KUNIGAIKŠČIO KĘSTUČIO ŠEIMA

DR. V. SRUOGIENĖ

Tartum jūra mėlyna

Buvo Lietuva tada,

Pasinėrusi miškuos,

Kaip jūrelė mėlynuos —

Neaprėpiamai plati,

Neapsakomai graži !

BALYS SRUOGA

Jeigu mes daugiausia iš visų Lietuvos praeities didvyrių iškeliame Vytautą ir ne be pagrindo juo didžiuojamės, tai, be abejonės, labiausiai mylime Kęstutį ir Birutę.

Didysis Lietuvos Kunigaikštis Kęstutis ir jo žmona Birutė virto mums simboliais: jis — taurumo, pasiaukojimo tėvynei, riteriškumo, nes tai tikrai buvo riteris pilna to žodžio prasme, kaip kad prancūzai sako: “Chevalier sans peur et sans reproche” (riteris be baimės ir dėmės). Ji — yra mums lyg šventosios aureole apsupta, moteriškumo, motiniškumo, rūpestingos namų židinio saugotojos sinonimas.

Tačiau kaip mes maža težinome apie juos pačius, apie jų šeimą ir vaikus! Pabandysiu čia sutraukti bent svarbesnes žinias, kurias išsaugojo senieji raštai, nuo kurių naujesnieji tyrinėjimai nupurtė amžių dulkes.

Vokiečių kronikininkai yra išlaikę aprašymą, kaip Kęstutis atrodė senatvėje: “Kęstutis buvo augštas, liesas, išblyškusiame veide degė ugningos akys, reti plaukai dengė jo galvą, žila barzda — jo smakrą. šykščios buvo jo lūpos, bet kiekvienas ištartas žodis reikšmingas. Kai jis grąsino, gyslos kaktoje jam iššokdavo. Visa jo išvaizda kėlė baimę”.¹)

Kęstutis buvo Gedimino sūnus. Jo broliai — Manvydas, Narimantas, Algirdas, Jaunutis, Karijotas ir Liubartas, o seserys — Aigustė, Aldona, Anastazija, Marija, Eufemija, Danutė Elzbieta ir Ofka Marija. Pagal nelabai patikimus šaltinius jo motinos, Gedimino žmonos, vardas buvęs Jauna (Jevna). O dėl Gedimino kilmės turime keletą hipotezių. Dabar manoma, kad 14—15 a. raštuose įvairiai vadinto Gedimino tėvo vardas (Liutaveras, Pukuveras, Budevetis, Butuveras ir kt.) lietuviškai buvęs Būdvietis. Tačiau pagal žodinį prof. H. Paškevičiaus (lenkų istorikas, Dionizo Poškos ainis, vienas iš žymiausių ir objektingiausių mūsų praeities žinovų) pareiškimą gal ir turi pagrindą spėjimas, kad tai buvęs kunigaikštis Putvys (ar Putvietis), iš Putvių piliakalnio Žemaičiuose, minimas 14 a. kronikose. Jei tai kada pasitvirtintų, atpultų ginčai dėl vietos, iš kur kilęs Gediminas ir laimėtų teorija, kuri jį išveda iš Ariogalos, taigi iš Žemaičių.

Pasklidę tvirtinimai, esą, Gedimino tėvas buvęs Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių arklininkas yra jau istorikų įrodytas kryžiuočių šmeižtas. Atrodo, galima jau tvirtinti, kad Būdvietis, Gedimino tėvas, buvo kunigaikščio Traidenio sūnus, atseit Gediminas — Traidenio anūkas. Ar šis faktinas dinastijos įkūrėjas turėjo kokių giminystės ryšių su Mindaugu — nenustatyta.

Apie Birutę ir jos kilmę žinome tik tai, kas kartojama visose enciklopedijose ir vadovėliuose: ji buvo žemaičių kunigaikščio (atseit laisvo žemvaldžio) duktė, kilusi nuo Palangos, kurios tiktai dėdės Vidimanto vardą išlaikė šaltiniai. Padava apie tai, kad ji — gražuolė — buvusi deivės Praurimės vaidilutė ir kūrenusi šventąją ugnį kalnelyje, vėliau jos vardu vadinamame, kad Kęstutis ja susižavėjęs ir iš ten pagrobęs, atsirado tiktai 16 amžiuje. Duomenų iš jos gyvenimo beveik visai neliko, net jos vardo nemini nė vienas amžininkų raštas, neturime net tikrų žinių kada ir kuriomis aplinkybėmis ji mirė. Pagal kunigaikščio Vytauto liudijimus — tai ją nužudė kryžiuočiai, tai vėl, kad ji ilgai pagarboje gyvenusi ir sulaukiusi gilios senatvės. Jos kapo vietą Palangoje išlaikė tiktai žodinė tradicija. Betgi mūsų sąmonėje giliai įstrigo poetų sukurtas Birutės vaizdas, ir mes tegalime pagal romantiką S. Valiūną kartoti:

Ji savo darbo marškinius dėvėjo,

Trumpą rainuotą sijoną turėjo;

Ant plaukų pynės rūtų vainikėlis,

Ant balto kaklo gintaro varstelis ...

Tačiau istorinėje tikrovėje daug romantikos neįžvelgiame: Kęstutis, (gimęs pačioje 14 amžiauspradžioje), vedė Birutę 1349-50 metais, taigi, jau turėdamas apie 50 metų amžiaus, be to, Birutė nebuvusi jo pirmoji žmona²) ir ne visų Kęstučio vaikų motina, o tiktai Vytauto, Tautvilos, Žygimanto, Danutės ir Ringailės, gi Patirgas, Vaidotas ir Butautas, gal dar keletas dukterų, buvę nežinomo vardo pirmosios Kęstučio žmonos vaikai.

Lenkų istorikas J. Puzyna³) spėja, kad Alšėnų kunigaikščių šeimos įkūrėjas Algimantas (jo sutapatinamas su kitu krikščionišku Boriso vardu vadinamu aiškiai nenustatytos kilmės Gediminaičiu) buvęs taip pat Kęstučio sūnus. Jei taip buvo iš tikrųjų, tai būtų suprantama kodėl Alšėnų kunigaikščiai taip buvo iškilę Vytauto laikais ir vėliau.

Gediminui mirus (1341 ar 1342 m.) ir Algirdui su Kęstučiu 1345 m. pašalinus nuo vyriausios valdžios mažiau gabų Jaunutį, abu šie broliai gražiai sutardami valdė Lietuvą per 32 metus iki Algirdo mirties 1377 m. Algirdas titulavosi Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu, o Kęstutis, nors to titulo ir neturėjo, bet iš gilios pagarbos, kaimynų, net vokiečių, buvo vadinamas Lietuvos karaliumi. Įsitvirtino būdinga Lietuvos viduramžiams dviejų valdymo forma, vadinama diarchija.⁴) Kaip žinome, Algirdas valdė rytų pietų Lietuvos dalį, ir turėjo plačių santykių su Rytais, o Kęstutis — Lietuvos šiaurės vakarus ir gynė kraštą nuo kryžiuočių veržimosi .

Du valdovu buvo tada Lietuvoje, ir dvi sostini ji turėjo. Algirdas sėdėjo Vilniuje, o Kęstučio būstinė buvo Trakai.

'Trakai! Kiek jaudinančių vaizdų ir didingų prisiminimų iškelia tasai vardas ... Nuostabaus gamtos grožio vietovė, banguojančių žalių girių ir kalvų kalvelių, mėlynų ežerų ir ežerėlių apylinkė.

Jau Gediminas valdė Senuosius Trakus, iš kurių gerokame atstume nuo dabartinio Trakų miestelio beliko nuogas piliakalnis ir senų žemės įtvirtinimų žymės. O Kęstutis gyveno jau Gedimino pastatytoje pilyje, kurios papėdėje augo Gedimino įkurtasis Trakų miestas, ilgame ir siaurame iškyšulyje tarp Galvės, Akmenės, Gilužės ežerų ir vėliau savo dabartinius vardus gavusių Totoriškių, Bernardinų ir kt. mažesnių ežerėlių. Tai nepaprastai tinkama apsigynimui vieta: aplink vanduo, o pačiame iškyšuliogale — sargybos kalnelis. Čia, stiprioje mūro pilyje buvo Kęstučio ir Birutės lizdas, čia jie senose tradicijose ir senoje tėvų tikyboje augino savo gausią šeimą.

Jei pats Algirdas ir visi jo vaikai (išskyrus Jogailą) buvo susigiminiavę su slavais stačiatikiais, tai Kęstučio šeimos giminystės ryšiai ėjo Į katalikiškuosius Vakarus.

Atrodo, kad pirmosios Kęstučio spėjamos žmonos sūnūs buvo daug vyresni už Birutės vaikus. Jie ir žymiai anksčiau pasireiškė ir nuėjo savais keliais.

Vyriausiasis Kęstučio sūnus Patirgas ar Patrikas jau 1347 m. dalyvavo kautynėse prieš kryžiuočius kartu su Algirdu ir Kęstučiu. Jis gyveno Gardine. 1361 m. Patirgas ėjo į žygį prieš kryžiuočius į Prūsus ir. kai Kęstutis pateko į nelaisvę, pats saviesiems padedant, pabėgo. Kryžiuočių kronikininkas Vygandas iš Marburgo pasakoja:

“1363 m. kryžiuočiai Kuno von Hattenstein vadovaujami užpuolė Gardino kraštą ir nežmoniškai jį nusiaubė. Tada rex (karalius) Patricke tarėsi su maršalu ir, atsivedęs moterų bei vaikų, vaišino svečius midumi ir alumi.”⁵)

Po to Kęstutis davė Patirgui kitą žemę valdvti. Kokia tai buvo žemė — žinios nėra. Nuo to laiko nieko apie Patirgą nebegirdėti. Yra pėdsakų, kad jis turėjo du sūnų — Aleksandrą ir Joną.⁶)

Vaidotas įamžino savo vardą didvyrišku Kauno pilies gynimu 1362 m., bet pateko į kryžiuočių nelaisvę ir apie ji žinios nutrūksta.

Butautas, per krikštą gavęs Henriko vardą, buvęs neramus žmogus. Tikros žinios apie ji teatsiranda 1365 m., kai Algirdui su Kęstučiu išvykus į žygį padėti Liubartui Valuinėje, Butautas susimokęs su kai kuriais Lietuvos bajorais ir vokiečių ordino padedamas norėjęs užgrobti vyriausiąją valdžią Lietuvoje. Betgi Vilniaus vietininkas Dirsūnas sąmokslą susekė ir Butautą uždarė į kalėjimo rūsį. Kažkokio Survilos ir kitų padedamas jisai pabėgo. Atsidūręs Karaliaučiuje buvo pakrikštytas, žygiavo kartu su kryžiuočiais į Lietuvą iki Ukmergės ir Vilniaus, pagaliau nuvyko į Prahą pas Vokietijos imperatorių Karolį IV Liuksemburgietį, čia jis ilgai jo dvare gyveno, istojo i Jerichono vienuolyną ir 1380 m. pasimirė. Daug buvo spėliota ko jis vyko pas vokiečių imperatorių? Atsakymas, rodosi, gan paprastas: pakėlęs kardą prieš tėvą ir dėdę, į Lietuvą grįžti nebegalėjo, o su Vokietijos imperatorium jį rišo gan artimos giminystės saitai, nes Karolio IV žmona buvo Aldonos Gediminaitės anūkė (Gedimino duktė Aldona ištekėjo už Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo, jos duktė Elzbieta — už Pamario Štetino kunigaikščio Boguslovo, o šios duktė — už Karolio IV). Ten maištininkas ir susirado prieglobstį.⁷)

Įdomus yra Butauto sūnaus Vaidoto likimas (jis taip pat yra žinomas Drohičino kunigaikščio Jono vardu.). Vos 16 metų amžiaus būdamas, netrukus po tėvo mirties, 1381 m. jis išvyko į Vakarus ir nuo 1381 iki 1387 m. studijavo garsiajame Prahos universitete, c 1401 m. buvo jau Jogailos įkurtojo Krokuvos universiteto rektorius (antrasis rektorius iš eilės). Taip tad Kęstučio anūkas iškilo kaip pirmas žinomas mums lietuvis, išėjęs augštąjį mokslą, ir pasireiškė kaip mokslininkas, profesorius.

Reikia stačiai stebėtis, kad iki šiol jokio rašytojo dėmesio nepatraukė laikotarpis tarp 1350 ir 1377 m., kada senojoje arba Augštojoje Trakų pilyje ir pusiasalyje augo ir brendo gražus Kęstučio ir Birutės vaikų būrys. Bendraudami su Vilniuje gyvenusiais jaunesniaisiais Algirdaičiais (antrosios jo žmonos, Julijonos, vaikais — Jogaila, Skirgaila, Kaributu, Lengveniu, Karigaila, Vygandu, Švitrigaila ir su jų seserimis-Marija bei Alena), medžiodami ir linksmindamiesi su jais, jie turėjo pripildyti niūrius Vilniaus ir Trakų pilių mūrus skaidriu jaunystės juoku, kuris aidėjo po apylinkės girias... Tiek jaunimo vien iš pačių Gediminaičių, o kur dar kiti kunigaikščiai, jų žmonos, kaip Ona Vytautienė, jų amžininkai ir, bendrai, palydovai, šaunūs Lietuvos bajoraičiai? Tai yra gražus, heroiškas ir pats romantiškiausias mūsų praeities laikotarpis!

Kęstutis mankštino savo sūnus karo mene. jau jų padedamas kovojo su kryžiuočiais, dalyvavo su jais tolimuose žygiuose, o kunigaikštienė Birutė krovė kraitį dukterims, kartu su jauna marčia Ona Vytautiene tikrino dailias lietuvaičių audėjų drobes... Jau tada mūsų moterėlės garsėjo savo nagingumu, net 15 amž. lenkų kronikininkas Dlugošas apie

Kęstutis su Vytautu ties Trakais.

L. Kazoko paveikslas

tai mini su dideliu pripažinimu. 1376 m. Danutė buvo leidžiama už Mazovijos kunigaikščio Jonušo — Trakų pilis turėjo ūžti vestuvine puota... Maža, labai maža apie tą laiką težinome — užtai poeto, beletristo vaizduotei galima duoti laisvą valią...

Visas Kęstučio gyvenimas buvo pašvęstas Lietuvai, visų jo vaikų likimas ta pat prasme sprendžiamas.

Duktė Danutė politiniais sumetimais buvo išleista už kaimyninės Mazovijos kunigaikščio Jonušo. Apie jos gyvenimą tiek težinoma, kad ji per krikštą gavo Onos vardą ir kad mirė bevaikė 1429 m. Varšuvoje (tuomet tai buvo tik maža Mazovijos kunigaikščių pilaitė).

Jaunosios Ringailės Elzbietos gyvenimas buvo neramus ir tragiškas. Kadangi Vytautui atrodė naudinga, kad ji ištekėtų už Mazovijos Płocko kunigaikščio Henriko, ji pakluso savo brolio valdovo valios, ir, gal būt, savo širdies balso, šito Płocko kunigaikščio Henriko tėvas Ziemovitas buvo vedęs Silezijos kunigaikštytę, kurią paskui įtarė buvus jam neištikimą ir, nepaisydamas jos aiškinimosi, ją nužudė. Neseniai prieš tai gimusį jos kūdikį Henriką išmetė į kaimą, nes manė jį buvus ne jo sūnumi. Tačiau Ziemovito duktė tą berniuką užaugino, o kai jisai paaugo, pasirodė visai panašus į Ziemovitą. Tada tėvas suprato savo klaidą, pripažino savo sūnumi ir rūpinosi jį padarvti Płocko vyskupu, nors rado pasipriešinimo iš augštosios lenkų dvasiškijos. Gavęs popiežiaus leidimą, Ziemovitas pasodino jį vyskupo vietoje. Jaunuolis neturėjo pašaukimo būti dvasininku, bet tėvas neleido jam atsisakyti, nes vyskupystė davė didžiulį pelną. Kai Vytautas buvo nuvykęs antrą kartą pas kryžiuočius ir gyveno Prūsuose Baigos pilyje, 1930 m. Jogaila pasirinko šį savo giminaitį, Henriką, kad nuvyktų pas Vytautą slaptoms deryboms. Henrikas pagyveno keletą savaičių su Vytautu ir jo šeima. įsimylėjo Ringailę ir, po kiek laiko, atsisakęs šventinimu, ją vedė. Betgi vos keletą mėnesių po vestuvių Henrikas mirė. Ilgai teko Ringailei gyventi našlės gyvenimą, bet 1421 m., kai Vytautui rūpėjo palaikvti geri santykiai su Moldavijos (šių dienų Rumunijos dalis) “gaspadoriumi”, valdovu, Aleksandru, jis ją už jo ir išleido. Ringailė su tuo antruoiu vyru nesugyveno ir po keliolikos metų tapo vėl našlė. Netrukus savo posūnio įsakymu buvo nužudyta. Jos sūnus mirė Moldavijoje nepalikęs vaikų.

Du jaunesnieįi Kęstučio ir Birutės sūnūs, Tautvilas ir Žygimantas, Vytauto jaunystės palydovai visą savo gyvenimą tarnavo tėvynei. Tautvilas jau 1390 m. padėjo savo galva gindamas Vilnių nuo Kryžiuočių (palaidotas Vilniaus katedroje), o Žygimantas tragiškai žuvo 1440 m. iškentėjęs ilgo gyvenimo skausmus ir nepasisekimus.

Žygimantas Kęstutaitis buvo vidutinio ūgio, staigus ir vengęs žmonių. Jis yra pirmasis Lietuvos kunigaikštis (nekalbant apie Jogailą), kurio atvaizdas, nors tik antspaude, vra išlikęs kaip gyvo. Tačiau jo dvasios vaizdas skęsta tamsoje. Iki pat senatvės jis išbuvo Vytauto Didžiojo paunksmėje, visą laiką jo ištikimas bendradarbis ir net jo politikos klusnus įrankis. Kai Vytautas antrą kartą vyko pas kryžiuočius ir šie pareikalavo iš jo įkaitų — be jo žmonos, dukters, sesers Ringailės ir didelio būrio bajorų vyko ir Žygimantas. Jam daug metų teko kentėti politinio, kad ir garbės, kalinio likimą Marienburge.

ANTSPAUDAI PRIE SENŲ DOKUMENTŲ

Trakų Kunigaikščio Kęstučio

Vytauto Didžiojo

D. L. K. Žygimanto Kęstutaičio

Jis niekur negavo pasireikšti prie didžiojo brolio gyves galvos, o po Vytauto mirties jis stojo į kovą su tapusiu Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu — Švitrigaila. Kovą su Algirdaičiu laimėjo Žygimantas Kęstutaitis, bet labai brangia kaina. Kai Švitrigaila buvo nusikratęs unijos ryšių su Lenkija ir laukė iš Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Vytautui žadėtojo karališkojo vainiko, Kęstutaitis vėl susiriša su lenkais ir jų padedamas, šiaurės vakarinę Lietuvos dalį laikydamas savo rankose, 1432 m. Vilniuje vainikuojamas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu.

“Kai Žygimantas ir jo sūnus Mykolas Lietuvos ponams viską pasirašė ir antspaudais patvirtino, buvo suruoštas šv. Stanislovo bažnyčioje pilyje majestotas, kuriame Žygimantas įprastomis apeigomis pakeltas Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu. Ten jam Krokuvos vyskupas Zbignievas Olesnickis padavė kardą karaliaus vardu, taip pat Lietuvos, Žemaičių ir rusų ponams įteikė popiežiaus laišką arba bule, kuria jie atleidžiami nuo priesaikos duotos Švitrigailai, o po jie vėl prisiekė Žygimantui”.⁸)

Bet Švitrigaila nenusileido. Abiejų varžovų, sutraukusių didžiules jėgas, ginčą išsprendė šventosios kautynės 1435 m. rugsėjo 1 d. Tai buvusios didžiausios kautvnės, kurias matė Lietuves žemelė... Švitrigaila pralaimėjo, Žvgimantas įsigalėjo visoje Lietuvoje. Bet neilgam. Nors įsigijęs valdžia ir bandė atsikratyti lenkais ir tęsti Vytauto politiką, bet nepatenkintieji Žygimanto valdymu susimokė jį nužudyti. Tai buvo Vilniaus vaivada Daugirdas, Trakų vaivada Lėliušas ir kunigaikščiai Jonas bei Aleksandras Čartoriskiai (Konstantino Algirdaičių anūkai). 1440 m. kovo mėn. 27 d. Verbų sekmadienį jie savo sumanymą ir įvykdė, Žygimantas buvo palaidotas Vilniaus katedroje greta Vytauto. Nors savo laiko raštuos’’ jis labai yra neigiamai vaizduojamas, tačiau dar 16 a. Lietuvoje buvo plačiai dainuojamos dainos, kuriose jis buvo garbinamas kaip didelis liaudies užtarėjas. Jis buvo vedęs Mazovijos kunigaikštytę. Vienintelis Žygimanto sūnus Mykolas, amžininkų vadintas “Michaluška” ilgai kovojo už savo teises, buvo atsidūręs Maskvoje ir ten žuvo nuo priešo rankos, nepalikęs vaikų. Kazimieras Jogailaitis jo pasigailėjęs iškėlė jam iškilmingas laidotuves ir kartu su 1452 m. mirusiu Švitrigaila palaidojo Vilniaus katedroje.

Visų vyriausias Kęstučio ir Birutės sūnus buvo Vytautas Didysis. Gimęs apie 1350 m. jis pasireiškė kaip genijus, kuriam lygaus Lietuva ne tik neturėjo prieš jį, bet ir po jo. Jis buvo vyras, pralenkęs visus savo laiko Europos valdovus. Iki pat Kęstučio mirties jis augo ir brendo prie savo rūpestingojo tėvo maža tegavęs savarankiškai pasireikšti. Ten pat Trakuose su juo gyveno ir jo žmona kunigaikštienė Ona, taip pat viena iš žymiausių moterų Lietuvos istorijoje, tikra Vytauto gyvenimo draugė ir jo bendradarbė, net patarėja. Teodoro Narbuto paleistas tvirtinimas esą ji buvusi rusė stačiatikė, Smolensko kunigaikščio duktė, jau prof. I. Jonyno griežtai atmestas. Ji buvo tikra, lietuvaitė, Eišiškio pilies valdovo ir Vytauto draugo (gal ir giminaičio, nes kai kieno spėjimu jis buvęs taip pat Gediminaitis) sesuo. Pagoniškas, lietuviškas Onos vardas nėra žinomas, lygiai kaip ir vardas vienintelės Vytauto dukters Sofijos, kuri gimė. kaip spėjama. Trakuose apie 1371 m., vėliau Vytauto buvo išleista už Didžiojo

Maskvos kunigaikščio Dimitro sūnaus Vosyliaus ir pagarsėjusi kaip viena iš smarkiausių moterų, Kremliaus valdovių. Ji ten pat, Maskvoje, ir palaidota, o jos motinos, kunigaikštienės Onos, mirusios 1418 m. rugpiūčio 18 d., palaikai ilsisi mūsų tautos mauzoliejuje — Vilniaus katedros — požemiuose. Antroji Vytauto žmona, Alšėnų kunigaikštytė Julijona, neturėjo to takto ir išminties, kaip kun. Ona.

Vytautas po Kęstučio mirties perėjęs per kovų su Jogaila audras, nuo 1392 m. iki kol pats amžinai užmerkė akis 1430 m., ramiai valdė Lietuvą. Per tuos 40 metų jis davė gyventojams pailsėti nuo karų, nes, nors ir ruošė didžius žygius, visos kovos vyko priešų žemėje. Tai jo nuopelnas, kad 1410 m. liepos 15 d. ties Žalgiriu — Grunvaldu kryžiuočiai buvo sutriuškinti, nes tai jis sudarė to sudėtingo strateginio žygio planą ir per tas garsiausias viduramžio Europos istorijoje kautynes patsai vadovavo jungtinėms kariuomenėms. Žalgirio laimėjimo vaisius buvo tas, kad per 500 metų grobiko vokiečio koja neįžengė į Lietuvą. Savo toli matančia politika Vytautas aptramdė rytus ir, kolonizacija bei kitomis priemonėmis, sustabdė totorių veržimąsi. Tuo būdu jis apsaugojo nuo mongolų naikinimo ne tik Lietuvą, bet tuo pačiu ir Vakarų Europą, leisdamas jos kultūrai klestėti. Taip, mes tai dažnai pamirštame, kad Vakarai turi būti dėkingi Vytautui ir Lietuvai, Kuri vėliau savo kūnu ir savo sūnų kraujumi gynė ją nuo barbariškų Rytų...

Vytautas pravedė didžiules reformas krašto viduje, ne tik išplėtė jo sienas nuo Baltijos iki Juodosios jūros, bet ir sustiprino jį ūkiškai bei politiškai, įtraukė jį į Vakarų įtakos orbitą, rūpinosi kultūros kėlimu. Vytauto vardas garsėjo plačiai, jį gerbė ne tik savieji, bet ir rusai, totoriai, karaimai, žydai ir kiti svetimtaučiai, kuriems jis, tęsdamas Gediminaičių tolerantinguma, leido ramiai mūsų tėvynėje gyventi. Prieš jį lenkėsi ne tik kaimynai, bet jo didįjį autoritetą pripažino ir popiežius, ir Vokietijos imperatorius, taip pat ir Bizantijos imperatorius Paleologas, už kurio sūnaus jis išleido savo anūkę. Sofijos dukterį. Per visą savo ilgą valdymą Vytautas tikstengėsi kelti ir stiprinti Lietuvą ir numesti tuos politinius ryšius su Lenkija, kuriuos buvo priverstas užmegsti kritiškuoju Lietuvai laiku po Kęstučio mirties. Jis siekė iškelti Lietuvą iki karalystės rango.

Mums lieka tik sekti poetą apie Vytautą Kęstutaitį:

Tu dėl Tėvynės mūsų nemarios

Kaip milžinas vargai,

Kaip Viešpats koveis!

1) Kotzebue. Aeltere Geschichte Preussens, 2. t. 197 psl.

2) J. Jonynas. Vytauto šeima.

3) Jozef Puzyna, Korjat i Korjatowicze, Ateneum Wileńskie, 1936 m. 86-7 p. ir to paties autoriaus str. Kim był Borys ksazę Podolski? Ateneum Wileńskie, 1938 psi., 124 psi.

4) J. Deveike, The Lithuanian Diarchies.

5) Scriptores Rerum Prussicarum, prie 1363-4 metų.

6) Scriptores Rerum Prussicarum, II t., Litauische Wegeberichte, 699 psi.

7) “Karalius” Butautas yra apdainuotas 14 amžiaus austrų poeto Schondocho poemoj lotynų kalba.

8) M. Stryjkowski, Kronika Polska, Litewska, žmudzka...