos ir Prūsų žemės vardai ten žmonėms rusiškuoju dekretu užginti rašyti ar gyvuoju žodžiu tarti. Visiškai taip pat, kaip po 1831 ir 1863 metų sukilimų Pabaltijy buvo atsitikę.

Bet po 1863 metų sukilimo ir tuo būdu lietuviams juodžiausių daug metų atėjo 1905 metų revoliucija Rusijoje. Galop, dar šiek tiek metelių, ir 1918 metų vasario 16 dieną Lietuva savo Vilniaus sostinėje pasiskelbė atsikūrusia nepriklausoma valstybe, pradėdama bemat visuotinai organizuotis. Rusijos tautų kalėjimas, ta Rusijos kolonizacinė imperija, buvo pačių sukilusių tautų išsprogdinta, ir su I-uoju pasauliniu karu žlugo, kaip žlugs susprogdinta ir ta antroji, dabar vad. Sov. Rusijos kolonizacinė imperija.

O visur esantis lietuvis šiemet slaptomis (kur nėra jam politinės laisvės) ar viešai organizuotai (kaip laisvoje Amerikoje ir visame bolševikų diktatūros nepaliestame pasaulyje) mini 1863 metų sukilimo 100 metų sukaktį ir neatlaidžiai jis artinasi į vėl iš Rusijos (Sov. Rusijos) Lietuvos atsivadavimą — į Pabaltijo valstybių laisvės dienas ir į nepriklausomybę kartu su Latvija ir Estija bei su didžiąja Ukraina.

Ir šiame sukilime Lietuva turėjo savų vadų. Daug! Ilgiausiai kariaudamas laikėsi 35 metų amžiaus žemaitis kun. Antanas Mackevičius su savo kariais sukilėliais. Rusų kariuomenės, pagaliau, sumuštas ties Biržų aps. mst. Lietuvos šiaurėje ir nebepajėgdamas okupantams besipriešinti, jis su savo likusiais kariais atsidūrė ties Nemunu, ketindamas su jais per plačią upę į M. Lietuvą persikelti naujiems žygiams prieš Lietuvos engėjus rusus. Bet rusų kariuomenės ir žandarmerijos jis ir jo dalinys buvo apsupti, ir gruodyje Kaune egzekutorių rusų jis buvo pakartas. To sukilimo kitų gerų mūsų vadų čia neminėsiu: laikraščiuose su jais yra galima kaip reikiant susipažinti. Bet to sukilimo dar vieno taip pat narsaus, ištvermingo, išmintingo vado čia negaliu aplenkti net ir dėl šio straipsnio temos. Tai buvo mokytas ir tik 26 metų amžiaus Kostas Kalinauskas, nužmogėjusių žmogynų rusams išduotas kaip slaptai prieš rusų politinį režimą veikęs jau pačiame Vilniuje ir 1864 III 19 metais egzekutorių rusų pakartas Vilniaus Lukiškių aikštėje, prieš pat savo mirtį rusų valdininkų duotas popieriaus, kad, suprask, jis jiems raštiškai kaltas prisipažintų ir apgailestautų bei suniekintų savo sukiliminį žygį. Dabar ir rusai bolševikai tą pačią carinę taktiką veidmainiškai tebevartoja, stengdamiesi savo ir “šventosios” Rusijos priešus palaužti ir suniekinti, o galutinėje sąskaitoje vistiek nužudyti. Užuot žmogaus ir lietuvių tautos iš Rusijos vadavimo savo darbus okupantams rusams apgailestavęs ir suniekinęs, šitaip Rusijos imperijos valdžiai tada Kostas Kalinauskas tame jam duotame popieriuje parašė: “Kad ir kažkaip terorizuojama Lietuva vistiek niekados nebus rusiška... Jis į tą visuotinį sukilimą išėjo už lietuvių liaudies laisvę ir už visišką Lietuvos atsiskyrimą nuo Lenkijos ir Rusijos, o, reikia įsidėmėti, atsišaukimus į Lietuvos žmones jis pats rašydavo ir leisdavo lietuviškai.

Iš kur tas lietuvis patriotas buvo kilęs? Iš Gudijos? Iš Lenkijos? Iš kur? Į tą lietuvių tautai svarbų klausimą atsako istorija, etnografija ir geografija. Žiūrėkime!

Jis iš Lietuvos!

Kai dabar mūsų spauda daug rašo apie tą 1863 metų sukilimą, tai skaitinėju . . . Skaitau rašant Kostą Kalinauską kilus iš Gudijos, rus. Bielorusija, Mastaulėnų nuo Svisločiaus. Žiūriu dėl visko į enciklopediją, — tas pats; ir kitur dvilkteliu, — vis tas pats. Vadinasi, turėtų būti tikra. Bet tuo tikrumu ėmiau ir štai kodėl suabejojau. Galvoju, Mastaulėnų negalėtų Gudijoje būti, tai ir Kostas Kalinauskas kaž ar kiek gudas, taip pat kaž ir ar lenkas, kad jis griežtai ir nesvyruodamas ėjo prieš Lietuvos nusususius ir nutukusius politinę orientaciją pametusius bajorus ir šunbajorius, pradėjusius ir nebenustojusius šlėktinei Lenkijai laižytis. Kitas man įtarimas, tai platus laikraštinis pasakymas “nuo Svisločiaus”. O žinau, kad tų Svisločiaus upių ir gyvenviečių — ne viena upė ir ne viena gyvenvietė, ir net toli nuo viena kitos. Pagaliau, samprotauju, ar “nuo Svisločiaus” upės, ar nuo to pat vardo kurios gyvenvietės? Nusistatau smulkesniuose žemėlapiuose tų Mastaulėnų jieškoti pagal abi Svisločiaus upes, kurios viena nuo kitos net už 200 su viršum kilometrų. Pirma imsiu, sakausi, apšnarinėti nemuninį Svisločių, nes Kostas Kalinauskas negi galėtų būti iš už jūrių marių — kur nors iš tolimos Gudijos. Pagaišęs susiradau Kosto Kalinausko Mastaulėnus kaip tik prie to nemuninio Svisločiaus, — taigi, Lietuvoje, ne Gudijoje.

Taip, Mastaulėnai prie Lietuvos, taigi prie nemuninės Svisločiaus upės: 220 kilometrų į vakarus nuo Gudijos, dnieproberezininės, Svisločiaus upės. Taigi, ir Kostas Kalinauskas lietuvis, o ne iš Gudijos koks gudas, nors gudų gerų Lietuvos darbuotojų lietuviai turėjo ir tebeturi. Lenkija Kostą Kalinauską savintųsi, bet jis ne lenkas. Tuoj veizdėkime, kaip kur ko būta ar tebesama. 1863 metų sukilimą minint labai smarkiai pravers, nes, mat, ir tas, ir visokie kitokie savo šalies faktai yra svarbūs tiksliau žinoti ir drąsiau įsisavinti.

Gudijos Svisločius

Svisločius1, o Anž. tik gud. Svisloč, ne ne-muninė, bet dnieproberezininė upė, tuoj pamatysime, buvusi baltų žemėje, rytiniuose lietuviuose. Ta upė yra Berezinos (Dniepro dešinio-vakarinio įtako. Berezina upėvardis yra kilęs nuo liet. beržas 3, — Lingv. analizė. 21 ir 176 p.) dešinys-vakarinis įtakas ties Svisločiaus, slav. Svisloč, gyvenviete. Svisločius prasideda labai įdomioje apylinkėje, plačių minskinių augštumų vakariniame pakraštyje.

Minsko augštumose, priklausiusiose rytiniams baltams rytiniams lietuviams, stovi Gudijos sostinė Minskas, o visa gudų tautos masė yra labiau į rytus ir net dar jų dalis ir nuo Dniepro į rytus. Rytinių gudų žemę Sov. Rusija apkarpė, t.y. daugybę jų sodybų priskyrė vad. Velikorosijai “Rusijai” ir priskyrusi teberusina ten gudus ypač padniepriais. O Gudijai, lyg maloniai, bet klastingai atsilygindama už jos tokį apkarpymą, Sov. Rusija dekretais (Kaip visur maskvinės kompartijos tik dekretai, o tie ten kokie vad. sovietai “tarybos”, — vien tik gyventojų galvoms apsukti, kad tie ne tiek suprastų velikorosų rusofilų diktatūros ir savanaudiškumo užkulisius.) sudarė sąlygas veržtis į vakarus, taigi, į lietuvių žemę, net nuo ten ligi už Gardino, beveik ligi Vilniaus, Švenčionis supant puslankiu, veik visą Braslavo apskritį ties Dauguva iš Lietuvos valstybės atimant, kad per Dauguvą lietuviai su latgaliais - latviais nebesusisiektų; ir tt., ir, žinoma, dar nėra žinios, koks kur kada kaip kam galas galėtų būti. Tik tiek težinoma, kad visoks kolonializmas visur pasaulyje nesustodamas rieda į savo fatalųjį galą.

Ta Svisločiaus upė prasideda Lithuania Propria “Tikrosios Lietuvos” 1566 metų ribose, jų pačiuose rytuose, apie Ginevičių ir Girevičių bažnytkaimius bei Palikščių kaimą ir visiškai netoli nemuninės Beržūnos versmių, 25 km į pietryčius nuo Lietuvos ir S. Rusijos 1920 metais Maskvos konferencijoje nustatytosios sienos (Dabar ta sutartis, kaip ir visos sutartys, Sov. Rusijos jau sulaužyta.), 30 km. į žiemvakarius nuo Minsko mst. Po 10 kilometrų kelio upė prateka pirmąjį XII a. pradžioje po Kr. atsiradusį rytinių slavų kolonizacinį punktą Iziaslavl' — dabar Zaslavl' mstl., tuoj iš kairio-rytinio šono gauna Viačios upę, po 20 km nuo Iziaslavlio prateka taip pat pro rytinių slavų kolonizacinį punktą Minsk mst., žemiau Minsko tos upės vaga yra 36 km į rytus nuo Lithuania Propria rytinės sienos, 80 km į žiemryčius nuo Nemuno versmių, o toliau ji teka per ypač miškingas žemumas, po apie 130 km nuo savo versmių prateka Vereicų gst. apylinkę ir čia per Lapičių bžk., 18 km vakariau kruvinojo Igumeno - Červenės mst., kuris 60 km į pietryčius nuo Minsko. Svisločius yra dn. Berezinos dešinys-vakarinis įtakas.

Kaip skelbia XII a. pradžios po Kr. rusų metraštis “Poviest' vremennych liet”, priešdnieprinėje baltų lietuvių žemėje dar visiškai mažai tebuvo slavų kolonizacinių nausėdijų. Tai būta priešmindauginiais laikais, arba priešmindauginės Lietuvos istorijos laikotarpio labiau į pabaigą, t.y. artėjant į karaliaus Mindaugo valdymo laikus. Svisločiaus augštupyje tokių slavinių nausėdijų atsirado 3: Minsk ir žiemryčiau Logožsk, o vakariau anas Iziaslavl', kuris tuomet ir buvo vakariausias slavų punktas, pasiekęs Nemuno ir Neries versmių tarpą, o Nemuno versmės 60 km į pietus nuo Iziaslavlio ir 50 km į pietvakarius nuo Minsko. Vadinasi, nuo Kievo slavai, Dniepru pasinešę truputėlį, surado Bereziną, slinko jąja į Svisločių ir nukilo į Minsko augštumas ir čia nedrąsiai ėmė kurtis lietuvių žemėje, Svisločiaus likusios vagos nepamėgę dėl didelių drėgnų žemumų. Pati, galima sakyti, visa didelių slėnių Berezinos upė tada dar jokio slavų kolonizacinio naujokyno neturėjo, nors ta upė kaip tik yra ryčiau Svisločiaus upės. Tokių slavinių punktų dar visiškai nedaug tada teturėjo ir pats Dniepras, jį imant nuo Pripetės ir Desnos žiočių augštyn, taigi į šiaurę. O slavai nuo Pakarpačio iš Užpripečio ėmė keliauti VI a. po Kr. Dniepro link aplink Kievą grupuotis. Bet jie tada nuo Kievo pirmučiausia slinko padniepriu į šiaurę, žinoma, per rytinių baltų žemę, ir vėliau nuo Kievo į žiemryčius padesniais ir paokiais per rytinius galindus suom. Maskvos gyvenvietės linkan, iš kur jie, čia vad. velikorosai - rusai, vėliau pradėjo sudarinėti “Moskovskoje kniažestvo”, stiprėdami ir tuo patim žiaurėdami ten pavergdami aborigenus: rytinius baltus “lietuvius+latgalius - latvius +-rytinius galindus”, kurių daug plačiai gyveno nuo Dniepro į rytus, ir rastąsias suomių - ugrų gentis. Sunkiausias slavams migracinis kelias buvo į vakarus nuo Dniepro. Ir užtat mažiausiai dar pustūkstantis metų galėjo praeiti, kol jie pamėgino kurtis ir priešdniepriniuose lietuviuose Svisločiaus augštupyje Minsko augštumose.

Žr. ir K a r y s 4 nr. 1962 m. 108 ir 112 psl. žemėlapius su atitinkamu tekstu ir skaityk ateinančio skirsnio “Iziaslavl'”.

Ten vietovardžiai

Giniewicze“Ginevičiai bžk.”, šaknis Gin- su slaviška priesaga, o ta šaknis LAVietose randama net mūsų 41 vietovardyje, kaip Gin-aič-iai, Gin-ait-ai, Gin-a-j-kiem-is, Gyn-ėv-ė upėv., Gin-yn-ai ir kt. įvairiose D. ir M. Lietuvos vietose.

Girewicze“Girevičiai bžk.” su slaviškomis priesagomis šaknis Gir- nuo liet. giria “miškas”, o iš tos šaknies baltų žemėje yra daugybė vietovardžių.

Hujaupė prasideda šiauriau Iziaslavlio mstl., 22 km į žiemvakarius nuo Minsko mst. — Ūdros (Ilijos, Neries augštupio kairio-pietinio įtako, kairio-vakarinio įtako) kairys-pietinis įtakas. Huja upėvardis dėl iš g atsiradusio h yra sugudintos lyties (baltų kalbos saviems žodžiams neturi ch, h ir f garsų), bet kilmės jis yra baltiškas iš *Gauja, apie kurį Bg, ršt. I. 528 p. rašo: Gujka—    Moczyna’os dešinys įtakas Minsko aps. (Slow, geogr. VI. 563 p.), mažybinė lytis iš Guja = liet. Gauja 4 ir Gauja 1, lenk. Giawa (Anž.), Gawja—    Nemuno dešinys - šiaurinis įtakas Vilniaus, Ašmenos ir Lydos aps. (Ji ir jos šalis dabar S. Rusijos okupuota. P.B.); lat. Gauja, vok. Livlaendische Aa (BW. 7500, 8977); dar žr. rus. Guja ir liet. Guja Bg, TŽ. I. 1923. 25 p. To baltiško vandenvardžio esama ir M. Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje, Prūsų žemėje, kur yra net ir tokių asmenvardžių.

Igumen',dabar Červen' Regni Poloniae et Ducatus Lithvaniae . . . žemėlapyje yra Ihumaen “Igumenas - Červenė mst.”. Šmaikščiai garsus jis kaip vienas iš Sov. Rusijos sukurtų lietuviams ir apskritai baltų žemės žmonėms “Katinų”, o jo kapinyninis originalas Katin yra miške netoli Smolensko prie Dniepro pačio augštupio miesto, kur buvo rusų enkavedistų į pakaušį nušauta pažabotų ir užpakaly suraišiotų rankų keliolika tūkstančių Lenkijos karių ir civilių. II pas. kare maskvinės kompartijos bendroje žmonių genocidavimo politikoje Igumeno - Červenės miške ant vieškelio ir šalikėliais rusų enkavedistų, paremiamų išmokytų didžiaveislių šunų, buvo sušaudyta masė mūsų politinių kalinių, varomų į Rusiją iš bolševikinių Kauno, Vilniaus ir kitų kalėjimų.

Iziaslavl'sen. rus., Zaslavl' dabar, lenk. Zaslaw, mstl. 20 km. į žiemvakarius nuo Minsko mst., 20-22 km į rytus nuo Lithuania Propria rytinės sienos ir nemuninės Beržūnos versmių, 150 km į pietryčius nuo Vilniaus, 60 km. į šiaurę nuo Nemuno versmių ir 85 km į pietvakarius nuo Neries versmių. Nuo Gardino mst. ir nemuninės Svisločiaus upės kiaurai į rytus Nemuno augštupio kairėje-pietinėje pusėje, per aną kažkokią “Černaja Rus'” ligi Iziaslavlio mstl. — Nemuno versmių linijos yra net 240 kilometrų. Tai čia tas užnemuninis kraštas, į pietus nueinąs Pripetės -Pinos balyno link ir jis pats būdamas slėsnienos bei retai gyvenamas, išskyrus nemuninio Svisločiaus baseiną ir aną “atsikraustėlę “Černają Rusę”, — yra žemė, kurią labiausiai ir guldavo Kievo ir Valuinės kniaziai, savo metraštyje didžiuodamiesi čia nekartą sumušę lietuvius ir jotvingus. O dėl Pripetės - Pinos jūrių marių pvz. V a. prieš Kr. graikų istoriko Herodoto laikais žr. Bg, KSn. 240-241 p. arba ir visą ten straipsnį nuo 231 p. Galima sakyti, kad Iziaslavlis, Minskas bei Logožskas, tos ten ankstyvosios slavų gūžtos iš XII a. po Kr., buvo pasirinktos baltų augštu-mose, nes nuo jų į pietryčius, pietus ir pietvakarius Pripetės - Pinos balyno link eina vis slėsnyn, krūmokšlyn ir nepatogyn žmogui apsigyventi, imant laikus nuo V a. prieš Kr. ir ligi VI a. po Kr., net ir daug vėliau. Žr. skirsnį Gudijos Svisločius.

Lapiči,Vokštž. Lapitschi “Lapičiai bžk.” bus lietuviško vardo ir šaknies ar Lap- ar Lop-, kaip pvz. Lap-ain-ia 3b (Anž) — Nemuno kairys-rytinis įtakas Kaišiadorių aps. Kruonio vls.; Lop-aič- iai 1, k. ir ten 211 m augščio kalnas (Anž.) netoli Tverų mstl., į vakarus nuo Varnių mstl. Telšių aps.; ir daug kitų, net ir M. Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje. Lapičiai, lenk. - vok. Lapicze, kaimas augštumose, apsuptas lietuviškų vietovardžių, stovi į pietryčius nuo Krinkų mstl. ir vlsč., nemuninės Svisločiaus upės vidurupio kairiame-vakariniame šone, ir Lapai, lenk.-vok. Lapy, mstl. ir gst. Malkino—Baltstogės geležinkelio linijoje, su apylinkėje gausiais lietuviškais vietovardžiais, — abu vietovardžiai vidurinėje Jotvoje-    Sūduvoje, kaip ir berezininės Svisločiaus upės Lapičiai. Baltiškųjų atitikmenų yra ir Dniepro augštupio bei vidurupio baseino vandenvardžiuose: Lapuga, Lapuzna ir Lapunia (Lingv. analizė. 192 p.) ir Lopanka (t.p. 193-194 p.), — vadinasi, toli į rytus nuo Minsko augštumų.

Logožsk,Log-ož-sk-, Regni Poloniae et Ducatus Lithvaniae ... žml. Loboisk, Lob-oi-sk-, L. Niederlės žml. Ložaisk, Lož-ai-sk-, Vokštž. Log-oisk, Log-oi-sk-, lenk.-gud. Lohojsk iš #Log-oi-sk-, stovi 40 km į žiemryčius nuo Minsko mst., 45 km į vakarus nuo Borisov mst., prie Gamos (dn. Berezinos augštupio dešinio-vakarinio įtako) augštupio. Ir dėl savo įvairių lyčių tas vietovardis galėtų būti baltiškas. Vadinasi, atkeliavę slavai bus užėmę baltų sodybą, stovėjusią gyventi patogiose Minsko augštumose, čia tų augštumų šiaurinėje dalyje.

Polikštykaimas (Sonderk.) “Palikščiai”, kamienas Po-likšt-, taigi baltiškai Pa-likšt-, šaknis lik-š-t-, ir ne pro šalį plg. Lykš-el-is 1, bžk. (Anž.) Šiaulių aps. Šaukėnų vls.; Lyk-sn-is 1 (Anž.) — Šešuvio (Jūros, Nemuno, žemupio kairio-rytinio įtako) augštupio dešinys-šiaurinis įtakas Raseinių aps. Lyduvėnų apyl.; Pa-lik-šn-iai dv. (LAV. 207 p.) Raseinių aps. Kelmės vls.; Lyk-sn-is vsd.; Lik+sud-ė (turbūt, taip?) dv.; Lik-š-ai k. (LAV) ir kt. Dėl -kšt-, -kst- žr. Bg, KSn. 201 ir 254 p.

Wereizygst. (Vokštž,), taigi slaviška lytis Verejcy, netoli Osipovičių mstl. ir gst. bei Lapičių bžk., prie berezininės Svisločiaus upės (žr.), 80 km į pietryčius nuo Minsko mst. Kamienas Ver-eik-, ir plg. “Černoje Rusėje” Ver-eik-iai 2, lenk. Werejki, bžk. (Anž) į vakarus nuo Lithuania Propria rytinės sienos, į žiemvakarius nuo

Valkavisko aps. mst., prie lenk. Werecja (Ver-ec-j-a; c iš č rodo tam tikrą dzūkavimą; šaknis Ver-Vir-; Svisločiaus, Nemuno, žemupio dešinio-rytinio įtako) pačio augštupio, 54 km į pietryčius nuo Gardino mst., o LAVietose jų yra daugiau. Dėl šaknies dar plg.: Ver-eik-iai 2, k. Subačiaus vls., ir žr. prieš, -eik- Bg, ršt. I. 140-142 p.; Virà, 4, lenk. Wirenka (Anž.) — Šilvės (Beržūnos, Nemuno, žemupio dešinio-šiaurinio įtako) dešinys-vakarinis įtakas Valažino aps. Lazūnų, lenk. Lazduny “Lazdūnai” bžk. apyl.; Virangė 1 (Anž.), Vir-ang-ė — Nemuno kairys-pietinis įtakas ties Vytėnų pilimi ir bžk., Šakių aps. Aplamai, ir vadinamojoje “Černoje Rusėje” randi lietuvių kalbos priesagos -eik- vietovardžių, o tokios priesagos vietovardžiai plačiai, net siekdami Latviją, nueina toli į rytus ir į žiemryčius, net ir į Dniepro augštupio ir vidurupio baseiną, čia tuo reikalu neužmirštant paminėti ir kitos, pietinės, pusės — Baltvyžio girios, su kuria yra suaugęs nemuninio Svisločiaus augštupys ir jame Mastaulėnų bžk., Kosto Kalinausko tėviškė.

Viačiair Viača upė berezininės Svisločiaus upės augštupio kairys-rytinis įtakas žemėliau Iziaslavlio mstl., šiauriau Minsko mst., netoli nuo Huja “Gaujos” upės. Viačia yra toliau iš baltų šaknies *Vent-, ir plg. Ventai 4, upė Žemaitijoje bei Lat. Kurše; Ventė 2, vok. Windenburg, bžk. (Klv. 64 p.; Anž.) Šilutės aps. Kintų par., Klaipėdos srityje; Vent-ain-iai ... ir nemaža jų kitų baltų žemėje; žr. Bg, Lkž. cxix §157, cxxix38; Bg, ršt. I 519-521 p.; Bg, TŽ. I. 1923.' 41 p. Yra “Ven-tų” Prūsų žemėje, M. Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje, kitur baltų žemėje ir tolimuosiuose rytuose: Venča — dnieprinės Berezinos kairys-rytinis įtakas, variantas Železnica, iš baltų *Ventja (Lingv. analizė. 179 p.) ir dėl visko Večta ežeras Borisovo aps. (t.p. 180 p.), į žiemryčius nuo Minsko, dnieprinės Berezinos augštupyje, ir Vetča upėv. (t.p. 134 p.).

Tie baltų vietovardžiai yra Minsko augštumose arba aplink jas. Jų, svarbiausia baltiškųjų vandenvardžių, ten kur kas daugiau, bet tai jau atskira tema. Minsko augštumas aplink siaučia ir Nemunas su kitais, žinoma, mažesniais “Nemunais”, kurių yra net ir Dniepro augštupyje. Nemunai, mūsų apsčiai turimų baltų žemėje, net ir pačioje Lietuvos valstybėje, yra baltiškosios kilmės ir tuo būdu pažymintys aiškią baltų žemę lietuvio vardu. Bet tai jau irgi atskira tema.

Minsko plačiosios augštumos, kaip ir Vilniaus, Medininkų, Šalčininkų, Žirmūnų, Lydos, Ašmenos, Kriavo, Valažino ir kt. Vilniaus žemės augštumos, yra sen. Lietuvos valstybės rytinės pusės kūrimosi ir susikūrimo stadijos plotas, šiandie beveik visas atimtas ir prie Sov. Rusijos prijungtas. Iš tų gyventi ir gintis patogių lietuvių augštumų pirmutinė auka buvo plačiosios Minsko augštumos berezininės Svisločiaus upės augštupyje, kaip čia skaitėme skirsnyje Gudijos Svisločius.

Pastabos.Ar šitą, ar kitus panašius straipsnius ar ir knygas skaitydamas, jei žmogus užeini baltiškųjų vietovardžių iš baltų žemės įvairių vietų ir dar jų tokių randi Prūsų žemėje bei M. Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje, kaip pvz. šiame straipsnyje, — tai neabejodamas žinai, jog pvz. M. Lietuva - Karaliaučiaus sritis su didžiuoju Prūsų ežerynu ir Sūduva - Jotva - Dainava (į kurią įeina ir Lenkijos užimtasis Suvalkų trikampis, t.y. Suvalkų ir Augustavo apskritys) niekuo, net ir gentiškai, nesiskiria nuo lietuvių žemės — nuo Lietuvos ar nuo senosios ir dabartinės Lietuvos valstybės. Iš vietovardžių ypač aiškūs ir tikri seni liudininkai, ligi mūsų dienų sveiki atėję, yra vandenvardžiai, net atstovaudami ir žymiai daliai gyvenviečių vardų. Mat, prie vandenų stovinčios gyvenvietės labai dažnai turi tokių vandenų vardų sau ir pavadinimus. Jei vandenvardžiai baltiški, tai ir prie jų vandenų prisiglaudusios tokių pat vardų gyvenvietės yra baltų įsikurtos. Atėjūnai, nebaltai, šitokia vietovardžių darybos linkme paprastai neina: jie arba baltiškuosius vietovardžius išverčia savąja kalba, arba juos iš pagrindo ir nebeatpažintinai pakeičia kokiais savaisiais, kaip pvz. rusindami yra pasielgę Sov. Rusijos rusai M. Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje su lietuviškaisiais vietovardžiais, nuo rusų neatsilikus nei vokiečiams, nei tebeneatsiliekant lenkams, nebuvus kitados atsilikus nei Vokiečių Teutonų bei Livonijos ordinams. Taip buvo praeityje, taip tebėra ir dabar vad. “demokratijos” ir vad. “tautų lygybės” laikais nelaikais.

Jei vietovardžiai (pirmiausia vandenvardžiai) tiek svarbūs yra pvz. prūsų ir lietuvių monolitiškumui nustatyti ir suprasti, tai, nustačius ir supratus, nebėra ko paisyti pvz. vokiečių hitlerininkų (panašiai hitleriškai daro kaikas iš lenkų bei rusų, o Sov. Rusijos režimo biurokratijoje — tai kitaip nė nelauk) dvasios prisisiurbusių tyrinėtojų, sakančių rašančių, kad lietuviai neturį teisės į “mirusiųjų” prūsų ar sūduvių - jotvingų žemę, nes, esą, tie ir tie išmirę, o jei taip, tai jų žemes tegalį valdyti jų ir jų žemių kariniai užėmėjai. Viena, tam tikra prasme tie baltai nėra išmirę, kaip liudyte liudija jų ten antropologinis (baltiškasis) tipas, baltiškieji papročiai, gyvensena ir kt.; antra, vietovardžiai ir net asmenvardžiai šneka aiškia kalba už visų baltų etninę ir gentinę vienovę, nors ir per tą baltiškąją vienovę okupacijomis kartkartėmis skersai ir išilgai buvo ir tebėra dramblojama visų trijų baltų “didžiųjų kaimynų” su “pacifistiniu” parako ginklu; trečia, baltus istorijoje, taip, naikino ir tebenaikina tie, kurie visur baltų žemėje tėra užplūdėliai ateiviai bei nepasibaigią vienas kitą pavaduoją agresoriai, ir todėl, kaip iš savo agresinių tikslų sferos težvelgią į baltų reikalus, neturintieji teisės baltų giminės reikalų nei spręsti, nei pardavinėti ar išdavinėti, nei rūšiuoti, nei savintis.

Geriau mokslui būtų, jei tokie nors kartą visiškai atvirai ir kaip galį būti teisingi žmonės parašytų ir paskelbtų savųjų tautų ir valstybių tikrai teisingas ir bešališkas, niekaip nepertemptas istorijas, pirmučiausia savo propagandinius metraščius kritiškai persijodami, iš jų gangrenuotą tulžį prieš baltus nusunkdami ir lauk išmesdami, teisingai faktus įvertindami ir šovinistiškai jų daugiau nebeinterpretuodami. Tada mokslui būtų patarnauta, o jie patys nebesusilauktų priekaištų iš stebinčios ir suprantančios šalies. To, žinoma, iš jų bent daugumos laukti, — bergždžias toks laukimas. Todėl ir jų tokių raštus skaitydamas bei nagrinėdamas turi būti apdairus ir atsargus. Bet, suprantama, esama ir išimčių, — kaip lašas jūroje. Todėl tuos retus teisinguosius tyrinėtojus ar visuomeninius darbuotojus ir literatūrininkus svetimtaučius baltai brangina ir gerbia, įrašydami į savo spausdintinį lobyną šalia savųjų.

Lietuvos Svisločius

Svisločius1, lenk. Swislocz (Anž.), nemuninis, 115 km ilgio — Nemuno kairys-pietinis įtakas 23 km į pietryčius nuo Gardino mst., prasidedąs Baltvyžio girios šiaurinėje pusėje, ir visas yra Lithuania Propria 1566-1793 metų ribose (pirmoji data prieš 1569 metų Liublino uniją, o antroji — Il-asis valstybės padalinimas; 227 metus Lithuania Propria dar tvėrė, bet jos skaudų likimą antspaudavo Liublino unija, tas vakarinių slavų (lenkų) triumfas, kuris ir pačiai antspauduotojai Lenkijai pasibaigė fiasku), — vadinasi, tikrojoje Lietuvoje. Zélvos 1, lenk. Zelwianka, Nemuno kairio-pietinio įtako, žiotys yra 35 km į rytus nuo Svisločiaus žiočių, o Svisločiaus upė stovi 37 km į vakarus nuo Valkavisko aps. mst. ir 63 km į vakarus nuo Lietuvos istorinės atsparos gairės Želvos mstl., stovinčio prie tos pačios Želvos upės. Taigi, šis Svisločius negali būti Gudijos upė. Jis yra vidurinės Jotvos - Sūduvos rytinės dalies upė, kaip ir jam rytesnė lietuviško jotvingiško vardo Želvos upė. O prie Svisločiaus augštupio, ir tai kairiame-vakariniame krante, stovi jieškomieji Mastaulėnai. Be to, jei ir tuo tarpu pripažintumėm per tikrą pinigą vad. Černaja Rus' “Juodąją Rusę; kodėl Rus' ir kodėl ji juodoji?” (žr. augščiau Gudijos Iziaslavl' mstl. ir žemėlapio aiškinimus), tai ir tada Svisločiaus augštupys ir dalis vidurupio neįeina į tą “Černają Rusę”, apie kurios “keistybę” šįkart plačiai nerašau. Net patys slavai tos neperseniausiai sugalvotos tokio vardo srities nepriveikia vienodai apibrėžti ir jos ribų sutartiniau nužymėti. Ją jau valdė karalius Mindaugas.

To nemuninio Svisločiaus žemupys ir dalis vidurupio šiandie yra Sov. Rusijos, nes, mat, S. Rusijai, iš Lietuvos valstybės pasigriebusiai ir Gardiną su abiejų pusių Varviškės—Gardino nemuniniu ruožu, buvo svarbu ir Svisločiaus žemupiu bei kiek vidurupiu tą ruožą prasiplėšti. Kitaip perdaug būtų buvęs žymėjęs pats Gardinas be jokio užnugario, ir įgudusi akis iš žemėlapio tuoj pastebėtų, jog S. Rusija tikrai tyčia ir be pagrindo jį iš Lietuvos valstybės yra atėmusi. Pagaliau, ir tas visas gardininis užnugaris su Gardinu yra lietuvių žemė, tik pačių lietuvių, deja, dar kaip reikiant neištirta ir niekur neaprašyta. Gi Svisločiaus likusio vidurupio ir augšt-upio vaga dabar eina Lenkijos ir S. Rusijos siena, taigi ir ties Mastaulėnais, likusiais Lenkijos pusėje. Atrodo, Sov. Rusija diktavo, o Lenkija gynėsi tos sienos nustatymo komisijoje, gal ir pasigriebusi Mastaulėnų gyventojo Kosto Kalinausko ten gimimo. Matyt, Lenkija, nurodydama Kostą Kalinauską iš Mastaulėnų kilusį ir dar gal skelbtą jį lenką esant, iš Sov. Rusijos bus išsiderėjusi Mastaulėnus Lenkijai palikti, ir todėl ties jais ir eina tų dviejų valstybių siena Svisločiumi. Bet pats Svisločiaus miestelis pačiame tos upės kilpiniame augštupyje jau yra likęs S. Rusijos pusėje, kad ir Kostas Kalinauskas jame yra ėjęs augštesnįjį mokslą. Tas mastaulėninis svisločinis upės tarpas kaip siena į S. Rusiją labiausiai įsišovęs, nes 1) nuo jo į šiaurę S. Rusija su gardininiu užnugariu įsibrukusi smarkiai į vakarus ir nuo Svisločiaus žemupio bei dalies vidurupio, ir nuo Gardino, ir nuo Nemuno gardininio -varviškinio (Lietuvos valstybės piečiausia gyvenvietė yra Varviškė bžk.) tarpo ligi pat Lietuvos valstybės, Sov. Rusijai aiškiai nenorėjus Lietuvai atiduoti Gardino ir jo lietuviškų apylinkių tarp Lenkijai paliktos istorinės Dainavos Jotvos, arba vėliau Augustavo, girios ir gardininio - varviškinio Nemuno ruožo, kaip čia nebuvo Lietuvos valstybei grąžinta ir antroji — rytinė (gardininė - ašužinė - pervalkinė) pusė (S. Rusija ir ties tuo daiktu sulaužė jos pačios pasirašytą 1920 metų sutartį dėl S. Rusijos sienų su Lietuvos valstybe), nors tarp kitko ir Gardino pirmoji pilis visdėlto yra lietuvių jotvingų statyta, o ne “rusinų ar rusenu”, kaip kas lengvai pasako ar nesunkiai parašo (Į šį klausimą prašyčiau įsijungti ir mūsų karinius strategus bei karinius istorikus.); 2) nuoSvisločiaus upės į pietus stovi Baltvyžio giria, o ji visa įlinkusi į vakarus, betgi ji Sov. Rusijos sau prisijungta. Užtat siena ir išsikreivojusi.

Pats Svisločiaus baseinas ir aplamai visa vidurinė Jotva - Sūduva tebeturi daug vietovardžių (vandenvardžių ir gyvenviečių vardų) baltiškų, lietuviškų, jau nebekalbant apie to baseino ir jo plačių apylinkių politinę lietuvišką būtovę, kurios teminių gairių gana yra prižymėta čia žemėlapio aiškinimų gale. Taigi, ne tik tolimiausia ir ne tiek tolima praeitis, bet ir dabartinė Svisločiaus upės geopolitinė padėtis teberodo, ir rodys, kad ta upė nėra Gudijos, kaip ji nėra ir Lenkijos, nors ji ir dirbtinų dirbtinai suskaldyta S. Rusijos ir Lenkijos “deržavoms-panstwoms”.

Prie Nemuno vidurupio Varviškės—Gardino ir Svisločiaus upės abiejų pusių baro reiktų dar kartą kada grįžti ir išaiškinti to baro istorinę, etninę, geografinę ir ūkinę reikšmę, kad galima būtų galutinai aiškiai reziumuoti, kodėl toje Lietuvos srityje buvo susispiesta keletos kultūrų ir kada kuriomis kryptimis ateivinės kultūros veržėsi į Lietuvos pietinius barus. Netolimas analoginio likimo baras yra Rogardo—Augustavo— Suvalkų—Vižainio linijoje.

Upėvardžio kilmė

Svisločiausupėvardžio kilmę tyrinėtojai aiškina gana plačiai ir įvairiai. Kaikuriuos aiškinimus, svarbiausius, čia paskelbiu.

1. Slav. Svisloč' (č yra minkštas sudėtinis garsas, afrikata, slavų kalboje atsiradęs iš ide. ir baltiško minkštojo k'. P B.), Ipatijaus metraščio 1256 m. rašomo šen. rus. so Visločiskym' (y yra slavų kietas, vad. jarý, ir ne tas, kaip lietuvių, latvių ar prūsų kalbose, kur jis yra minkštas ilgas i. PB.), rodo, kad upės vardo Svisloč' seniau būta ištariamo Visloč', ir plg. upėvardžius Visloč' || Visla, kaip Isl-oč'||Isla, Naroč' || Nary (iš rus. šen. Narov', km. Narvi, lenk. Narevu) (Bg, ršt. I. 521 p. arba Bg, TŽ. I. 1923. 15 p.) (Vigando kron. Nara “Narew”, ir tai yra baltiškas upėvardis; Lingv. analizė. 207 p. dar prideda In-oč' upėv. iš Dniepro augštupio baseino, laikydama jį baltišką (t.p. 200 p. Očiža) ir dėl pries, -oč'- iš baltų pries, -ak-. PB.) “liet. Vysla 1, prūsų Vyk-slã, iš čia vok. Weichsel (Bg, KSn. 74 ir 76 p.).” Regni Poloniae et Ducatus Lithvaniae . . . žemėlapyje berezeninė Svisločiaus upė rašoma Swi|| slocz flu., o jos žiočių gyvenvietė Z wislocz, nelyginant “už Visločiaus”. Taigi, “Svisločiaus” upėvardžio pats pagrindas tėra *Visloč', o S ir Z terodytų slavišką priešdėlį prie kito slaviško priešdėlio vi- ir paties žodžio: Vi-sloč', kuris labiau paaiškės iš tolimesnio čia aiškinimo.

(Bus daugiau)

 

GAL PRAVERSTŲ?!

PETRAS BŪTĖNAS

(Pradžia KARIO Nr. 1)

2.    Vyslos upėvardis, būdamas slaviškos žodinės lyties, bus atsiradęs ne Vyslos mažiausia 150 -    200 km ilgio žemupyje, nes ir antikiniai graikų ir kt. rašytojai (kuriems kur kas artesnis yra jau slavų žemėje Vyslos augštupys Pakarpatyje, ir todėl jų anksčiau sužinotas kartu su slaviška upėvardine lytimi Vistla Visla) elementą Vi- rašydami išreiškia, o, priešingai, baltų pasaulį liečiu raštai vi- vietoje randa ir in- ar i-. Ptolemėjo II a. po Kr. gr. Oūistoula, 1605 metų ptolemėjinio lot. žml. Vistula fluvius, Plinijaus Jaunojo 62-113 metais Visulus sive Vistla. Tada tebebūta priebalsių junginio stl, antikos išreiškiamo st(u)l, į-spraudžiant balsį u, kad net prie junginio st susidaro priesaga -ui-: Vistla || Vist-ul-a. Lytis Vis-ul-us jau rodo į lytį Vis(u)lus į Visla, nors to paties autoriaus šalia šios lyties tebėra ir lytis Vistla.

Vislica, Vislok, Wisloka, Vislov rov, Visloka, Wislanka, Swisloč'(ta upėvardine lytis slavų atsinešta ir upei prigydyta net panemunėje), Šwi-slina, — vis tik slavų žemės upėvardžiai. Vyslos vardo anapus Slavėnų žemės ribų niekur nerandame (Bg, KSn. 74 p.; Bg, TŽ. I. 1923. 15 p.).

Tokių lyčių vandenvardžių kryptis į baltų žemę bus kitados buvusi labiau iš pietryčių. Bet kadangi abi Svisločiaus upės plaukia ne tik baltų žemėje, bet net yra apsuptos ir baltiškųjų vandenvardžių, tai reikia spręsti, kad tos Svisloč'iaus upės turėjo turėti prieš tai baltiškųjų lyčių vardą slavų pasirodymo baltų žemėje laikotarpyje ir dar ilgai po jų ten pradėjimo toliau maišytis. Ir toks pagrindiniais atžvilgiais baltiškas vandenvardis tebus susilaukęs slavų kalbinės įtakos nuo to laiko, kada slavai baltų žemės daugiausia slėniuose ir miškinguose pietryčiuose kartkartėmis ėmė maišytis.

3.    Lingv. analizė. 207 p. rašo: Berezinos įtakas Svisloč' greičiausia yra baltiškas upėvardis, ką liudija, be jį supančio baltiško hidroniminio žemėvaizdžio (plg. ir Isloč' upėv. Nemuno baseine), taip pat ir struktūra žodžio, turinčio antroje dalyje (-oč'-) baltų -akis “rus. istočnik (=šaltinis. PB.)”, plg. Nar-oč', In-oč'. Slaviškoji etimologija —    iš *Vistloki (plg. Rudnicki, Praslowiansczyna —Lechia-Polska. I. 1959 (184-185 p.) labiau dirbtinė. Tą patį galima pasakyti ir apie Moszynskio aiškinimą, Pierwotny zasiąg języka praslowian-skiego. 194 ir 196 p.). Taip pat plg. liet. Švieslau-kis (A. Bruekner, AfslPh. XVIII. 1891. 314 p.). Be to, iškeldama vietovardinę grandinę Svisloč' —Visloč'—Isloč', dėl antrojo tos grandinės nario Visloč' Lingv. analizė, 180 p., pasako: Visla — Vyslicos dešinys įtakas, Bobriko dešinys įtakas, Pripetės kairys įtakas. Iš to pavadinimo etimologijos ryšium su lenk. Wisla buvo labai daug rašyta (iš pastarųjų darbų žr. Rudnicki, Onomástica. 5. 1957. 43 ir kt. p.). Neišjungtina ir baltų kilmės galimybė, plg. prūsų Wizla, Vixla < *Vikslã < *Vis-klã iš baltų *vis || *veis-; žr. čia “1”. Pastarąsias šaknis ir visokį kitokį Vyslos upėvardžio aiškinimą K. Būga iškėlė į dienos šviesą dar 1913 metais (Bg, ršt. I. 521-522 p.); *eis- || *ies- ir galimą *in- jis duoda TŽ. I. 1923. 25 p. Isa ir 26 p. Isla ir Istra. Vadinasi, prieš 50 metų K. Būga tai jau yra padaręs. Dar daugiau čia pasakytina: prieš tiek metų K. Būga savo lygintinio kalbinio metodo vandenvardiniais (ir apskritai vietovardiniais) tyrinėjimais padėjo pagrindus, ir rimtus patvarius pagrindus, hidronimijai ir toponomastikai (= vandenvardžių ir kitokių vietovardžių mokslui), ir nuo tol vėlesnieji visi tyrinėtojai arba jo to mokslo žiniomis aiškiai remiasi, arba bent nieku gyvu tų jo žinių neišdrįsta aplenkti.

4. Svisločiaus upių pavadinimas nevienodai yra rašomas Magni Ducatus Lithvaniae Tabula Divisa tam in Palatinatus . .. žemėlapyje: Islocz flu. yra nemuninė Svisločiaus upė, galima sakyti, vakarinių baltų žemėje, taigi vidurinės Jotvos - Sūduvos viduryje, ir nuo tos Svisločiaus upės 220 km į rytus Swislocz fl. yra berezininė Svisločiaus upė. Išeitų, kad slavine įtaka ten baltų žemės vandenvardžiams kitados būtų vykusi tikrai nuo pietryčių. Tai būtų buvusi lyg “šviesa nuo Kievo” pusės per ten rečiausiai baltų gyventą žemę, kadangi tai yra Pripetės - Pinos balyno šiaurinė ir baločiausia pusė. Tuo reikalu čia žr. skirsnį Gudijos Svisločius. Ir štai čia būtinai reikia dar prijungti jau visaamžės slaviškosios įtakos upėvardį Isloč' — Beržūnos (Nemuno augštupio dešinio-šiaurinio įtako Valažino aps.) žemupio kairį-rytinį įtaką, tekantį iš Valažino mst. apylinkės į pietvakarius ir esantį 1920 metų siena tarp Lietuvos valstybės ir Sov. Rusijos imperijos, dar Lithuania Propria ribose, o versmės stovi 30 km į vakarus nuo berezininės Svisločiaus upės pačio augštupio. Taigi, vandenvardžiuose aiškiai nusveria lytis Isloč', ne Svisloč' ar Visloč'. Priešdėlis i-: I-sloč' iš *in- nustelbia slavišką ir mažareikšmį priešdėlį S-, ir žr. “1”.

Panašiai esama ir dėl Vyslos upėvardžio: Vistula alijs lnstula et Istula fl. olim Vandalus (Magni Ducatus Lithvaniae . .. žml.). Tą patį paremia ir M. Lietuvos upėvardis Įstra ar Įsra iš *In-strä *In-srä, vok. Inster iš kamieno In-str-, rus. Instruč, o lenkiškai visai kitaip, taigi jau “visliškai” ar “svisločiškai” — Wystruc' (upė ir prie jos liet. Įsrutis,-iės 3b bei Įsrutys 3b (Anž.) aps. mst.), Wy-struc'. Ir slavų Wy- ar Vi- yra nauji priešdėliniai reiškiniai vietoje senojo baltiško priešdėlio In-.

5. Slavų oč' yra iš baltų vandenvardžių priesagos -ak'-, plg. seną ide. ir baltų k' su iš jo nauju slavų č: prūsų kirsnan neutrum “liet. juodas, lat. melns”, o praslavų črn7, rusų černyj, lenkų czarnyj; praslavų k7to “kas”, bet č6to, rusų kto, bet čto, kurio pastarojo žodžio lytis yra nepalyginti naujesnė už baltų, liet. kitas, ir kt. Šaknies ak- pvz.: liet. ak-is 4, lat. ac-is — lot. oc-ul-us, slav. ir lenkų, rusų kietos galūnės ok-o “akis”, kaip lat. ak-a “šulinys”, bet ds. vd. jau rusų oč-i “ak-ys”, nes tas slavų c yra kilęs iš minkštojo ide. ir baltų k': ak-is, -iės, ak-ys. — Toliau prie-saginiam -ak- reikalui čia eina vandenvardiniai pavyzdžiai: Alš-ak-is=Alszakis (=Alšiakis?) — lewy doplyw Olsy, prawego doplywu Šwiętej S. G. VII. 494 p.: Alsia—Jiezno par. upė (Bg, ršt. III. 512 p.; Bg, TŽ. I. 1923. 37 p.); Galn-ak-is ež. ir Galn-ak-ėl-is ež., o juos jungia Galn-ak-ė upelė su Stirnių ežeru Utenos aps. Molėtų vis. (LE. VI. 500 p.); Inoč' (Lingv. analizė. 200 p.), Inočka (t.p. 189, 241 p.), Inacus prūsų miškas (t.p. 189 p. Inočka; Ger. AON. 49 p.); Levoč' (Lingv. analizė. 192 p.); Liuksn-ak-iai k. Mažeikių aps. Tirkšlių vis. (LAV. 149 p.); Maročka (Lingv. analizė. 196 p.) iš *Mar-ak-\ Meršt-ak-is — Mūšos - Lielupės įtakas ties Žeimelio mstl. (Mit. I. 229 p.; Bg, ršt. III. 512 p.; Bg, TŽ. I. 1923. 37 p.); Moroč' (Lingv. analizė. 128, 196, 240 p., Moroča (t.p. 128, 196 p.); Ne-noč' (t.p. 198 p.); Oč-as-a, Oč-es-a (t.p. 176, 200 p.); Op-oč-k-a (t.p. 73, 199 p.); Otočka? (t.p. 72 p.); Smal-ak-is = Smolocz — rzecza w pow. lidzkim, plynie w par. kat. Jelna; wies o 39 v. od Lidy SG. X. 914 p.iš liet. Smalakis, kurį buvus rodo kaimo vardas Smalakiai = lenk. Smoloki — wies pow. lid., gm. Myto, okr. wiejski Wawiorka SG. X. 914 p. Upės vardas Smalakis savo sudėtim nieko nesiskiria nuo Suvalkų žemės upėvardžio Višakis (Bg, ršt. III. 540 p.); Vad-ak-t-is, -iės 3b, mot. g. (Anž.) — Nevėžio dešinys-vakarinis įtakas ties Vadaktėlių bžk. ir teka pro Vadaktų mstl., Panevėžio aps.; Vad-ak-s-t-is, iės 3b, mot. g., lat. Vadakste (Anž.; Lingv. analizė. 180 p. Vo-doča) — Ventos dešinys-rytinis įtakas Lietuvos ir

Latvijos sienoje, Mažeikių aps., Žiemgalos vakaruose; žr. Lingv. analizė 129, 134, 166, 180 p. Vodoča; Varl-ak-iai Minsko gub. Igumeno - Červenės aps., rus. Voroloči (Vor-o-l-oč-i iš kamieno *Varl-ak-. PB.) — balos tarp Nemuno versmių, Ptičies (Pripetės, Dniepro, kairio-šiaurinio įtako; berezininės Svisločiaus upės kaimynai) ir Lošos (Nemuno pačio augštupio dešinio-pietrytinio įtako) upių; šaknis Vari- nuo liet. varlė 4 (Bg, TŽ. I. 1923. 42 p. Vorok; Lingv. analizė. 181 p.);Ve-resoč' (Lingv. analizė. 179 p.); Viš-akis — Šešupės (Nemuno) dešinys-rytinis įtakas apie Pilviškių mstl. (Bg, TŽ. I. 1923. 37 p.); Vodoča (Lingv. analizė. 129, 134, 166, 180 p.). — Šitą baltų ak ir randame dabartinės apslavintos lyties abiejų Svisločių, Svisl-oč', upėvardyje, kuris yra baltiškos kilmės.

“S+u-” užnemunė

Čia yra “Upėvardžio kilmė” skirsnio tęsinys ir kalba apie suisločinę užnemunę bei apie tai, kas stovi nuo Nemuno versmių į rytus ir žiemryčius, kas berezininės Svisločiaus upės bare, — apie tą visą barą į pietus ligi Pripetės - Pinos balyno, kur tame baltų plote nuo seno buvo didžiausias užpripetinių bei klevinių Slavėnų spaudimas ir veržimasis. Į tą plotą jo šoninėmis gairėmis įeina abi Svisločiaus upės ir Nemuno 100 km ilgio pats augštupys nuo Beržūnos (Nemuno dešinio-rytinio įtako ties Litva kaimu Valažino aps.; čia Beržūna yra 1920 metų siena tarp Lietuvos valstybės ir Sov. Rusijos ir plaukia Lithuania Propria ribose) žiočių ir jos vidurupio kairio - rytinio Isloč' įtako.

A. Nemuno upės ilgis 937 km, o su versmių ploto įtakų Usa yra 1017 km. Tolimuosiuose geologiniuose amžiuose Nemunas yra tekėjęs priešinga kryptimi ir dar kelis kartus yra kaitaliojęs savo vagos tarpus ir tėkmę. Pripetės - Pinos balynas, skaitėme, yra buvęs jūrės marės. Dniepras aplink dabartinį Kievą stačiai tekėjo į jau seniai išnykusią jūrą; ten tekėjo dnieprinė Berezina ir paties Nemuno vandenys. Visa mūsų nuostabiojo Nemuno geologinė istorija yra aprašyta. Kad kas iš specialistų dar kartą nors ir laikraštinėje spaudoje iškeltų tos upės hidrografinę, geografinę ir etnografinę istoriją net su atitinkaimais paveikslais ir žemėlapiais, net upę įsprausdamas į baltų ir lietuvių žemės bei į senosios ir dabartinės Lietuvos valstybės, sakysime, politinius atvejų atvejus, — būtų naudingu mums visiems. Tai padaryti galėtų pvz. prof. Steponas Kolupaila, mokąs nuobodžius ir sausus, bet skaitytojui naudingus bei pravarčius mokslo duomenis susieti su pačios tautos spirginančiais reikalais ir tuo būdu patrauklų bei suprantamą raštą skaitytojams įduoti. Pamatytumėm pvz., ką prabiltų neperse-

niausiai atsiradusios Aismarės ir Kuršmarės M. Lietuvoje, Pripetės - Pinos jūrės marės, Dniepro vidurupio ir žemupio tėkmė, gražioji Neris, Merkio ir Moročės (=antrasis Merkys) upės, M. Lietuvos Nemunynas ir Įsra su Priegliumi ir paties Nemuno amžių “kaprizai”, kur kas pralenkiu iššlovintuosius, išreklamuotuosius ir išbiznintuosius Niagaros krioklį, Nilą, nepanašią Mississipę ar Venecijos apynuobodžius vandenis ar ir dar kokias bizniškai reklamuojamas tarsi egzotikas. Kaip mes nepažįstame, tai todėl ir galvojame bei kitiems “žinovo mina” tvirtiname, kad baltų žemėje ir Lietuvoje viskas tik pilka, o visur kitur —    daugiau negu blizgėte blizga. Net gal niekados nė nepasvarstėme, kodėl mūsų Nemunas kaip Z raidė. O tos tokios nemuninės Z raidės viena atšaka turi Svisločiaus upes ir iš to apslavinto upėvardžio pradinę slavišką priebalsių sv- samplaiką, kai tuo tarpu pats Nemunas aplink save turi subūręs daugiau lietuviškų nemunų, jie visi kartu su Nemunu įeina į baltų žemėje dar plačiau išsikėtusius baltiškosios šaknies Nar- Ner-Nir- Nor- Nur vandenvardžius (Nara, Neris, Nor-upė ir kt.) ir kad visas Nemuno baseinas, net ir kur yra “s+v-” vandenvardžių (žr. priešakinį skirsnį) turi vandenvardžių su baltiškuoju priešdėliu In-, o ne S+v-.

1. Nemuno Z raidės ten yra, tiesiai matuojant: augštupio nuo versmių iš rytų į vakarus ligi Gardino per 250 km, ir dėl to kalbama šiame skirsnyje, o tai liečia šio straipsnio temą; tebeerozijos vidurupio iš pietų į šiaurę tarp Gardino ir Kauno per 145 km; žemupio iš rytų į vakarus nuo Kauno ligi Kuršmarių per 180 km plus Kuršmarėmis ligi Baltijos jūros apie Nidos mstl. dar 23 km. Nemuno krantai nudaigstyti piliakalniais ir pilimis, kaip ir visa priešmindauginė - mindauginė - pomindauginė Lietuvos valstybė. Nemuno žemupyje stovi: a) M. Lietuvoje kairiame-pietiniame krante Vilkyškių—Ragainės—Įsruties augštumoje Ragainė, Tilžė, Kaukaro kalnas, Pilies kalnas, Vorpilio kalnas ir neišskirtinas Sudargas, o nuo Nemuno slėsnaus plataus žemupio 40 km į šiaurę Kuršmarių šiaurinėje pusėje Klaipėda; tos visos gyvenvietės ar vietovės yra mūsų buvę sustiprinimai gintis nuo vokiečių kryžiuočių ordino karinių puolimų; gi priešakinesnė gynybos linija pietuose buvo Priegliaus baseino mūsų pilys, piliakalniai ir kitokie gynimosi punktai; ginta M. Lietuva, Prūsų žemė, Žemaitija ir Sūduva - Jotva

-    Dainava; b) nuo Jūros upės ligi Nevėžio pilys ir piliakalniai išsiskirstę Nemuno augštame dešiniame-šiauriniame krante, nes upės kairys-pietinis-suvalkinis krantas palyginti lėkštas; c) maždaug nuo Nevėžio žiočių 10 km ligi Kauno jau abu Nemuno krantai turi gynybos liekanų ir piliakalnių. Nemuno vidurupio pilys ir piliakalniai išsirikiavę ypač dešiniame-rytiniame krante ar toliau po šalį, baigiant Gardinu, o upės kairys -vakarinis-suvalkinis krantas bei jo pusė buvo miškingesnį ir vokiečių kryžiuočių ordino partizaninio puldinėjimo grėsmėje. Nemuno augštupio dešinė-šiaurinė pusė nusėta pilimis ir piliakalniais, bet tik toliau nuo upės, t.y. augštumose, apie kurias kitoje vietoje buvo kalbėta; kairysis krantas to neturi, nes peranksti buvo pradėjęs būti slavų karinėje grėsmėje; betgi čia reikėtų išskirti nemuninės Svisločiaus upės baseiną ir jo tolimesnę kaimynystę, baltų aiškiai gintus, nes kaip geros žemės baltų buvusius tirščiau apgyventus; reiktų ištirti ir pvz. Naugarduko, lenk. Nowogrôdek, rus. Novgorodok, gud. Navahradak, Novahrudak ir Noūharadak (Anž.) pilies pirmąją,, baltiškąją, statybą, nes, mat, ten, kur slavai gyvenvietes yra kitados pavadinę slav. Novgorod ar Novogrod, visur jau buvo senųjų, neslavų, gyvenviečių, turėjusių ir neslaviškus pavadinimus: Novgorod “Naugardas”, Naugardukas (jų nevienas), Nižnij Novgorod-Gorkij tėra naujausi slavų naujokyniniai vardai. Iš pilių ir piliakalnių sistemos išeina kokių 90-100 km ilgio pats Nemuno augštupys, visas nuo seno atsidūręs rytinių slavų grėsmėje ir tarp kitko jis neaugštakrantis, dar ir miškingas, o senovės lietuvių strategijoje pilims, net ir piliakalniams įtvirtinti ir apsaugoti tai trukdė.

M. Lietuvos, Žemaitijos, Augštaitijos, Sūduvos - Jotvos - Dainavos pilys ir piliakalniai Nemuno baseine yra priešmindauginės - mindauginės - pomindauginės Lietuvos valstybės kūrimosi, susiorganizavimo ir gynimosi gyvieji liudininkai, mūsų archeologų, istorikų, ūkio teoretikų ir kariavimo strategų dar nepabaigti visaip nušviesti ir reikiamai įvertinti. Nemuno žemupys yra lietuvių kovų su vokiečių ordinais (ypač su teutonais) liudininkas ir aiškintojas jau iš XIII a.; vidurupys — su tais pačiais vokiečių kryžiuočiais, o Gardino nemuninė 45° kilpa ir nemuninis Svisločiaus baseinas su savo artuma — dar ir su Lenkija, Kievo ir Valuinės kniažestvomis; augštupio kairioji-pietinė pusė — ypač su Lenkija ir Kievu bei Valuine. Kiek neša istorija, Nemunas, kaip ir Neris, pajuto pirmuosius rytinių slavų smūgius nuo savo versmių XII a. po Kr. (žr. skirsnį Gudijos Svisločius), po to augštupys — iš Lenkijos pusės, dažnai mišrai, sutartinai su kitais, rytiniais, Slavėnais, ir vėliausiai vidurupis bei žemupys — iš vokiečių kryžiuočių ordino pusės. Nemuno baseinas yra lietuvių augštaičių ir žemaičių, kuršių, prūsų ir sūduvių - jotvingų jungėjas, kurie visi išvien gynėsi ir kūrė priešmindauginę - pomindauginę Lietuvos valstybę. Visas Nemunas yra Lithuania Propria ribose, išskyrus jo 90 km ilgio patį žemupį, nueinantį Kievo kryptimi ir todėl anksti pajutusi smūgių nuo ten.

2. Lithuania Propria “Tikroji Lietuva” laikoma 1566-1793 metų (žr. vėliau “Pageidavimas” skirsnelį). Į ją įėjo Trakų ir Vilniaus palatinatai, norint ją atskirti nuo Gudijos, arba tada nuo Lietuvos valstybės Gudijos. Praplečiant faktiškai Lithuania Propria įvardo sąvoką, į ją savaime įtrauktina ir visa Žemaitija bei Mažoji Lietuva, kaip ir atitinkamos kitos lietuvių gyvenamos žemės. Šitokia Lithuania Propria ir yra priešmindauginės - mindauginės - pomindauginės Lietuvos valstybės kūrimosi ir susicentralizavimo plotas. Lithuania Propria žinoma yra su 1566 metų data, t.y. ji jau žinotina ir atitinkamai tautiškai sąvokota prieš 3 metus — prieš 1569 VII 1 metų Liublino uniją, kuria pastarąja Lenkija pasinaudojo Lietuvos nelaimėmis, žadėdama Lietuvai padėti, bet savo pažado neištesėdama. Yra žemėlapis, spausdintas Vokietijoje Nuerenberge apie 1630 metus, t.y. po 64 metų po 1566 metų datos, taigi ir po 61 metų po Liublino unijos (Lenkijos šlėktos galvosenos fikcijos!); tas žemėlapis specialiai vaizduoja Lithuanią Proprią : Regni Poloniae Magnique Ducatus Lithuaniae nova et exacta tabula ad mentem Starovolcij descripta A. Ioch. Bapt. Homanno, Norimbergoe; ištrauka iš kopijos, esančios Britų Muzėjuje Londone, 3367/10 nr. (žr. Aidai. 1 nr. 1950 m. 11 p. tą žemėlapio nuotrauką prie Kazys Pakštas, Keletas samprotavimų apie Lietuvos ribas). Lithuania Propria bus buvusi neužmiršta ir 1920 metų Maskvos derybose dėl Lietuvos valstybės ir Sov. Rusijos sienų, nors tų metų sutarties Lietuvos valstybės sienos neatitinka Lithuania Propria ribų Lietuvos naudai. Aplamai, betkuriuo lietuvių tautos valstybiniu, etniniu, kalbiniu ir ūkiniu reikalu betkada kalbant rašant, būtų teisingiausia iš akių neišleisti Lithuania’os Propria’os kaip lietuvių žemių pagrindo. Toliau, ir šitai, ir Nemuno patį augštupį, ir Nemuno viso augštupio pietinę užnemunę turint galvoje, čia žiūrėtina yra Lithuania Propria rytinė riba, kurioje bus galima įstebėti ir istorinį kurjozą.

Lithuania Propria rytinė riba prasideda nuo Dauguvos Drisos miesto ir eina į pietus stačiai ligi plačiųjų patogiųjų Minsko augštumų 170 kilometrų (45 km į rytus nuo Maladečino mst. 1920 metų sienoje), bet į tas augštumas nebeįeidama; nuo čia Lithuania Propria riba metasi į pietvakarius (35 km į vakarus nuo patogioje augštumų gairėje ir berezininės Svisločiaus upės augštupyje stovinčio Minsko mst.), kol ji po 120 km įeina į Nemuno vagą ties Usos žiotimis ir ties Kupisko bžk., augščiau-pietryčiau Beržūnos žiočių. Nuo šiol grįžtu į Lithuania Propria aną 170 km linijos pietinį punktą ir tęsiu aną šiaurinę—pietinę liniją toliau į pietus, bet jau nebe Lithuania Propria žemėje: nuo ano punkto į pietus linija eina per patį Minską, taigi per minskines augštumas, ligi Nemuno versmių 95 km. Štai ir matome, kaip už

Lithuania Propria ribos pasiliko ir pats Nemuno 90 km ilgio augštupys, ir labai patogios gyventi ir ūkininkauti plačiosios Minsko augštumos, ir berezininė Svisločiaus upė, nes tas baltų kraštas nuo Kievo keliavusių slavų migrantų jau buvo užėminėjamas XII a. po Kr. Toliau, jei su berezinine Svisločiaus upe jau esame susipažinę, tai dabar belieka susipažinti ir su jos netolimomis kaimyninėmis Nemuno versmėmis bei tų versmių kokiais kitokiais kaimynais iš vandenvardyno. O Nemuno pats augštupys ir versmės su jų apylinkėmis ligi šiol kažkaip tebebuvo mūsų laikomi tartum kokie svetimiausi.

B. Jau turėjome progos susitikti su Nemuno versmių ir berezininės Svisločiaus upės baltų vietovardžiais: Lapičiai, Svisločius, Varlakiai, Vereikiai. Toliau tepaliesiu Nemuno pačio augštupio ir jo kaimynystės tik kelis upėvardžius, būdingus Nemuno rytinei bei pietrytinei baltiškajai pusei suprasti ir apginti. Matysime, tų upių vardai lietuviui atrodo ar ir atrodys svetimi, jam nieko nesaką, nieko lietuviško neprimeną, ir todėl gal kartais jam ir patį Nemuno augštupį ekstra “suslaviną”. Betgi lygintinis metodas ir kalbinė analizė sako priešingai.

Usa— 1) 80 km ilgio Nemuno augštupio 20-me kilometre nuo nemuninių versmių dešinys - šiaurinis įtakas ties Lošos (žr.) žiotimis, o prasideda netoli Lithuania Propria rytinės ribos ir Litva “Lietuva” kaimo, Minsko augštumose, 40 km į pietvakarius nuo Minsko mst. ir teka pro Kaidanovos mst. rytinę apylinkę, Stankov, Lit-viany “Lietuviai”, Kuchticy “šaknis Kukt-” ir Semionoviči bažnytkaimius; ji yra laikoma Nemuno pačiu augštupiu, nes “formalusis” Nemuno versminis augštupys tik balų balos, tos jau žinomos Varlakių balos; 2) gal 60 km ilgio, prasideda šiek tiek vakariau anos Usos upės, 46 km į pietvakarius nuo Minsko mst., Minsko augštumų vakarinėje pusėje, Litva kaimo laukuose, teka į vakarus, Nalibokų didžiulėje girioje lig pat savo žiočių yra Lithuania Propria riba, vidurupiu prateka Valdikų k. — Nemuno augštupio dešinys -rytinis įtakas ties Kupisko bžk., augčiau-pietry-čiau Beržūnos žiočių; 3) Dnieprinės Berezinos dešinys-vakarinis įtakas Igumeno - Červenės aps. (Bg, ršt. I. 513-514 p.), var. Ussa; 4) Voronicos (Iputės kairys įtakas, Sožės kairys įtakas, Dniepro augštupio kairys įtakas) kairys įtakas; 5) Sudostės (Desnos dešinys įtakas, Dniepro augštupio kairys įtakas ties Kievo mst.) dešinys įtakas, var.

(Bus daugiau)