TIK KOVOS KELIU ATEIS NEPRIKLAUSOMA LIETUVA
KALPAS UOGINTUS
"... Didžios nelaimės spaudžia Tėvynę,
O priešas laukia Jos prapuolimo,
Tačiau Tėvynė dar nepražuvus,
Nuslinks ta šmėkla lyg ir nebuvus”...
— Maironis
Šiemet minime keturiasdešimt šeštąjį kartą nepriklausomybės paskelbimo dieną, VASARIO 16-tąją. Minime, deja, svetimoje šalyje, ne džiūgaudami, tačiau ir ne kapituliavę, ne graudžiai raudodami. Minime ją nenustoję vilties, jog suklaidintas pasaulis susipras gi kada, paneigs apgaulę ir melą, ir Teisybė laimės. Todėl ir minime ją susikaupę ir pasiryžę.
Vasario 16 d. įėjo “madon” viešai skaityti nepriklausomybės paskelbimo Aktą. Tai gražu, gal ir reikalinga, jeigu jau įėjo tradicijon. Tik liūdna — kūrėjus-savanorius, savo kraujo auka tą Aktą padariusius istoriniu, retai kur tepaminime. Skaitome pav.: . . . “Lietuvos Taryba Vilniuje atstatė nepriklausomą Lietuvą, paskelbdama iškilmingą 1918 metų vasario 16-sios dienos nepriklausomybės deklaraciją” . . . (Liet. Dienos XII. 63). Arba: ... “Ginklu tebuvo atkovota tiktai, kas jau buvo iš tautinio miego pažadinta ir laisvam gyvenimui paruošta”. .. (Draugas nr. 35, 61 m.). Tačiau paskelbtai deklaracijai įgyvendinti reikėjo dar labai kietai kovoti: reikėjo stiprios kariuomenės, reikėjo savanorių kraujo ir gyvybių aukos. Negi pati žemė, teritorija, kurią ginklu savanoriai atkariavo, buvo pažadinta iš tautinio miego? Jei jau buvo pažadinti žmonės — veikėjai, tai, juk ir jie be teritorijos, kurią tik ginklu iškovojo savanoriai, taipgi nepriklausomos Lietuvos valstybės neatstatė, nes ir negalėjo to padaryti, jei vienas svarbiausiųjų valstybės elementų yra teritorija.
1918 metais Vasario 16-tąją mūsų beprisikelianti Lietuva dar nebuvo išvalyta nuo vokiečių kariuomenės ir dar iš visų pusių veržėsi priešai ir grasė. Iškilo klausimas “būti ar nebūti” ir vyriausybė atsišaukė į tautą: . . . “Ginkime Lietuvą!”... “Lietuva pavojuje”... “Drąsiai stokime pirmi kovon!”...
Mobilizacijos tada vykdyti negalėjome — nebuvo tom aparato. Kaimų, miestų ir miestelių jauni vyrai, artojėliai ir inteligentai neliko tam S.O.S. šaukiančiam balsui abejingi. Būrių būriais išėjo pirmi savanoriais stoti kovon... O kadangi po virš šimto metų rusų valdymo ir žiaurios vokiečių karo okupacijos Lietuva ūkiniai buvo labai nualinta, savanoriai už sviestą, kiaušinius, lašinius, kurių ir patiems tada labai stigo, supirkinėjo iš paskirų vokiečių karių ginklus ir tuo būdu ginklavosi, o negaudami karinės aprangos ir avalinės, kovojo sermėgėti ir klumpėti. Tėvynės laisvę savanoriai statė augščiau už savo gyvybę. Jų, savanorių, o ne kieno nors kito “prižadinto” kraujo lašai, kaip rasa spindėjo užtekančios saulės spinduliuose. Lietuvos laukuose, pievose, šiluose ir šileliuose, kaip grybai po lietaus, po atkaklių kautynių su keliariopai skaitlingesniu ir geriau ginkluotu priešu, dygo kuklučiai mediniai kryželiai, ženklindami kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kritusių savanorių kapus. Kaip J. Biliūno “Laisvės Žibury”, daug turėjo žūti, kol būrelis pasiryžėlių pasiekė žiburį, kuris įžiebė laimę visoje šalyje. Savanoriai niekad neklausė, kiek ten priešo, tik — kur jis? Savanoriai Nepriklausomybės kovų istorijon savo krauju įrašė: Alytų, Giedraičius, Kalkūnus, Kėdainius, Radviliškį, Širvintus ir kt. vietoves, kur kovos lauke, ginklu rankoje, teko spręsti Vasario 16-sios Akto likimas. Savanorių kovos už Lietuvos nepriklausomybę — vienas gražiausiųjų ir garbingiausiųjų Lietuvos istorijos puslapių — sako savo atsiminimuose gen. S. Raštikis.
Vėliau, kai laisvė ir nepriklausomybė Lietuvai buvo laimėta, Lietuvos vyriausybė oficialiai, įstatymu, savanorius pavadino kūrėjais -savanoriais dėl to, kad jie, o ne kokie ten “pažadintieji” sukūrė Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Nepriklausoma Lietuva gražiai augo ir kultūrėjo, ir darė pažangą visuose gyvenimo baruose, kai kuriuose net pralenkdama kai kuriuos savo kaimynus. Beveik iš nieko sukurtas valstybės administracijos aparatas labai gerai veikė. Neskaitlinga Lietuvos kariuomenė, taipgi ir policija, savo išsimokslinimu, išmankštinimu ir augšta morale prilygo geriausioms pasaulyje tos rūšies jėgoms. Kraštas pasipuošė naujais, moderniais trobesiais, kurių raudoni čerpių, skiedrų arba blizgą cinkuotos skardos stogai, prasikišdami pro sodybų medžių kuokštus, iš tolo masino praeivio akį. Atkurta miestai, sukurta pramonė, prekyba. Augo moderniai įrengtų įvairių tipų ir įvairios paskirties mokyklų, pieninių, sanatorijų, ligoninių, klinikų, prieglaudų tinklas. Neveltui todėl daug kas Lietuvą vadino “Mažąja Amerika”. Visam civilizuotam pasauliui Lietuva įrodė savo sugebėjimus savysto-viai tvarkytis ir gyventi laisvu ir nepriklausomu gyvenimu.
Tačiau, nežiūrint viso to, štai, jau 20 metų, kai Lietuva vėl kenčia žiaurų bolševikinį terorą.
Galingiausia šiandieną pasaulio valstybė JAV ir kai kurios kitos šalys, klastingos Lietuvos okupacijos nepripažįsta. Niekas gi nebetiki, kad laisva ir nepriklausoma valstybė, sėkmingai besitvarkiusi per visą eilę metų, staiga, lyg psichinės lygsvaros netekusi, būtų nuskurusį ruskį paprašiusi priimti ją į “broliškų tarybinių valstybių” šeimą.
Tačiau, atminkime, kad nieko pastovaus po saule nėra. Viskas, nors ir palengva, bet pastoviai keičiasi. Taip pasaulis nuolat persitvarko. Kiekvieni metai atneša ką nors naujo. Tikėkime, jog ne už kalnų ir toji Vasario 16-ji, kurią švęsime džiaugdamiesi, skęsdami mūsų trispalvių vėliavų jūrose, savoje išlaisvintoje, nepriklausomoje Tėvynėje, Laisvės Varpui iš Karo muzėjaus bokšto, susirinkusiems prie Nežinomo Kareivio kapo, skambant.
Tad visi, organizuotai ar individualiai, 1918 -1920 metų kūrėjų-savanorių pavyzdžiu, be politinių ar religinių įsitikinimų skirtumo, nesigailėdami nei darbo, nei sveikatos, nei lėšų, vieningai stokime po Amerikos Lietuvių Tarybos vėliava į kovotojų dėl Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės eiles ir sąmoningai, ryžtingai ir drąsiai kovokime iki pergalės. Tik mūsų darbo ir kovos keliu ateis Nepriklausoma Lietuva!
