Partizanai: Istorija ir dabartis

Tremties Trimitas

Redaguoja Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.

LIETUVIŲ TAUTOS IDĖJA MAN BUVO LYG TA AMERIKA"

VLADAS PUTVINSKIS-PUTVYS

Lietuviškai, kaip ir kiti dvarininkai, kalbėti nemokėjau. Apie prasidėjusį tautišką lietuvių sambrūzdį negirdėjau. Lietuvių tautos idėja buvo man lyg ta Amerika, kol ji dar nebuvo atrasta. Man pačiam teko tą idėją atrasti, dedant nemaža vargo, nė žinote nežinant, kad ji jau seniai yra atrasta. Prie to privedė ilgas, kartais net tragingas vidaus gyvenimas.

Idėjos sugeba plaukti, plėstis, pasiekti savo tikslą kartais be žodžio, be rašto. Netikiu burtais, bet pats savo akimis esu matęs, kaip idėja žadino žmogų dideliu atstumu, be matomojo ryšio. Tat atsitinka, jei idėja yra tikra, gyva ir plaukia iš tvirtos, veiklios dvasios. Kartais tai vadinama “laiko dvasia”. Dabar tik suprantu, kad tokia idėja mane buvo palietusi dar vaiko metais.

Mano šeimoje yra ilgos eilės protėvių, kovotojų dėl tėvynės ir laisvės, atsiminimai ir tradicija. Jie kovojo lenkmečiais. Jų patriotiškumas buvo lenkiškas, šeimos dvasia anksti uždegė mano širdį, įrašė jausmą mano sieloje, kaip laišką popieriuje, bet lenkiškas to laiško adresas man buvo nepriimtinas. Motinos įkvėptas man demokratiškumas traukte traukė prie liaudies. Širdis juto brukamajame man lenkiškume kažkokį melą. Ji troško švento, kilnaus tikslo, gyvenimo prasmės, bet kartu bodėjosi ir purtėsi lenkiškumo.

Ne vieta čia skųstis, kiek mane prikankino tos vidaus ristynės. Dabar atrodo, kad lengva buvo surasti tikrąjį kelią. Bet tai netiesa! Mano laimę buvo užstojusios keletas savo tautą pamiršusiųjų kartų. Lengva ir paprasta, kaip Kolumbo kiaušinis, atrodo kiekviena tiesa, bet tik tada, kai ji yra jau atspėta.

Dar esant jaunikiu, man teko padėti ligoniui tėvui valdyti porą dvarų. Teko sueiti su visos apylinkės dvarininkų draugija. Iš jų atmosferos mano sielai pūtė nepakenčiamas vėjas.

Nesuprantama, bet graži liaudies kalba žavėjo mane ir traukė į save, lyg kokia paslaptis.

“Ameriką surasti” man padėjo patys dvarininkai. Iš jų išgirdau apie kažkokius “litvomanus”, pusiau maištininkus, pusiau bepročius, kurie svajoja iš “chamiškojo žargono” “padaryti” kultūringąją kalbą. Jie esą nusistatę prieš “polską” tėvynę, leidžia kažkokius raštus Prūsuose ir t.t.

Surasta teisybė ir dvasios laimė. Sudeginom tiltą į praeitį: namie tik lietuvių kalba. Nuo mūs atšoksta visi dvarininkai

Žandarai atiminėjo maldaknyges. Kražiuose kazokai žudė žmones.

Širdis man virė ir galų gale pradėjo atspėti, kur yra mano teisybė ir laimė.

Kelmėje (Raseinių apskr.) buvo daug kontrabandininkų. Jie gabeno iš Prūsų manufaktūrą, arbatžoles, revolverius, maldaknyges. Pavyko surasti kontrabandininką, kuris vargais negalais suprato, ko iš jo reikalavau ir už gerą užmokesnį atnešė man lietuviškųjų laikraščių pundelį. Tai buvo “Apžvalga”.

Mano rankos drebėjo iš džiaugsmo, palietus pirmą kartą užburtą brangenybę, tik, deja: nemokėjau suprasti nė vieno posakio. Pradėjau mokytis “žemaitiškai” ir gabendintis daugiau Tilžės raštų.

1897 metais man pavyko surasti gyvenimo ir idėjų draugę — Emiliją Gruzdytę. Pradėjom kartu energingiau j ieškoti priemonių įkūnyti savo svajonėms ir širdies troškuliui... Bet laikomas ant stalo vienas kitas neskaitomas lietuviškas raštelis tai dar ne tikslo atsiekimas. Reikalinga buvo kažkas didelio.

Čia likimas mums padėjo.

Į artimą kaimynų dvarą atvažiavo vaikų mokyti mano senas gimnazijos draugas, tuomet jau studentas juristas, susipratęs lietuvis Vincas Kalnietis.

Jis painformavo mus apie lietuvių atgijimą ir taip paprastai lengvai išsprendė visą klausimą:

— Jei jūs jaučiatės lietuviais esą, tai kalbėkite lietuviškai, steikite lietuviškus namus, dalyvaukite visais būdais tautos gaivinimo darbe.

Lengva jam buvo taip kalbėti! Bet mums reiškė tai didžiausią perversmą. Mes tai norėjome įvykdyti palengva, pamažu, kada nors ateityje. Bet jausmas ir protas nugalėjo. Laukti negalima buvo. Mums jau buvo gimęs vaikas, ir jis savo lopšyje neturėjo girdėti garsų tos kalbos (t. y., lenkų kalbos. Red.), kuri jį skirtų nuo jo tautos. Jis turėjo būti laimikis, sveikinamas brangiais savosios kalbos garsais. Stojam į “litvomanus”. Tiltą paskui save sudeginom: sugrįžimo nebepaliko.

Sunku aprašyti, kas pasidarė. Atšoko nuo mūsų visi dvarininkai, kaip nuo užkrėstųjų kokia bjauria liga. Pasidarė nepadoru su mumis pasipažinti. Trūko ryšiai su giminėmis, kaimynais, pažįstamais. Likę keli artimiausieji nuolankiai gailėjosi mūsų ir stengėsi sugrąžinti į protą “nelaiminguosius vaikus paklydėlius”. Mūsų pačių tarnautojai juokėsi iš pamišusiųjų “jaunųjų ponų” ir jų laužytos lietuviškos kalbos. Kiti iš jų įtardavo naujas ponų žabangas ir pastangas “įvaryti žmones į maišą”.

Dievo apleistas kampelis. Drąsiai į gyvenimo audras.

Jieškome idėjos draugų.

Gyvenome tuokart Šilo Pavėžupio dvare, Šaukėnų par.

Dar šiandien vargu bau rasis Lietuvoje daugiau Dievo apleistas kampelis už mūsų nelaimingąją Šaukėnų parapiją. Ką bekalbėti anais laikais! Beveik be sodžių. Vieni dvarai. Pora sulenkėjusių bajoriškų “akalicų”. Tik ponai ir suvergėję, sulenkėję jų tamsūs tarnai. Menkos trobelaitės giriose. Tai buvo mūsų busimoji dirva.

Kalnietis išvažiavo. Pasijutom su žmona vieni du, naujojo gyvenimo Robinzonais. Tačiau buvome du jauni, laimingi ir nebijojome kovos ir persekiojimų. Tam buvome pasiruošę.

Ilgainiui, tačiau, ištroškom idėjos draugų, šilumos bei paramos. To reikalavo ir darbas: mūsų lietuviškoji propaganda labai nesisekė. Mūsų siūlomųjų knygų niekas neėmė. Bet kur rasti tų dvasios brolių! Jie buvo kažkur neapsakomai toli.

Mano žmonos sesuo Viktė tuokart Šiaulių gimnazijos mokinė, pranešė, kad esąs Šiauliuose gimnazijos mokinys L., susipratęs lietuvis.

Nudūmėm su žmona į Šiaulius susipažinti su L., bet šį kartą tai nepavyko. Jam tur būt, pasirodė keistas kažkoks nepažįstamas, kuris, nei iš šio, nei iš to prisispyręs nori susipažinti su juo. Gal įtarė mane šnipą esant. Iš tiesų taip galėjo panėšėti.

Netrukus poto, mums vėl nuvažiavus į Šiaulius, atėjo pas mus į viešbutį, nežinau kuriais būdais apie mus sužinojęs, studentas Augustinas Janulaitis. Buvo tai verdanti energija. Niekad nepamiršiu mūsų džiaugsmo! Ilgai kalbėjome su juo viešbučio kambaryje kaip geri pažįstami. Tur būt, nedaug šį kartą jis mus suprato, nes dar labai menkai kalbėjom lietuviškai. Vis dėlto nutarėm palaikyti su juo pažintį. Jau turėjom idėjos draugą. O tai buvo mums svarbiausia.

Jis smarkiai varė literatūros platinimą ir tarp kitų patarimų pakišo mums mintį statyti literatūrą iš Tilžės į Šiaulius.

Atsimenu, kai jis vieną kartą įvedė mane į savo literatūros sandėlį. Kuo neapmiriau, baimės suimtas: pačiame miesto viduryje svirnelio kamaraitė buvo kimšte prikimšta draudžiamųjų spaudinių. Nuo to laiko pasijutom jau draugų rikiuotėje. Pasijutom atradę tikrąją tėvynę ir gavę iš jos pirmąją dovaną.

Šviesiam Povilo Višinskio atminimui

Paskutinai įvedė mus į idėjinę broliją ir apdalijo mus uždaviniais Povilas Višinskis.

Didžiuojamės galį jį pavadinti mūsų netarpišku vadu. Nors jis netarpiškai nenešiojo knygų ant nugaros per sieną, bet, dirbdamas kitus darbus, buvo uolus ir literatūros platinimo organizatorius, daugiausia plačioje Šiaulių apylinkėje.

Daug kartų stengiausi atspėti, kur yra to dvasios galiūno jėgos paslaptis. Jei būtų liepęs kam šokti į ugnį, tur būt, būtų paklausyta. Ir išties: jo įtakoje eita į ugnį, kad ir netiesiogine to žodžio prasme. Jo patarimai, duodami švelniu, ramiu balsu, pasižymėdavo nepaprastu taktu ir buvo kaip įsakymai. Nepaprastai skaisti Povilo siela visai nepažinojo ambicijos. Jis, rodos, nejuto savęs, kaip atskiro asmens, bet buvo tik tautos sielos dalelė ir jos vardu veikė. Jis dirbo dėl idėjos, bet ne ambicijos skatinamas. Tur būt, dėl to žmones taip noriai ir lengvai pripažindavo jo moralę viršenybe. Priežastis, dėl kurios mes šiandien taip mažai apie Višinskį žinome, yra ta, kad jis, daug dirbdamas, nė kiek nesirūpino savo ambicijos patenkinimu. Neturėdamas savimeilės, jis darbavosi tyliai, vengdamas efektų. Didis žadintojas, Višinskis, veikė per kitus, nesirodydamas ir palikdamas kitam nuveiktojo darbo garbę.

Su Gabriele Petkevičaite ir Julija Žymantiene jie buvo nutarę “nepaleisti iš rankų dvarininkų Putvinskių, kurie nori būti lietuviais”.

Ir mes nebėgom iš jų rankų, nes tai buvo mūsų pačių troškimas.

Mokydamas vaikus Kurtuvėnuose pas grovą Plioterį, P. Višinskis buvo įsteigęs pas mus Šilo Pavėžupyje (10 km nuo Kurtuvėnų) lyg savo lietuviškąjį štabą ir agentūrą, čia jo buvo kviečiami slapti suvažiavimai ir šiaip susirinkimai. Čia susieidavo jis su reikalingais žmonėmis ir darbo draugais. Paskirtu laiku iš tolo sueidavo pradedą rašyti “jojo sakalėliai” su savo rankraščiais, klausyti jo ir bendrosios kritikos, gauti nurodymų. Dvaro aparatas, — arkliai ir mes patys, — kiek reikėjo, buvo Povilo žinioje.

Didysis literatūros traktas. Pikti priešai prie vieno stalo.

Kontrabandos tvarkymas. Sandėliai miške.

Atsargumas gėdos nedaro.

Maždaug iki 1900 metų gabenome literatūrą atsitiktinai, vis didindami jos skaičių ir, pagal reikalą, kaskart dažniau. Nuo to laiko, jau įgavę prityrimo, stengėmės sutvarkyti gabenimą sistematiškai ir taisykliškai, kad pašto transportai eitų maždaug kas mėnesį.

Prisimenu tų laikų juokingą mano ambicijos jausmą: aš norėjau “monopolizuoti” Tilžės-Šiaulių ruožą. Vadinasi, pastatyti tvarkingiau gabenimą, negu kiti, ir patenkinti visus, kad kiti būtų nereikalingi. Už “paštą” jokio piniginio atlyginimo nebuvo ir visas išlaidas teko sumokėti patiems.

Idėjinių kontrabandininkų mūsų apylinkėje nebuvo. Teko naudotis profesiniais. Ilgainiui išsispecializavo ir geriausias kontrabandininkas buvo Penikas, mano kaimynas.

Penikas, nors neidėjinis lietuvis, bet vis geriau, negu paprastas “šmugelninkas”. Nepaprastai energingas ir gudrus, jis varė kontrabandą ne tik dėl pinigų, bet ir dėl kažkokio ypatingo įniršimo ir pamėgimo. Kiek man pavyko jį suprasti, jame virė instinktyvus protestas prieš prispaudimą. Tas jausmas buvo patenkinamas darant tai, kas draudžiama.

Nuolat žandarų gaudomas ir dažnai kratomas, jis, kaip žaltys, praslinkdavo jiems tarp pirštų ir nepražudė nė vieno transporto.

Būdavo juoko iš santykių su žandarais. Pavyzdžiui: Kelmės žandaras (buvo toks neaukštas, juodas, įsiutęs juodašimtis) sutinka Peniką karčiamoje ir, pliauškindamas per petį, klausia:

—    Na, Peniks, kada važiuosi į Prūsus?

—    Ai, ponuli, aš ir žinote nežinau, kur tie Prūsai yra, bet jeigu tamstos mylistai ko reikia, tai prašau duoti pinigų, gal aš kaip nors ir surasiu reikalingą tavorą.

—    Oi, Peniks, Peniks, kliūsi tu man kada nors su visais tavorais ir be pinigų, — atsakydavo žandaras.

Pikčiausi priešai išgerdavo čia pat po burnikę ir eidavo kiekvienas įtūžęs varyti savo darbo: vienas šmugeliuoti, kitas gaudyti.

Knygų statymo technika susidarė savaime paprasta :

Šiauliuose tais laikais, šelpiant ir globojant gr. Vladimirui Zubovui lietuvystę, susidarė nemaža lietuvių inteligentų kolonija.

Taigi iš ten, dažniausiai per Višinskį, gaudavom keletą, kelioliką reikalaujamos literatūros sąrašų bei užsakymų.

Surašius visus sąrašus į vieną, siųsdavom jį per Peniką į Tilžę Mortai Zauniūtei.

Gautąją iš Zauniūtės literatūrą Penikas padalydavo į kuprines, t. y., patogius nešti pundžiukus, maždaug po 40 — 50 svarų, ir pavesdavo savo žinomiems agentams pernešti per pačią sieną. Paskui jau, šioje pusėje, paskirtoje vietoje, kur miškelyje, susirinkdavo kuprines į savo vežimėlį ir atveždavo į mūsų, Graužikų dvarą, netoli Kelmės. Iš čia aš pats arba manoji, be vežiko veždavau į Šilo Pavėžupį. Čia reikėjo literatūrą išskirstyti ir sudėti pundeliais pagal užsakymus ir traktus. Tai buvo įdomiausias ir pavojingiausias momentas.

Atsimenu, išrišant tvarkingai virvelėmis, Mortos Zauniūtės ranka surištus pundelius ir jos smulkų tvarkingą sąskaitų raštą. Iš naujų spaudinių kildavo žadinąs kvapas, iš suardytų ryšulių margavo įvairios knygelių vinjetės, stambūs laikraščių vardai, įvairios spalvos atsišaukimai. Čia buvo mažas, dar ir sapne nesapnuotas “lietuviškas seimas”: “Varpai”, “Ūkininkai” viduryje, “Tėvynės Sargai” iš dešinės, “Darbininkų Balsai” iš kairės. Su laikraščiais lyderiais buvo ir jų frakcijų nariai: visokios knygutės, brošiūros, lapeliai. Bet būdavo daug ir nepartinės literatūros. Buvo elementorių, kalendorių, maldaknygių ir t.t. Priešingųjų pakraipų leidiniai gulėjo maiše susiglaudę su jaudinančiu širdį ramumu, taikiai. Ir visa lietuviška, lietuviška !

Beje, buvo truputį ir rusiškojo. Atsimenu, kurį laiką ėjo po kelis egz. Struvės leidžiamas “Osvoboždenije”. Vienu žodžiu, buvo gabenama visa, ko kas norėjo, visa, kas buvo leidžiama Tilžėje, Amerikoje ar kitur.

Siuntinių išdėstymas Pavėžupyje buvo pavojingiausias momentas visoje operacijoje. Kad tuo momentu užkluptų krata — išsisukti nebūtų galima ir būtų galas ir mūsų paštui ir, tur būt, mums patiems.

Bet tas pavojaus momentas buvo trumpas: miklūs manosios pirštukai greit visa sutvarkydavo. Vyniojamieji popiergaliai ir net virvutės tuoj būdavo deginami, o sutvarkytus siuntinius tuoj nešėm į slaptus sandėlius miške, kur jų negalėtų surasti net visi susirinkę žandarai su kareiviais.

Tie sandėliukai buvo įtaisyti žemėje, tankmėse. Cininės skardos dėžės, nepraleidžiančios drėgmės, buvo įdėtos į medines dėžes. Viršus dvigubas. Viršutinis viršus įtaisytas kaip stalčius, su geležiniais krantais, tarp kurių žemė ir velėna tokios spalvos, kad sutvarkius, likdavo daili vieta, be jokių kasinėjimo ženklų. Viršų, kartu su velėna, galima buvo greit išimti ir padėti atgal, keturių geležinių kobiniukų pagalba.

Sandėliuose siuntiniams tekdavo laukti vieną kitą dieną, kol rasdavosi patogi proga išsiųsti į Šiaulius. Tuoj vežti nebuvo galima ir atsargumo dėliai. Reikėjo pauostyti, ar grynas oras. Šnipai, kurių buvo aplinkui, galėjo paleisti karštomis pėdomis persekiotojus. Reikėjo pėdas ataušinti. Vėliau tardymas aiškiai parodė, kad tas atsargumas buvo labai reikalingas.

Knygos gabenamos su sviestu. Mano padėjėjai.

Žandarų pinklės. Papirkta policija.

Santykiuose su žandarais.

Į Šiaulius literatūrą veždavo dažniausiai su sviestu patikimas darbininkas Kazys Račkauskas. Kazys buvo vienas pirmųjų tautiškai susipratusiųjų mūsų dvaro darbininkų.

Įdomesnius ir skubotesnius mažesnius transportus kartais nuveždavau dviračiu aš pats į Šiaulius ir toliau. Atsitikdavo su žmona eiti Šiaulių gatvėmis, staiga ir nepaprastai pariebėjusiais nuo prikimštos po drabužiais literatūros.

Negalima pamiršti Antano Kalniečio, Vinco brolio. Antanas tuokart buvo Graužikų dvarų administratorius ir vienintelis patikimas idėjinis žmogus visame Graužikų dvare. Jis padėdavo, kiek reikėjo, slėpti ir pereiti siuntiniams per Graužikų “stotį”.

Taip pat turi būti paminėta Idalija Višomirskienė, mano pusseserė, smulkioji dvarininkė, gyv. Palendrių dvariuke, Kelmės valsčiuje. Vienu laikotarpiu, kada žandarai ypatingai siautė, į jos dvariuką buvo perkeltas punktas literatūrai laikyti. Naudojomės juo kone vienerius metus.

Šiauliuose pristatyta literatūra išeidavo iš mūsų žinios ir atsakomybės. Ji tenai išsiskirdavo ir keliaudavo traktais, dažnai, kiek girdėjau, su Zubovo bravoro alaus statinėmis.

Mums buvo patariama nevaryti smulkaus literatūros platinimo darbo, kad nevaisingai nepražudytume “pašto”. Sako, vanagas neturi medžioti arti lizdo.

Nė vienas transportas, beveik per dešimt metų nebuvo sugautas. Nė viena knygelė nebuvo pamesta, nežuvo.

A. Janulaitis specialiai mokydavo paslaptį laikyti. Jis mokėjo jungti ją su drąsa. Apskritai buvo daug dėmesio duodama atsargumui. Visa buvo taip suorganizuota, kad žandarai beveik neturėjo galimumo mus sugauti. Tai nereiškia, kad jie nebūtų žinoję. Jie buvo gerai painformuoti. Tardymo metu, kada buvau suimtas jau ne dėl knygų pasirodė, kad jie viską žinojo, net smulkmenas. Buvo surinkta 200 su viršum liudininkų ir šnipų įrodymų. Visą laiką buvome “apstatyti”.

Bet žandarams maža įtarti. Viešpataujant rusų valdžioje administracinei sauvalei, vis dėlto buvo ir teisėtumo, o be to, ir nepasitikėjimo žemesniaisiais savo agentais. Jiems reikalingi buvo įrodymai. Dėl to jie stengėsi visą laiką taip paruošti dalyką, kad sugautų stambius įrodymus, kad suimtų į bučį visą organizaciją. Dėl to jie vengė neparuoštų kratų ir smulkių gaudymų. Medžiojant lokį, žvirblių nešaudoma, kad neišbaidytų lokio. Mes visomis išgalėmis rūpinomės neduoti į jų rankas “faktų”. Žžemesnioji policija buvo apmokama. O nuo šnipų apsauga vyko tuo būdu, kad absoliučiai kiekvienas, kuris nedalyvavo “darbe”, turėjo būti tiek pat vengiamas, kaip ir šnipas, nes niekada negalėjai tikrai atspėti, kuris žmogus tikras, o kuris prisimetėlis.

Teko visa daryti, slepiantis nuo visų, pirmoje eilėje nuo namiškių. Šitaip darant, galima buvo nebijoti, pavyzdžiui, visą laiką laikyti dvi slaptas mokyklas ir t. t.

Šitoje plotmėje ėjo kova visą laiką. Susitinkant su žandarais, buvome iš abiejų pusių labai mandagūs, nors žandarų akys degė vidiniu įniršimu.

Negaliu nepažymėti, kad 1905 metais, kada buvau suimtas, buvo sudarytos dvi didelės politiškos bylos iš dviejų apskričių: Raseinių ir Šiaulių. Žandarmerija ir prokuratūra turėjo smulkiausių įrodymų, bet vis tiek tardymas nesugebėjo nieko įrodyti, tarp kitko, ir dėl “pašto”, nes trūko “faktų” ir, neišlaikę mane pusmetį, turėjo paleisti.

Mūsų “paštas” veikia ir po spaudos atgavimo. Dabarjuo gelbėjosi žmonės.

Provokatorius. Ilsėkitės, gerieji darbai, ramybėje.

Mūsų paštas augo ir dirbo sėkmingai iki 1904 metų, t. y., spaudą atgavus. Tuo laiku su literatūra keliavo šiek tiek brauningų.

Mūsų atkaklumą ir jėgas žadino supratimas, kad čia ne vien tik literatūros transporto reikalas, bet kartu ir kova dėl spaudos. Prieš spaudos atgavimą mes jutome, kad draudimas visai nepasiekia savo tikslo ir daro rusų valdžios ideologijai daugiau nuostolio, negu naudos.

Kiek teko girdėti, kaimynų traktai -— Gargždų ir ypatingai Suvalkų krašto — taip pat puikiausiai plėtėsi.

Atgavus spaudą, mūsų “paštas” pasidarė nebereikalingas. Pasidarė lyg liūdna, lyg gaila mesti taip ilgai varytą darbą.

Atsimenu, tuo laiku ginčijausi su P. Višinskiu. Jis įrodinėjo, kad, spaudą atgavus, bus geriau. Bet man rodėsi, kad cenzūra padarys daugiau žalos, negu spaudos leidimas naudos. Gal aš ir būčiau buvęs teisingas, kad ne revoliucija.

1906 metais, man išėjus iš kalėjimo ir užėjus reakcijai bei persekiojimams mūsų kelias dar truputį patarnavo, vežant į užsienį bėgančius revoliucininkus.

Gabenti žmones į užsienį tekdavo kartais ir anksčiau, nes svarbesniems žmonėms neatsargu buvo keliauti su “amerikonais”. Savo traktu teko patarnauti ir vienam kitam rusui. Du kartu laimingai juo išplaukė Vincas Mickevičius Kapsukas, P. Višinskio “sakalų” mokyklos laikinas, nevykęs mokinys ir t.t. Šeštais metais rudenį teko nuplukdyti visą latvių būrelį, kurie bėgo nuo mirties iš Rygos. Rekomendavo man juos Dovidas Krevinas, be galo inteligentiškas ir simpatiškas latvis, kurį buvau pažinęs Kauno kalėjime.

Galą mūsų “paštui” padarė vienas lietuvis provokatorius. Buvo taip: atvyko iš Žagarės su gera rekomendacija vienas jaunas lietuvis, neva pabėgęs iš kalėjimo. Reikėjo jį nugabenti į užsienį. Paskui pasirodė, kad jis iš tiesų buvęs veikėjas revoliucininkas, bet kalėjime, žandarų suviliotas ir baidytas, apsiėmė būti jų agentu. Žandarai paleido jį iš kalėjimo, vaidindami pabėgimą, ir davę jam uždavinį ištirti mūsų kelią ir surinkti pakankamų įrodymų. Draugai, nežinodami jo parsidavimo, lengvai davė gerą lydimąjį raštą ir atsiuntė pas mus. Mums jo pasielgimas pasirodė įtartinas ir nors “nuplukdėm” jį į Prūsus, bet išsisaugojom, izoliavę jį nuo visko ir neįdavę nieko, kas galėtų būti įrodymu.

Vis dėlto kelias nuo to laiko pasidarė tiek “trefnas”, kad turėjom pranešti draugams apie jo likvidavimą.

Be to, jis jau buvo savo atlikęs ir daugiau nebereikalingas.

Requiescat in pace!

*RED. PASTABA: “TREMTIES TRIMITAS” nuolat gauna prašymų iš brolių ir sesių šaulių patiekti biografinių duomenų apie Vladą Putvinskį-Putvį. Čia spausdiname jo paties atsiminimus, pirmą kartą tilpusius “KNYGNEŠYJE”. Atsiminimai turėtų būti įdomūs ypač šauliškajam jaunimui, kuris apie V. Putvį yra girdėjęs kaip apie LŠS Įkūrėją ir pirmąjį Pirmininką bei Viršininką, bet nedaug težino apie jį kaip knygnešį ir kovotoją už lietuvybę caro Rusijos priespaudos laikais.

ČIKAGOS ŠAULIŲ KLUBO MENO KUOPELEI JAU TRYS METAI

KUOPELĖS UŽUOMAZGA

1954    m. tik ką įsisteigęs ir kiek susiorganizavęs atkurtosios Lietuvos Šaulių S-gos Tremtyje Čikagos Klubas pradėjo ruoštis iškilmingam Šaulių S-gos 35 m. sukakties paminėjimui, kurio data buvo Klubo Valdybos nustatyta gruodžio 12 d. Valdyba labai norėjo, kad meninėje dalyje būtų suvaidintas ir tai dienai pritaikytas veikalėlis. Tuo rūpintis pavedama Valdybos narei šaulei Teodorai Serapinienei, lankiusiai vaidybos studijas. Sesei Serapinienei pavyksta surinkti vaidintojų grupelė, su kuria ji pradeda repetuoti Stasio Lauciaus veikalą “Paslaptingoje zonoje”. Pradžia — labai sunki, tačiau režisorės didelis pasišventimas ir šauliškas idealizmas priveda prie laimėjimo: gruodžio 12 d. Čikagos šaulių Klubo vaidintojai su nemažu pasisekimu pirmą kartą oficialiai pasirodo scenoje. Šią 1954 m. gruodžio 12-ąją dieną, mano manymu, reikia laikyti Čikagos šaulių Klubo Meno Kuopelės pradžia,^*)nes vaidintojų grupė nebeišsiskirsto, bet tęsia toliau pradėtąjį darbą.

^*) Kalbant apie pačias pirmąsias pastangas, pradinė data atkeltina dar anksčiau.

1955    m. Klubo suruoštame Užgavėnių blynų baliuje vaidintojai vėl pasirodo su gražia ir įdomia menine programa bei humoristiniu veikalėliu “Lašinskas ir Kanapinskas”. Tai buvo pirmosios režisorės T. Serapinienės paskutinis pasirodymas.

TOLIMESNĖ VEIKLA

T. Serapinienei dėl laiko stokos pasitraukus iš režisorės pareigų, vaidintojų grupelę perima kitas Klubo Valdybos narys — šaulys Vladas Išganaitis, kuriam pasiseka iš mažos saujelės vaidintojų, pritraukiant vis naujų jėgų iš jaunimo į šaulių eiles, suorganizuoti stiprią Meno Kuopelę, turinčią virš 50 narių, vyrų ir moterų. Po kurio laiko Kuopelėje atsiranda ir tautinių šokių grupė, kuriai pradžioje vadovauja šaulys Ulevičius, vėliau jauna balerina šaulė Šapalaitė ir paskutiniuoju laiku — Jonas Perkūnas.

Šaulys Vladas Išganaitis Meno Kuopelės vadovo pareigose išbūna iki 1956 m. spalio 21 d. Po to šias pareigas perima aktorius Stasys Pilka.

Pirmuoju Kuopelės administratorium paskiriamas Julius Pakalka; jam pasitraukus iš pareigų — Juozas Ulevičius. Kuopelės reikalų vedėju yra Kazys Ulevičius. Po T. Serapinienės, režisorium buvo VI. Išganaitis, po jo — Elena Olšauskienė ir dabar — Stasys Pilka. Be jų, paminėtini dar šie šauliai ir šaulės, Kuopelės pareigūnai:    dekoratorė— dail. Koverienė; sekretorė — Galinda Šilingaitė; suflerė — Deiva Šilingaitė; akordionistas — Stasys Donaitis.

KUOPELĖS ATLIKTU DARBU BALANSAS

Suvaidinti šie veikalai: “Paslaptingoje zonoje”, “Kuprotas oželis”, “Kurčias žentas”, “Bus audra” (du kartus); įscenizuota poema “Kunigaikštis Žvainys”; 1955 ir 1956 m. per Jonines prie laužo du montažai iš vaidilų apeigų. Be to, beveik prie kiekvieno vaidinimo ir pasirodymo šokti tautiniai šokiai, deklamuoti eilėraščiai ir t.t.

Kuopelė yra nupirkusi Čikagos Šaulių Klubui 1 mažojo kalibro šautuvą. Stasys Bagdonas padovanojo naują, gražią Amerikos vėliavą; Albinas Kvečas — Lietuvos vėliavą; Julius Pakalka ir broliai K. ir J. Ulevičiai po 1 mažojo kalibro šautuvą. Kastytis Juškėnas ir kiti dovanojo 3 Liet. Enciklopedijos tomus.

Kuopelė turi kai ką įsigijusi ir savo reikalams, k.a., 2 kompl. rūbų vaidiloms, 3 parikus, 6 poras aulinių batų, policijos, karių ir partizanų uniforminius rūbus, įvairaus grimo ir kt. reikmenų vaidybai.

1956 m. lapkričio 23 d. apie 40 Meno Kuopelės narių, vadovaujami Vlado Išganaičio, lankėsi Racine, Wis., su Stasio Pilkos iš naujo perrežisuotu veikalu “Bus audra”.

Kunigaikštis Žvainys, vaidina Čikagos šaulių Klubo vaidintojų kuopelė

Wiskonsino Šaulių Klubo vėliavos šventinimas

Reikia pripažinti, kad ši kuopelė iki šiol buvo bene stipriausias ramstis Čikagos šaulių Klubui. Tiktai jos pagalba Klubo vadovybei pasisekė paminėti visas reikšmingesnes mūsų tautai bei šaulių Sąjungai dienas ir papildyti vis išsenkančią Klubo kasą, iš kurios išplaukdavo didesnės ar mažesnės sumos šalpai ir kultūriniams reikalams. Be to, Kuopelėje yra susitelkęs nemažas būrys gražiausio ir patriotiškiausio jaunimo, kuris ateityje ir turės pakeisti dėl senatvės, ligos ar nuovargio iš aktyvaus darbo pasitraukusius senuosius šaulius. O jeigu tektų kada nors tokiems jauniesiems šauliams paimti ginklą į rankas dėl Lietuvos laisvės, būkime tikri — jie nežiūrės atsisukę, kekių politinių pažiūrų vadas veda juos Į kovą ir nedarys iš anksto sutarčių, kurios partijos lietuviai turės paimti valstybės vairą išlaisvintoje Lietuvoje.

Taip pat didelė pagarba priklauso ir to jaunimo tėvams, kad leidžia savo vaikams būti šauliais ir dirbti ne vienai kuriai partijai, bet visai lietuvių tautai.

V. Abramikas

RED. PASTABA:    siunčiant šįstraipsnį spaudai, iš LŠST LCV Pirmininko gauta žinia, jog LŠST LCV narys šaulys Vladas Išganaitis, buvęs Meno Kuopelės ilgametis vadovas, nuo šių metų sausio 1 d. paskirtas LŠST LCV Jaunimo Skyriaus Viršininku. Plačiau apie tai painformuosime sekančiame numeryje. Dabar norime tik palinkėti broliui Vladui visokeriopos sėkmės visos Sąjungos šauliškojo jaunimo vadovavime!

WISKONSINO ŠAULIU KLUBO PADANGĖJE

KLUBO SUKAKTIS IR VĖLIAVOS ŠVENTINIMAS

1956 m. spalio 21 d. Racine mieste Wiskonsino šaulių Klubas turėjo savo dvigubą šventę — minėjo vienerių metų sukaktį nuo įsisteigimo dienos ir šventino naują, ką tik įsigytą, savo vėliavą.

Wiskonsino Šaulių Klubas per vienerius savo gyvavimo metus yra nemažai nuveikęs, tuo užsitarnaudamas rimto visuomenės dėmesio. Kad taip yra, parodo ir tai, kad vos vienerius metus veikęs Klubas jau galėjo įsigyti vėliavą, ir ne bet kokią, bet puikiai, pagal buvusios Lietuvos Šaulių Sąjungos pavyzdį, pagamintą.

Vėliavos įsigijimo iniciatoriumi buvo šaulys Kazys Žilėnas, kuris įdėjo daug rūpesčio, kad vėliava būtų pagaminta. Prie jo prisidėjo šaulys Jonas Virbickas ir šaulė Izabelė Tiltonienė. Jie visi trys už vėliavą savais pinigais sumokėjo ir ją Klubui padovanojo. Vėliavos kotą meniškai pagamino ir už tai jokio atlyginimo neėmė šaulys Petras Kleinotas.

Vėliavos šventinimo dieną, 12 val. 15 min. Racine lietuvių šv. Kazimiero Parapijos bažnyčioje buvo atlaikytos šv. Mišios už Lietuvoj žuvusius šaulius. Pamaldose, kuriose dalyvavo pilna bažnyčia žmonių, visų dėmesį atkreipė prie altoriaus trijų porų krikštatėvių apsupta Klubo vėliava.

Tais krikštatėviais buvo: I pora — prof. J. Šimoliūnas su Izabele Tiltoniene, II pora — Kazys Žilėnas su Jule Skirmuntiene, III pora — Jonas Virbickas su S. Bul-kaitiene. Vėliavą pašventino ir iškilmingam momentui pritaikytą labai gražų pamokslą pasakė Racine liet. Šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. dr. V. Andriuška, MIC.

Po pamaldų parapijos salėje, gausiai dalyvaujant visuomenei, organizacijų atstovams ir šauliams, Klubo Valdybos narys V. Kažemėkaitis atlydėjo vėliavą, kurią nešė Ed. Šilingas (pirmais palydovais buvo VI. Vilčinas ir V. Bulkaitis). Iškilmių dalyviai stojo ramiai vėliavai pagerbti, čia vėliava pasirodė visu savo gražumu. Mylimųjų Lietuvos laukų žalumu tviskanti spalva, viduryje Vytis, o visuose kampuose — Gedimino Stulpai. Priekiniame šone vaizdas — šau-liškas skydas, sukryžiuoti šautuvai ir trimitas, tiek daug mums reiškęs ir primenąs mūsų nepriklausomybės kovas. O ryškiom baltom raidėm įrašytas užrašas “NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI” nevienam dalyviui net ašaras išspaudė.

LŠST LCV atstovas šaulys adv. Rapolas Skipitis gražia ir turininga kalba vėliavą perdavė Klubo pirmininkui Jonui Giedrikui, kuris visų šaulių vardu pasižadėjo ją garbingai nešti ligi ji bus parvežta į laisvą Lietuvą.

Visi buvo jaudinančiai susikaupę, kai šaulė S. Petrušaitienė vėliavą dekoravo juodu kaspinu, o Klubo Valdybos narys V. Kažemė-

“Baigiant iškilmingą aktą, laukė skaniais valgiais apkrauti stalai ..

kaitis perskaitė sekančio turinio pasižadėjimą:

“IŠKILMINGAS PASIŽADĖJIMAS. Mes, Wiskonsino Šaulių Klubo nariai, akivaizdoje nukryžiuotos mūsų Tėvynės Lietuvos, nepalaužiamai tikėdami jos prisikėlimu, iškilmingai pasižadame:

niekados mūsų Tėvynės neišsižadėti,

neišsižadėti lietuvių kalbos,

nepamiršti priešų vergijoje kenčiančių brolių

ir nepailstamai dėti visas pastangas atkurti nepriklausomą Lietuvą.

Liūdėdami dėl Tėvynę ištikusios nelaimės, užrišame šiandien ant mūsų vėliavos gedulo kaspiną ir pasižadame nurišti jį tiktai tada, kada Lietuva vėl bus laisva”.

Čia pat buvo pagerbti žuvę už Tėvynę šauliai. Tą momentą didingai nuteikė muz. Reginos Šraderienės paskambinta “Kovoj jūs jau žuvot” ir sol. I. Tamulienės sugiedoti J.A.V. ir Lietuvos Himnai.

Baigiant šį iškilmingą aktą, jau laukė skaniais valgiais apkrauti stalai. Visai šventei ir banketui vadovavo V. Kažemėkaitis, mokėdamas visiems sudaryti gerą nuotaiką. Sveikino krikštatėvių vardu prof. J. Šimoliūnas, ALTo skyriaus pirmininkas Petras Petrušaitis, BALFo skyriaus pirmininkas dr. A. Palaitis, Sandaros 135 Kuopos vardu — M. Kasparaitis, Šv. Kazimiero Parapijos choro vardu — Jonas Sinsinas, TMD 121 Kuopos vardu M. Tamulėnas. Sveikinimų metu kalbėjo LšST LCV atstovas adv. R. Skipitis. Dar dalyvavo šv. Kazimiero Draugijos atstovė Daukšienė ir ALRKS atstovė Agota Zizminskaitė. Sveikintojai iškėlė gana reikšmingų ir svarbių minčių, žymesnės jų buvo — kad Šaulių Sąjunga keltų mūsų tarpe vienybę, kuri mums dabar yra taip reikalinga. Mūsų kariuomenė atliko begalo svarbius uždavinius nepr. Lietuvoje ir atliks taip pat ir ateityje. Šaulių Sąjunga dabar turi būti tuo branduoliu (glaudžiai bendradarbiaudama su Savanoriais Kūrėjais, Ramovėnais ir kitais savo ginklo broliais, dirbančiais Tėvynės išlaisvinimui. TREMTIES TRIMITAS), kuris atgaivintų mūsų kariuomenę vėl tokią, kokia ji buvo, nes be jos ir ateityje nebus laisvos Lietuvos.

Buvo ir meninė dalis. Labai gerai padeklamavo šventei pritaikytų eilėraščių:    AušrelėSkirmuntaitė“šauliams”, Regina Palaitytė “Tėviškėlėj”:    Rimutė Kažemėkaitytė padeklamavo eilėraštuką ir padainavo dainelę. Nuotaikingą, savo sukurtą, eilėraštį padeklamavo R. Skipitis.

R. Šraderienės vadovaujamas moterų kvartetas labai vykusiai padainavo Naujalio “Tėvynės meilė nemari” ir Stankūno “Grėbėjų vakarienė” bei “Lietuva šalis gražioji”.

Pabaigoje Klubo pirmininkas Jonas Giedrikas, kuris Klubui per visą laiką sėkmingai vadovauja, pasidžiaugė gražiu Wiskonsino šaulių darbu ir gražiu šventės pasisekimu, širdingai padėkodamas visiems prisidėjusiems.

Svečiai ir šauliai, kurių buvo prisirinkusi pilna parapijos salė, skirstėsi pakelta nuotaika ir padrąsinti ateities veiklai bei vieningam darbui už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą.

KARIUOMENĖS ŠVENTĖS MINĖJIMAS

1956 m. lapkričio 23 d. Wiskonsino Šaulių Klubas Racine gražiai paminėjo Lietuvos kariuomenę.

Minėjimas pradėtas Šv. Mišiomis, kurias atnašavo kun. dr. V. Andriuška, MIC.

Iškilmingas posėdis įvyko vakare 6 val. 30 min. Posėdį pradėjo Klubo pirmininkas J. Giedrikas, tolimesnį vadovavimą perduodamas Klubo Valdybos nariui V. Kažemėkaičiui. Į Garbės prezidiumą buvo pakviesti: Lietuvos partizanų atstovas (jam negalint dalyvauti, jo vietoje padėtas kariškas šalmas), generolas Rėklaitis, LŠST LCV atstovas šaulys Vladas Išganaitis, šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. dr. V. Andriuška, MIC., Savanorių Kūrėjų atstovas maj. J. Grigaliūnas, prof. J. Šimoliūnas ir dr. A. Palaitis.

Vadovaujant V. Kažemėkaičiui, įneštos J.A.V., Lietuvos, Šaulių S-gos ir Vengrijos vėliavos. Sol. I. Tamulėnienės sugiedotas Amerikos Himnas.

Turiningą sveikinimo žodi tarė LšST LCV atstovas VI. Išganaitis.

Pagrindiniu kalbėtoju buvo gen. Rėklaitis iš Čikagos. Jis išsamioje ir nuoseklioje paskaitoje plačiai apibūdino Lietuvos kariuomenės reikšmę atstatant nepriklausomą Lietuvą, per visą nepriklausomo gyvenimo laikotarpį ir ateityje — Lietuvos išlaisvinime. Generolo kalbos metu atsistojimu pagerbti žuvę už Lietuvos laisvę kariai.

Dr. A. Palaitis kalbėjo vengrų ir kitų pavergtųjų tautų klausimu. Šiais klausimais minėjimo dalyvių gausiu pritarimu priimtos rezoliucijos, kurias perskaitė ALTo skyriaus pirmininkas P. Petrušaitis.

Buvo didingas ir jaudinantis momentas, kai čia pat atsistojimu tapo pagerbti vengrų tautos didvyriai, o muzikė R. Šraderienė paskambino gedulo maršą ir šaulė S. Petrušaitienė padėjo gėlių puokštę prie Vengrijos tautinės vėliavos.

Iškilmingas posėdis baigtas Vengrijos ir Lietuvos Himnais.

Meninėj programos dalyj, Čikagos šaulių Klubo Meno Būrelis suvaidino trijų veiksmų scenos veikalą “Bus audra”. Veikalo turinys paimtas iš pavergtosios Lietuvos gyvenimo, kruvinojo birželio ir mūsų partizanų kovų. Kai kuriuos vaizdus vaidintojams pasisekė gana vykusiai scenoje atkurti ir juos gyvai pastatyti žiūrovams prieš akis. Daugelio žiūrovų akyse bestebint spindėjo ašaros.

Po vaidinimo buvo šokiai, bufetas ir virtuvė su skaniais lietuviškais valgiais, kuriuos pagamino darbšti ir nenuilstama šaulė Izabelė Tiltonienė.    A. P.

KARIUOMENĖS ŠVENTĖS MINĖJIMAS LOS ANGELES

Minėjimą atidarė L.V.S. Ramovė skyriaus p-kas m j r. Liaudanskis. Įnešus vėliavas, muzikas J. Bertulis skaitė paskaitą, kurios šūkis buvo: “Jėga eina — kelią jėgai!”

Meninę dalį pradėjo fortepionu solo 12 m. berniukas Algis Lašas, paskambinęs Burgmueller’io Etudą Nr . 18 ir F. Liszt’o Liebestraum Nr. 3.

Solistė M. Jurkanskienė padainavo Kačanausko Gedumas ir Gaile-vičiaus Lopšinę.

Toliau sekė Mickutės-Mitkienės eilėraščiai, deklamuoti Violetos Mitkutės.

Aktorius J. Kaributas padainavoS. Šimkaus Oi kas? ir Oi greičiau, greičiau ir J. Bertulio Pirmieji. Solistė M. Jurkanskienė dar padainavo Kačanausko Vai gražu ir Ka-vecko Na, tai kas? Solistams akompanavo muz. J. Bertulis.

Solistams baigus, aktorius J. Kaributas padeklamavo karinės nuotaikos eilėraščių.

Minėjimą užbaigė žodžiu J. Liaudanskis, buvo sugiedotas Lietuvos himnas ir išneštos vėliavos.

Minėjimo metu buvo daroma vieša rinkliava Lietuvos Laisvės Kovų invalidams sušelpti.    B.

MINĖJIMAS WORCESTERYJE, MASS.

LVS “Ramovė” Worcesterio skyrius, prisimindamas ir tęsdamas garbingą mūsų karinės šventės tradiciją, surengė jos minėjimą gruodžio 1 d. Maironio parko salėje.

Atidarymo žodyje v-bos p-kas V. židžiūnas paprašė susikaupimo minute pagerbti visus žuvusius Lietuvos laisvės kovose karius lietuvius ir dabar kovojančius dėl savo tėvynės laisvės, vengrus.

Po jo žodžio Hartfordo lietuvių skaučių tunto oktetas, vedamas muziko Petkaičio, sugiedojo Lietuvos ir Amerikos himnus. Hartfordo ramovėnų atstovas Vaclovas Nenortas savo kalboje atvaizdavo Lietuvos Kariuomenės kūrimąsi, jos kovas dėl tautos laisvės ir kariuomenės atliktą vaidmenį tautos kariniame auklėjime.

Meninėje programoje Hartfordo skaučių oktetas, vedamas muz. Petkaičio, jautriai išpildė šias mūsų liaudies dainas: Ar aš ne vyšnelė?, Išauš Pavasarėlis, Spragilų daina, Apynėlis, Neliūdėk broli, ir kitas.

Kad ir negausi publika dainininkėms sukėlė audringas ovacijas, o seniesiems sesių jausmingos-patriotinės dainos išspaudė ir ašarėlę.

Po programos Hartfordo svečiai Worcesterio ponių buvo lietuviškai pavaišinti. Vaišėse dalyvavo ir mūsų kariuomenės veteranai: buvęs II divizijos vadas gen. E. Adamkavičius, iš Rhode Island atvykęs Dr. plk. Matulionis, Worcesterio ramovėnai ir svečiai iš kitų kolonijų. Vaišės praėjo skaidrioje, susikaupimo ir atsiminimų pasidalinimo nuotaikoje, grojant plokš-

NIAGARA PUSIASALIS, CANADA

1956 m. gruodžio 1 d. L.V.S. “Ramovės” Niagaros pusiasalio skyrius turėjo Kariuomenės šventės sukakties minėjimą ir pirmojo įsikūrusio Kanadoje L.V.S. “Ramovės” Niagaros pusiasalio skyriaus vėliavos pašventinimą.

Gražus salės papuošimas, tautinėmis vėliavomis, Vyties, Vytauto, Kęstučio ir kitais paveikslais sudarė minėjimo dalyvių tarpe pakilusią nuotaiką, toks vaizdas priverčia ir išsiblaškusį žmogų susikaupti, pagalvoti apie žiauriai kenčiančią mūsų Tėvynę ir joje likusius savuosius ar už Tėvynės ribų išvežtuosius. Nors retkarčiais ir tik trumpai pamatyti ir pajusti tą skirtumą, kaip gera yra gyventi lietuviškoje aplinkumoje, tarytum savuose namuose.

Skyriaus p-kas po minėjimo atidarymo, padėkojo tiems, kurie prisidėjo prie skyriaus vėliavos įsigijimo, būtent: Niagaros pusiasalio, Hamiltono, Toronto lietuviams, tabako augintojams Simeo, Tillsonburg, Ont., apylinkėje gyvenantiems. Vėliau, visiems atsistojus, pasirodė vėliava, kuri savo didinga išvaizda, minėjimo dalyvius dar daugiau sukaupė, tarytum uniformuotų iš mišrios publikos karių būrys pasidarė, kurie stebėjo ir džiaugėsi kartu su ramovėnais savo tautiniu ir valstybiniu simboliu, atsiradusiu svetingos kanadiškos padangės plotuose.

Garbės prezidiumą sudarė vėliavos krikšto tėvai — V. Alonderienė ir J. Radvila, St. Catharines apylinkės bendruomenės atstovas V. Povilčius, SLA 278 kuopos p-kas Z. Piliponis, Niagaros pusiasalio lietuvių dvasios vadovas tėv. Juvenalis Liauba, O.F.M., ir pik. J. Giedraitis.

Tėv. Liauba prieš vėliavos pašventinimą pasakė malonų žodį, kiekvienam iš mūsų tremties kelyje naudingą dvasios sustiprinimui. Po vėliavos pašventinimo, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kovotojų intencija sugiedota Marija, Marija ir perskaitytas vėliavos pašventinimo aktas.

Plk. J. Giedraičiui už tėviškai-karišką paskaitą, minėjimo dalyviai dėkingumą išreiškė ilgu plojimu.

Poniai V. Alonderienei išreikšta padėka už vėliavos siuvinėjimo atliktą didelį darbą. Ramovėnai taip pat yra dėkingi p. St. Šetkui už vėliavos antgalio išraižymą ir p. J. Satkevičiui už vėliavos koto padarymą.

Po organizacijų atstovų sveikinimų ir linkėjimų, minėjimas buvo baigtas Tautos Himnu.

Ramovėnas

Kun. J. Liauba šventina niagariečių vėliavą, aplink kurią stovi krikšto tėvai: V. Alonderienė ir J. Radvila, asistentai K. Jasevičius ir J. Skeivelas, ir globėjas sav.-kūr. P. Naiduškevičius.

Nauja Niagaros ramovėnųvėliava

Lietuvių Veteranų S-gos "Ramovė”

Niagaros Pusiasalio Skyriaus Vėliavos Pašventinimo 

AKTAS

Vėliavos pašventinimas įvyko 1956 m. gruodžio 1 d. St. Catharines mieste, Ontario provincijoje. Vėliava buvo pakrikštyta vardu Povilo Lukšio, kuris pirmas, kaip eilinis žuvo už Lietuvos laisvę Lietuvos Nepriklausomybės kovose.

Krikšto tėvais buvo Vanda Alonderienė ir Jonas Radvila, šventinimo apeigas atliko tėvas Juvenalis Liauba, O.F.M., kaip Niagaros pusiasalio dvasinis lietuvių vadovas, dalyvaujant visiems vietos “Ramovės” nariams bei lietuvių visuomenei. šventinimas įvyko Lietuvos Kariuomenės 38 metų įsikūrimo paminėjimo metu.

Vėliavos garbės globėju yra Pranas Naiduškevičius, Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoris — kūrėjas.

Niagaros Pusiasalio “Ramovės” Skyriaus nariai pasižada vėliavą saugoti, gerbti ir vadovautis vėliavos idėja kovoje už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Lietuvos Nepriklausomybę atgavus, vėliava pereina Nepriklausomos Lietuvos Kariuomenės žinion.

Pasirašė:

Krikšto tėvai, organizacijų atstovai ir skyriaus valdyba

1956 m. gruodžio 1 d.

St. Catharines, Ont., Canada