Istorinės nuotrupos

KUO VARDU BUVO KARALIAUS MINDAUGO SŪNŪS?

Istorinėje literatūroje minimi trys Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnūs: Vaišvilkas, vyriausiasis, priėmęs stačiatikių tikėjimą, tapęs vienuoliu ir po tėvo mirties kovojęs dėl jo palikimo, bet pats buvęs kitų varžovų dėl sosto auka ir Ruklys su Rupeikiu, jaunesnieji, priėmę su tėvais katalikų tikėjimą ir kartu su Mindaugu nužudyti 1263 m.

Dėl Vaišvilko vardo ir jo lietuviškos formos niekad jokios abejonės nebūta (kronikose jis vadinamas Woiszelk), bet Ruklio ir Rupeikio vardai daugeliui atrodo keisti, lyg nevietoje, net Lietuvos gimnazijų mokiniai jų kažkodėl niekad neatsimindavo. Pagaliau dėl jų kilo klausimų. Antrojo Pasaulinio karo įvykiams mus visus išblaškius, kažkaip liko nepastebėtas (bent literatūroje neatsižvelgtas) istoriko J. Puzynos straipsnis, tilpęs Ateneum Wileńskie 1938 m., kuriame jis tiesiai stato klausimą, ar mes teisingai vadiname jaunesniuosius Mindaugo sūnus Rupeikį ir Ruklį? Puzyna atkreipia dėmesį į tai, kad H. Paškevičiaus išleistose Regesta Lithuaniae tie vardai randami tiktai raštuose, rašytuose mūsų kaimynų, svetimtaučių ne Lietuvoje, o iš paties Mindaugo raštinės išėjusiuose aktuose jie figūruoja kaip Replen ir Gerstuchen, Gherstutten.

Turėdama rankose tą labai svarbią Lietuvos istorikams knygą, tikrai galiu tatai patvirtinti. Viename dokumente, rašytame 1254 m. kovo 12 d., Mindaugas, dovanodamas žemes Lietuvos vyskupui Kristijonui, daro tai sutikus jo sūnums Replen ir Gerstuchen:

“285. 1254 Martii 12. Mindowe, rex Lithuaniae (Lettowiae), episcopum Christianum consensu filio-rum Replen et Gerstuchen atųue praesente fideli Parbsen medietate Rassegene, medietate Betegallen, medietate Lokowe munerat. Bunge, I N 263 p. 345”.

Kitame rašte, iš 1261 m. rugpjūčio 7 d., kuriuo Mindaugas užrašo žemes kryžiuočiams, minimi jo sūnūs Replen ir Gherstutten: “385 Littera per nonnullos declarata sicut falsa. 1261 Augusti 7. Mindowe, rex Lithuaniae (Littowiae) consentientibus fillis Replen et Gherstutten fines terrae Selen ordini Theut. Livon. concedere constituit.” Bunge, I N 363 p. 461-464.

(Abu raštai cituoti iš Regesta Lithuaniae ab ori-gine usque ad Magni Ducatus cum regno poloniae Unionem. Tomus primus... recensuit Henricus Paszkiewicz, Varsoviae 1930. Pirmasis raštas iš 57 psl., antrasis — iš 77 psl.).

Lietuvinant raštuose minimus Replen ir Gherstu-chen arba Gherstutten, gaunami Replys ir Gerstutis.

Įdomu būtų, kad mūsų istorikai, kurie specialiai tyrinėja minimą laikotarpį, pasisakytų šiuo klausimu.

*

LIETUVIO IŠDIDUMAS

Lietuvių ir lenkų santykiai, nepaisant visų unijų ir mūsų diduomenės prisisavintos lenkų kalbos, niekad praeity nebuvo sklandus. Lenkai žiūrėjo į turtingesnius ir plačiau gyvenusius, bet mažiau salionuose apšlifuotus lietuvius su pavydu ir pašaipa, o lietuviai — su išdidumu ir neslepiama panieka. Lietuvos didikai visad laikė save augštesniais už Lenkijos karalius.

Štai 18-me amžiuje garsėjęs savo turtais bei išdaigomis Nesvyžiaus kunigaikštis Karolis Radvila, pravarde “Panie Kochanku” (jis turėjo paprotį nuolat kartoti tuos žodžius, kurie lietuviškai išvertus maždaug reikštų: “Meilusis Pone”) visai per nieką laikė Didįjį Lietuvos Kunigaikštį ir Lenkijos karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį. Nors šis paskutinis mūsų bendras su lenkais valdovas ir kildino save iš Gediminaičių, nes jo motina buvo kunigaikštytė Čartoriskaitė, bet jo tėvas buvo nežymus, vos iškilęs lenkų kunigaikštis Poniatovskis, kuris nei turtais, nei garbe negalėjo lygintis su Lietuvos ir Šv. Romos imperijos kunigaikščiais Radvilais. Karolis “Panie Kochanku” nekartą atvirai ir viešai pabrėždavo karaliui savo pranašumą.

Kaip Radvila negerbė karaliaus, matome kad ir iš šio atsitikimo. Kartą jis atvyko į puošniuosius Stanislovo Augusto rūmus Varšuvoje, apsivilkęs senu, suplyšusiu ir nudėvėtu kontušu*). Brokatais ir atlošais žibančių didikų bei dvariškių apsupto karaliaus paklaustas, kodėl Radvila taip keistai apsirengęs, šis stačiai rėžė:

— O todėl, Panie Kochanku, kad šį kontušą dėvi jau šešioliktasis iš eilės Vilniaus vaivada. Nors tai ir seni skudurai, bet ne kiekvienas jais gali puoštis!

*) Drabužis, lenkų ir lietuvių perimtas 16 amžiuje iš vengrų, dėvimas virš ilgaskvernio žiupono, dažnai su atlapais, sujuosiamas plačiu diržu. Kontušą dėvėjo tik bajorai, didikai, tarnai niekad nedrįso juo puoštis.

Dr. V. Sruogienė

*

Prie plk. ltn. J. M. Laurinaičio straipsnio:

ST. RAŠTIKIO KOVOSE DĖL LIETUVOS (Draugas, 1956 m. lapkričio 3 d., Nr. 259, II dal.)

Buvęs bendradarbis ir redaktorius Kario, Karo Archyvo ir Mūsų Žinyno — plk. ltn. J. M. Laurinaitis savo straipsnio skyriuje: išaiškinta istorinė paslaptis, kalba apie tai, kaip St. Raštikis ir Novickis pirmojo pasaulinio karo metu, tarnaudami rusų kariuomenėje, Kaukazo fronte, lankėsi pas Baku miesto įgulos viršininką generolą Sokolovskį, gauti leidimą kurti lietuvišką dalinį ir išsiskirti iš rusų. Bet Baku mieste rimtai pradėjo bręsti bolševikų perversmas ir St. Raštikiui, kaip karininkui, teko bėgti iš Baku į saugesnę vietą. Taigi Kaukazo fronte lietuviško kariuomenės dalinio nebuvo, šiam klausimui paaiškėjus, būtų gera, kad paaiškėtų ir panašus vadinamo Valko eskadrono ar divizijono klausimas. Dar yra gyvas to eskadrono liudininkas (sumanytojas ar organizatorius) Juozas Mikuckis ir jis galėtų reikalą nušviesti. Taip rašo plk. ltn. J. M. Laurinaitis. Taigi tenka man “reikalą nušviesti”.

Jeigu p. Laurinaitis būtų geriau įsiskaitęs į karo mokslo žurnalą Mūsų Žinynas, tai man netektų “šviesti”. Tame žurnale, 1928 metų, 45 nr. tilpo kavalerijos pulkininko Kraunaičio rašinys — Mūsų kavalerijos organizavimas ir jos veikimas pirmame nepriklausomybės dešimtmetyje. Tam rašiniui, p. Kraunaičio prašomas, aš pateikiau reikalingą medžiagą ir rusų XII armijai įsakymus, kurie lietė lietuvių dalinio organizavimą. šiandien, apie 40 m. praslinkus, bandysiu, kaip mokėsiu įvykius aprašyti.

Pradėsiu nuo vardo. Jokio “Valko” eskadrono ar divizijono nebuvo. Buvo gi — Lietuvių Eskadronas, vėliau virtęs į Lietuvių Dragūnų Divizijoną. Apie tai aiškiai pasakyta rusų XII armijai įsakymuose. Mėginsiu juos lietuviškai perduoti.

Pirmas, 1917 m. gruodžio 21 d., įsakymas XII armijai, lietuvių eskadrono reikalu, Nr. 1156, § 1. “Formuotą prie 17 kavalerijos divizijos pirmą lietuvių eskadroną, skaityti suformuotu nuo š. m. gruodžio 15 d. Šį eskadroną ūkio, administracijos ir operacijų atžvilgiu pavedu betarpiai tos divizijos štabo viršininkui. Armijos Vadas (Parašas)”.

Antrasįsakymas XII armijai lietuvių dragūnų divizijono reikalu, 1918 m. sausio 27 d., Nr. 23, § 2. “Suformuoti prie 17 kavalerijos divizijos Lietuvių Dragūnų Divizijoną. Turtą išskirti iš 17 kavalerijos divizijos. Armijos Vadas (Parašas)”.

Minimi įsakymai tilpo (rusų kalboje) augščiau minėtame pik. Kraunaičio rašinyje ir pasiliko Mūsų Žinyno archyve.

Iš čia pasakyto, aiškiai seka, kad lietuvių eskadrono ir vėliau divizijono organizavimas nepriklauso jokiai “istorinei paslapčiai”. Ir negalima tvirtinti, kad lietuvių dragūnų eskadrono ir divizijono klausimas būtų “panašus” į Kaukazo fronte lietuviško kariuomenės dalinio klausimą. Lietuvių Dragūnų Divizijo-nas turėjo žmones, arklius, ginklus, vedė maisto, pašaro ir pinigų atskaitomybę, kas privalu kiekvienam paskiram kariuomenės daliniui.

Divizijonas dažnai vadinamas “Valko” gal užtai, kad XII armijos štabas buvo Valko mieste (Estija), patsai divizijonas stovėjo Valko apylinkėse — 5-6 kilometrai nuo Valko.

Lietuvių dragūnų dalinio organizacijos “sumanytojas” buvo rusų XII armijos lietuvių karių visuotinis suvažiavimas. Juozui Mikuckiui teko dragūnų ir divizijono organizacijos darbas ir to dalinio vado pareigos.

Trumpai gyveno lietuvių dragūnų dalinys: nuo 1917 m. gruodžio 14 d. iki 1918 m. kovo 3d. — rusų-vokiečių taikos pasirašymo dienos.

Taip istorijos ratas pasisuko, kad vieneriems metams praėjus, jau nepriklausomoje Lietuvoje man, einant Kauno karo komendanto pareigas, įsakymu Komendantūrai 1919 m. sausio 11 d. vėl teko pradėti formuoti kavaleriją ir į jos eiles stojo vyrai iš buv. Lietuvių Dragūnų Divizijono.

Baigsiu kavalerijos pulkininko Kraunaičio žodžiais: “Lietuvių dragūnų divizijonas Rusijoj, nuo mūsų Neepriklausomybės pradžios buvo pirmutinė kavalerijos užuomazga, įžengiant į Nepriklausomą gyvenimą. Nors šis divizijonas jokios konkrečios naudos atgimstančiai Tėvynei ir nedavė, bet visgi mes privalome skaityti jį mūsų kavalerijos tėvu”. (Žiūr. Mūsų Žinynas, 1928 m., Nr. 45).

Buv. Lietuvių Dragūnų Divizijono Vadas

Juozas Mikuckis

LIETUVIAI RUMUNŲ KARIUOMENĖS SAMDINIAI

Viduramžių antrojoje pusėje ir dar naujaisiais laikais visų kraštų kariuomenėse būta svetimšalių samdinių, šis reiškinys buvo bendras, sukurtas ypatingų socialinių sąlygų.

Moldavijos kronikos kalba apie tokius samdinius — algininkus Aleksandro Gerojo (1400—1432) ir jo sūnaus Ilijaus laikais. Iš šio pastarojo valdymo laikų yra išlikęs dokumentas, seniausias algininkų kontraktas:

“Mes, Ilias Voevodas, Dievo malone moldavų krašto kunigaikštis, įsipareigojame šitiems ponams, kurie atvyko iš Lietuvos mūsų tarnybon, būtent ponas Stanislovas Bronavas, Pascu Belai, ponas Nikalojus, ponas Mykolas ir kiti, kurie atvyko su jais, mes įsipareigojame ir privalome jiems mokėti mėnesinę algą 15 Lucko grivinų, o už kiekvieną jietį ir už kiekvienus karčius (arklio; atsieit, už kiekvieną ginkluotą tarną — karį ir kiekvieną raitelio arklį. Z. R.) po 3 turkiškus auksinus; o už nuostolius, nuo kurių apsaugok Dieve, mes pasižadame atlyginti...”

Lenkų šaltiniai rodo, kad moldavų kunigaikščiai mokėdavę samdiniui 5 markes (lygias 197.98 gr sidabro) mėnesiui. Toki samdiniai — algininkai tarnaudavo kunigaikščio gvardijoje ir sudarydavo tvirtovių įgulų branduolius (Revue Internationale d’Histoire Militaire 1941-45 No. 5).    Z. R.

SUŠAUDYTOS MOTERYS

A. MACIUS

Lietuvių kovose su savo prispaudėjais žuvo tūkstančiai vyrų. Bet ar jie vieni žuvo?.. Mūsų moterys irgi kovojo dėl tautos laisvės. Jų irgi žuvo nuo vienų bei kitų mūsų priešų. Keletą jų sušaudytų čia aprašau, apie kurias turėjau žinių. O mūsų sušaudytų moterų buvo žymiai daugiau.

JADVYGA KAUKAITE

Farmacininkė Jadvyga Raubaitė, nacių geštaplninkų areštuota, buvo kalinama Vilniaus kalėjime. Tardymo metu geštapininkai žiauriai ją kankino, reikalaudami išduoti Lietuvos rezistencijos sąjūdžio narius. Jai atsisakius išduoti, 1943 m. gegužės 17 d. geštapininkų buvo nužudyta.

P. JURKŠAITĖ

1941 m. prasidėjus vokiečių - sovietų karui, kitą dieną debeikiečiai (Utenos aps.) lietuviai partizanai užėmė miestelį ir iškėlė tautinę Lietuvos vėliavą, nors vokiečiai dar buvo toli.

Bolševikuojantieji žydai iš Anykščių iššaukė raudonarmiečius. Tik atvykę, 1941.VI.24. sušaudė P. Jurkšaitę, kartu su knygnešiu Baranausku. Juos apkaltino dalyvavus vėliavos iškėlime ir himno giedojime.

ONA VILMANTIENĖ-JAGOMASTAITĖ

Ona Vilmantienė-Jagomastaitė buvo duktė Enzio Jagomasto, kuris Tilžėje turėjo savo spaustuvę “Lithuania” ir išleidinėjo lietuvišką laikraštį “Prūsų Lietuvių Balsas”, paskiau persikėlė į Klaipėdą. Kaip ji, taip ir visa šeima buvo susipratę lietuviai. O tokie vokiečiams buvo nepageidaujami ir pavojingi. Užėmus Hitleriui Klaipėdą, Jagomastai persikėlė į Vilnių, tikėdami, kad čia bus saugiau. Bet apsiriko. 1941 m. karui prasidėjus ir vokiečiams užėmus Vilnių, Jagomastų visa šeima buvo areštuota, žiauriai kankinama, ypač Ona Jagomastaitė-Vilmantienė su vyru, ir 1941 m. rugsėjo 23 d. visi sušaudyti.

JOANA GRINIUVIENĖ-PAVALKYTE

(1865. VIII.15.—1918.IX.8.)

Mokėsi privat, mokykloje Marijampolėje. 1896 m. ištekėjo už Dr. K. Griniaus. Gyvendama Marijampolėje, V. Kudirkai dažnai gabendavo lietuviškos spaudos ryšulius iš Prūsų. 1905 m. buvo veikli Suvalkų krašto revoliucinio sąjūdžio vadovė, bet neapleisdavo ir kultūrinio darbo. Ruošė vaidinimus, koncertus. 1904-5 m. suorganizavo pirmąjį Marijampolėje lietuvių chorą.. Sukūrė Marijamp. d-ją “šviesa”. Įsteigė lietuvių pradžios mokyklą Marijampolėje. Rašinėjo į lietuviškus laikraščius, pasirašinėdama “Dėdienė”. Buvo rusų kalinama Suvalkų Kalvarijos ir Marijampolės kalėjimuose (1907-8). Karo metu su šeima išvažiavo į Rusiją. Gyveno Kislavodske ir čia revoliucijos karo metu buvo bolševikinių banditų sušaudyta. Kartu su motina buvo sušaudyta ir jos duktė gimnazistė Gražina.

DU ŽEMAIČIAI

Tik okupavę Lietuvą ir sudarę taip vadinamą “liaudies vyriausybę”, sovietai griebėsi bolševikinti Lietuvos kariuomenę. Tam tkslui atsiuntė iš Maskvos seną bolševiką, lietuvių kilmės generolą Žemaitį, kurį paskyrė “liaudies kariuomenės” vadu. Jis dar visai gerai kalbėjo lietuviškai, buvo stambios figūros, sočios išvaizdos ir šalto bei ramaus būdo. Pirmoje eilėje, naujasis vadas nutarė pakeisti sovietišką rubašką Lietuvos generolo uniforma, o antru veiksmu — sudaryti sau patikimų karininkų būrį. Kas liečia uniformą, jokių sunkumų nebuvo. Po poros dienų kariuomenės vado kabinete, bent iš išvaizdos, sėdėjo tikras lietuvis generolas. Blogiau buvo su patikimais karininkais. Neatsiradus tokių tikrosios tarnybos karininkų tarpe, buvo nutarta jieškoti esančių atsargoje. Kariuomenės vadas paskelbė atsišaukimą į atsargoje esančius karininkus, kviesdamas savanoriais į kariuomenę, ypač tuos, kurie dėl politinių ar kitokių priežasčių buvo iš kariuomenės pašalinti. Kiekvienas savanoris turėjo asmeniškai prisistatyti gen. Žemaičiui. Bet ir šis žygis nedavė lauktų rezultatų. Tiesa, atvyko apie desėtkas savanorių, bet, po pasikalbėjimo su vadu, visi grįžo namo.

Vieną dieną turėjau pakeisti kariuomenės vado nuolatinį adjutantą. Besėdint laukiamajame, gretimam prie kariuomenės vado kabineto, įėjo vidun vidutinio amžiaus vyras. Prisistatė, kad esąs atsargos leitenantas ir norįs matyti kariuomenės vadą. Kariuomenėje esąs patyręs, nes dalyvavęs laisvės kovų frontuose, o dabar ūkininkaująs Žemaitijoje.

Palikęs savanorį laukiamajame, nuėjau pranešti kariuomenės vadui.

—    Labai gerai, labai gerai, — nudžiugo generolas, — prašau tuoj pat pakviesti.

Įleidęs interesantą kabinetan, atsisėdau prie stalo laukti pasikalbėjimo pabaigos. Neilgai teko laukti. Staiga atsidarė kabineto durys, pro kurias, kaip šampano bonkos kamštis, iššovė paraudęs savanoris.

—    Ot, tai nepataikiau, ot tai nepataikiau, — nervingai vaikščiodamas kambaryje kartojo susijaudinęs leitenantas.

—    Ką taip nepataikei? — susidomėjęs paklausiau.

—    Taigi, kad žinočiau. Bet iš viso matyt, kad labai nepataikiau...

Matydamas, kad žmogus tikrai kažką sunkaus išgyvena, pakviečiau atsisėsti ir ramindamas paprašiau, kad papasakotų, kas atsitiko.

—    Tik įsivaizduokite, — kalbėjo kiek aprimęs. — įėjau pas kariuomenės vadą ir, nors civiliais drabužiais, bet, pagal rikiuotės statuto reikalavimą, kaukštelėjau kulnais ir atraportavau:

—    Tamsta vade, esu atsargos leitenantas X, dabar ūkininkauju Žemaitijoje, sužinojęs, kad šaukiatesavanorius, atvykau tamstos žinion. Vadas labai maloniai paspaudė ranką ir paklausė:

—    O ar žinote kuriuo tikslu šaukiu savanorius?

—    Žinau, tamsta vade. Juk Lietuvą vėl užplūdo bolševikų gaujos, bet su Dievo pagalba sutvarkysime juos taip, kaip sutvarkėme devynioliktais metais. — atsakiau.

—    Na, na, ir ką į tai vadas? — netverdamas smalsumu paklausiau.

—    Pažvelgė į mane nusigandusiomis akimis, atsistojo ir lyg vaiduoklį abiem rankom modamas, sušuko: važiuok greičiau namo, važiuok atgal į tą peklą Žemaitiją.    A. L.