TRISDEŠIMT DIENŲ LENKŲ TARPE

 (Faktų ir prisiminimų žiupsnelis)

PRANYS ALŠĖNAS

Taip jau žiaurusis likimas lėmė, kad mūsų kariams teko ir dabar tenka tarnauti įvairių įvairiausių kraštų kariuomenėse, kautis visokiausiuose frontuose, kęsti vargą ir kitokius nepriteklius toli nuo Tėvynės ir t.t.

Pradedant 1940 m., kada užplūdę mūsų kraštą bolševikai subolševikino ir mūsų šauniosios kariuomenės dalinius, nuo tada ir prasidėjo mūsų karių vargai, nelaimės. Pirmiausia, pagal tuometinę raudonųjų madą, jie nudraskė mūsų kariams antpečius, pakeitė kitais laipsnių ženklus, žodžiu, ir mūsiškius padarė panašius į savuosius driskius.

KAI SŪNUS KOVOJA PRIEŠ TĖVĄ

Prasidėjus karui su Vokietija, nemaža ir mūsų kariuomenės vyrų buvo priversti kautis su vokiškuoju Wehrmachtu. Būta net ir tokių atvejų, kad priešinguose frontuose kovojo vienas prieš kitą: tikras kraujo brolis prieš brolį arba net sūnus prieš tėvą. Rašantysis šias eilutes yra girdėjęs tokį tragišką, bet šimtaprocentiniai tikrą pasakojimą, jog Klaipėdos fronte, raudoniesiems visiškai priartėjus prie Vokietijos sienų, rusų pusėj kovojo prieš vokiečius buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas — tėvas, kuris, sovietams okupavus Lietuvą, buvo išvežtas Maskvon “į kursus”, o vokiečių pusėje kovojo (prieš savąjį tėvą) jaunas sūnus, buvęs studentas, vokiečių sugautas ir prievarta įjungtas į Wehrmachtu. Tiesa, tuo kartu jie nežinojo šitokios žiauriai tragiškos padėties, tik vėliau tai paaiškėjo, jog šitokia situacija tikrai buvo. Kovota ne tik tame pačiame fronte, bet ir tame pačiame fronto ruože.

KITŲ KRAŠTŲ KARIUOMENĖSE

O kiek mūsiškių karių kovojo Vakarų alijantų pusėj prieš naciškosios Vokietijos karines jėgas — Britų ir Amerikiečių armijose? Manyčiau, gana nemaža. Čia dar kartą prisimintinas ir mūsiškis gabus karo aviacijos lakūnas, kpt. Romualdas Marcinkus, kuris kovėsi prieš vokiečius britų eskadrilėse, tačiau, pašovus jo lėktuvą, pakliuvęs į nacių nelaisvę, o vėliau su kitais anglų belaisviais mėginęs iš nelaisvės pabėgti, buvo sugautas ir 1944 m. sušaudytas (žinios iš “Kario” Nr. 7, 1955).

Ne tik Europoje, bet net Inodkinijos džiunglėse, prancūzų svetimšalių legionierių eilėse, kovojo nemaža lietuvių. Jie tenai atsidūrė ne iš kokio nors karinio entuziazmo, tačiau žiaurios padėties priversti. Kada prancūzai pradėjo išdavinėti sovietams jų žinion pakliuvusius lietuvius belaisvius, kad išsigelbėtų iš raudonųjų pragaro, daugelis stojo į legionierių eiles. Lietuviai kariai JAV-bių armijos eilėse kovojo prieš raudonuosius ir Korėjos kare. Niekas negalėtų užtikrinti, kad net Šiaurės Korėjos raudonųjų fronte nebuvo lietuvių. Nebūtų nuostabu, kad sovietai būtų pasiuntę tenai ir lietuvių karių — “pagelbėti broliškiems korėjiečiams gintis nuo fašistų”.

Juk yra žinių, kad nei vokiečių buvo pasiųsta į raudonąjį Korėjos frontą iš Rytinės Vokietijos — “savanoriais”. Tai kodėl gi negalėtų tokių “savanorių” sovietai pasiųsti ir iš Lietuvos užkaltuose gyvuliniuose vagonuose.

ŠIEK TIEK APIE SARGYBŲ KUOPAS

Vakarinėj Vokietijoj okupacinė JAV-bių kariuomenė buvo suformavusi nemaža Sargybų kuopų iš pabėgėlių tarpo: lenkų, pabaltiečių. Tokių kuopų, atrodo, nemaža ir dabar tebeegzistuoja. Panašius dalinius buvo susiformavę ir kiti Vakarų alijantai.

Rašančiajam šias eilutes, nors gerasis likimas lėmė, kad neteko kautis jokiame fronte, tačiau, be būtinosios tarnybos Lietuvos kariuomenėje — gusarų pu'ke, tremties dienomis Vokietijoje šešetą mėnesių teko praleisti amerikiečių sargybų daliniuose. Per tą, palyginti, trumpą laiką tarnyboje teko bendrauti net su keturių tautybių žmonėmis: su amerikiečiais (kaip darbdaviais), su estais ir latviais kaip tarnybos draugais, nes mūsų kuopa buvo mišri —

J. psk. Viktoras Ribašauskas žuvęs 1945 m. balandžio 9 d. ties Kučenje, Jugoslavijoje. Palaidotas Laibacho (Jugosl.) karių kapuose.

pabaltietiška. Gi su lenkais likimas suvedė atsitiktinai, su kuriais teko visą menesį bendrauti ir kartu dirbti. Apie tai ir noriu parašyti.

KAIP MŪSŲ KUOPA BUVO SUFORMUOTA

Bambergo mieste (Bavarijoj) apgyvendintos pabaltiečių: lietuvių, estų ir latvių DP stovyklos gavo amerikiečių pasiūlymą sudaryti vieną bendrą — pabaltietišką sargybų kuopą. Tuomet visų trijų tautybių atitinkami asmenys padarė posėdį, sutarė kuopos formavimo principus, pasiskirstė kuopos vadovybės postais ir pradėjo kuopos formavimo darbą. Kuopos vado pareigos teko estui, pavarde Kasse. Kuopos vado pavaduotojo, dviejų būrių vadų ir kuopos maistininko postai teko lietuviams. Vado pavaduotoju buvo paskirtas ltn. Stasiulis, būrių vadais — j. ltn. Krikščiūnas ir j. ltn. Šulcas, kuopos maistininko parreigos teko šias eilutes rašančiajam. Kiti būrių vadai buvo iš estų ir latvių tarpo. Latviams dar teko ir kuopos “šeimininko” — viršilos postas. Pagrindiniu kuopos “bosu”, be abejonės, buvo amerikietis, antrasis ltn. Short.

Vrš. Antanas Oleškevičius žuvęs kautynėse su raudonaisiais partizanais Jugoslavijoje 1945 m. pradžioje. Palaidotas Laibacho karių kapuose.

Tas pats 2nd ltn. Short vadovavo ir tose pat kareivinėse, kur ir mes buvome apgyvendinti, tik kituose kazematuose, apsistojusiam amerikiečių karių daliniui.

KAIP ATRODĖ DRAUSMĖ?

Gyvendami vienose ir tose pačiose kareivinėse su amerikiečių kariais, gerai galėjome stebėti, kaip tvarkomasi karinės drausmės pagrindais pas juos ir kokią tvarką jie įvedė pas mus. Pagrindinę išvadą būtų galima padaryti tokią, kad ltn. Short neturėjo tiek išminties, kiek nereikalingų ambicijų. Pav., nors Pabaltiečių Sargybų kuopa buvo pavyzdingai drausminga ir tvarkinga, tačiau ltn. Short, atvykęs jos inspektuoti, visuomet rasdavo priekabių ir karius bausdavo be jokio pagrindo. Bausmė būdavo visuomet vienoda: savaitė, dvi arba net visas mėnuo “be išėjimo”. O tas išėjimas mūsų kuopos nariams buvo itin svarbus. Juk beveik visi kariai buvo vedę, turėjo šeimas DP stovyklose ir norėdavo jas aplankyti.

Už ką bausdavo? — Gi beveik išimtinai “už nešvarą”. Karių gyvenamieji kambariai, virtuvė, maisto sandėlys ir kitos patalpos kuopos “boso” buvo tikrinami taip jau pedantiškai, kaip niekur netikrinama — braukant įvairiausius užkampėlius švarutėle nosine. Jeigu tik nosinė bent kiek susitepdavo — tuojau “be išėjimo”... Kartais nubausdavo virtuvės budėtoją už tai, kad pastarasis “nebaisiai” raportavo, nors to raporto jis nė žodžio nesuprato. Raportuojama būdavo ta kalba, kurios tautybės karys budėdavo.

Gi pačių amerikiečių karius nuolat ir nuolat kareivinių rajone matydavom skaldant akmenis. Suskaldytų akmenų skaldą sunkvežimiu išveždavo ir atveždavo neskaidytų akmenų. Tai būdavo kariams už bausmę.

VIENAS MĖNUO SU LENKAIS

Pagaliau, po kurio laiko, mūsų visa kuopa buvo iškomandiruota į taip vadinamą “Civilian Guard Training Center”, kuris buvo Mannheimo miesto priemiestyje Kaefertal ir vadinosi vardu “Kościuszko”. Tas treniruotės centras buvo beveik išimtinai lenkų žinioj. Jame buvo apie šešetas tūkstančių sargybų kuopų vyrų. Tai buvo neva stipresnio rikiuotės ir kitokių dalykų apmokymo vieta.

To centro pagrindiniu vadovu buvo amerikietis majoras Jack H. Remele, o vadinamu ryšių karininku lenkas plk. ltn. Juliusz Filipkowski.

Mūsų kuopos apmokymas toje stovykloje vyko 1947 m. visą sausio mėnesį. Minėtas “Training Center” buvo gerokai toliau nuo Mannheimo miesto, Kaefertalio priemiesty, gana didelėse ir puikiose vokiečių kareivinėse.

VISIŠKAI LENKIŠKOJ APLINKUMOJ

Kaip sekėsi naujoj vietoj visiems mūsų kuopos vyrams, čia nerašysiu, nes jų dienos ir naktys buvo beveik tos pačios, kaip įprastinėj vietoj — Bamberge. Skirtumas, kad tenai jiems daugiau teko sargybas eiti, o čia daugiau rikiuotės ir kitokių pamokų. Tačiau jie buvo išimtinai savųjų vadų žinioj ir, galima sakyti, su “padėties viešpačiais” — stovyklos vadovybe — lenkais nieko bendro neturėjo. Tačiau rašančiajam šias eilutes tą visą mėnesį teko gyventi, dirbti ir mokytis vien tik lenkų aplinkumoj ir tik su lenkais.

Tame “Training Centre” buvo suorganizuoti virėjų kursai, kurie tęsdavosi lygiai vieną mėnesį ir kuriuos turėdavo užbaigti visų kuopų ne tik virėjai, bet ir kuopų maistininkai. Buvo sakoma, jogs nors maistininkas pats maisto ir negamina, tačiau jis turi žinoti kaip maistas turi būti gaminamas.

Taigi, teko pakliūti į minėtus kursus, kuriuose buvome, berods, tik trys pabaltiečiai: aš — iš mišrios kuopos ir vienas latvis bei vienas estas iš nemaišytų tų tautybių kuopų. Visi kiti — apie puskapį — buvo lenkai. Kursų vadovybė, jų lektoriai ir visas kitas personalas buvo tik lenkai. Dėstomoji kalba taip pat lenkų.

“RANO, RANO, RANUSZENKO...”

Kiekvieną rytą, vos tik atsikėlę nustatytu laiku, skubėdavome į lauką ir rikiuodavomės pasivaikščiojimui bei rytinei gimnastikai. Pirmiausia apeidavom gerą gabalą asfaltuotais keliais, traukdami kokią nors lenkišką dainą, dažniausiai “Rano, rano, ranuszenko...” nes ji mums geriausiai sekdavosi ir apsistodavom gražiam pušinėly, kuriame truputį pasimankštindavom, šiek tiek įvairių istorijų vienas kitas papasakodavo iš kariuomenės gyvenimo ir grįždavome vėl į kareivines, kur vykdavo pamokos klasėje. Lenkų kursantai daugiausia buvo profesionalai kariai. Vieni jų ištarnavę net daugiau dešimties metų kariuomenės eilėse, kiti kiek trumpiau, tačiau dažnas tarnavęs dar nepriklausomos Lenkijos kariuomenėj liktiniais puskarininkiais, viršilomis, kovoję frontuose prieš vokiečius bei prieš sovietus, buvę bolševikų nelaisvėj, ragavę Sibiro konclagerių, vėliau Anderso armijos formavimo dėka iš tenai išlaisvinti, kovoję Britų armijos eilėse ir t.t, ir t.t.

KURSŲ NUOTAIKOS IR LENKŲ KARIŲ CHARAKTERIAI

Visų mūsų kursantų nuotaikos, galima sakyti, buvo neblogos. Jos panašios, pasakyčiau, į bendrai karių gyvenimo nuotaikas. Tačiau, deja, nebūtų galima to paties pasakyti, jeigu kalbėtumėm specialiai apie lenkų karių charakterius, jų elgesį ir pan. Su labai mažomis išimtimis, beveik visi lenkai nežmoniškai keikdavosi, nuolat vartodavo itin negražų parnografinį žodyną, todėl aplinkuma jų tarpe nebuvo maloni. Mokytis taipogi nė vienas neturėjo jokio noro, nevesdavo kursuose jokių užrašų, nuolat išdykaudavo, žodžiu, taip leisdavo laiką, tarytum kolchozininkai sovietiniam kolchoze. Tik į laikrodžius žiūrėdavo ir laiką skaičiuodavo. Todėl nenuostabu, kad kursus baigė pirmuoju ne lenkas, bet kitatautis, kuriam ir lenkų kalba ir aplinkuma buvo svetima, būtent, šių eilučių autorius, kurio kursų baigimo “Certificate” įrašyta: “...rating — Excellent”... Apie tai ir kursų vadovas, lenkų kapitonas, saviesiems priminė ir parodė jiems pavyzdžiu lietuvį.

MANO DRAUGAS ANTEK

Vienas klasės draugų, vardu Antony, buvo daug santūresnis už kitus jo tautiečius. Gal todėl jį ir pasirinkau lyg savuoju draugu. Su Anteku dažnai pasikalbėdavom, netgi į Mannheima nueidavom kartu, išeidavom į netoliese esantį miškelį ir t.t. žodžiu, su juo buvome pasidarę gana artimi draugai.

Mudviejų susidraugavimas, galbūt, ir leido mums kartais pasikalbėti labai jau intymiomis temomis, netgi apie lietuvių — lenkų politikos reikalus.

Kartą žingsniavome abu iš Kaefertalio Mannheimo link ir netikėtai, neva juokais, Anteką užklausiau :

Mokomosios kuopos išleistuvės 4 p. p. 1934 metais. Pulko vadas gen. št. plk. V. Griganavičius įteikia pažymėjimus, šalia mok. kp. vadas kpt. F. Neveravičius.    Klišė: J. Vaičeliūnas — Tėvynės Sargyboje


—    O kai bus vėl laisva Lenkija, ar ir vėl komanduosite: “Marsz na Kowno... marsz na Wilno?”...

Mano Antekas ilgokai žiūrėjo į mane kiek nustebusiomis akimis ir, tik vėliau, pakraipęs kiek galvą, man šitaip atsakė:

—    Apie Kowno — tai negali būti nė kalbos. Tai mūsiškių skystapročių pašūkavimas. O ir Wilno — aš jus užtikrinu — eiliniam lenkui nei šilta, nei šalta. Tai buvo mūsų “ponstvos”, pradedant Pilsudskiu, ir kitais, “honoro” reikalas. Tai tik jų tuščios užgaidos, jeigu jų nebūtų, būtų buvę daug sveikiau ir pačiai Lenkijai.

Ir dar po kurio laiko, paėjus gal apie puskilometrį, jis ušklausė mane:

—    Ar esi girdėjęs lenkišką dainelę apie mūsiškį maršalą Rydz Smygly?

Nors, tiesą pasakius, dar Vilniuje gyvendamas, kai praeidavom pro tuos rūmus, kuriuose, esą, kadaise Napoleonas buvęs apsistojęs ir iš kurių balkono, Lenkijos ultimatumo metu, minimas maršalas šaukęs minioms: “Marsz na Kowno”, buvau girdėjęs kažką panašaus, tačiau pasakiau, kad ne. Mano Antekas “padeklamavo” tuomet tą dainelę, kuri prasidėjo šiais žodžiais:

Marszalka Smygly Rydz,

Dla Polsczia niedal nic...

Kaip tik tą pačią dainelę buvau tikrai girdėjęs ir Vilniuje. Pasirodo, ji buvo gana populiari visoj Lenkijoj.

Taigi, iš tikrųjų, maršalų gadynė nieko gero nedavė Lenkijai, tik... tuščias ambicijas ir dar tuštesnes užgaidas.