LIETUVIŲ TAUTOS POLITINĖ KOVA PRIEŠ 50 METŲ
ANTANAS SODAITIS
Lietuvos tautinės valstybės kūrimo istorijoj svarbi vieta tenka 1905 metų įvykiams. Jau tada paaiškėjo lietuvių tautos politinis subrendimas. Tų metų pabaigoje, gruodžio 4—5 dienomis įvykusiu lietuvių suvažiavimu Vilniuje buvo pradėta mūsų tautos kova politinei laisvei atgauti.
Tų reikšmingų įvykių penkiasdešimties metų sukaktis yra minima Lietuvos sunkios priespaudos laikotarpy, todėl prisiminimas ano meto lietuvių žygių turi kelti laisvinimo kovos dvasią ir skatinti mus dar didesniu atkaklumu siekti Lietuvos išlaisvinimo.
Sąlygos lietuvių suvažiavimui Vilniuje atsirado prasidėjus visoje caristinėje Rusijoj revoliuciniam judėjimui. Rusijai nesėkmingas 1904 metų karas su Japonija susilpnino caro valdžios pagrindus ir demokratinės partijos, naudodamosios palankiu momentu, efektingiau pradėjo reikalauti asmens, spaudos, susirinkimų laisvės ir piliečių teisių lygybės.
Bruzdėjimas prieš caristinę santvarką apėmė ir Lietuvą. Jam vadovavo lietuviškoji šviesuomenė, kilusi iš liaudies ir todėl jai demokratinės idėjos buvo labai artimos.
Bet tuo svarbiuoju momentu lietuvių visuomenė nebuvo konsoliduota ir todėl pajusta reikalas suderinti reikalavimus, pasireiškusius atskirose visuomenės grupėse. Be to, kas buvo svarbiausia, trūko tada tokio autoriteto, kuris galėtų pareikšti vieningą lietuvių tautos nusistatymą ir reikalavimus.
Šiais sumetimais buvo sukviestas lietuvių suvažiavimas Vilniuje, kuris vėliau, dėl jo didelės reikšmės, pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu.
Kaip lietuvių tauta tada pajuto reikalą savo teises pareikšti, rodo ir tas faktas, kad į Didįjį Vilniaus Seimą atvyko apie 2000 lietuvių iš įvairių Lietuvos vietų ir kitų tolimesnių kraštų.
Seimui vadovavo paties suvažiavimo dalyvių sudarytas prezidiumas, į kurį įėjo: dr. J. Basanavičius, A. Smetona, S. Kairys, P. Bučys ir J. Stankūnas.
Atskiri politinių srovių kalbėtojai seime parodė daug partinės aistros ir kovos. Tačiau jie išlaikė vieningumą ir svarbiuosius nutarimus priėmė vienbalsiai.
Visi seimo nutarimai yra politinio turinio. Juose atsispindi 1905 m. judėjimo dvasia, jie apima lietuvių tautos aspiracijas ir liečia pavergtojo krašto gyvybinius reikalus.
Pirmoje eilėje seimas savo nutarime pripažino, kad caro vyriausybė yra pikčiausias mūsų priešas ir nutarė šviestis, jungtis ir stoti kovon su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi.
Toliau nutarta reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neišskiriant lyties, tautos ir tikėjimo.
Kaip iškovoti autonomiją, seimas savo nutarime nurodo, kad “pirmučiausiai reikalinga yra galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką. Tam tikslui reikia vienyti visas Lietuvos politiškųjų partijų ir pavienių ypatų pajėgas’’. Kovos sėkmingumui nurodoma reikalas jungtis su visomis kitomis Rusijos tautomis, kurios padeda griauti tą tvarką. Tvarkos griovimui, kol kas, siūloma tokios priemonės: “nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradedamąsias mokyklas, neiti į valsčiaus teismus ir kitas valsčiaus įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prisėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose”.
Paskutinėje nutarimo dalyje seimas pasisako valsčių, mokyklų ir bažnyčios klausimu. Nutarimu reikalaujama, kad “visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba visus reikalus vedant”. Mokyklos turi būti “tautiškomis, kur mokslas būtų išguldomas prigimta kalba”. Dėl kalbos bažnyčiose seimas nutarė “išreikšti Vilniaus vyskupystėje gyvenantiems ir kovojantiems lietuviams geriausį linkėjimą pasisekimo kovoje su lenkomanų kunigija už tiesas lietuviškosios kalbos Lietuvos bažnyčiose ir papeikti šiandieninės bažnyčios tvarką Vilniaus vyskupystėje”.
Nesunku suprasti, kad Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai buvo perversminio pobūdžio, bet atausti grynai tautine dvasia. Juose atspindėjo mintys ir reikalavimai pasėti bei užugdyti draudžiamojo meto lietuvių spaudos. Juk prieš 22 metus Didžiajam Vilniaus Seimui susirenkant “Aušra” jau kėlė savos kalbos meilę, rašė apie daromas lietuviams rusų administracijos skriaudas, reikalą turėti lietuviškas mokyklas. Dar ryškiau ir griežčiau tautos opiaisiais klausimais pasisakė vėlesnių dienų lietuvių spauda.
Štai V. Kudirkos “Varpas” jau užsiminė apie lietuvių tautos politinį savarankiškumą.
Rusų administracijos akimis Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai buvo laikomi revoliuciniais ir valstybės griovimu. Todėl kai kuriuos nutarimus pradėjus praktiškai vykdyti, lietuviai greitai susilaukė valdžios aštrių represijų. Tvarkai išlaikyti, o daugely vietų jai atstatyti, į Lietuvą buvo atsiųsta gausūs kariuomenės baudžiamieji būriai, nuo kurių kentėjo visas kraštas. Dalis revoliucinio judėjimo ir seimo aktyvių dalyvių buvo priversti bėgti į Ameriką, kiti buvo sugaudyti ir uždaryti kalėjimuose arba ištremti į Sibirą.
Garsas apie Didįjį Vilniaus Seimą plačiai nuaidėjo per visą Lietuvą. Jo nutarimai padarė didelį įspūdį visiems gyventojams ir atbundančioj tautoj kėlė naujas viltis. Lietuvių tautiniam judėjimui buvo suteikta aiški ir konkreti linkmė — siekti politinės laisvės.
Po 12 metų antrasis lietuvių suvažiavimas — Vilniaus Konferencija jau pasisakė už visišką Lietuvos laisvę. Tos konferencijos išrinkta Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d., paskelbdama Lietuvos nepriklausomybę, įvykdė didžiausią lietuvių tautos troškimą, kurio pradmenys glūdėjo Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimuose.
Šiandieninėje Lietuvos laisvinimo kovoje Didžiojo Vilniaus Seimo darbai ir nutarimai gali mums būti kelrodžiu. Prieš 50 metų Seimas konstatavo, kad caro vyriausybė yra pikčiausias mūsų priešas. Tą patį ir dar daugiau, galime pasakyti apie sovietinės Rusijos vyriausybę. Mums ypač labai vertinga neišleisti iš dėmesio Didžiojo Vilniaus Seimo nurodymą, kad laisvei atgauti pirmiausia reikalinga sugriauti dabartinės priespaudos tvarką ir kad tam tikslui reikia jungti visas lietuvių jėgas.
Aviacijos Rikiuotės Kuopa vadovaujama vyr. Itn. Karoso 1920 metais Iš H. Bezumavičiaus rinkinio
