SMARKUOLIAI
BALYS GRAŽULIS
Senis Cijūnas jautėsi lyg tarp kūjo ir priekalo patekęs. Iš vienos pusės marti ėda, o iš kitos leitenantas bara. Ir abudu teisybę sako.
— Tėvai, — ėmė marti, — ko tyli, kaip liežuvį nusilaužęs. Tu čia šeimininkas, sakyk, kad neisim — ir galas! Tegul jie ką nori daro — neisim! Dievuli mano, koks vargas su tokiais vyrais. O jau toks smarkus, kai nereikia: vis kad duosiu, kad dėsiu...
— Urše, turėk gi protą moteriške, ką aš jiems padarysiu. Žinai, kareivius, daro kas jiems liepta ir nors tu čia žemę rėžyk, kitaip nebus. — O atsisukęs į leitenantą: — Ką aš jai padarysiu, ponas.
Ir jaunutis leitenantas negeriau už senį jautėsi. Kariška išmintis reikalavo šeimininkus iš vienkiemio iškraustyti, o moters užsispyrimas kėlė užuojautą ir pagarbą. Leisi pasilikti — gali nekaltas per kautynes žūti. Išvarysi... Ir kaip išvaryti, jei neina. Juk ir prašė ir grąsino, o vis tiek neina.
— Tėvuk, — mėgino iš naujo, — paskutinį kartą sakau, pasiimk šeimyną ir vesk kur nors toliau nuo namų už kalnelio pasislėpti. Kiekvieną minutę čia gali prasidėti kautynės. Gelbėkitės, kol laiko yra.
Tačiau seniui net prasižioti nespėjus, marti ir vėl įsikišo. Šį kartą leitenantą užpuolė.
— Kas jūs per savi, ponas, jei negeriau už ruski darot. Ar negalit iš kur kitur šaudyt? Ne, tik iš mūsų kiemo, kad tik mus pražudyt. Argi nematot, kad aš našlė su mažu vaiku ir su paliegusiu seniu ant rankų. Ar jau nei širdies neturit...
— Šeimininke, supraskit, mes gi jums tik gero norim. Apsaugoti norim. Išeikit kuriam laikui. Praeis kautynės — ir grįšit. Ir supraskit, kad tik iš jūsų kiemo matosi tiltas ir visas slėnis. Tik čia apsikasę mes galim lenkus sulaikyti. Pasiliksit — ir žūsit.
— Nežūsim, ponas, nepirmas karas, nenaujiena mums kulkos.
Leitenantas bejėgiai numojo ranka.
— Tai nors į rūsį lįskit, neparaduokite po kiemą.
— Ačiū, ponuli, ačiū! — prašvito moteriškė. — Mes, va, bulvių duobėn, kaip visada. Tėvai, kur Romukas? Romuk!
— Šeimininke! — šaukė leitenantas bėgančiai vaiko jieškoti Uršulei. — Šeimininke, o gyvulius ar išvarėt?
Uršulė staiga apsisuko ir šoko ant senio:
— Nestovėk, kaip mietą prarijęs. Bėk greičiau, gyvulius varyk! Dievuli, tu mano, viską reikia pačiai padaryt. — Ir ji tekina pasileido prie tvartų. Paskui ją nukrypavo ir senis Cijūnas.
O Romukas to viso sujudimo net nepastebėjo. Tarp namo ir klojimo, pagal visą patvorį, kareiviai kasė apkasą. Ten, su kareiviais, buvo ir Romukas.
Kol išleido gyvulius iš tvartų, kol senis juos per kalneli nuginė, kareiviai baigė apkasą kasti. Nuo tilto pusės jo ir nematytum — statinių tvora slėpė jį lyg siena. O dar ir išraustos žemės buvo žole apmėtytos. Susėdę ant apkaso krašto kareiviai dabar knisosi po savo duonmaišius ir tyliai šnekučiuodamiesi kramsnojo. Leitenantas gi buvo užsikoręs ant klojimo ir per stogo kreigą sekė laukus už upelio.
Jį ant stogo pamačiusi Uršulė neiškentė:
— Bijok Dievo, ponas, nugi stogą įlauši! Ir taip tas stogas kaip korys.
Tačiau leitenantas net neatsisuko. Kurį laiką į jį pašnairavusi, Uršulė nuskubėjo trobon. Po minutės ji sugrįžo didžiulį ryšulį rūbų vilkdama ir nulingavo prie gilios duobės, iškastos bulvėms žiemai paslėpti. Įvertusi ryšulį į duobę, Uršulė atsisuko į kareivius:
— Ko žiūri, kaip lėlys į kiaušinius, ar nematai, kad nepanešu, — drožė ji arčiausiai sėdinčiam.
Jos žodžiai botagu kirto kareivius. Jie pašoko, lig vieno, ir pirma jos nubėgo į trobą gėrybių nešti. Per valandėlę viską, ką tik rado, sutempė į duobę. O ant galo vienas kareivių, toks kresnas kreivakojis, nutvėrė Uršulę per liemenį, pakėlė ir, jai net aiktelt nespėjus, mete į duobę ant patalų krūvos. Kareiviai prapliupo, o Uršulė duobėje piktai rėkė:
— O tu prakeiktasis, nedovanosiu aš tau, pasiutėli, nedovanosiu!
Gi ją duobėn įmetęs kareivis juokdamasis trynė rankas ir kalbėjo, kad ji girdėtų:
— Vyruti, net rankos prisvilo! Tai karštumas, kaip žarija. O ir graži, kaip serbentą prisirpus...
— Ziminskai, ką ten padarei? — sušuko nuo stogo leitenantas. — Aš tamstą pamokinsiu, kaip reikia su žmonėmis elgtis!
Kareivių juokas iš karto nutrūko, Ziminskas išsitempė. Kieme užstojo tyla.
— Aš klausiu, ką padarei? — pakartojo leitenantas.
Tačiau vietoj Ziminsko atsakė Uršulė:
— Ko tu čia dabar prie jo prikibai. Kągi jis padarė. Ar jau ir pajuokaut negalima?
Leitenantas piktai iš viršaus nužvelgė Uršulę, kareivius ir po to vėl nukreipė žvilgsnį per kreigą.
O Uršulė žaismingai priekaištavo Ziminskui:
— Buvai geras įmesti, o iškelti tai ir nemoki.
— Ką tu kalbi, Uršyt! — šūktelėjo Ziminskas. Pribėgęs prie duobės pasilenkė, nutvėrė Uršulę už pažastų ir smagiu truktelėjimu iškėlė. — Ką pasakysi dabar, Uršyt!
Uršulė neatsakė. Ji tik pasitaisė sijoną, visa nuraudus pašnairavo į Zimińska ir pakėlus galvą lengvu žingsniu nuėjo trobon. Jos kulšių svyravimą nulydėjo Ziminsko akys. Po to jis apsisuko ir nuėjo prie draugų. Ten radęs stoviniuojantį Romuką jis pritūpė prieš jį, abiem rankom suėmė jam už pečių ir paklausė :
— Tai ką, mušim, lenkus, Romuk?
— Kad aš šautuvo neturiu, — nedrąsiai atsakė vaikas.
— Nereik šautuvo, Romuk, akmeniu, akmeniu į galvą. O kiek tau metų, Romuk?
— Devyni, —atsakė Romukas ir skubiai pridėjo:
— aš akmenį per upę permetu.
— O, net per upę! Tai gerai, tai duosim jiems į kailį! — ir jis, papurtęs Rimuką, tyliai uždainavo:
— lenkų mes nebijom,
nebaisi mirtis.
Ar bijom, Romuk?
— Ne, nebijom, aš jiems akmeniu į galvą duosiu.
— Taip ir reikia! Narsus kareivis esi, Romuk.
Tuo metu iš trobos išėjo Uršulė, rieke duonos ir puoduku pieno nešina.
— Romuk, valgyt eik! — pašaukė.
Romukas išsiveržė iš Ziminsko rankų ir nubėgo prie motinos, šaukdamas:
— Mama, ir aš kareivis. Aš lenkus mušiu!
Romukui iš paskos ir Ziminskas nusekė.
— Gal ir man koks lašelis pienelio liko, Uršyt, — sakė plačiai šypsodamasis.
Uršulė neatsakė, tik smailiu žvilgsniu jį iš padilbų nusmeigė.
— Tai gal kokį kiaušinuką vargšui kareivėliui surasi, — neatstojo Ziminskas.
Staiga Uršulė ir vėl iš mergelės šeimininke virto:
— Kai tik kareivis, tai ir duok. Visi tokie patys — pirmiau ruskiai, paskui vokiečiai, o dabar savieji, — drėbė priekaištingai.
— Na, na Uršyt! Mane ruskiui prilyginai, — gėdino ją Ziminskas.
— Kad teisybė. Visi kareiviai toki, visi tik apiplėšt dairosi. O kam norėjot mus išvaryt? Žinau kareivius. Paliktum namus, tai grįžus nei puodkelės nerastum.
Ziminskas paraudo.
— Ką tu kalbi, Uršyt! — Jis norėio iai pasakyti, kad Lietuvos kareivis nevagis ir neplėšikas, juo labiau savo žemėje. Bet jį nutraukė skardus leitenanto balsas.
— Į apkasus! Lenkai atslenka!
Akimirksniu visi kareiviai sušoko į apkasą ir jame priklaupę šautuvų vamzdžius iškišo pro statinių tvorą. Ziminskas įrėmė į petį vienintelį kulkosvaidį. Greta jo pritūpė nuo stogo nusiritęs leitenantas. O Uršulė su Romuku pradingo bulvių duobėje. Per minutę kiemą užvaldė gūdi tyla. Blyški spalio mėnesio saulė sėdo į vakarus.
Dabar jau ir iš apkaso matėsi skaitlingi lenkų būriai. Atsargiai kelio grioviais, kiek akys užmato, nutysę, artėjo jie prie tilto. Lietuviai tylėjo. Tik kai pirmieji lenkai mėgino perbėgti tiltą, leitenantas suriko: “Ugnis”. Kiemo tylą perskrodė aštrus kulkosvaidžio klegenimas. Suklegeno skardžiai ir smagiai, lyg gandras pavasarį. Vienas lenkų parkrito viduryje tilto, kiti apsisuko bėgti atgal. Ir beveik tą pačią akimirka lenkų kulkos užpylė Cijūno kiemą. Lietuviai nutilo. Tik kai lenkai, dengiami savos ugnies, ir vėl mėgino perbėgti tiltą, lietuvių kulkosvaidis prabilo.
Nepavykus pereiti tiltu, lenkai pradėjo sklisti paupiu, abipus tilto. Tačiau ten juos pasitiko kitų lietuvių kariuomenės dalinių ugnis. Silpna lietuvių užtvara lenkų žygį sustabdė. Kautynės užvirė visu paupiu. Atmušti lenkus užtvara negalėjo. Bet ji pasiryžo kiek galint ilgiau juos prie upės užlaikyti, kad pagrindinės lietuvių jėgos suspėtų pasiruošti kautynėms.
Banga po bangos lenkai bandė perbristi upelį ir vis lietuvių ugnis juos atmesdavo. Kautynės užsitęsė. Lenkų rinkosi vis daugiau, jų šūviai tankėjo, bet lietuviai nesitraukė.
Staiga kovos triukšmą nustelbė naujas, gūdus garsas. Lyg švilpaudamas, lyg klykaudamas, skriejo jis padange, artėdamas prie Cijūno kiemo. Ir tada į bulvių daržą, lyg perkūnas giedrią dieną, trenkė. Lenkų artilerija įsikišo į kautynes.
Sviedinys po sviedinio skriejo per upelį ir sproginėjo aplinkui Cijūno sodybą. Visas kiemas siūbavo, pastatai lingavo, dulkių debesys kilo ir leidosi lyg sunki liūtis. O kulkosvaidis vis tebekalė. Po kurio laiko leitenantas staiga pajuto, kairėje pusėje kelio nuo kalvelės tarškęs kulkosvaidis nutilo. Metęs skubų žvilgsni ton pusėn, jis pamatė bėgančius upelio gynėjus. Būrys lenkų jau buvo perbridę upelį ir, prigulę ant kranto taikėsi į bėgančius. Sekančią akimirką Ziminsko kulkosvaidis nukrypo į paupį ir taiklia salve privertė lenkus j ieškoti priedangos. Kulkosvaidžio dengiami, bėgliai suspėjo persiristi per kalnelį ir dingti už gūbrio.
Po valandėlės lenkų šūviai užliejo kiemą iš priekio ir iš šono. Ilgiau laikytis buvo neįmanoma. Tačiau leitenantas vis dar nedavė įsakymo trauktis.
Ir tada šovinys spynoje užsikirto. Kulkosvaidis nutilo.
— Trauktis! Trauktis! — suriko leitenantas.
Viens po kito vyrai lipo iš apkaso ir bėgo pakluone į daržą. Tik Ziminskas įsakymo nenugirdo. Jis tokiu įniršiu daužė kulkosvaidį, kad net nepastebėjo vienas pasilikęs.
Visą kautynių metą Romukas, drebėdamas iš baimės glaudėsi prie motinos. Čia norėtų bėgti lenkų mušti, kaip buvo žadėjęs, čia gi vėl taip baisu. Toks trenksmas! Žemė į duobę byra, ore lyg šmėklos dejuoja... Ir motina tyliai šnabžda maldos žodžius. Baisu ir gėda kartu. Ir vis galo nėra. Gerai dar, kad to kulkosvaidžio garsas be paliovos traška. Kad ir baisus triukšmas, o jo garsą Romukas išskirdavo.
Ūmai tas raminantis garsas nutilo. Romukas klausėsi kvapą užgniaužęs — tyla. Ir tada jo širdis lyg kulkosvaidis suplakė. Taip garsiai, kad girdėt galėjai. Ir taip neramu paliko. Po to žingsniai — dun dun dun pro pat duobės kraštą. Vieni, kiti bėgo pro šalį ir tolo. Pats nežinodamas, ką darąs, Romukas pašoko ir pasistiepęs ant pirštų galų pažvelgė per duobės kraštą. Vos per nosį su batu negavo, taip arti jo prabėgo kareivis. Paskutinis. Visi bėga. Pirmasis jau kitame daržo gale. O Ziminsko nėra. Kur Ziminskas! Tada jis pamatė Ziminsko galvą tebekyšančią iš apkaso. Pamatęs jį Romukas striktelėjo, persisvėrė per duobės kraštą, išlipo ir pasileido prie apkaso.
— Romuk! Romuk, ką darai! — suklykė Uršulė Romukui už kojos griebdama. Nenutvėrusi neteko pusiausvyros ir sugriuvo. Pašoko, kabinosi už duobės krašto — ir vėl plumpt atgal. Lipa ir neišlipa. O čia matosi, kaip lenkai grūdasi tiltu, bėga keliu ir per pievą, kulkos zvimbia.
— Vai, Dievuli! Vai, Dievuli! — dusdama šaukė ir paskutinėmis jėgomis kabinosi iš duobės. Kol išsirito ir visai pristojo, nei kvapo, nei jėgų neliko. Tačiau baimė dėl vaiko neleido ilsėtis. Pakilo ir lėkė prie apkaso.
— Romuk, ar tu dar gyvas? — rėkė Uršulė, krisdama į apkasą. — Romuk, Romuk!
— Nelįsk, Uršyt, netrukdyk! — sugriaudė jai Ziminskas. — Gulk, gulk! — rėkė jis. O Romukui: — Va, taip, laikyk kaspiną pakėlęs ir leisk pro pirštus slysti. Supratai?
— Supratau, — sušvebleno Romukas.
— Gerai! Ugnis! — sukomandavo jis pats sau ir paspaudė gaiduką. Kulkosvaidis uždainavo.
Ir pačiu laiku, nes dabar Ziminsko draugai bėgo atviru lauku ir kas akimirką lenkai galėjo juos nušluoti. Ziminskas sukinėjo kulkosvaidį į visas puses ir vertė lenkus ant žemės.
Suglumusi, persigandusi žiūrėjo į sūnų Uršulė. Norėjo aprėkti ir jį ir kareivį, pulti juos, mušti, bet tik žiūrėjo apstulbusi, suakmenėjusi. O Romukas, lyg senas kareivis, tupėjo šalia kulkosvaidžio ir susikaupęs leido šovinių kaspiną pro pirštus. Iš to nuomirio Uršulę atgaivino senis Cijūnas. Uždusęs, išbalęs įkrito jis į apkasą.
— Ar jūs dar gyvi... — švokštė.
Pamačiusi senį, Uršulė atgijo.
— O tu ko parlėkei? Kur gyvulius palikai? — užpuolė senį.
— Tegu jie prasmenga! Kaip jūs, sakyk? — Vis dar sunkiai žiopčiodamas kirtosi senis. — Kareiviai bėga, lenkai ateina — neišturėjau!
Ir tik tada jis pamatė, ką daro Romukas. Valandėlę jis sekė jį sumišęs, savo akimis tikėt nenorėdamas. Po to pašoko, lyg jaunuolis, kovos įkarščio apimtas.
— A ta ta, vyrukai, a tata! Duokit tiem šlėktom, duokit! — Išsitiesęs visu ūgiu, iškėlė rankas ir grūmojo: — O jūs, smirdalai, eikit čia pyragų valgyti!
— Gulk, tėvuk, gulk! — subaubė Ziminskas.
— Tėvai, ar pasiutai! — griaudama senį į apkasą rėkė Uršulė. — Nugi užmuš!
— Kas užmuš? Ar lenkai? Turkas ne lenkas, o nieko nepadarė, — verždamasis iš Uršulės glėbio, šaukė Cijūnas. — Paleisk, Urše, paleisk, sakau! Kur šautuvas? Šautuvą duok!
Tuo pačiu metu Ziminsko kairioji ranka staiga nukrito nuo kulkosvaidžio. Tartum per ją kas trenkė. Net kulkosvaidis nuo peties nuslydo. Jis tyliai keiktelėjo ir vėl abiem rankom prispaudė kulkosvaidį prie peties.
Ir tik tada Uršulė pamatė, kad per jo pirštus teka ir varva ant smėlio kraujas.
— Jėzus Marija, užmušė... Užmušė! — suriko ji puldama prie Ziminsko. Pašoko taip smarkiai, kad net senį aukštielninką parvertė.
— Nelįsk, Uršyt, nelįsk! — aštriu balsu ją sustabdė Ziminskas, akių nuo priešo nenuleisdamas. Paleido salvę ir atleido kairiąją ranką. Pakėlė likusį nukirsto piršto galą ir įkišo į burną. Pačiulpė, lyg saldainį, ir vėl už kulkosvaidžio. Paleido salvę ir vėl pirštą į burną.
— Dievuli, Dievuli... — unkštė rankas grąžydama Uršulė.
Tik Romuko, rodėsi, tie įvykiai nejaudina. Susikaupęs jis laikė kaspiną rankose ir tik jį tematė. O Ziminskas vis šaudė, kaip pamišęs, iki vėsintuvas pradėjo garuoti, ūžti.
— Vandens, vandens! — sušuko jis.
Uršulė išplėtė akis ir pravira burna gaudė jo žodžius, tačiau jų prasmės suvokti negalėjo.
— Vandens, Uršyt, vandens!
Ji puldinėjo po apkasą, lyg pablūdusi, griebė tą, čiupo kitą ir vis nežinojo, ko jis nori.
— Vandenio, Urše! — piktai suriko senis. — Ar jau nesupranti, vandenio!
Tada Uršė dasigodo ir šoko iš apkaso. Bet tik jai nubėgus ir kulkosvaidis užspringo.
— A, šėtonas! — sukeikė Ziminskas, kulkosvaidį į apkasą traukdamas. Pačiulpė pirštą ir ta pačia kruvina ranka pataršė Romuko plaukus.
— Sudiev, Romuk! Aš dar sugrįšiu. Ir vėl mes lenkus pilsim. Viso gero, tėvuk! — Ir užsikėlęs kulkosvaidį ant peties striktelėjo iš apkaso.
Taip staiga palkti, Romukas su seneliu kurį laiką tupėjo vietoje, lyg apstulbę. Paskui ir jie, vienas po kito, pamažu korėsi ant kranto. Išlipęs Romukas atsisuko. Lenkai jau buvo čia pat už tvoros.
— Seneli! — suklykė jis nesavu balsu, žvilgterėjo į kiemą ir pamatė Ziminską ilgais žingsniais per daržą žergiantį, vis dar nukirsto piršto galą čiulpiantį. Atsisuko į lenkus ir žiūri — vieni bėga keliu į kiemą, kiti per tvorą kariasi, o keletas šautuvus ant tvoros pasidėję jau į Ziminską taiko. — Seneli! — suriko jis vėl.
Staiga Cijūnas sugriaudė, lyg griaustinis:
— O kur jus velnias neša! Ko jums čia reikia!
Senelio balsas prižadino Romuke karį. Jis čiupo po kojų gulintį plytgalį ir sviedė į lenkus. Akmuo šūvio garsu kaukštelėjo į tvoros statinius. Gal smūgio trenksmas lenkus išgąsdino, gal dėl to, kad tvora sujudėjo, jų šūviai nebuvo taiklūs. Ziminskas kaip ėjo, taip tebėjo. O kol lenkai spėjo antrą kartą nusitaikyti, kiti kareiviai, apibėgę tvorą, užbėgo ant kiemo ir užstojo taikinį.
Pirmas į kiemą užbėgo augštas, pražilęs karininkas. Jis vos nesusidūrė su iš trobos lekiančia Uršule. Taip netikėtai ant lenko užsidūrus, išgąstis ištrenkė jai kibirą iš rankų. Vanduo išsiliejo tiesiai ant lenko batų. Abudu, lyg įdiegti, sustojo. Tačiau tik Uršulė paliko stovėti. Lenkas susikeikė ir atsisukęs kažką suriko jį atsekusiems kareiviams. Kareiviai priklaupė ir ėmė į Ziminską taikytis. Tačiau jie apsiriko, kiemas dar nebuvo užimtas. Naujas priešas, seniausiu, išbandytu ginklu puolė juos iš užpakalio. Kaip praalkus vilkė Uršulė šoko ant jų. Kai pamatė, kad jie rengiasi tą smagų Lietuvos kareivėlį nušauti, širdis jai apmirė, visas kūnas pastiro. Ir paskui vėl staiga atgijo, metė ją pirmyn, vedė atakon save užmiršusią.
— Ak, jūs žmogžudžiai, jūs velniai prakeiktieji! Už ką dabar jūs jį šaudot? Ką jis jums padarė? Ar jau ir Dievo nebijot!
Ką ji sakė, lenkai nesuprato, tačiau jos laukinis riksmas būtų visą diviziją sustabdęs. Sumišę jie atsisuko į ją, o vienas kareivių prišoko kirsti jai per galvą, kad nutiltų.
— Stok, neliesk! — suriko karininkas.
Kareiviai sužiuro į jį.
— Nešaudyt, tegu eina, — jau tyliau, bet tvirtai jis įsakė.
Kareiviai nenorėjo tikėti.
— Tegu eina, — pakartojo jis. — Tegu jį cholera griebia. Lai eina su Dievu, — ramiai užbaigė į kalnelį lipantį Ziminską akimis lydėdamas.
Užkopęs ant kalvelės, Ziminskas sustojo, atsisuko ir, ištraukęs pirštą iš burnos, suspaudęs kumštį, lenkams pagrūmojo.
— Prakeiktas litvinas! — suriko kareiviai šautuvus keldami. Bet iki jie spėjo šautuvus įsiremti, Ziminskis dingo už gūbrio.
Kareiviai keikė ir grūmojo, o karininkas kraipė galvą ir apygarsiai juokėsi.
— Puikus kareivis! Labai narsus!
Ir tuo pačiu metu jo susižavėjimą nutraukė naujas triukšmas. Per tvorą perlipę lenkai buvo nutvėrę Cijūną su Romuku. Vienas kareivių tempė besispardantį Romuką, o kitas ėmėsi su seniu. Cijūnas nepasidavė, kirto lenkui ir stūmė jį lyg įnirtęs bulius. Grūmėsi ir šaukė:
— Aš tau parodysiu, kaip lietuvis muša! — Griebė už šautuvo ir suko kartu su lenku. Gal būtų ir išsukęs, jei kitas kareivis, prišokęs iš užpakalio, nebūtų jam buože per galvą trenkęs.
Suspigusi nesavu balsu, Uršulė puolė prie Cijūno. Ir kaip tik laiku, nes lenkas jau taikėsi durtuvu smeigti krintančiam seniui.
— Stok, stok! — suriko karininkas, prie jų bėgdamas. — Kam tą vaiką tampai, paleisk! — piktai barė Romuką tempiantį kareivį.
— Jis akmenį į mane sviedė, ponas kapitone! — Romuko nepaleisdamas atsakė kareivis.
— O!.. Matai koks... — rūsčiai tarė kapitonas. Priėjęs pažiūrėjo į Romuką, pažiūrėjo, lyg pagalvojo, paskui iš lėto paėmė jam už ausies ir stipriai pasuko. Po to plekštelėjo jam plaštakų per kelnaites ir šypsodamasis tarė:
— Bėk sau. — O kareiviui: — patinka man tas vaikas. Geras kareivis užaugs.
Tačiau Romukas nebėgo. Pažvelgė į kapitoną iš paniūrų ir pritūpė šalia motinos prie senelio.
Pamačiusi tempiamą vaiką ir krintantį ant žemės senį, Uršulė taip išsigando, kad nei rėkti, nei verkti negalėjo. Ir tik žvelgė tai į senį, tai į Romuką baimės pilnomis akimis. Tik kai kapitonas Romuką paleido, ji gailiai pravirko.
Kapitonas pasilenkė, pačiupinėjo galvą ir tarė Uršulei:
— Nieko tokio, jis tik apsvaigintas. Atsigaus, nebijokit.
Jam bekalbant, Cijūnas pradėjo judėti ir tyliai dejuoti.
— Na, matai, drąsuoliai taip lengvai nemiršta. Neškit į trobą ir aptvarstykit, — paliepė kareiviams kapitonas. O Uršulei: — Pajieškok vandens, ponia, gerti noriu.
Uršulė pašoko ir nulėkė, kaip strėlė. Jai iš paskos, Romuko lydimi, kareiviai nunešė Cijūną.
Netrukus Uršulė išbėgo ąsočiu pieno nešina.
— Išgerkit, ponas, juk ištroškot, — beveik maldavo gerti Uršulė.
Kiek nugėręs, kapitonas padėkojo Uršulei ir perdavė ąsotį kareiviams.
Uršulė į trobą jau negrįžo. Atsisėdo ant duobės krašto ir, saugodama savo turtą, išsėdėjo, kol lenkai susitvarkė ir nužygiavo pirmyn. Kiemui ištuštėjus, ji atsikėlė ir ėjo per kiemą trobon. Praeidama pro langus išgirdo Romuko balsą:
— Nė vieno neliko, visi išėjo!
Jam atsiliepė silpnas, bet smagus Cijūno balsas:
— Išdūmė, išsigando, kad daugiau negautų.
— Ot, davėm, tai davėm, seneli!
— Turbūt, kokį šimtą nudėjom.
— Mažiausia! Tik nešė ir nešė...
— Atsimins, kaip lietuvius užkabinti.
— Ir dar jiems duosim, seneli!
Čia Uršulė jau neiškentė:
— Jūs žiūrėkit, kad aš jums abiems neduočiau! Smarkuoliai, kareiviai atsirado!
Ir staiga abu smarkuoliai išsigandę nuščiuvo.
Jau temo. Baubdamos grįžo karvės. Jų baubimas maišėsi su tik ką prasidėjusiais netolimos kovos garsais. Lietuvių kariuomenė pradėjo priešpuolį.
