Partizanai: Istorija ir dabartis

Veteranų veikla

KĄ ČIKAGOS RAMOVĖNAI NUTARĖ?

š. m. kovo 2 d. Jaunimo namuose įvyko L.V.S. Ramovės Čikagos skyriaus narių susirinkimas. Susirinkimą atidarė skyriaus p-kas Pov. Dirkis, kuris Valdybos vardu pasveikino skyriaus narius, turinčius Kazimiero vardus, jų vardadienio proga, būtent:    Ališauską,Dobilą, Jasėną, Leknicką, Martinkų, Musteikį, Oželį sn., Oželį jn., Šleinį, Šidlauską ir Zubrą. Susirinkimą vesti pakvietė P. Žilį ir sekretoriauti kolegą Vl. Garbenį.

Pirmuoju dienotvarkės punktu ėjo gen. M. Rėklaičio paskaita: “Pėstininkų Divizijos Reorganizacija Atominiame Kare”. Prelegentas paaiškino, kad šiai temai medžiagos mažoka — todėl paskaita nebus studija, bet tik tuo reikalu pranešimas. Pranešime jis palietė divizijos sudėtį, ginklavimą, judrumą ir bendrais bruožais taktiką. Žinoma, pranešimas buvo įdomus ir be abejo klausytojus sudomino kai kurie klausimai, todėl netrūko ir paklausimų.

Po paskaitos aptarta skyriausorganizaciniai reikalai. P-kas Dirkis pristatė naujos valdybos pareigūnus, referavo 1958 m. kadencijai darbo ir veiklos planą, kuris buvo priimtas be pataisų, centro organų rinkimo klausimą ir žurnalo KARYS rėmimo reikalą bei savišalpos kasos padėtį.

1)    Centro organų rinkimo klausimą referavo p-kas Dirkis ir pasiūlė centro organus rinkti korespondenciniu būdu ir kad valdyba būtų renkama iš Čikagos skyriaus narių su Rev. Komisija, o teismas iš kitų skyrių. Kiek padiskutavus, skyriaus v-bos pasiūlymas dauguma balsų buvo priimtas.

2)    P-kas Dirkis iškėlė žurnalo KARYS egzistencijos ir finansinės paramos klausimus. Išryškinęs KARIO kaip organizacijos oficiozo reikšmę, kreipėsi į susirinkimo da-ylvius, kad jie visomis išgalėmis ir visokiais būdais remtų KARĮ pinigais ir raštais. Jam pritarė: M. Rėklaitis, K. Ališauskas, J. Butėnas ir kt. Išnagrinėjus įvairius paramos būdus bei priemones, patikimiausias būdas paramai rastas buvo aukos. Pirm. Dirkis nusiskundė, kad nekartą kreipėsi raštu į skyriaus narius, prašydamas, kad jie nors ir mažiausia auka, prisidėtų prie KARIO paramos. Tačiau atsiliepė tik 30% narių, o 70% liko kurti ir nebyliai. Pagaliau p-kas Dirkis prašė rinkti aukas paskirus narius arba jų grupes. Iš dalyvių tarpo pasisiūlė parinkti aukų tik du: J. Gradinskas ir M. Maksvytis.

3) Toliau p-kas Dirkis iškėlė klausimą, kad su savišalpos kasos institucijos įvedimu, organizacijoje pasidarė didelė dezorganizacija dėl to, kad tik vienas trečdalis narių yra paklusnūs skyrių atstovų nutarimui, t. y., moka nustatytą mokestį, o 70% nemoka nieko. Savišalpos instituciją įvedus, nebuvo viskas konkrečiai nustatyta ir dar dabar, nors jau keturi metai prabėgo, nėra aišku, kas privalo mokėti ir kas atleidžiamas. Tas nutarimas net ir į naują statutą nėra įtrauktas. Daug buvo diskutuota ir priimtas nutarimas, kad sekančiuose centro organų rinkimuose savišalpos klausimas būtų iškeltas iš naujo ir kad būtų pasisakyta taip ar ne.

Tikrumoje savišalpos klausimas šiuo momentu nėra jau toks aktualus, nes paliegėlių netaip jau daug mes matome, kuriuos reikėtų šelpti. Bendrai paėmus, savišalpos institucija Ramovės organizacijai yra bereikalingas balastas. Ar negeriau būtų, kad įvestų privalomą paramą KARIUI. Mano supratimu, tas būtų daug racionaliau.

P. Vilkapievis

ČIKAGOS RAMOVĖNŲPAVASARINIS SUSIRINKIMAS

L.V.S. Ramovės Čikagos Skyriaus Valdyba š.m. balandžio 20 d. Lietuvių Auditorijoje buvo sušaukus narių pavasarinį susirinkimą aptarti bėgamųjų skyriaus reikalų ir išklausyti labai įdomios Ant. Rėklaičio paskaitos “Nauja rusų karo doktrina”.

Susirinkimą pradėjo skyriaus pirm. Pov. Dirkis, pakviesdamas susirinkimą vesti Juozą Balčiūną-Švaistą — p-ku ir Julių Vepštą — sekretoriumi.

Ant. Rėklaičio paskaita buvo labai kruopščiai paruošta ir uoliai išklausyta. Po paskaitos iš dalyvių kilo kai kurių papildymų bei paklausimų.

Po to, buvo aptarti bėgamieji skyriaus reikalai. Iš jų svarbiausieji tai pasiruošimas artėjantiems Centro valdymo organų rinkimas bei nominavimas Centro Valdybos p-ko gen. Pov. Plechavičiaus į LVS Ramovės garbės narius.

Susirinkimas palyginti buvo neskaitlingas, bet gyvas, įdomus ir draugiškos nuotaikos.

ČIKAGOS DON VARNAS POSTE

— Kovo mėn. 19 d. Don Varnas Amerikos Legiono postas pagerbė 5 ir 10 ar daugiau metų jo narių eilėse išbuvusius veteranus. Į L. Vyčių salę susirinko apie 70 veteranų ir svečių, kurie pavakarieniavo, išklausė eilės kalbų ir pabuvo pagerbiamųjų narių iškilmių liudininkais.

Šiai pramogai vadovavo teisėjas Alfonse Wells, kuris pasirodė gana sumaniu vakaro vadovu. Vakaro vedėjas pakvietė žodį tarti žymesnius svečius, kurių tarpe buvo kun. P. Činikas, Naujienų administratorius M. Gudelis, pirmasis posto komanduotojas ir demokratų lygos pirmininkas J. Jatis-Juozaitis, posto kapelionas kun. A. švedas, Cook apskrities Amerikos Legiono komanduotojo padėjėjas John L. Paukštis, dabartinis Don Varnas posto komanduotojas Juozas Stanaitis ir kt.

—    Posto susirinkimai vyksta kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį posto patalpose, 6816 S. Western Ave. čia gali atsilankyti ir tie veteranai, kurie nori įstoti į šio posto narių eiles.

—    Edvardas šulaitis, posto valdybos narys, pradėjo redaguoti vienintelį sporto laikraštį išeivijoje — Sporto Žinias. Norint šį laikraštį užsiprenumeruoti reikia kreiptis jo administracijon: 1247 Bender Ave., East Cleveland 12, Ohio.

BALTIMORES RAMOVĖNAI YPATINGAI VEIKLŪS

Metinis susirinkimas L. V. S. Ramovės sk. įvyko š. m. vasario mėn. Susirinkimą vedė Cezaris Surdokas, sekretoriavo E. Sližys. Patvirtintos koncerto — meno vakaro ir metinė apyskaitos, išklausytas skyriaus pirmininko J. Jakubausko ir iždininko M. Šimkaus pranešimai. Revizijos komisijos pranešimą darė K. Pažemėnas.

Pirmininkas savo pranešime reiškė padėką visiems nariams už aktyvų prisidėjimą prie metinės veiklos vykdymo. Jis pabrėžė, kad nė vienas narys neatsisakė, ar nevengė skirtų pareigų ir darbo, vykdant valdybos užsibrėžtus darbus.

Per 1957 m. iki š.m. vasario mėn. skyrius nariais paaugo virš 50%. Į narius įstojo žymių asmenų, kaip Dr. A. Laskauskas, kun. Dranginis, poetas K. Bradūnas, inž. Bučinskas ir kiti. Kun. Dranginis čia gimęs ir augęs lietuvis. Antrajame pasauliniame kare kovojo Amerikos armijos sudėtyje Japonijoje ir kitur. Karui pasibaigus, po kiek laiko stojo į kunigų seminariją ir 1956 m. buvo įšventintas kunigu.

Metų bėgyje atlikti darbai:    1)Kariuomenės minėjimas su Skautų Vyčių okteto koncertu, 2) išvyka prie vandens, 3) koncertas - meno vakaras, 4) vyrų alutis ir ponių kavutė, 5) pasisvečiavimas, 6) rinkliava Dariaus Girėno Paminklui Brooklyne statyti; pasiųsta 80 dol. 7) Karo invalidų šalpos fondui pasiųsta 40 dol. 8) Užmegztas ryšys su Marylando Amerikos Legiono vadovybe.

Metų veikla buvo aktyvi, planinga, susirinkimas valdybai, ypač pirmininkui, išreiškė didelę padėką.

šiems metams išrinktoji valdyba pasiskirstė pareigomis taip: J. Jakubauskas — pirmininkas, M. Ka-raša — vicepirmininkas, Ig. Venc-kūnas — sekretorius, M. Šimkus — iždininkas, Šidlauskas — narys. Revizijos komisija — K. Pažemėnas ir C. Surdokas.

Veiklos planą šiems metams naujoji valdyba patiekė š. m. kovo mėn. narių susirinkime. Aptarus ir išdiskutavus, susirinkimas priėmė tokį darbo planą: 1) Kariuomenės minėjimą pradėti gegužės mėn. kariuomenės pirmosios priesaikos prisiminimu; 2) Suorganizuoti narių ir svečių su šeimomis išvyką kur prie vandens, krabų triuškinti; 3) Suruošti Kariuomenės minėjimą su koncertu lietuvių visuomenei ir rautu kviestiems svečiams. Nusistatyta kviesti Amerikos vietinės valdžios ir kariuomenės augšti pareigūnai ir visuomenės įtakingi asmens; 4) Skyriaus įsteigimo dienai paminėti padaryti narių ir svečių su šeimomis pasisvečiavimą; 5) Pagal galimybę pravesti šaudymo pratimus revolveriais.

Gegužės mėn. 18 d. bus paminėta kariuomenės pirmoji priesaika. Tam atlikti pasirinkta Marylando sostinė Anapolis. Sostinėje valstybės namų parkelyje 1937 m. gegužės 17 d. pasodintas iš Lietuvos atgabentas ąžuolas. Senieji ateiviai lietuviai kas metai aplankyda-kydavo ąžuolą ir salėje (House chamber) laikydavo prakalbas.

Paskutiniuosius keletą metų ąžuolo lankymas suretėjo ir lankytojų smarkiai sumažėjo. L.V.S. Ramovės skyrius nusistatė tą blėstančią gražią tradiciją pagyvinti, surišant su kariuomenės pirmąja priesaikai, kuri buvo atlikta 1919 m. gegužės 11 d. Kaune.

Prie ąžuolo numatyta atlikti atitinkamą programą: trumpas žodis, mergaičių tautiniai šokiai, deklamacija ir kt. Salėje vyks kalbos, deklamacijos, vėliavų atnešimas. Po iškilmių Anapolyje visi dalyviai Lietuvių Svetainės patalpose, Bal-timorėje, dalyvaus pietuose, šiose iškilmėse ir pietuose garbės svečiais numatyta kviesti Baltimores pašto viršininkas adv. W. Laukaitis, gubernatoriaus atstovas, Amerikos Legiono Marylando valstybės vadovybė, pik. K. Škirpa, St. Butkus.

Programos išpildyme dalyvaus poetai K. Bradūnas ir G. Bura-čaitė, tautinių šokių grupė. Tikimasi, kad šis minėjimas sudomins senuosius ir naujuosius ateivius lietuvius.

M. K-a

BE REIKALO PEIKIAMA

Šių metų “Draugo” dienraštyje Nr. nr. 17—25 tilpo J. Matonio straipsnis “Lietuvos Nepriklausomybė ir kariuomenė”. Beskaitant šį straipsnį, buvo aišku, kad autoriaus pagrindinis tikslas buvo: populiarinti Lietuvos kariuomenę visuomenės tarpe, ypač laisvės kovų ir taikos metu kariuomenės pasiektus darbo bei mokymo rezultatus. Straipsnio autorius J. Matonis neturėjo statistinių duomenų, kurių dabar sunku surasti ir gauti, tad visur rašė “apie”. Tenka pasakyti, kad vienur su didesniais, kitur su mažesniais nukrypimais, pataikė. Nežiūrint šio trūkumo, straipsnis parašytas gerai, statistinės žinios su prierašu “apie”, bendro vaizdo negadino. Autorius J. Matonis atliko gerą ir naudingą darbą.

Nustebau, kai šių metų “Karyje” Nr. 3 perskaičiau p. Matoniui padarytas pastabas. Autorius “A.” labai vykusiai sumedžiojo visas p. J. Matonio padarytas statistines klaidas, atrodo kad apie Lietuvos kariuomenę jis nėra profanas. Tačiau nesuprantama kodėl jis nesuprato autoriaus pagrindinio tikslo?

Bendrai, periodinėje spaudoje dabartiniais laikais apie Lietuvos kariuomenę gerų straipsnių pasitaiko labai mažai. Daugiausia vis blogai ir net piktai rašoma. Kai rašoma blogai — tylima, kai parašoma gerai — peikiama. Ar ne keista, ir ar ne be reikalo peikiama?

Gale savo straipsnio autorius “A.” daro tokią išvadą, kad laikas parengti nors trumpą mūsų kariuomenės istoriją. Sutinku, kad jau seniai laikas, bet tai yra labai sunkus darbas, dabartinėse sąlygose gyvenant. Toj istorijoje rašyti “apie” nebus galima. Archyvų neturime.

Kiek man teko patirti, Ramovėnų Centro Valdyba šiuo reikalu seniai yra susirūpinusi ir veikia. Kas bus galima, bus padaryta, tačiau reikės dar gerokai palaukti.

Kazys Ališauskas

ČIKAGOS RAMOVĖNAI VĖL BUVO SUSIRINKĘ

L.V.S. Ramovės Čikagos Skyriaus Valdyba š.m. gegužės 25 d. Lietuvių Auditorijos patalpose buvo sušaukus visuotiną skyriaus susirinkimą.

Susirinkimo pirmininku buvo pakviestas Karolis Dabulevičius ir sekretorium Rimas Vėžys.

Skyriaus p-kas Dirkis susirinkimo dalyvius supažindino su Centro V-bos bendradarščiu Nr. 40 turiniu, apie tai, kaip yra vykdomi Centro valdymo organų rinkimai korespondenciniu būdu. Po to tuojau buvo išrinkta skyriaus komisija balsams skaičiuoti iš Broniaus Ambroziejaus, Juliaus Vepšto ir Kęstučio Dirkio. Balsavimai vyko slaptai ir pagal iš anksto paruoštas ir įteiktas nariams rinkimines korteles. Surinkus iš balsuotojų korteles ir perdavus komisijai, buvo svarstoma savišalpos klausimas ir statuto 48 pragrafo II pastraipos pakeitimas.

Savišalpos klausimu buvo daug kalbėta ir įvairių nuomonių bei siūlymų pareikšta. Prieš panaikinimą tos institucijos nieks nepasisakė. Tik ėjo ginčai dėl įsipareigojimo mokesčio dydžio. Balsuojant nubalsuota palikti seną mokestį metams $3.00, tačiau savišalpos kasos taisykles pertvarkyti ta prasme, kad iš jų būtų galima matyti, kas privalo tą mokestį mokėti, kas atleidžiamas nuo jo, kokia yra tvarka atleidimo ir t.t.

Statuto 48 paragrafo antroji pastraipa yra keistina ir ją priverčia keisti gyvenimas, būtent Centro organų rinkimas kas du metai skyriams sudaro didelių išlaidų siunčiant atstovus į skyrių suvažiavimus. Centro Valdyba siūlė tą paragrafą pakeisti ta prasme, kad Centro organai būtų renkami 4 metams. Šiuo klausimu gerokai buvo pakalbėta ir įvairių nuomonių bei siūlymų iškelta. Pirmininkaujantis K. Dabulevičius, pagavęs momentą, skirtingus pageidavimus pastatė balsavimui. Nubalsuota Centro V-bos pasiūlymas, būtent: 48 paragrafo II pastraipą pakeisti ir centro organus rinkti kas keturi metai.

Pabaigoje susirinkimo buvo žiūrėta paveikslų iš Vokietijoje esančių inžinerijos ir sargybų kuopų gyvenimo. Paveikslų rinkinys labai turiningas ir įdomus, tad buvo kuo pasigrožėti ir pamatyti, ypač tiems ramovėnams, kuriems teko tose kuopose pabuvoti. Paveikslus demonstravo ir paaiškinimus davė kolega Algimantas Jiešmantas, buvęs augštas pareigūnas inžinerijos daliniuose Vokietijoje, prieš porą metų atvykęs į JAV ir apsigyvenęs Čikagoje.

Susirinkimas, nors ir vasaros metas, vienok buvo skaitlingas, gyvas ir darbingas. Susirinkimą sumaniai ir sklandžiai pravedė susirinkimo p-kas K. Dabulevičius.

P. Erdvys

Kaip Čikagos lietuviai studentai “sutiko ir pasveikino” Sovietų atstovą Miką Menšikovą

Čikagos Executive Club vadovybė pasikvietė Sovietų ambasadorių Menšikovą pasakyti kalbą jų susirinkime š. m. gegužės 16 d. Apie tai sužinojęs Lietuvių Studentų S-gos Čikagoje pirmininkas Kęstutis Dirkis tuojau susikvietė visų korporacijų atstovus ir prašė kolegų pikietuoti Menšikovą jo atvykimo metu Čikagos aerodrome.

Susirinkimo metu buvo parinkti atitinkami šūkiai-užrašai plakatams ir padarytas nutarimas aktyviai dalyvauti pikietavime, vadovaujant Kęstučiui Dirkiui. Kadangi universitetuose tuo metu ėjo egzaminai, tai nebuvo vilties suburti visus studentus. Užtat studentas Dirkis užverbavo atskirus Wilsono Jr. Kolegijos, Čikagos, De Paule ir Illinois universiteto Navy Pier skyriaus studentus.

Aktyviausiai pasireiškė Wilsono kolegijos studentai, kaip Vytenis Dirkis, kuris pats vienas suorganizavo grupę iš 15 vyrų ir juos pristatė su plakatais tiesiog į aerodromą. Iš pašalinių pasireiškė labai aktyviai demonstracijoje Valerijonas Šimkus, gener. kontraktorius ir buv. kalinių organizacijos narys. Jis atvyko į demonstracijos vietą su visu savo štabu — darbininkais.

Lėktuvas, kuriame skrido Menšikovas, turėjo nusileisti 10:30 val. Čikagos aerodrome. Tačiau lietuvių jaunimas, demonstrantai, su plakatais jau buvo išsirikiavę 10 val. prie išėjimo. Buvo matyti ištisas miškas plakatų su įvairiausiais užrašais. Keli plakatai buvo rusiškais užrašais, kaip pav.: “Menši-kov, pašol von!” Buvo plakatų ilsu pieštais paveikslais: didelės kartuvės su kabančiu žmogum ir parašu: “Peace Soviet Style”, kaukolė su raudona žvaigžde kaktoje ir parašu:    “Soviet smile”, kruvina

ranka, pasirašanti “sutartį” su užrašu:    “Peace”. Labiausiai kreipė žiūrovų dėmesį 3 plakatai, kuriuos nešė jauna studentė Liuda Černaitė, jn. Vytenis Dirkis ir gen. kontraktorius Valerijonas Šimkus. Plakatai ir organizacija, kaip ir publikos dauguma, buvo lietuviška.

Menšikovas norėjo iš aerodromo prasmukti kitu išėjimu. Vadovo Kęstučio Dirkio įspėti, vikriai ir nepaprastai greitai pikietininkai subėgo prie to išėjimo ir plakatus atsuko prieš išeinantį Menšikovą. Gi Šimkui net pasisekė savo plakatą su užrašu “Menšikov, pašol von” įkišti į Menšikovo kadilaką.

Minia laikėsi ramiai, kultūringai.

Čikagos aerodrome buvo sutelkta labai daug policijos, ištisos eilės detektyvų, korespondentų, fotografų ir t.t. Vietos korespondentai kreipėsi į tos demonstracijos vadą Kęstutį Dirkį ir klausė demonstracijos pagrindinio tikslo. Demonstracijos vadas paaiškino, kad jo draugai norėjo parodyti Menšikovui, jog yra galima protestuoti džentelmeniškai, priešingai tam smurtui, koks buvo komunistų pavartotas, prieš viceprezidentą Ni-xoną, P. Amerikoje. Čikagos policijos pareigūnai demonstrantams netrukdė, tik šypsojosi.

Čikagos angliškoji spauda labai plačiai aprašė tą demonstraciją su įvairiais, bet teigiamais, komentarais įdėdami demonstracijos nuotraukų. Čikagos radio stotis irgi garsino įvykusią demonstraciją ir rodė televizijoje. Tik Čikagos lietuvių spauda, išskiriant Naujienas, pro tą įvykį praėjo pro šalį nepastebėjusi. Tik radio “Margutis” linksmai painformavo klausytojus.

P. Vilkapievis

A. A. ARTILERIJOS MAJORAS LEONARDAS JURKŠAS

Po sunkios ir nepagydomos ligos Dortmundo ligoninėje (Vakarų Vokietijoje) 1958 m. sausio 31 d. mirė art. majoras Leonardas Jurkšas.

Jis buvo gimęs 1897 m. spalių 28 d. Šunskuose, Mariampolės aps., o jaunystės dienas praleido Mariampolėje, kur vėliau apsigyveno jo tėvai.

1919 m., kai buvo atstatyta Lietuvos Nepriklausomybė, stojo Lietuvos kariuomenėn ir 1920 m. buvo paskirtas į Karo Mokyklos III-čią laidą. 1920 m. spalių 17 d., baigęs Karo Mokyklos artilerijos skyrių, buvo pakeltas į leitenanto laipsnį ir paskirtas jaun. karininku į Atskirą artilerijos bateriją A. Panemunėje. Iš tos baterijos suformavus Atskirą artilerijos grupę, liko joje ir toliau tarnauti, eidamas vyr. karininko ir ūkio vedėjo pareigas.

1923—1925 m. baigė Augštųjų Karininkų kursų artilerijos skyriaus1- ą laidą.

1926 m. sukūrė šeimą, vesdamas Mariją Stanionytę.

Didysis karas buvo jam sutrukdęs baigti gimnaziją. Todėl, tarnaudamas kariuomenėje, neleido laiko veltui ir, pasiruošęs, išlaikė egzaminus už visą gimnazijos kursą.

1936 m. buvo pakeltas į majoro laipsnį ir paskirtas į 4-ą artilerijos pulką grupės vadu Tauragėje. Tarnybos labui buvo perkeltas į 2- ą artilerijos pulką ir buvo grupės vadu Seredžiuje.

Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje buvo apdovanotas Vyties Kryžium be kardų ir Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubilėjaus medaliu.

Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. majoras Jurkšas buvo perkeltas iš Seredžiaus į Vilnių ir paskirtas Prieštankinio diviziono vadu. Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, jis su jo vadovaujamu daliniu stovėjo Pabradės poligone. Nesutikdamas kovoti bolševiko-okupanto pusėje, su dalinio vyrais apleido poligoną ir slapstėsi miškuose, vėliau buvo vokiečių internuotas ir uždarytas Pranciškonų vienuolyne Vilniuje. Mūsų Savisaugos dalinių štabo pastangomis iš vokiečių rankų jis buvo išlaisvintas. Gavęs siūlymą stoti į lietuvių Savisaugos dalinius, stojo ir buvo

paskirtas kuopos vadu Lydoje. Persikėlęs iš Lydos į Vilnių, buvo paskirtas bataliono vadu. Jo vadovaujamas batalionas buvo numatytas siųsti į Lvovą sargyboms prie belaisvių stovyklų. Vykstant į paskyrimo vietą, pakelyje buvo gautas naujas paskyrimas ir majoras Jurkšas su batalionu atsidūrė prie Stalino — Ukrainoje. Jo bataliono kuopos ir būriai buvo išmėtyti po plačiąją Ukrainą ir jo vyrai buvo atsidūrę net Taganroge.

Dėl karo veiksmų jo batalionas smarkiai nukentėjo. 1943 m. apie Kalėdas jis su bataliono likučiais atsidūrė vėl Vilniuje. Dėl pašlijusios sveikatos paliko tarnybą Savisaugos daliniuose ir stojo tarnauti “Valgio” treste Vilniuje, kur ėjo Transporto skyriaus viršininko pareigas. Bolševikams artėjant prie Vilniaus, kad nepatektų į jų rankas, 1944 m. liepos 4 d. kartu su žmona apleido Vilnių. Pasitraukimas iš Vilniaus buvo toks skubotas, kad nebespėjo su savim pasiimti ir būtiniausius daiktus. Paliko Vilnių taip kaip stovi ir pėsti patraukė Vakarų link.

Sunku buvo majorui Jurkšui pasitraukti iš tėvynės. Nuvargęs nuo įtemptos kelionės, sėsdavosi ant griovio kranto ir sakydavo, kad toliau nebeeisiąs, iš Lietuvos nenorįs pasitraukti, geriau tėvynėje mirti, o ne kur nors svetur. Tačiau žmonos prašomas trauktis į Vokietiją, bent surasti sūnų, kuris buvo 1944 m. išvežtas iš Lietuvos darbams į “3-j į Reichą”, — sutiko ir prie Eitkūnų perėjo Lietuvos-Vokietijos rubežių.

Prasidėjo sunki pabėgėlio dalia. Nekuriam laikui (apie 8 mėnesius» apsigyveno Lauban-Silezijoje. Dirbo iperitinių rūbų fabrike kaip paprastas darbininkas. Sunkų to fabriko darbą pasisekė pakeisti lengvesniu, gaunant sandėlininko vietą karo ligoninėje. Artėjant frontui, kartu su ta ligonine pasitraukė į Fuldą. Laike oro puolimų tą ligoninę subombardavus, su ligoninės personalo bei ligonių likučiais, pasitraukė į Ebingen prie Šveicarijos sienos. Čia 1945 m. gegužės mė.n susilaukė karo pabaigos, Vokietijos kaiptuliacijos.

Sužinojęs, kad Tuebingene veikia lietuvių komitetas, persikėlė į Tuebingeną. Karo audros, pabėgėlio vargai, o labiausia liūdesys dėl Tėvynės likimo, dar labiau pakirto jo pašlijusią sveikatą ir 1946 m. turėjo atsigulti plaučių ligų sanatorijoje, kurioje gydėsi virš dviejų metų. Pasveikęs, gavo darbą UN-ROJE ir buvo vertėju prie prancūzų karo teismo. 1949 m. iš Tuebineno kartu su šeima persikėlė į Neuenbuerg ir ten dirbo IRO įstaigoje. Likvidavus IRO, persikėlė į Wormsą ir stojo į lietuvių dalinius prie amerikiečių kariuomenės. Dėl ligos tačiau turėjo tuos dalinius apleisti ir kuriam laikui atsigulti ligoninėn. 1955 m. po sunkios operacijos apleido ligoninę ir dirbo VLIKe — Reutlingene. Sveikatai negerėjant, pasitraukė iš tarnybos VLIKe ir apsigyveno pas sūnų Dr. rer. pol. Leonardą Jurkšą Dortmunde, kurį buvo susiradęs Hamburge rudenį 1945 m. Nors gyvenimas pas sūnų buvo jam ramus ir lengvas, bet sveikata neleido ilgai džiaugtis sūnaus šeimos tarpe. Turėjo vėl atsigulti į ligoninę, kur buvo padaryta dar viena sunki operacija. Kalėdas 1957 m. praleido su žmona ir sūnaus šeima. Tai buvo paskutinės jo Kalėdos, švęstos jam brangių asmenų tarpe. Grįžęs po švenčių atgal į ligoninę, 1958 m. sausio 31 d., negailestingos ligos nukamuotas, majoras Jurkšas amžiams užmerkė akis. Ir vėl vienas naujas lietuvio kapas supiltas svetimoje žemėje. Palaidotas 1958 m. vasario 4 d. Dortmund-Kurl katalikų kapinėse. Jo karstą puošė Lietuvos trispalvė vėliava, o kapą — vainikai.

J. Apyrubis

A. A. PLK. ANT. MICHELEVIČIUS

Neperseniai mus pasiekė liūdna žinia, kad prieš dvejus metus, 1956 m. vasario 21 d., Lenkijoje, mirė plk. Antanas Michelevičius. Velionis gimė 1895 m. Skaisgiriuose, Pušaloto val., Panevėžio apskr. Tėvai buvo ūkininkai. 1912 m. baigęs Panevėžio miesto mokyklą, išvyko į Odesą ir stojo į Jūrų Mokyklą, kurią baigė 1915 m. Buvo pakeltas į jūrų leitenanto laipsnį ir paskirtas į Rusijos karo laivyną. Per I-jį Pasaulinį karą tarnavo Juodosios jūros karo laivyne, vėliau buvo perkeltas į Baltijos jūrų laivyną. Pagaliau buvo paskirtas į Jūrų Karo Inžinerijos Mokyklą - Akademiją, Petrapilyje, tačiau mokyklą baigti nepavyko, sukliudė revoliucija.

1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą. Vilniuje stojo savanoriu į organizuojamą Lietuvos kariuomenę. Iš Vilniaus grįžo į tėviškę — Pušalotą, ir čia 1919 metų pradžioje suorganizavo “I-ją Pušaloto Mirties partizanų kuopą”, ši kuopa priklausė Joniškėlio Partizanų batalionui. Jai a.a. Antanas M. sėkmingai vadovavo iki bolševikai nebuvo išvyti iš Lietuvos už Dauguvos upės. Tuomet tas Joniškėlio partizanų batalionas virto 9 pėst. pulku (1919. XII. 10). Pušaloto partizanų kuopa A. Michelevičiui vadovaujant, turėjo daug aršių kautynių su bolševikais įvairiose vietose, daugumoje Pušaloto apylinkėse. Kuopa gynė vakarinį Levenės upės krantą, tarp Panevėžio ir Joniškėlio. Bolševikai buvo užėmę rytinį Levenės upes krantą ir nuolatos darydavo puolimus, kad persikeltų į vakarinį Levenės upės krantą. Kuopa bolševikų puolimus atremdavo ir dažnai pati pereidavo į puolimą.

Taktišku žvilgsniu A. Michelevičiaus laimėtos svarbesnės kautynės yra laikomos: balandžio 8 d. prie Bernatonių kaimo; balandžio 17 d. prie Pušaloto miestelio; gegužės 2 d. prie Kauklių, Maldačionių ir Vaitkūnų kaimų; gegužės 12 d. prie Zubriškių dvaro.

Strateginiu žvilgsniu svarbiausias laikomas žygis į Rokiškį ir Rokiškio miesto užėmimas. Rokiškis buvo bolševikų pozicijų užnugaryje. Užėmus Rokiškį, bolševikai buvo priversti pasitraukti iš Kupiškio pozicijų. Už šį drąsų žygį vyr. karo vadas gen. S. Žukauskas

Plk. Antanas Michelevičius rusų kariuomenėje, jūrininko uniformoje.

jam įteikė Vyčio Kryžiaus juostelę ir asmeniškai padėkojo.

Bevejant bolševikus iš Lietuvos, A. Michelevičius su savo kuopa išlaisvino Pumpėnus, Vabalninką, Pandėlį, Rokiškį ir daugelį kitų vietovių. Dauguvos fronte Antano Michelevičiaus kuopa veikė kitų Lietuvos kariuomenės junginių sudėtyje. Pasibaigus mūšiams su bolševikais, kuopa už pasižymėjimus buvo paleista vienai savaitei atostogų, grįžo į Pušalotą, surinko įvairiose vietose žuvusius ar sušaudytus partizanus ir juos didelėmis iškilmėmis palaidojo Pušaloto šventoriuje. Vėliau, dėkingų pušalotiečių ten buvo pastatytas paminklas, kuriam projektą paruošė ir darbus atliko pušalotietis arch, Švipas.

Kovose su lenkais, A. Michelevičius buvo paskirtas Ašmenos komendantu. Vėliau jis buvo Rokiškio, Biržų ir Utenos komendantu. 1923-25 metais jis dirbo mob. skyriuje 1-os Karo Apygardos Štabe. 1925 m. buvo perkeltas į Kariuomenės Štabą Kaune ir prieš Sovietams okupuojant Lietuvą, buvo Mob. Skyriaus Komplektavimo Dalies viršininkas.

1926-27 metais jis buvo komandiruotas su Klaipėdos uosto kapitonu Stulpinu į Vokietiją priimti ir parplukdyti nupirktą pirmąjį Lietuvos Karo laivą (vėliau pavadintą “Prezidentas Smetona”) į Klaipėdos uostą.

A. Michelevičius labai nuoširdžiai rūpinosi ir nesigailėjo pastangų žadinti, ugdyti ir plėsti jūreivybės idėjas Lietuvoje. Jo pastangomis buvo išrūpinta stipendijų komercijos ir karo laivyno studijoms eiti užsieniuose. Eidamas savo tiesiogines pareigas, jis buvo kartu ir jūrininkystės reikalams karininku prie Vvr. Kariuomenės Štabo. Jis buvo ilgametis Lietuvos Jūrininku Sąjungos Pirmininkas ir artimai bendradarbiavo su Lietuvių Moterų Tautiniam Laivynui Remti Draugija, Jūrų Skautais ir šauliais. 1932-39 m. lektoriavo Augštojoje Vytauto Didžiojo Karo Mokykloje.

Pirmosios sovietų okupacijos metais jis priklausė Lietuvių pogrindžiui ir įėjo į Lietuvos Vyriausybės sudėtį, iki ji buvo vokiečių panaikinta.

1944 m. artėjant sovietams į Lietuvą, pasitraukė su šeima į vakarus. Karo pabaigoje dirbo inžinierium Deoberne prie Berlyno. Po karo apsigyveno Vakarinėje Lenkijos dalyje ir dirbo jūrų žinyboje kaip vyriausias konstruktorius upinio lenkų prekybos laivyno.

Plk. Antanas Michelevičius buvo visą savo amžių labai kolegiškas, kuklus, bendradarbiavo įvairiose organizacijose, plačiai apsiskaitęs. Jo privati biblioteka bene bus buvusi pati turtingiausia karininkų tarpe, kuria mėgo pasinaudoti ne tik kariai, bet net ir kai kurie Kauno Universiteto profesoriai. Jis buvo gilus, pilna žodž^:o prasme patriotas, net sentimentalus Lietuvos mylėtojas, apolitiškas, turėjo gerų draugų įvairių politinių pažiūrų žmonių tarpe.

Už kautynes dėl Lietuvos išlaisvinimo buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, Savanorių Kūrėjų medaliu ir kitais Lietuves bei kitų valstybių ordinais.

Kazys Ališauskas

A. A. KUN. ANTANAS AUSENKA

Š.m. kovo 31 d. ištiktas širdies smūgio Brazilijoje, Sao Paulo mieste, benediktinų vienuolyne mirė prof. kun. Dr. Antanas Ausenka.

Velionis buvo gimęs 1914 m. lapkričio 18 d. Perkalių km., Balninkų valse., Ukmergės apskr. Baigęs pradžios mokyklą, porą metų lankė Ukmergės gimnaziją. 1927 metais, kai iš Lietuvos prasidėjo emigracijos banga, kartu su tėvais atvyko į Braziliją, čia greitai pramoko portugalų kalbos ir įstojo į Rio de Janeiro gimnaziją, vėliau persikėlė į Sao Paulo, kur toliau mokėsi benedektinų vienuolyno kolegijoje. Pajutęs pašaukimą į dvasiškių luomą, 1935 m. padarė vienuolio įžadus. 1941 m. buvo įšventintas kunigu. Po šventimų pasiliko mokytojauti toje pačioje vienuolyno kolegijoje, dėstydamas fiziką ir matematiką. Nesitenkindamas tuo, ką jau mokėjo, jis toliau studijavo Sao Paulo katalikų universitete ir baigė augštuosius fizikos ir matematikos mokslus, įsigydamas doktoratą ir profesoriaus titulą.

Besimokydamas kolegijoje, jis buvo pašauktas atlikti karinę prievolę. Tarnauti armijoje jam nereikėjo, tačiau turėjo baigti tam tikrą karinio paruošimo kursą. Pabaigęs kursą, jis buvo pakeltas į karo kapeliono majoro laipsnį.

Velionis Ausenka buvo uolus kunigas ir karštas lietuvis patriotas, sielojęsis Lietuves reikalais ir dirbęs lietuvybės labui, kiek tiktai jam, kaip kunigui, tatai buvo įmanoma. Apkrautas pareigomis ir nuolatiniu darbu kolegijoje, jis rasdavo laiko važinėti po tolimiausius Brazilijos užkampius, kur su misijomis lankydavo lietuvius. Teikdamas tautiečiams dvasinį patarnavimą, jis niekuomet nepamiršdavo lietuvybės reikalų. Pamaldų metu liepdavo giedoti lietuviškai. Dažnai su savim vežiodavosi lietuviškų plokštelių rinkinį ir susirinkusiems pagrodavo. Yra davęs per įvairias Brazilijos radijo stotis lietuviškos muzikos ir dainų koncertų ir laikęs paskaitų portugalų kalba apie Lietuvą. Brazilų tarpe turėjo pažinčių su augštais asmenimis ir nekartą užtardavo ir padėdavo lietuviams. Buvo aistringas filatelistas. Griežtas antikomunistas. Rašinėjo vietos ir JAV lietuvių spaudoje.

Nors ir nebuvo tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, bet jo gyslose sruveno Giedraičių ir Širvintų didvyrių kraujas. Kariai ir kariški reikalai jam buvo visada arti širdies. Prenumeravosi daug lietuviškų laikraščių ir žurnalų, bet labiausia mėgo “Karį” ir jį atsidėjęs skaitydavo.

Po šio karo patyręs, kad Lietuvos miškuose su okupantais kau-jasi mūsų partizanai, jis labai žavėjosi jų žygiais ir rašė: “Aš nuolat mąstau apie mūsų partizanus ir nuoširdžiai meldžiuosi, kad tik jiems Dievas padėtų”.

Kitame laiške jis rašė: “Aš Lietuvos kariuomenėje netarnavau ir jos uniformos nevilkėjau, bet jei kada ateis laikas, kada visa tauta išeis į išsilaisvinimo žygį, aš atvyksiu į tėvynę ir padėsiu. Gal aš nekariausiu su ginklu rankoje, bet jiems padėsiu kaip karo kapelionas”.

Kai išgirdo, kad tame pačiame Sao Paulo mieste gyvenąs Meldutis Laupinaitis ruošiasi išleisti knygą “Aš kaltinu!”, kurioje puolami ir šmeižiami buvę augšti Lietuvos karininkai, visuomenės ir oplitikos veikėjai, jis išsikvietė Laupinaitį ir mėgino jį atkalbėti, kad jis tokios knygos neleistų, nes tuo tik pakenktų lietuviams ir padėtų komunistams. Deja, Laupinaitis jo nepaklausė ir knygą vistiek išleido.

1957 m. kun. Ausenka šv. Tėvo buvo paskirtas lietuvių misionierium visai Brazilijai (drauge su kun. Ragažinsku). Jo pareigos ir darbai dar padidėjo.

Jo mirtis buvo staigi, nelaukta ir netikėta, nes jis buvo stiprus ir niekada nesirgo. Mirdamas paliko didelę spragą bažnyčioje ir Brazilijos lietuvių tarpe.

Palaidotas to paties vienuolyno kapinių kriptoje. Paprastame lentiniame karste, be vainikų, be vėliavų ir be atsisveikinimo kalbų. Kukliai ir paprastai, kaip vienuoliui dera, kaip kuklus ir paprastas buvo visas jo garbingas gyvenimas. Ant kapinių kriptos sienos tėra tik užrašas: Kas tiki Kristų — gyvens amžinai.

Ant. Bernotas