Kuprinės pabiros
IR ŽVIRBLIAI BĖGS Į VAKARUS
Vienas Ukrainos čekistas, dar tik pradedant Ukrainoje įvesti kolchozus, areštavo ir ištrėmė keletą ūkininkų už žvirblių naikinimą. Prikišęs revolverį prie vieno tremiamojo pasmakrės, autoritetingai pagrūmojo:
— Žvirbliai yra komunistinės statybos talkininkai. Jie naikina buožių derlius. Kas naikina žvirblius, tas yra liaudies priešas ir turi būti sunaikinamas.
Pasikeitė laikai, pasikeitė iržvirblių auksinės dienos. Paskutinėmis dienomis teko skaityti spaudoje, kad Rytų Vokietijos bolševikinė valdžia įsakė savo raudoniesiems milicininkams šaudyti žvirblius, nes jie esą dideli liaudies priešai. Bolševikų apskaičiavimu, kiekvienas žvirblis per metus sulesa 7—10 svarų sovietinių grūdų.
Nebelikus buožių, atėjo vargo dienos ir žvirbleliams. Turbūt, greit skaitysime spaudoje, kad ir žvirbliai pradėjo bėgti į Vakarus.
VISI JO BIJO
— Na, ir šalta šiandien, drauge Justai! Vos nesustipau, kol atėjau, — vieną šaltą dieną, trindamas rankas, nusiskundė Gedvilą.
— Užsičiaupk greičiau, draugas, kol dar Sniečkus neišgirdo, — sudraudė Justas Paleckis. — Jis pagalvos, kad tu pasiilgai mano parvežtosios Stalino saulės ir esi nepatenkintas Chruščiovo politika.
R. P.
VILNIAUS VALGYKLOJE
Nemažas sovietinis ponas iš “plačiosios tėvynės” užėjo į vieną Vilniaus valgyklą pietų pavalgyti. Radęs išvirtų kiaulienos šonkaulių, nors ir labai brangiai, užsisakė jų. Padavėja atnešė, bet davinys buvo labai mažas, o Rusijos lygumų sūnus Vladimiras Afanasjevas labai alkanas. Suvalgė ir alkio nė kiek nenumarino. Pradėjo graužti kauliukus. Taip skaniai ir energingai graužė, kad nė nepajuto, kaip vieną dantį nusilaužė. Supykęs stipriai rusiškai nusikeikė ir metė kaltinimą :
— ...Ką partija ir vyriausybė daro, kad kiaulių nesutvarko. Įsakytų kiaulėms gimti ir augti be kaulų, ir būtų tvarka.
— Tššs, draugas, žinai... — čia pat stovėjusi padavėja sudraudė savo svečią. — Vakar čia pietavo partijos sekretorius Borisas Michailovičius ir bevalgydamas šonkauliukus du dantis išsilaužė, bet... žinai, apkaltino tik kolchozus, kad jie kalti augindami kiaules su kaulais. J. K-lys
Eilinis Dzidorius Tekėlas daro paliaubas pats vienas
Nusibodo sumaniam eiliniui Dzidoriui laike užsiėmimų kariaut su nematomu priešu, šliaužti pilvu prisitaikant prie vietovės, žaibo greičiu perbėginėjant iš vienos vietos į kitą. Saulutė šutinti pradėjo, ir batai pasidarė sunkūs, kaip švinas.
— Dėku Dievui, — pagalvojo Dzidorius pamatęs padorų krūmeli, — kas nori tegul sau kariauja, o man šiandien užteks.
— Eik į mūšį paskutinis, kad namo parbėgtum pirmutinis, — šmėkžtelėjo jo galvon kadaise nugirstas posakis.
— Gudrus tas Talmudas, jau prieš tūkstantį metų žinojo ką man dabar reiks daryti, — ir įmetęs šautuvą į krūmus Tekėlas išsitiesė ant pievos prieš pavasario saulutę.
— Taip kariauti, tai kitas dalykas, — ir ruošėsi trumpo zuikio miegelio.
Nespėjo porą miegelių pravaryti, junta kad kažinkas spardo jam į puspadžius, atidaro akis... ir mato, kuopos vadas stovi prieš jį.
— O ką tu čia darai, nevidone?
— Pons vade, aš... aš... negyvas, mane nušovė...
—- Kad nušovė, tai gulėk kaip negyvas, — stengdamasis ant šalto veido nuslėpti bekylančias juoko raukšles, atsakė vadas. — Sumanumas gelbsti.
V. P.
BLUSA KELIAUJA Į MASKVĄ
“Raudonojo vanago” kolchozo viena sudžiūvusi bluselė sugalvojo keliauti į Maskvą, gal ten ras kiek geresnį gyvenimą. Kelyje susitiko iš Maskvos keliaujančią riebią blusą. Ji buvo siųsta iš agitpropo į kolchozus agitacijos reikalais, kad naktimis blusos dar labiau kandžiotų kolchozininkus, ir šie, negalėdami užmigti, dirbtų ne tik dienomis, bet ir naktimis.
— Kur tu, drauge, keliauji? — riebioji paklausė sudžiūvusią.
Sudžiūvusioji kolchozo nabagė beveik verkdama nusiskundė, kad kolchoze ir joms nebėra gyvenimo. Jų ir kitokių parazitų privisę tiek, kad nebegali nė maisto susirasti.
O ir tie patys kolchozininkai sudžiūvę ir mažakraujai. Nebėra iš ko nei atsigerti, nei pasisotinti. Be to, kolchozininkų oda tiek kieta, kad ir aštriausias snapas nebegali įdurti. Kolchozinė blusa patarė agitatorei grįžti atgal, nes nieko gera nepasieks. Kolchozininkai ir dabar pavasario sėją atliko dienomis ir naktimis, taigi lovose niekad jų nerasdavo ir nebūdavo ką kąsti.
— O kaip jūsų mieste? Koks ten mūsų veislės draugių gyvenimas? — paklausė kolchozinė.
— O, jeigu mokėsi prisitaikyti, bus nebloga! — atsakė miestietė.
— Nuvykusi pirmiausia įstok įpartiją ir apsigyvenk kokio nors komisaro lovoje. Jie riebesni. Naktimis prisivalgysi ir prisigersi iki sočiai, o dienomis tave šiltai ir baltai užklos lovoje ir išsimiegosi, kaip partijos sekretorius. Tik venk apsigyventi pas darbininkus. Pas juos badu stipsi ir tik po aslą rėpliosi. P. G.
RAŠTINGAS ...
Sovietams okupavus Lietuvą, raudonieji vykdė jaunimo mobilizaciją. Iš vieno naujokų priėmimo punkto pasakojamas šitoks nuotykis:
Raudonasis viršila klausia naujoką:
— Ar lankei Tamsta pradžios mokyklą?
— Taip, lankiau ir ją užbaigiau. Po to lankiau gimnaziją ...
— Ir gimnaziją užbaigei? — nekantraudamas įsiterpė viršila.
— O, taip. Baigiau gimnaziją, tuomet pradėjau lankyti Vytauto Didžiojo Universitetą Kaune ...
— Ir univ... — staiga buvo bepertraukiąs viršila, tačiau naujokas jį sutrukdė ir pabaigė aiškinti ką pradėjęs:
— Ir universitetą užbaigiau. Parašiau diplominį darbą ir gavau diplomą ...
Tuomet viršila nieko nebeklausinėjo, tik pasiekė per stalą toliau gulėjusį štampuką ir prispaudė prie blanko: “Raštinga s”...
Pr. Alš.
POKALBIS IZRAELYJE
Neseniai atsteigtoj žydų valstybėj — Izraelyje tarpusavy turėjo pašnekesį du izraelitai:
Jankelis: “Žinai, Mauške, blogi laikai ir blogi reikalai. Mūsų valstybė naujai atsteigta, visko trūksta: trūksta naujų mokyklų, trūksta gerų kelių, trūksta fabrikų ir, pagaliau, trūksta net... pinigų”.
Mauške: “Aš turiu gerą idėją šitiems trūkumams pašalinti”...
Jankelis (nekantraudamas): “Na, sakyk, sakyk, ko lauki? Kokia toji idėja?”
Mauškė: “Gi paskelbkime JAV-bėms karą, jos mus nugalės, okupuos, pastatys naujas gražias mokyklas, išraizgys po visą kraštą puikius plentus, įrengs fabrikus, o tuomet — pasirašys su mumis taikos sutartį ir... ir išsikraustys iš mūsų krašto su savaisiais jankiais”...
Jankelis: “Idėja tikrai puiki.
Bet, žinai, Mauške, aš bijočiau pradėti ją įgyvendinti... Turėdami tokia laime ir pasisekimą, kaip ligi šiol, aš biiau, kad, ko gero, ne Amerika mus gali nugalėti, bet... mes Ameriką”... Pr. Alš.
