Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
Algis Alksninis,Lietuvos kariuomenės kapitono V. Alksninio jaunesnysis sūnus, gyvenęs Maspeth,N. Y., spalio 15 d. išvyko į Amerikos JV kariuomenę karinės prievolės atlikti. Jo vyresnysis brolis jau anksčiau yra atitarnavęs AJV kariuomenėje ir dalyvavęs Korėjos kare.
Skaudi nelaimė. Ltn. Edmundas Rudis spalio 17 d. sprausminiu lėktuvu naktį, esant dideliam rūkui, leidosi Bostono Logan aerodrome. Jo pagalbininkas ltn. William Fan-del sekė radarą. Deja, radaras netiksliai nurodė nusileidimo vietą ir jų lėktuvas, atsimušęs į žemę, įčiuožė į aerodromą supančią įlanką. Abu lakūnai išliko gyvi, paguldyti ligoninėn. Ltn. Edmundas Rudis gyvena So. Bostone ir yra veiklus vyčių narys.
Ramovėnų gegužinė. Rugsėjo 9 d. O. ir Ed. Karnėnų ūkyje įvyko L. S. Ramovės Clevelando skyriaus gegužinė, kurios pelnas 100 dol. paskirtas “Kario” žurnalui.
Ramovės skyriaus pirm. padėkojo Karnėnams, J. Gulbinienei, O. Karnėnienei, Eidimtienei, Grigaliūnienei, šulcienei, Jokubaičiams, Margevičiui, K. Morkūnui, Kaklauskui ir Grikaliūnui už įvairų talkininkavimą ir prisidėjimą darbu prie gegužinės pasisekimo.
Ramovėnų ir birutininkių posėdis.Rugsėjo 13 d. lietuvių svetainėje įvyko L. S. Ramovės Clevelando skyriaus ir birutininkių posėdis ir prieita vieninga mintis, kad ramovėnai ir birutininkės veikia atskirai, bet, esant reikalui, vieni kitiems padeda.
Lapkričio 24 d. lietuvių salėje Lietuvos kariuomenės šventės minėjimą rengė ramovėnai, o birutininkės talkininkavo.
Buvę 7 pėst. Ž. K. B. pulko kariai,vietoj vainiko ant a.a. Jono Petrulio kapo, suaukojo 60 dol. ir už juos pasiuntė siuntinį jo seseriai, esančiai už geležinės uždangos.
D.L. Kunigaikštienės Birutėsdr-jos naujai ištaisytuose ir pritaikytuose tremties reikalavimams įstatuose dr-jos nariais gali būti JAV kariuomenėj tarnaujančių karių ar veteranų motinos ir žmonos. Nario mokestis 1 dol. metams. Birutininkės nuoširdžiai kviečia moteris įsijungti ir sustiprinti draugijos veiklą kultūrinėje, o ypač šalpos srityje.
Raimundas V. Daukšabaigė Kordobos aviacijos mokyklą jaunesniojo leitenanto laipsniu. Dabar dirba Merlo aerodrome ir toliau tęsia mokslą.
Antanas Keršulisatlieka karinę prievolę Buenos Aires mieste. Prieš kiek laiko jis buvo karinėje tarnyboje sunkiai sužeistas.
Julius A. Raulinaitis,gyv. Los Angeles, atliekąs karinę prievolę Fort Belvoir, Va., turėjo įdomias atostogas Brazilijoje, kur susitiko daug vietos lietuvių veikėjų ir jaunimo. Karinės prievolės laiką jis veltui neleido, o jo metu paruošė ir išlaikė civilinio inžinieriaus licencijai gauti egzaminų pirmą dalį ir gavo teisę vartoti E.I.T. titulą.
A. a. Mykolas Maslauskas,gyv. Plains Township, mirė rugsėjo 23 d. Veteranų administracijos ligoninėje. Palaidotas iš Miners Mills šv. Pranciškaus bažnyčios parapijos kapinėse. Velionis buvo gimęs Lietuvoje, šiame rajone įsikūrė 1912 metais. Buvo pirmojo pasaulinio karo veteranas.
Bronislovas Lanskoronskis,pulkininko Lanskoronskio sūnus, Kalifornijos universitete įgijęs ekonomijos mokslų magistro laipsnį, atostogų metu susipažindamas su JAV-bių centrais, aplankė New Orleans, Los Angeles, San Francisco, Chicagą, Detroitą, Torontą, Montreal!, Quebecką, Bostoną, New Yor-ką, Washingtoną. Baigęs šią kelionę, spalio 24 d. išplaukė į Prancūziją. Paryžiuje pas tėvus paviešėjęs keletą dienų grįš į Briuselį, kur pradės tarnybą. Magistro laipsniui jis yra parašęs studiją apie būdus, kaip pramatyti valstybės metinės produkcijos visumą. Br. Lanskoronskis yra Belgijoje baigęs pramonės inžinieriaus studijas. Atlikdamas karinę tarnybą Belgijos armijoje. Br. Lanskoronskis buvo kariuomenės laikraščio “L armee-la nation” vienas redaktorių. Kalifornijos universitete gilino studijas, gavęs amerikiečių stipendiją.
Jonas Grigaliūnas, tarnaująs Argentinos jūrininku, buvo išvykęs su savo daliniu į Montevideo. Jo aalinys lydėjo ten Argentinos viceprezidentą admirolą I. F. Rojas.
Ramovėnų veiklos krizė.Philadelphijos ramovėnai, visą laiką gyvenę viltimi, kad L. S. Ramovė vieną kartą susijungs su Amerikos Lietuvių Legionu, rodė gana stiprią organizacinio gyvenimo veiklą. Patyrus, kad Ramovės suvažiavimo metu Čikagoje susijungimui kelias buvo užblokuotas, vietos skyrius savo paskutiniame susirinkime pareiškė tuo nutarimu didelį nepasitenkinimą ir parodė tolimesnei veiklai rezignaciją ir, nors skyrius kol kas lieka (likvidavimosi nuta-įmo tuo tarpu dar nesprendė), bet svarstant lapkričio 23 minėjimo reikalą, buvo susidarytas įspūdis, kad žengiama į organizacinio gyvenimo mirtį.
Juozas Charkevičiusatlieka karinę prievolę Argentinos kariuomenėje Neuquen mieste.
Ramovės susirinkimas.Čikagoje lietuvių veteranų sąjungos “Ramovė” paprastas skyriaus narių susirinkimas įvyko spalio 28 d. Lietuvių Auditorijoj. Susirinkimą pradėjus ir prezidiumą sudarius, sekė teisininko Algirdo Jakševičiaus paskaita apie Pakistaną ir jo kaimynus. Prelegentas papasakojo susirinkimo dalyviams apie savo pirmus įspūdžius, atvykus į Pakistaną, apie Pakistano ir Indijos įsikūrimą, kariuomenę, valdymo būdą, gyventojų pasidalinimą, komunizmo pavojų ir apie ten viešpataujančius, mūsų akimis žiūrint, labai keistus papročius.
Susirinkimas nebuvo gausingas. Nemažai skyriaus narių dalyvavo tuo pačiu metu vykusiame lietuvių mitinge Dariaus ir Girėno posto namuose. Kalbėta daug ir apie “Kario” gyvavimą, kur jo atstovas prašė visų narių padėti jį platinti Čikagoje. Būtų gražu, kad ramovėnai paprašytų lietuvių biznierių padėti “Karį” savo parduotuvėse, languose. Balys Brazdžionis visad mielai sutiko “Kariui” talkininkauti ir jo pastangomis yra garsinamas vietiniuose laikraščiuose bei radijo valandėlėse, sakysime p. S. Barcus visad pamini, kada tik naujas numeris ateina. Ačiū jai!
VENGRIJA
Vengrai prieš skaitlingus, moderniškai ginkluotus komunistus ir rusus kovojo ir dar kovoja didvyriškai. Ypač pasižymėjo jaunimas, čia pateikiama keletas pavyzdžių iš tos nelygios kovos.
Vienas apie penkiolikos metų berniukas ramiai prieina prie rusų karininko ir stačiai išplėšia ginklą iš jo rankų.
Grupė jaunuolių apsupa rusų tanką. Vienas staigiai užšoka ant tanko bokštelio ir, įkišęs pistolietą per šoferio langelį, nušauja vairuotoją. Tada kitas apipila tanką benzinu ir padega. Kada įgula lenda iš tanko, juos vieną po kito nuginkluoja.
Trylikos metų berniukas stovi už barikados su šautuvu didesniu už jį. Paklaustas, kur jis išmoko šautuvą naudoti, atsakė, kad komunistai to išmokė, visi vaikai turėjo atlikti karinį paruošimą. Jis, kaip ir kiti kariškas žinias panaudojo prieš komunistus, kai tik pasitaikė pirma proga.
Tarp trijų sudegintų rusų tankų guli mergaitės lavonas. Ji su draugais puolė tankus “Molotovo kokteiliais’' ir juos išvedė iš rikiuotės. Rusai ją nušovė. Kažkas ją uždengė tautine Vengrijos vėliava ir prikabino raštelį: “čia žuvo 14 metų Vengrijos mergaitė. Bet ne veltui”.
Viena 100 metrų ilgio gatve rusai negalėjo praeiti keturias dienas. Juos sustabdydavo 14—15 metų vaikai. Jie iš 4—5 augšto mesdavo benzino butelius ir padegdavo išsprogdindami granatą. Jie taip priklojo nemaža rusų.
Vienas 18 metų jaunuolis sudegino 4 rusų tankus. Puolant penktąjį, ruso kulka sužeidė į vidurius. Sužeistas veržėsi pirmyn iki sekanti pataikė į galvą.
Kas yra tie jaunuoliai, vyrai ir moterys, kurie plikomis rankomis kaunasi su Raudonąja Armija. Maskvos laikraščiai juos vadina teroristais, Jugoslavijos radijas juos apšaukė banditais, Vengrijos komunistinė vyriausybė juos vadina sukilėliais. Jie patys save vadina Laisvės kovotojais: “Mes esame tik vengrai ir kovojame už savo kraštą”.
Amfibinis autovežimis, veža iki 8 to. krūvj. Army Photo
“Mechaniškas Mulas” veža 106 mm beatatrankinj pabūklą.
Lietuvos Kariuomenės šventės minėjime Brookiyne kalba J. Brazaitis.
Dekoracija piešta ramovėno J. Juodžio. V. Maželio nuotr.
LIETUVIU KARIUOMENĖS ŠVENTĖS MINĖJIMAS BRUKLYNE
Nežiūrint smarkaus lietaus lapkr. 17 d. minėjiman prisirinko beveik pilna Apreiškimo parapijos sale. Programoje susirinkusiems buvo parodytas 6 paveikslų montažas Tėvynės Aidas (V. Vingio). Režisavo V. Žukauskas, dekoracijas padarė J. Juodis. Įdomios dekoracijos ir mėgėjų būrelio vaidinimas labai patiko publikai. Dar kiek padirbėję, šitie mėgėjai galėtų pasirodyti ir kitose lietuviškose kolonijose, nes veikaliukas yra gražus, patriotiškas ir ypač tinka jaunimui.
Didžiulis darbas, atliktas vaidintojų, režisoriaus ir ypač dailininko J. Juodžio, yra tikrai vertas dėmesio. Tiek pasišventimo, turbūt, nebūtų galima nupirkti už jokius pinigus. Jiems priklauso nuoširdi padėka.
Antrojoje programos dalyje buvo prof. J. Brazaičio paskaita apie Lietuvos kariuomenę. Išklausius paskaitos, liko tik pasiklausti ar tai buvo kariuomenės šventės minėjimas ar jos teismas. Pasirodo, kad nepriklausomoje Lietuvoje prisiauginome partiečių apsčiai, bet kurgi tie kilnūs valstybės vyrai?
Minėjimo metu salėje buvo įrengtas KARIO stalas, kur buvo galima užsisakyti žurnalą ir nusipirkti jo leidinių. A.
KARIUOMENĖS ŠVENTĖ ROČESTERYJE
Lapkričio 25 d. čia buvo atšvęsta Kariuomenės Šventė. Nors maža lietuvių kolonija ir tie pobūviai ne taip gausiai būna lankomi, bet šį kartą minėjimas visapusiškai pavyko.
Kunigas laike mišių gražiais žodžiais paminėjo mūsų savanorių žygius. Po pietų nemažas būrys svečių susirinko į salę, paklausyti paskaitų apie mūsų kariuomenę, bei jaunimo dainų.
Gražiais žodžiais savo atsiminimus papasakojo plk. Pr. Saladžius. H. Žemelis iškėlė mūsų kariuomenės geroves ir negeroves. Pabrėžė,
kad kur tos negerovės ir buvo, ten buvo kalta augštesnioji vadovybė.
Muziko Petro Armono vadovaujamas vyrų choras svečius maloniai nuteikė, išpildęs eilę kariškų dainų. Baigiant minėjimą, susirinkę sumetė $113 mūsų karo invalidams.
Po viešo minėjimo ramovėnai su svečiais kelias valandas jaukiai praleido laiką prie kavutės. Minėjimo programą labai vykusiai pravedė Vyt. Žmuidzinas. Dalyvis
LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖ ČIKAGOJE
Lapkričio 25 d., sekmadienį, Čikagoje įvyko iškilmingas Lietuvos kariuomenės 38 metų sukakties minėjimas. Iškilmės prasidėjo 10:45 vai. pamaldomis šv. Jurgio bažnyčioje. Pamokslą pasakė vysk. V. Brizgys. Vyskupas iškėlė didelį vaidmenį budinčiojo laisvės sargyboje žmogaus. Jis sakė, kad didesnio dalyko nėra, kaip kova už laisvę. Laisvėje žmogui yra lengviau išganyti sielą, negu vergui. Dėl to kova už laisvę yra vienas svarbiausių artimo meilės darbų. Laisvės kova kyla iš žmogaus meilės, kuri yra viena didžiųjų dorybių, ir ji praktikuotina ne tik buvusių karių, bet ir visų tremties ir vietinių lietuvių. Gi prisimindami Lietuvos laisvės kovų savanorius, kurie kovoje už laisvę žuvo, neturime gyventi tik Vėlinių dieną. Neprivalome gyventi kario sulaužyto kardo nuotaikomis. Turime gyventi naujo ryžtingumo dvasia, maldoje turime juos prisiminti draug su dabar kenčiančiais.
Pamaldose su savo vėliavomis dalyvavo: ramovėnai, kūrėjai - savanoriai ir šauliai.
12:30 vai. prasidėjo iškilmingas posėdis Lietuvių Auditorijoje, kuri, nežiūrint nepalankaus oro, gražiai prisipildė. Posėdį pradėjo ir jam vadovavo L.V.S. Ramovės Čikagos skyriaus pirmininkas Povilas Dirkis.
Visų pirma buvo sudarytas garbės prezidiumas iš šių organizacijų atstovų: Konsulo, ALTo, Ramovės, Savanorių - Kūrėjų, Lietuvių Bendruomenės, Skautų, Birutininkių, šaulių ir Krivūlės klubų, Karo kapeliono, Karo Invalidų ir moksleivių organizacijų: ateitininkų,santariečių ir Lietuvių studentų S-gos. į salę buvo įneštos organizacijų vėliavos: JAV, Lietuvos trispalvė, Ramovės, Savanorių-Kūrėjų, Šaulių, Skautų draugovių: Šarausko, Dariaus - Girėno, Živilės, Skautų tuntų: Baltijos ir Aušros Vartų, ir Dr. Vydūno skautų vyčių būrelio. Vėliavų įnešimui vadovavo ramovėnas Kęstutis Dirkis. P-lė Macytė, čia gimusi ir augusi, sugiedojo J.A.V. ir Lietuvos himnus.
Toliau sekė žuvusių Nepriklausomybės kovose karių, šaulių, partizanų ir mirusių Sibiro taigose kankinių, bei dabar su priešu nelygioje kovoje kritusių partizanų pagerbimas minutės susikaupimu, muzikui Br. Jonušui trimituojant trimitu.
Apie Lapkričio 23 dienos reikšmę skaitė teisininkas Br. Kviklys. Jis savo gana turiningoje paskaitoje nuodugniai peržvelgė Lietuvos kariuomenės kovas už laisvę ir labai vaizdžiai nurodė jos laimėjimus. Be to, paskaitininkas išryškino ryšį tarp visuomenės ir kariuomenės ir skatino, kad šalia lietuvybės išlaikymo mūsų dėmesys būtų nukreiptas į kariško pasirengimo dalykus.
Po paskaitos pirmuoju sveikino konsulas Dr. Daužvardis, kuris pagyrė ramovėnus, kad ir dabartinėse aplinkybėse nenuleidžiamos rankos. Pasisakė, kad sieloje ir jisai jaučiasi karys ir yra pasiryžęs drauge su jais, jeigu bus reikalas, stoti atviron kovon.
ALTo pirm. šimutis savo ugningoje kalboje metė žvilgsnį į Lietuvos likimą dabarties pasaulio sūkuriuose. Jis priminė, kad ne tik Kersteno komisijos tardymo daviniai, bet ir Lietuvos laisvinimo bylos reikalai, pasilieka įšaldyti Vašingtono stalčiuose. Be to, jis prašė visų lietuvių vienybės, vienybės ir vienybės ir prašė nenusiminti, nes ALTas visus pasaulinius įvykius seka, ir kas tik yra galima, viską daro. Jis nė kiek neabejoja, kad gali ateiti laikas, kuomet Amerikoje gyvenantiems lietuviams teks vieną gražią dieną susirinkti prie Baltųjų rūmų ir pareikalauti iš Prezidento to, ką jis yra žadėjęs, būtent: laisvės ir nepriklausomybės mūsų tėvynei Lietuvai. Savanorių-Kūrėjų S-gos Čikagos skyriaus atstovas Dr. Sruoga, kalbėdamas, ryškiai ir vaizdžiai nušvietė tarptautinę padėtį, pabrėždamas didelius sunkumus ir žadindamas viltis.
Be to, sveikino L.V.S. Ramovės Centro V-bos atstovas Variakojis, Savanorių - Kūrėjų Centro V-bos atstovas Liepinaitis, L. Bendruomenės — Blinstrubas, Skautų — Šliūpas, šaulių — Abramikas, Krivūlės — Eigelis ir Studentų — Lintakas ir Kregždys.
Turtinga buvo meninė dalis, kurią pravedė skyriaus v-bos narys kultūros reikalams St. Grigaravičius. Meninėje programoje dalyvavo Moksleivių Tautinio Ansamblio jaunieji kanklininkai, vadovaujami p-Iės Kirvaitytės. Jie pasirodė laoai puikiai. Lithuanikos tunto šokėjų Grandis, vadovaujama Šilingienės, savo vikrumu ir naujumais žavėjo žiūrovus. Lietuviškomis dainelėmis giliai nuteikė dalyvius trio, sudarytas iš solisčių: Bobinienės, Peškienės ir Mačytės. Pianinu palydėjo M. Motiekaitis.
Minėjimas buvo turiningas ir buvo pravestas ne tik sumaniai, bet ir įspūdingai.
P. Erdvys
TEODORO BLINSTRUBO ŽODIS
KARIAMS LAPKRIČIO 23-sios PROGA
Lietuvių Bendruomenės Čikagos Apygardos Valdybes vardu turiu garbės padėkoti Lietuvių Veteranų S-gos Ramovė Čikagos skyriaus Pirmininkui už malonų pakvietimą dalyvauti šiose kariuomenės šventės minėjimo apeigose ir kartu tos reikšmingos šventės proga pasveikinti Lietuvos karius veteranus, savanorius - kūrėjus, karo invalidus ir jų šeimas bei draugus čia susirinkusiu.
Nuo praamžių lietuviai myli savo karius, o nepriklausomybės laikais lietuviai su didele pagarba, meile ir dėkingumu žiūrėjo į savo karius, didžiavosi savąja kariuomene ir jos įsteigimo sukaktis iškilmingai minėdavo. Ir buvo už ką: mūsų kariai parodė kilniausius tautos meilės ir tautai atsidavimo bei pasišventimo pavyzdžius, sveikatos, kraujo ir gyvybės auka iškovojo ir apgynė Lietuvai laisvę. Vieną gražiausiųjų ir garbingiausiųjų Lietuvos istorijos lapų kariai-savanoriai savo krauju parašė. Žinome, jog taikos metu Lietuvos kariuomenė, be nuolatinio budėjimo tautos laisvės sargyboje, kartu buvo ir augštoji tautos patriotizmo mokykla. Mes, mokytojai (kurių skaičiuje ir aš buvau), žinojome, kad jei kartais mums mokyklose kuriam nepavykdavo tobulai įskiepyti patriotizmo daigų, tai tas sėkmingai būdavo atliekama kariuomenės eilėse.
Gyvenant svetimoje šalyje visų mūsų uždaviniai ir veiklos barai žymiai pasikeitė ir prasiplėtė. Tas procesas, tų pačių poveikių dėliai, vyksta ir su kariais. Ir man atrodo, kad kaip Lietuvoje kariai budėjo laisvės sargyboje, taip ir čia jie turėtų užimti pirmuosius visuomenėje postus ir budėti mūsų VIENYBĖS sargyboje. Jūs, kariai, visada buvote vieningi. Jūs ir čia efektingiau, negu kas kitas, vienybės bare galite pasireikšti. Tik Jūs sėkmingiausiai galėtute išvystyti vienybės propagandą ir siekti to, kad pagaliau, baigtųsi tautžudybė tarpusavio rietenų ir ginčų forma. Ar neskaudu, kad dėl to, kokia ateityje bus Lietuvos valdymosi forma, jos ekonominė programa, švietimo sistema, valstybės santykiai su kaimynais, su bažnyčia ir t.t. ir t.t. — mes čia, kaip tie plikiai dėl šukų, pešamės ir vienas kitam gero žodžio nerandame? Juk visi tie reikalėliai, palyginus su tuo didžiuoju tikslu — Tautai laisvės atgavimu — tokie menkutėliai, jog gėda turėtų būti net apie juos kalbėti, ne tik dėl jų ginčytis... Ne mes, čia pertekliuje gyvendami, būsimame Lietuvos gyvenime tarsime lemiamą žodį; tars tie, kurie tenai kovoja ir kovos iki pergalės... Tie, kurie gyvybes aukoja už Lietuvą, lietuvybę ir senąjį savo tikėjimą... Jie sudarys valstybės valdymosi formos pagrindus, jų sąlygoms pritaikintus, ne mes, jau čia įsikūrę.
Neabejoju, tik kariai gali tremtinių politiniams ginčams užkirstikelią ir pastatyti tuose kelio vingiuose aiškius ženklus — STOK!
— kaip Amerikos keliuose yra ženklas: STOP! O kokia ironija. Dažnai kalbama apie vienybės reikalingumą, o žiūrėk, tuo bendru vienybės keliu eiti kviečiama taip, kaip juo eina avys ir jų piemenys... Pirmųjų kryptis nukreipiama antrųjų nurodymais, žodžiais ar net ir botagu.
Netokios, tariamos vienybės mes esame reikalingi. Ne! Mums reikia susipratusių, geros valios žmonių vienybės. Tokios, kaip savo tarpe organizuoja lietuviai kariai: ramovėnai, savanoriai ir kt. Vienybės ne vienų kitų aklu paklusnumu, bet vieningu sutarimu, bendru tautiniu, lietuvišku susipratimu, bendra krikščioniška meile, geros valios pasireiškimu ir didžiąja pagarba Sibiro plotuose ir kitur bolševikų vergijoje kenčiančiai mūsų tautos daliai ir tėvynei Lietuvai.
Ir mūsų keliai turėtų eiti pavyzdžiais, parodytais mums nepriklausomybės pradžioje garbingų mūsų karių savanorių ir, kuriuos šiomis dienomis visam pasauliui parodė garbinga vengrų tauta.
Tad mieli kariai, nedelsdami ateikite pagalbon mums susivienyti. Tada ir mūsų lietuvybė, čia, Amerikoje, labiau sutvirtės ir ilgiau išsilaikys, o Jūsų garbės vainikan, dėkinga Jums visuomenė įpins dar vieną puikų pagarbos ir meilės žiedą.
JURGIO KIAUNĖS
60 metų amžiaus sukakties minėjimas įvyko gruodžio 8 d. Lietuvių Amerikos Piliečių Klube Bruklyne.
Iškilmingą posėdį atidarė J. Ginkus, apie sukaktuvininką vaizdžiai kalbėjo, jo žodžiais, patiekė fotografiją, Stasys Jakštas. Po sveikinimų, žodį tarė ir pats minėjimo kaltininkas, pasiskundęs metų našta, tačiau vis viltingai ir giedrai žiūrintis į gyvenimą ir mūsų tautos ateitį.
Iškilmingai vakarienei dalyviai, kurių buvo virš 80, nusikėlė į žemutinę salę. Ten prie skanių užkandžių toliau buvo tęsiami sveikinimai nuolat pertraukiami skambių dainų, įmantriai V. Alksninio pravedamų. Daugybės sveikintojų tarpe buvo ir atvykę iš Philadelphijos Dr. J. Puzinas, savanorių kūrėjų ir invalidų atstovai p. Tvarkūnas ir p. Eigelis. Ramovės vardu sveikino A. Sperauskas, KARIO
— Z. Raulinaitis, Amerikos Legiono p. Klinga ir V. Visnius. Be sveikinimų, sukaktuvininkui buvo įteikta eilė dovanų.
Kartu su juo minėjime dalyvavo p. Kiaunienė ir sūnus su žmona.
Minėjimas buvo labai nuotaikingas ir parodė, kad geras lietuvis, veiklus visuomeninkas, senas karys turi apsčiai bičiulių jį gerbiančių ir mylinčių. A.
Lietuvių Veteranų Sąjunga RAMOVĖ Centro Valdyba
Chicago, 1957 m. sausio 1 d.
BENDRARAŠTIS Nr. 34
Broliai ir Sesės Lietuviai,
Naujųjų 1957 Metų proga Lietuvių Veteranų Sąjungos “RAMOVĖ” Centro Valdyba sveikina visus brolius ir seses lietuvius pavergtoje tėvynėje, prispaustus vergijos pančiais, vargstančius ir žūstančius Sovietų darbo stovyklose, sveikina visus lietuvius, išblaškytus po viso laisvojo pasaulio kraštus ir savo tėvynės nepamirštančius, sveikina mūsų tautos partizanus, kovojančius ir kovojusius už tėvų žemės laisvę, sveikina Lietuvos Laisvės kovų invalidus, paaukojusius savo brangiausią turtą — sveikatą ant tėvynės Laisvės Aukuro, sveikina visus mūsų Savanorius - Kūrėjus, Vyčio Kryžiaus kavalierius, karius ir šaulius, budėjusius ir tebebudinčius laisvės sargyboje, sveikina nusipelniusį Amerikos Lietuvių Legi-joną, visus Ramovėnus ir mūsų mielas, veiklias Birutininkes, tiek daug naudingo darbo atliekančias tremtyje.
Štai ir vėl vieni metai praslinko. Nuoseklu paklausti: koks gi balansas? Ko pasiekta? Ko laukti ir ko tikėtis ateityje? Asmens atžvilgiu, gal nedaug, bet pasauliniu mastu didelis žingsnis pirmyn. Mūsų priešas, žiaurus okupantas, kaskart labiau dešifruojamas, kaskart daugiau paniekos ir pasmerkimo susilaukia visose tautose. Tai vengrų nuopelnas, tai jų tautos didvyriškas žygis ir milžiniškos aukos, pasiryžus atkakliai kovoti dėl savo laisvės.
Visa tai nemažas laidas ir viltys, žengiant į 1957-sius metus. Besirengdami lemiamam smūgiui, ir mes nesame pasyvūs. Mūsų kova gal ne tokia efektinga, bet ji nepaliaujama. O aukos, pradedant 1941 metų sukilimu, taip pat reikšmingos.
Šiandien, stovėdami ant Naujųjų Metų slenksčio, tiesa, konstatuojame, kad daugelis senstam, kad mūsų gretos retėja, jos turi būti glaudžiamos, turi būti sudaromas toks pat tvirtas kumštis, tik siauresniame bare.
Dirbdami organizacijoj, išmeskime iš savo tarpo tą nelemtą miesčioniškai merkantilišką posakį: “Ką gi man duos?” Nė vienas doras lietuvis ir tikras patriotas nei savo lūpose, nei širdyje niekad neturėjo tokio klausimo. Nusižiūrėkim į mūsų kankinius knygnešius, į pasiaukojusius savanorius-kūrėjus, į dabartinių dienų karžygiškus partizanus. Eidami į visuomenę, klauskim priešingai: “Ką gi aš duosiu?” O duoti turime! Tik tokiu būdu mūsų organizacijos bus veiklios, gyvos ir vaisingos. Nebūkime tušti kevalai, bet brandūs grūdai. Kas iš to karsto, nors ir auksinio, jei visas žmogus ten sutelpa. Pasirodykim, kad mūsų dvasia iš tikrųjų pasilieka gyventi. Dirbkim ne iš išskaičiavimo, bet iš meilės ir pareigos savo tėvynei. Tokio darbo iš mūsų laukia mūsų pavergta tėvynė — Lietuva.
Džiugu, kad daugumas mūsų organizacijos narių eina tais keliais, kurie pridera garbingam kariui ir tauriam savo tautos sūnui. Visa širdimi linkime ištvermės ir ko geriausios sėkmės!
P. Plechavičius M. Rėklaitis
Pirmininkas Sekretorius
KARIO skaitytojas V. Adomkavičius, gyv. Inglewood, Calif., atostogaudamas Hawaju salose, susitiko du lietuvius karius tarnaujančius Amerikos armijoje 35 Inf. Regt.: Henriką Kislauskį iš Brockton, Mass, ir V. Antanaitį iš Čikagos.
A.A. MJR. ADOLFAS MITALAS
Povilas Dirkis
1956 m. gruodžio 12 d. sukako lygiai vieni metai, kai nuo kraujo išsiliejimo galvos smegenyse, staiga, darbo metu, savo ūkyje, Port Arthur, Ont., Kanadoje, mirė Lietuvos Kariuomenės kūrėjas-savanoris, Nepriklausomybės Kovų dalyvis, aviacijos žvalgybos majoras, ekonomistas Adolfas Mitalas, sulaukęs 62 metų amžiaus.
Gruodžio 16 d., po visų bažnytinių apeigų, velionio palaikai buvo pervežti į Torontą ir gruodžio 20 d. gausaus lietuvių tremtinių būrio ir giminių bei šeimos narių buvo palydėti į katalikų kapines.
Velionis paliko tremtyje žmoną, buvusią mokytoją Leonardą Grigo-nytę, du sūnus: Algi ir Romą, studijuojančius Toronto universitete, dvi dukras: Giedrę, lankančią gimnaziją ir Jūrą, lankančią pradžios mokyklą.
Šios liūdnos sukakties proga pravartu prisiminti majorą Mitalą ir atliktus jo darbus savo kraštui ir Lietuvos kariuomenei.
Velionis gimęs 1893 m. gruodžio 15 d. Utenos apsk. ir val., Juškėnų km. Baigęs Juškėnų pradžios mokyklą, įstojo Į Utenos gimnaziją, kurią sėkmingai baigė prieš pat I Pasaulinį karą. Būdamas mokykloje, velionis priklausė lietuvių moksleivių kultūriniam rateliui, bendradarbiavo tuometinėje spaudoje: Aušrinėje ir Ateityje. Didžiojo karo metu velioniui pavyko išvengti rusų mobilizacijos ir jis pasiliko savo gimtajam krašte. Vokiečiams okupavus Lietuvą ir atgaivinus mokyklas, reikėjo mokytojų. Velionis ėmėsi mokytojo darbo, kurį dirbo beveik visą okupacijos metą.
1918 m. rudenį velionis išrenkamas į Utenos miesto ir valsčiaus komitetą, kuriame išbuvo iki 1919 m. vasario mėn., t.y. iki bolševikų įsibrovimo į kraštą. Tuomet velionis vėl grįžo prie mokytojo darbo. Bet jam nebeilgai teko mokytojo darbas dirbti, nes pamatęs, kad kraštui gręsia pavojus, meta mokytojo darbą ir drauge su kai kuriais karininkais slaptai per frontą vyksta į Kauną. Kaune stoja savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir gauna paskyrimą į naujai formuojamą Ukmergės batalioną, vėliau pavadintą 8 p. pulku.
Velionis iš Kauno grįžta į Ukmergę ir prisistato bataliono vadui karininkui Jurgiui Kubiliui, kuris jį paskiria bataliono iždininku. Jis betarnaudamas Ukmergės batalione (vėliau 8 p. p.) ne tik iždininkauja, bet ir su ginklu rankoje dalyvauja mūšiuose 1919 m. su rusais bolševikais ir 1920 m. su lenkais. Kaip geras karys ir pavyzdingas pareigūnas, pakeliamas į karo valdininkus ir po kurio laiko, jam pačiam prašant, perkeliamas į Lietuvos Karo Aviacijos štabą. Tarnaudamas štabe, baigė administracijos kursus ir 1927 m. pakeliamas į administracijos leitenanto laipsnį, o 1930 m. baigia V. D. Karininkų kursų aviacijos skyrių, pervedamas į aviacijos karininkus ir pakeliamas į aviacijos kapitono laipsnį. Be to, velionis lankė V. D. Universiteto Teisių fakulteto ekonominį skyrių, kurį baigė ekonomisto diplomu. Aviacijoje ištarnavo 15 m., eidamas įvairias pareigas aviacijos štabe. 1934 m., eidamas tarnybos pareigas, ištikus lėktuvo avarijai, buvo sužeistas. Į atsargą išėjo 1939 m. aviacijos majoro laipsniu su teise dėvėti uniformą.
Velionis buvo apdovanotas: Vytauto D. 5 laipsnio ordinu, Lietuvos neprikl. 10 m. ir savanorių-kūrėjų medaliais ir “Plieno sparnų” garbės ženklu.
Išėjęs iš karinės tarnybos, velionis dirbo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliot. Vilniuje ir mokesčių inspektoriumi Kaune. Abiejų okupacijų metu dirbo pogrindyje. 1941 m. aktyviai dalyvavo partizanų kovose prieš bolševikus. 1944 m. pasitraukė su šeima iš tėvynės į Vakarus. Kaip tremtinys išgyveno 5 m. Bavarijoje, Miuncheno stovykloje. Stovykloje buvo renkamas į komitetus įvairioms pareigoms. Iš Bavarijos emigravo į Kanadą ir apsistojo Port Arthur, Ont., kur įsigijo ūkį, ir pats su žmona gražiai ir pavyzdingai jį vedė ir tvarkė.
Velionis buvo malonus, draugiškas, nuoširdus, atviras ir tiesus. Aktingai dalyvavo lietuviškame gyvenime ir priklausė lietuviškoms organizacijoms bei jas rėmė.
