ŠIS TAS APIE “PREZIDENTO SMETONOS” LAIVĄ
TEODORAS PAPARTIS
Jeigu būtų kam nors naudinga arba patarnautų mūsų karo laivyno kūrimosi istorijai, tai mielai sutinku pasidalinti mintimis, kurios dar yra užsilikusios atmintyje. Daug mūsų laivyno kūrimosi istorijos žinių jau nuėjo užuomaršin. Mano šios žinios, žinoma, bus nevisai pilnos, nes užrašai ir dienoraštis žuvo II Pasaulinio karo metu. Labai būtų malonu, kad, perskaitęs šį mane rašinėlį, atsirastų asmuo, kuris mano šias žinias papildytų arba patikslintų, jeigu berašydamas būsiu kur nors suklydęs.
Atvadavus Klaipėdos kraštą ir prijungus jį prie Lietuvos, mūsų kraštas pasidarė jūrų valstybė, todėl buvo svarbu turėti savo tautinį, nors ir nedidelį, prekybos ir jūrų sienos apsaugos laivyną. Labai dažnai tuometinėje mūsų spaudoje šis klausimas karts nuo karto buvo keliamas ir gvildenamas. Bet Lietuvos vyriausybė, besvarstydama augščiau minimą klausimą, matyt, susidurdavo su kai kuriais sunkumais ir patį klausimą nudelsdavo spręsti ateičiai. Tačiau Lietuvos teritorijos jūrų siena reikalavo turėti stipresnę apsaugą, todėl ir kilo gyvas reikalas įsigyti nors ir nedidelį jūrų sienos apsaugos laivyną. Neturint atitinkamos jūros sienos apsaugos laivyno, kitokiomis priemonėmis nebuvo galima užkirsti kelio iš jūros gabenamai kontrabandai. Iš atviros jūros į mūsų krašto gilumą patekdavo kontrabandinių prekių, ypač alkoholinių gėrimų. Su šia negerove kovoti Klaipėdos Krašto Pasienio Policijos turimi laiveliai buvo per silpni ir pasenę. Buvo skubus reikalas pirmoje vietoje aprūpinti Klaipėdos Krašto Pasienio Policijos jūros sienos apsaugą nors vienu pajėgesniu karo laivu, kuris galėtų sėkmingai bet kuriuo laiku išplaukti į jūrą ir užkirsti kelią gabenamai į mūsų kraštą kontrabandai.
Po ilgų ginčų spaudoje ir po įvairių svarstymų, Lietuvos Vyriausybė galutinai įsitikino, kad karo laivas būtinai reikalingas. Ir štai 1927 m. pradžioje mūsų spauda paskelbė, kad Lietuvos Vyriausybė jau nutarė įsigyti pradžioje bent vieną karo laivą jūros sienos apsaugai. Kiek prisimenu, viename straipsnių buvo pažymėta, kad tuo reikalu mūsų vyriausybė yra užklausiusi visą eilę kitų valstybių, turinčių parduoti karo laivų, prašydama prisiųsti pasiūlymų su kainomis ir fotokopijomis.
Iš daugelio valstybių buvo gauta pasiūlymų su laivų fotokopijomis bei kainomis. Kiek vėliau mūsų vyriausybė paskyrė tuo reikalu specialią komisiją, kuri buvo išvykusi į užsienį apžiūrėti pasiūlytų karo laivų. Netrukus pasigirdo spaudoje, kad Lietuvos vyriausybė jau nupirkusi vieną karo laivą, kuris netrukus bus atgabentas į Klaipėdos uostą. Tad buvę mažų pasenusių laivelių jūreiviai nekantriai laukė tos dienos, kada Klaipėdos uoste pasirodys pirmasis Lietuvos karo laivas. Ir štai 1927 m. birželio mėn. (dienos neatsimenu), pasipuošęs mūsų trispalve ir kitomis tarptautinėmis signalinėmis vėliavomis, įplaukė į Klaipėdos uostą pirmasis mūsų karo laivas. Sustojo Dangės upėje ir prisirišo prie krantinės.
Pirmasis Lietuves karo laivas buvo pakrikštytas vardu “Prezidentas Smetona”. Kur šis laivas buvo pakrikštytas, kas buvo jo krikšto tėvai ir kada jis buvo pakrikštytas žinių neturiu. Mano manymu, greičiausiai jis gavo vardą be krikšto, nes įplaukdamas į Klaipėdos uostą jau šį vardą turėjo. Krikšto ceremonijų-apeigų Klaipėdos uoste nebuvo.
Karo laivas “Frezidentas Smetona” pirmąjį įspūdį padarė liūdną ir net apverktiną ne tik jūreiviams, bet ir civiliams gyventojams. Laivas buvo pirktas iš Vokietijos. Vokiečiai šį laivą buvo pastatę į laivų kapinyną kaip jiems nebetinkamą tolimesnei jūros tarnybai. Visas apginklavimas buvo pašalintas, bet kad laivo paviršiaus geležis nerūdytų, buvo apipiltas juoda smala. Laivo paviršius buvo juodai blizgantis, lyg iš smalos ištrauktas. Niekas tokio laivo nelaukė ir niekas nenorėjo tikėti, kad tai yra mūsų naujai nupirktas karo laivas. Kas tik pamatė mūsų pirmąjį karo laivą, tas nusiminė ir su širdies skausmu atsidusęs pasakė: “Argi mūsų valstybė tik tokį karo laivą tegalėjo nupirkti?” Buvo ir daugiau šiurkštesnių žodžių pasakyta mūsų karo laivo adresu. Norint pagražinti laivo išvaizdą ir apsaugoti jį nuo tolimesnio rūdijimo, buvo skubus reikalas nuo viso laivo korpuso iš vidaus ir iš lauko pusės nugramdyti smalą ir perdažyti jūrų karo laivams pritaikinta spalva — šviesiai pilka. Trumpai sakant, reikėjo laivui duoti kapitalinį dažymo remontą. Netrukus buvo paskelbtos varžytynės laivo dažymo remontui atlikti. Varžytynes laimėjo Klaipėdos miesto firma Rock, kuri ir atliko visą laivo dažymo darbą.
Pirmas kapitonas arba laivo “Prezidentas Smetona” vadas buvo paskirtas jūrų karininkas A. D., bet jis neilgai laivui vadovavo. Iš po kapitalinio remonto laivas darė pirmąją kelionę į jūrą ir turėjo nesėkmingą žygį su kontrabandiniu laiveliu “Hasen Bur”. Už tai kapitonas A. D. buvo pašalintas ir jo vieton paskirtas jūrų kapitonas Antanas Kaškelis, kuris ilgą laiką vadovavo laivui. Kas jį pakeitė — nežinau. Pirmasis laivo inžinierius buvo mjr. M., kuris kartu su laivu įplaukė į uostą pirmą kartą, šis inžinierius buvo visai neilgai. Jį pakeitė inž. Darg. Pirmasis laivo locmanas — laivūnas buvo jūrų karininkas T. Pirmasis laivo mechanikas buvo Cvironka. Pirmieji du mašinistai buvo Pulkaitis ir Kelpša. Du vyr. kūrikai buvo Šimkus ir Skėrys. Pirmasis radijo telegrafistas buvo L. K., bolševikų išvežtas į Sibirą. Pirmasis laivo virėjas buvo Aksamitas. Pirmasis artilerijos karininkas buvo N. Iš viso laivo įgulą sudarė, kiek prisimenu, apie 40 žmonių.
Karo laivas “Prezidentas Smetona” buvo minogaudžių tipo. Jo neto svoris buvo 505 tonos. Buvo kūrenamas anglimis. Turėjo dvi kūryklas, kiekvienoje po du pečiu. Turėjo dvi garo varomas mašinas, kiekviena po 1000 A.J. Anglių paimdavo 120 tonų iš karto. Prėsko vandens gerti paimdavo 50 tonų. Prėsku vandeniu buvo maitinamos ir abi kūryklos. Aukščiausias greitis 18 jūrų mylių per valandą. Laivo užpakalinėje dalyje buvo karininkams gyventi patalpos — kajutės, o priešakinėje dalyje kitai įgulai gyventi patalpos. Laivo viduryje buvo įrengtos kūryklos ir mašinos skyriai. Be minėtų patalpų, dar buvo: maisto sandėlis, municijos sandėlis, įvairių mašinų įrankių sandėlis, drabužių sandėlis, prėsko vandens tankai, anglių bunkeriai ir dar įvairių kitokių smulkesnių sandėlių, sakysime, dažų, virvių sandėliukai. Tarp kūryklų ir mašinų skyrių per vidurį buvo įrengta virtuvės patalpa. Viršuje kapitono tiltelio buvo įrengtas kompasas pelingatorius ir ten pat šalia jo buvo pastatytas didžiulis prožektorius. Laivas turėjo du irklinius laivelius apmokyti komandą irkluoti arba stovint ant srovės susisiekti su krantu. Karininkų kajučių viršuje buvo tiltelis, kur buvo pastatyta 35 mm zenitinė patrankėlė. Laivas turėjo vieną garinį vairą ir du rankinius vairus. Vienas jų buvo vadinamas rankinis rumpelinis vairas. Iš laivo priešakio, įgulos patalpų viršuje, buvo lizdas patrankai pastatyti, bet pačios patrankos nebuvo. Įgulos patalpų viršuje, arčiau smailagalio, buvo įrengta inkarų traukiamoji garų mašinėlė. Laivas turėjo du inkaru. Kiek prisimenu, berods, vieno inkaro grandinės buvo 90 metrų ilgio, o kito 120 m ilgio.
Pats laivo dažymas užtruko apie 4 mėnesius. Pirmiausia nuo viso laivo reikėjo iš vidaus ir iš lauko pusės švariai nugramdyti juodą smalą. Vėliau nuvalytas vietas gerai su žibalu nuplauti ir tik tada pradėti dažyti. Pirmą kartą reikėjo dažyti su raudonais, taip vadinamais švininiu suriku dažais. Kada šie dažai gerai išdžiūdavo, tai ant jų viršaus reikėjo du kartu dažyti šviesiai pilka karo laivams pritaikyta spalva. Žinoma, toks darbas pareikalavo nemaža laiko ir nemaža pinigų. Prie laivo remonto (nors tai kiek ir vėliau buvo atlikta) reikia priskaityti ir laivo denio užpakalinėje dalyje naujo saliono pastatymą ir jame įrengtą Valstybės Prezidentui miegoti kambarį. Bet mūsų Valstybės Prezidentas šiuo malonumu (mano tarnybos laive metu) nė kartą nepasinaudojo. Nors laivo pirkimo kaina, palyginti, buvo ir nebrangi (kažkas apie 200,000 litų), bet už tai įvairūs pataisymai, remontai, saliono įrengimai nepigiai atsiėjo.
Laivo remontas buvo varomas visu smarkumu. Buvo dirbama net ir naktimis. Pats remontas buvo atliktas sąžiningai ir gerai. Po atlikto kapitalinio remonto laivas buvo įstatytas į jūros sienos apsaugos tarnybą. Pabuvus kiek praktiškai jūros sienos apsaugos tarnyboje, paaiškėjo, kad laivas “Prezidentas Smetona” jūros sienos apsaugai nevisai tiko. Ir įdėtos į jį viltys ir lūkesčiai nepasitvirtino. Pirma, kad jo išlaikymas brangiai kainoj o, o antra, kad nepajėgė iš atviros jūros gabenamai kontrabandai kelio užkirsti, nes kiekvienas laivo “Prezidentas Smetona” išvykimas į jūrą būdavo kontrabandininkų anksčiau pastebimas, negu jam tekdavo išvykti. Kai tik laivas pradėdavo ruoštis jūros kelionei — kelti garus, tai iš jo dūmtraukio pradėdavo veržtis didžiuliai dūmų kamuoliai. Tai jau ir būdavo ženklas, kad laivas ruošiasi išplaukti į jūrą. Kontrabandininkai patys ar per savo žvalgus tai pastebėję, suskubdavo paslėpti gabenamą kontrabandą arba pasprukti už jūros įstatymo ribų. Tuo reikalu Lietuvos įstatymai laikė 12 jūrų mylių nuo krašto į jūros gilumą savo teritorijos vandenimis. Toliau kaip 12 jūrmylių skaitėsi jau tarptautiniai vandenys.
Karo laivas “Prezidentas Smetona”, kaip netinkamas pasienio jūros apsaugai, iš Vidaus Reikalų Ministerijos žinios buvo išimtas ir atiduotas naudotis Krašto Apsaugos Ministerijai.
