PARAKAS IR JO IŠRADIMAS
PLK. O. URBONAS
Daug kas, tur būt, dar iš mokyklos vadovėlio atsimena legendą apie parako atradimą, kai alchimikas vienuolis Bertholdas Švarcas, bandydamas paversti nekilniuosius metalus į auksą, maišydavo visokias medžiagas. Pripuolamai sumaišius salietrą, sierą ir anglį, įvyko sprogimas, dangtis, kuriuo jo mėgintuvas (kolba) buvo pridengtas, buvo numestas ir tokiu būdu buvo išrastas parakas ir nustatyta jo svarbi ypatybė — sviedžiamoji jėga.
Šita legenda, kaip ir kiekviena kita, pasirodė be galo gaji: vieną kartą patekus į vadovėlį, ji, be kritiško patikrinimo, buvo perimta kitų vadovėlių autorių ir dar šiandien ją galima mokyklų vadovėliuose užtikti.
Patikrinus šios legendos tikrumą istoriniais dokumentais, tenka pasakyti, kad šioji versija niekur nepatvirtinta, ir sukurta Bertholdui Švarcui garbė, kaip parako atradėjui, neturi jokio pagrindo.
Vienintelis istorinis dokumentas, kuris kalba apie Bertholdą Švarcą, yra Prancūzijos karaliaus Jono Gerojo (1350—1364) potvarkis iš 1354 metų gegužės 17 d., kuris sako, kad karalius gavo žinią, jog Vokietijoje Bertholdas Švarcas padarė artilerijos srityje (reiškia artilerija jau buvo) išradimą (invention de faire artillerie). Toliau tame potvarkyje karalius įsako išaiškinti, kiek Prancūzijoje yra vario ir įsako imtis priemonių, kad šitas varis iš Prancūzijos nebūtų išvežtas.
Iš to yra aišku, kad Bertholdas Švarcas gyveno XIV a., reiškia tais laikais, kada parakas ir jo sviedžiamoji jėga jau buvo žinoma. Ir tikrai, jei remtis vien istoriniais dokumentais, aiškėja, kad ne tik parakas, bet ir šaunamieji ginklai, tais laikais buvo ne tik žinomi, bet ir praktiškai išbandyti. Istoriniai dokumentai duoda mums dvi tikras datas, kai 1342 metais artilerija Europoje buvo pirmą kartą pavartota maurams ginant nuo ispanų (Alfonso IX) Alžesirą ir 1346 metais kautynėse ties Kressi, kai artilerija buvo pavartota dviejų Europos tautų susidūrime. Peržiūrėjus Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos miestų turto (inventoriaus) knygas, galima surasti davinių dar iš senesnių laikų. Pav., Italijos “Libri” knygoje apie “matematikos mokslo istoriją Italijoje” randame užrašą iš 1326 metų, kur kalbama apie metalinius vamzdžius ir metalinius kamuolius, kuriuos galima vartoti ginant respublikos tvirtoves. Metzo miesto kronika iš 1324 m. kalba apie paraką ir šaunamus ginklus, taip pat ir Prancūzijos Ruano miesto kronika iš 1338 m. kalba apie tuos pačius dalykus.
Aišku, kad Prancūzijos karaliaus potvarkis 1354 m. nekalba apie parako išradimą, bet apie kokį tai kitą Švarco išradimą. Greičiausiai čia turima galvoje didelių kalibrų bombardų liejimą iš vario. Tokios bombardos kaip tik tais laikais pasirodė. Tai patvirtina ir karaliaus nurodymai dėl vario.
Pirmykštis šautuvas—vartotas 14 a. Prancūzijoje
Kad išaiškintų tikras aplinkybes, kaip ir kokiu būdu parakas atsirado, tenka išstudijuoti senų tautų gyvenimo aplinkybes, jų charakterį, tų kraštų geografinę būklę, jų tarpusavius santykius — ir tik tokia studija galėtų duoti tikrą vaizdą, kaip ir kokiu būdu parakas pasidarė žmonėms žinomas ir kaip buvo naudojamas kaip tik tų pačių žmonių naikinimui.
Senų rytų Azijos tautų priekyje nuo senovės laikų stovėjo kiniečiai. Šita mongolų tauta išlaikė beveik iki paskutinių laikų savo protėvių kultūrą ir civilizaciją. Pramonė ir prekyba jau senovės Kinijoje buvo gerai išvystyta: porcelanas, popierius jiems buvo žinoma 150 metų prieš Kristaus gimimą, o šilkas ir vilnonės medžiagos anais laikais, kai Europos tautos dar vilkėjo laukinių žvėrių kailiais.
Kiniečių žemė turi didelius kiekius gamtinės salietros, kuri didelių ganyklų plotuose neretai apgula žemę lyg sniegas. Senovės laikais salietra ir buvo vadinama “kiniečių sniegu” arba “kiniečių druska”. Kiniečiai — piemenys, užkurdami lauke laužą, neretai pastebėdavo mažus sprogimus, kurie įvykdavo laužui įsidegus. Iš čia jau ne toks tolimas kelias iki tam tikrų parako mišinių, tuo labiau, kad kiniečiai nuo senų laikų buvo dideli pirotechnikos mėgėjai. Bet dėl jų, bendrai paėmus, pasyvaus būdo, jie nesugebėjo paraką ir jo ypatybes panaudoti savo ginkluotų jėgų sustiprinimui. Dėl to ir neturėjo anksčiau už kitus artilerijos ir bendrai šaunamųjų ginklų. Bet anksčiau visų kitų tautų jie vartojo raketas, ypatingai strėles su raketa (degančios raketos stumiamąja jėga padidindavo strėlės greitį ir šaudymo tolį) ir petardas, kurias jie vartodavo sienoms sprogdinti. Kiniečius lankantieji svetimtaučiai (ispanai, venecijiečiai — Markus Polo XIII a. — portugalai, jėzuitai — pere Amiot: “Traite de l’art de la guerre chez les chinois”) plačiai šiuos dalykus aprašė. Kai kas iš svetimtaučių net tvirtino, kad jau anais laikais kiniečiai turėjo ir savo artileriją (Thomas Agvirra — “liber observationum” — XII a.).
Tuo būdu visai galimas dalykas, kad jau XIV a. kiniečiai turėjo tam tikrus šaunamus ginklus. Paryžiaus artilerijos muzėjuje yra 2 kiniečių 95 mm granatos iš geležies, kiekviena iš jų susideda iš 2 pusrutulių. Šios granatos buvo rastos Pekine, kasinėjant imperatoriaus buvusį sandėlį, sudegusį apie 1400 metus. Šis radinys visai aiškiai įrodo, kad jau XIV a. kiniečiai ne tik žinojo parako vartojimą, bet vartojo ir sviedinius iš geležies, tais laikais, kada Europoje dar visur buvo vartojami vien tik akmeniniai sviediniai.
Artimiausieji kiniečių kaimynai buvo mongolai šiaurėje ir indai pietuose. Mongolai ir totoriai jau nuo senovės laikų vedė klajoklių gyvenimą šiaurės-rytų Azijos stepėse. XIII a. Čingis Chanas apjungė visas mongolų ir totorių tauteles ir 1280 m. visa šiaurinė Kinijos dalis buvo jo užkariauta. Po to jis užkariavo Bucharą, Samarkandą, Persiją, Egiptą ir Rusiją ir išskleidė savo viešpatavimą iki Egėjo jūros ir Lenkijos. Mongolai buvo tikri barbarai: be galo žiaurūs užkariautoms tautoms, kartu jie perimdavo iš jų viską, kas jiems atrodė gali būti naudinga jų užkariavimo tikslams. Taigi visai galimas dalykas, kad mongolai jau iš kiniečių perėmė raketas ir petardas ir atnešė paraką iki Europos rubežių tokiame pavidale.
Toks galėjo būti parako kelias į Europą iš rytų. Bet daug davinių yra ir už tai, kad parakas į Europą atėjo kitu keliu, būtent iš pietų — per Indiją.
Indijos istorija žinoma nuo 300 m. pr. Kr., kada Indija dalinai buvo Aleksandro Makedoniečio užkariauta ir kada buvo nustatyti jos santykiai su tuometine Graikija. Šis faktas davė pagrindo tvirtinti, kad, taip vadinamoji, “graikų ugnis” turėjo savo sudėtyje salietros, kuri daug kur Indijoje randama. Indijos šiaurėje yra randama ir sieros.
Nepaprastai taikingi indai (poezijos jausmas, fantazija, palinkimas į paslaptingumą) būdavo lengvai kitų užkariaujami. Po Makedonijos, Indija virsta Sirijos vasalu, po to Persijos. X a. Indiją užkariauja arabai. Indijos šventuose raštuose randame tikrus davinius apie indų tuometinį karo meną: plačiai vartojami drambliai ir karo vežimai, bet kalbama ir apie tai, kad buvo mėtomos bambukinės lazdos, “kurios ore sprogdavo” (200 m. pr. Kr.). Ten randame ir tokių išsireiškimų, kaip “agniaster” — kas reiškia žudyti ugnimi. Visai galimas dalykas, kad indai jau anais laikais žinojo kiniečių raketas ir petardas, bet taip pat galimas dalykas, kad šių priemonių vartojime indai didelio patyrimo neturėjo.
Graikų ugnį svaidanti karinė mašina 13 a.
Kaip sakyta, X a. Indiją užkariavo arabai, šventasis miestas Mekka jau nuo senovės laikų buvo kartu ir prekybos centras. Ginklu ir ugnimi arabai plėtė Mahometo mokslą ir užkariavo: Siriją, Egiptą, Persiją ir visą Afrikos šiaurinę dalį. VII a. jie mėgino persimesti į Graikiją, bet jiems nepavyko. Bet šito mėginimo dėka jie suėjo į ryšius su graikais.
Su laiku arabai susimaišė su Kartagos valstybės gyventojais ir gavo maurų pavadinimą, skiriantį juos nuo arabų — klajoklių, berberų ir beduinų. Iš kitos pusės arabai pasiekė Turkestaną iki Kašgaro ir Indiją iki Multano, kur jie susipažino su salietra, pradėjo prekybinius ryšius su kiniečiais ir perėmė iš jų pirotechniką: raketas ir petardas. Kiniečių pirotechniką žinodami, jie primaišė prie "graikų ugnies” salietros ir taip susipažino su parako jėga.
Pasiekę Atlanto vandenyno pakraščius, arabai persikėlė į Ispaniją (iš čia Gibraltaro pavadinimas, pagal jų vado vardą Tarik, kuris iš kalno Dzeb sekė savo kariuomenės persikėlimą: Tarik-al-Dzeb = Gibraltar). Užkariavę Ispaniją, arabai ilgesnį laiką gyveno taikoje, ir šis laikotarpis pasižymėjo nepaprastu mokslo ir meno klestėjimu. Reikia manyti, kad šiuo keliu ir ėjo tolimesnis susipažinimas su paraku.
Karaliaus Alfonso kronikoje vienuolis Don Pedro rašo, kad 1300 m. Tuniso karalius ir maurų vadas jūrų kautynėse ties Sevilija pavartojo ginklus, kurie atrodė kaip geležinės bačkos ir “spjaudė ugnies žaibais” (force tonnerres de feu). Karas, kurį vėliau maurai vedė prieš ispanus, žymia dalimi prisidėjo prie parako išsiplatinimo. Ispanams jų kovose prieš maurus padėdavo visų Europos kraštų riteriai, kurie ir išplatino paraką po visą Europą.
Šitą teoriją galima paremti visa eile istorinių dokumentų. Paryžiaus universiteto profesorius Reino išvertė iš arabų kalbos Nedzm-Eddin-Gassan-Alrama rankraštį, kuris buvo parašytas XIII a. Veikalas pavadintas: “Menas kautis raitam ir apie visokias karines mašinas”. Vadovėlis buvo skirtas arabų pirotechnikams ir jame nurodoma, kad dirbti reikalinga “pagal tėvų ir kitų šio meno meisterių pavyzdį”. Vadovėlis turi 2 skyrius: pirmame aprašomos visokios padegamos ir pirotechniškos medžiagos, antrame — jų pavartojimas kare. Prie rankraščio pridėtas visas atlasas su spalvotais brėžiniais.
Iš pirmo skyriaus paaiškėja, kad salietra ir jos valymo būdas arabams jau anais laikais buvo gerai žinomi. Visos paminėtos medžiagos sudarytos iš salietros, sieros ir anglies ir savo sudėtimi visiškai atitiko paraką. Vadovėlio autorius pakartotinai nurodo, kad šiuos mišinius sudarant, reikalinga stropiai saugotis žiežirbų — aišku, kad išvengtų sprogimo. Antroje dalyje autorius aprašo tų medžiagų vartojimą jūroje ir žemėje, puolant ir ginant tvirtoves. Aprašo jis ir visokius indus, tarnavusius rankinėmis granatomis. Panašūs indai, tik žymiai didesni, būdavo svaidomi iš svaidomųjų mašinų.. Aprašo jis ir raketines strėles ir tam tikrus vamzdžius, pririštus prie ilgų lazdų, kuriais “kariai degina savo priešus”. Šis pastarasis ginklas jo pavadintas “bomba”.
Jei šitą rankraštį palyginti su kitais maždaug to pat laiko (1248 m. “Abb-Allah” arba “Ibn-Albay-thar”), kurie kalba maždaug tą patį, tenka tvirtinti, kad arabai paraką pažinojo jau XIII a. Azijos muzėjuje Leningrade yra arabų rankraštis iš XIII a. pabaigos ar XIV a. pradžios “Žinių rinkinys apie visokias meno formas (jame minimas Nedz-Eddin vadovėlis, kuris tvirtina, kad arabai jau anais laikais turėjo, kad ir labai primityvios formos, šaunamus ginklus). čia mes randame pirmo šaunamojo ginklo, taip vadinamos “modfa”, aprašymą. Modfa buvo tam tikras mažo kalibro vamzdelis, pririštas prie lazdos, šaudant tuo ginklu, laikoma už lazdos. Apie šio ginklo užtaisymą, autorius sako: “paimk 20 drachmų salietros, 2 drachmas anglies ir 11/2 drachmos sieros, viską sutrink į miltelius, modfą pripildyk iki 1/3 šiuo mišiniu, nedaugiau, kitaip sprogs... modfą daryti iš medžio... medžiagą stangriai suspausti, įdėti ‘bondok’ (kulką) arba strėlę ir medžiagą uždegti. Modfos ilgumas turi atitikti jos skylės didumui”.
Drauge su modfa šio rankraščio piešiniuose atvaizduoti ir tobulesni ginklai, cilinderio formos su storesniu pagrindu, kur buvo dedamas užtaisas. Šio ginklo vamzdyje atvaizduota kulka ir 2 strėlės, matomai jis šaudė ir kulkomis ir strėlėmis. Rankraščio tvirtinimu šio ginklo strėlė “kiaurai pramuša žmogų”.
Toks atrodo buvo kelias, kuriuo Europos tautos susipažino su paraku, jei remtis vien istoriniais dokumentais. Papildomai dar galima pasakyti, kad Meieris savo “Historische Angaben ueber die Feuerwaffen” sako, deja, nenurodydamas šaltinių, kad arabai “vartojo šaunamus ginklus prieš ispanus Lisabonoje”. Toliau jis sako: “1220 m. pas arabus galima rasti šaunamus ginklus”, 1232 metais — “kare prieš kiniečius mongolai vartojo šaunamus vamzdžius, ‘tao’ (kiti autoriai tvirtina, kad ‘tao’ vartojo kiniečiai)” ir, pagaliau, 1247 m. — “Sevilija gynėsi pabūklais... šių pabūklų sviediniai pramušdavo geležinius arklių šarvus”.
Atrodo yra pakankamai pagrindo tvirtinti, kad jau XIII a. arabai turėjo pakankamai žinių apie paraką ir jo vartojimą, ir nebuvo reikalo Bertholdui Švarcui išrasti tai, kas jau ilgesnį laiką buvo žinoma.
Arabų užkariavimo kelias buvo kartu ir žinių apie paraką Europoje paskleidimo kelias. Pirmos tautos, kurios įėjo į tam tikrus santykius su arabais buvo ispanai, graikai ir italai. Graikai, kurie po nepasisekusios arabų invazijos, užmezgė su jais prekybinius santykius, pirmieji ir susipažino su salietriniais mišiniais, ką, tarp kitko, ir Marko Graiko veikalas “liber ignium ad comberendos hostes” patvirtina. Šis veikalas, jo lotyniškame vertime, buvo savo laikais plačiai Europoje žinomas ir naudojamas ir jį galima dar ir šiandien kai kuriose bibliotekose surasti. Markus Graikas pirmas aprašė ir “graikų ugnį” ir tas medžiagas, iš kurių ta ugnis gaminama.
Išvadoje tektų pasakyti: žinios apie paraką ir jo sviedžiamąją jėgą yra visos eilės smulkių pastebėjimų, tyrinėjimų ir išradimų išdava.
