STIPRINKIM VILTĮ IR RYŽTĄ
EMILIJA ČEKIENĖS
Tauta, kuri nuolat ir ryžtingai veda žūtbūtinę kovą su didžiuoju laisvojo pasaulio priešu komunizmu, nebus likimo pasmerkta išnykti.
Mūsų tautos branduolys, esąs už geležinės uždangos ir dabar, per kelioliką metų neprarado laisvės vilties, bet vis atkakliai laikosi prieš krašto okupantus, nepasiduodamas priešo terorui nei jo klastingoms vilionėms bei žiaurioms žudynėms.
Tik mes, gyvendami laisvam pasaulyje, kartais imame bijoti, kad patogumai, svetimos įtakos ir didis nuotolis nuo savo krašto neužslopintų tėvynės meilės bei jos išlaisvinimo vilties.
Krauju palaistę žemę, amžiais protėvių purentą,
narsieji savanoriai
parašė mūsų Nepriklausomybės Dokumentą.
Šio pavojaus išvengti tvirtą pagrindą sudaro giliai prasminga, garbinga, istorinė, mūsų kasmet iškilmingai švenčiama Vasario 16-oji diena, kuri Lietuvos nepriklausomybės laikais buvo kiekvienam lietuviui džiaugsmo bei išdidumo šventė, nes kiekvienas juto tvirtai stovis savo tėvynės žemėje, jautėsi lygus su kitų tautų piliečiais ir kad jis, o ne svetimas kas nors, iš kažkur atkeliavęs, yra to krašto šeimininkas, kuriąs savus įstatymus, savą kultūrą, laisvą lietuvišką spaudą, dėl kurios tiek aukų nepagailėjo. Lietuvis tą dieną nepaprastu džiaugsmu išgyveno, nes tikėjo į šviesią Lietuvos, o kartu ir savo ateitį.
Su nemažesniu entuziazmu tą mūsų pergalės ir džiaugsmo dieną nuo pat Lietuvos valstybės atsikūrimo švisdavo ir Amerikoj gyveną lietuviai, palikę savo kraštą dar rusų caro priespaudos laikais. Jie išdidžiai Vasario 16-os dienos minėjimo iškilmėse klausydavo apie tėvynės laisvę, kylančią visose srityse pažangą bei kultūrą, džiaugėsi, kad jų broliai pagaliau nusikratė svetimo jungo ir įžengė į tikrąjį nepriklausomą gyvenimą.
Deja, po trumpo 22 metų nepriklausomybės laikotarpio, kuris vistiek mums paliko didelę reikšmę, nes įrašė Lietuvos vardą į pasaulio valstybių tarpą, įrodė didelį mūsų kūrybingumą, sugebėjimą bei subrendimą būti nepriklausoma valstybe ir tuo atkreipė pasaulio dėmesį į save, kas žymiai palengvina ir dabar vesti Lietuvos laisvinimo kovas. Tada mūsų kraštas pateko dar žiauresnėn, negu bet kada istorijoj sovietų komunizmo vergijon ir jau 17 metų, kaip Vasario 16-os dienos minėjimų prasmė bei pobūdis įgavo kitą atspalvį. Ši didinga šventė pasidarė kartu ir tragiška, kad mūsų visi laisvės laimėjimai liko svetimųjų tironų negailestingai suniekinti.
Dabar renkamės ne džiaugsmu pasidalinti, bet rimtimi, susikaupimu ir nauju pasiryžimu įsijungti į Lietuvos išlaisvinimo bei lietuvybės išlaikymo kovą. Šių dienų Vasario 16-ą švenčiant, kiekvieną iš mūsų jungia ne tiek buvęs džiaugsmas, kiek bendra idėja — kaip greičiau Lietuvą išlaisvinti ir kokiu būdu kiekvienam prie to prisidėti.
Vasario 16-os minėjimai įgijo viešos kovos prieš Lietuvos pavergėją pobūdį. Tą dieną mes turime progos laisvojo pasaulio vyriausybėms, o kartu ir plačiai visuomenei demonstratyviai reikšti protestus, reikalauti Lietuvos teisių į laisvę atstatymo.
Šiandien, dėka tų minėjimų Lietuvos vardas ir jos pavergėjo veidas jau retam amerikiečiui tėra nežinomas. Tos dienos proga mums kaskart vis plačiau pasiseka įsibrauti į svetimą spaudą, savo minėjimuose matyti įtakingų valdžios pareigūnų.
Betgi negalima pamiršti, kad Lietuvos išlaisvinimo neatliks svetimieji ar vien mūsų įgaliotieji atstovai be didelių kiekvieno lietuvio pastangų. Tai kovai reikalinga mūsų visų talka.
Visi mes tikime, kad Lietuva vėl bus nepriklausoma, bet nepamirškim, jog vien viltim, be darbo, ryžto ir pasiaukojimo teigiamų rezultatų vargu ar sulauksim. Tik pakilusios mūsų tautos sąmonės dėka pavyks ir vėl mums išeiti nugalėtojais, kaip pavyko ir tada, “Aušros” ir “Varpo” laikais. Neleiskim užmigti aušrininkų bei varpininkų mūsų tautoje sužadintai sąmonei.
Besiartinant Vasario 16 d. minėjimams savo skaitlingu dalyvavimu perpildykime sales, kuriose dalyvaus daug svetimųjų, parodykime jiems mūsų pačių užsidegimą, dideles pastangas ir troškimą išlaisvinti savo tėvynę. Prisiminkime, kad pavergtos tautos vienos, be paramos iš vakarų pasaulio, veda žūtbūtinę kovą už savo ir visos žmonijos laisvę, kurioje žūsta milionai žmonių.
Todėl tvirtai tikėdami laisvos Lietuvos prisikėlimu, giliai pergyvendami tragišką mūsų tautos padėtį ir prisimindami žiauriuosius nuolatinius trėmimus, Vasario 16-ą dieną susikaupkim, atnaujinkim pasiryžimą, dalyvaukim minėjimų iškilmėse, o tuo pačiu ir Lietuvos laisvinimo byloje mintimis, darbais ir aukomis.
Česlovas Janušas, Kryžkelė bažnytkaimyje
Darbininko klišė
