JUNGTINĖS TAUTOS IR LIETUVA
Dr. V. A. DAMBRAVA
Akredituotas korespondentas Jungtinėse Tautose
(Tęsinys iš 4-5 numerio)
1950 m. antroje spalio menesio pusėje Olandijos delegatas Dr. Van Keuven Goethart rado reikalo užsiminti Lietuvą. Kalbėdamas apie metinį sovietų “taikos patiekalą“ Jungtinėms Tautoms ir “sovietinės taikos simfonijas”, jis pripažino žodžius iš Sovietų delegacijos girdįs, tačiau jam vis trūkstą tikėjimo. Jis pasakė: Sovietų Sąjunga turinti jaustis tikrai nepatogiai, jei jos gerbėjai ir pasekėjai nieko geriau negali pasakyti ir parodyti, kaip tik išnykimą tokių valstybių, kaip Estija, LIETUVA ir Latvija... Šitokia sovietų “taikos meilė” niekam neįtikima”... Višinskis, kuris Sovietų Sąjungos vardu turėjo “garbės” priimti šiuos žodžius, ilgesnę Dr. Goethart kalbos dalį graužė pirštus...
Trečiojo komiteto pirmininkas ir vyriausias JT komisijonierius tremtinių (pabėgėlių) reikalams. Dr. Van Heuven Goethart posėdžio metu.
Graikijos ir SSSR atstovų dvikovė
Vėl po kokio mėnesio įvyko naujas kurijozas, kuris parodo draugišką Graikijos nusistatymą mūsų atžvilgiu. Visa tai įvyko “Ad Hoc" politiniame komitete. Sovietų delegatas Arutinian, besvarstant Eritrėjos klausimą, matyt, užsimiršęs, kad jis kalba ne tik savo satelitams, bet kartu ir laisvojo pasaulio tautoms, iškilmingai pareiškė:
“ Niekada žmonės pasaulyje nebus laisvi, jeigu jie pavergs vieni kitus”. Daugelis delegatu pradėjo šypsotis, o Graikijos atstovas Alexis Kyrou, gavęs žodi, ne mažiau iškilmingai, kiekvieną žodį pabrėždamas,
Arutinianui pasakė: “Aš esu nepaprastai laiminas, girdėdamas šj pareiškimą, kadangi iš šios deklaracijos aš galiu padaryti išvadą, kad Latvija, LIETUVA ir Estija pagaliau gaus neprikllausomybę!” Čia Arutinian bandė nutraukti graiko kalbą, sakydamas, kad dabar apie Pabaltijo kraštus nekalbama; jei Kyrou norįs — galįs pakalbėti apie Graikiją...
Pirmininkui Arutinianą nuraminus, Kyrou pasakė nedaug ką beturįs pridėti. Galbūt, tik tiek, kad be reikalo Arutinianas tvirtina, jog Graikija e
santi priešinga kariuomenių atitraukimui iš svetimų valstybių. Priešingai, jis jau seniai laukia, kada gi Sovietų Rusija atitrauks savo kariuomenę iš Bulgarijos, Vengrijos ir Rumunijos...
Paskutinysis penktosios JT sesijos metu Lietuvą užsiminęs delegtas buvo Filipinų užsienio reikalu ministras brigados generolas Romulo. Kalbėdamas Politiniame Komitete, jis palygino, koks milžiniškai didelis skirtumas esąs tarp “imperialistinės” Amerikos, kuri ne tik savo kolonijų neturi, bet daugeliui dominijų ir kolonijų pati padėjo išsikovoti nepriklausomybę, ir “demokratiškos” Sovietu Sąjungos, kuri “vien tik iš paskutiniojo karo už laisvę prarijo tris Pabaltijo valstybes — Latviją, LIETUVĄ ir Estiją, uždedama vergijos retežius beveiks visoms valstybėms jos rytiniuose pasieniuose.
Tai buvo oficialūs balsai, kuriuose Lietuva iš tarptautinės tribūnos buvo paskelbta pasauliui esanti Sovietų Sąjungos auka.
Sovietai vengia kalbų apie Lietuvą
Nemanykime, kad šiose aštuonių deelgacijų kalbose padaryti užsiminimai Lietuvos klausimu jau buvo viskas. Problema “už geležinės uždangos” buvo paliesta nesuskaičiuojamais atvejais. Skirtumas tik tas, kad ten tiesioginiai Lietuvos vardas nebuvo suminėtas. Ypačiai ryškus delegacijų nusistatymas ir nuoširdus sentimentas mūsų tautai galima buvo pajusti iš daugelio privačių pasikalbėjimu su atskirų valstybių atstovais, apie ką skaitytojai, tikiu, dar turės galimybę vėliau išgirsti.
Būdinga yra ir tai, kad sovietinis blokas tylėdamas priėmė Vakarų valstybių užmetimus dėl SSSR agresijos veiksmu ir vykdomo genocido Lietuvoje. Tiesa, kaip jau anksčiau skaitydami pastebėjote, SSR delegacijos narys Arutinian bandė atsikirsti Graikijos delegatui, bet tai buvo ne atsikirtimas, o tik viešai pareikštas baimingas nusistatymas vengti kalbų apie Lietuvą ar Pabaltijį.
Kurijozo vieton galima suminėti Lenkijos atstovo Wierblowsky JT Visumos Susirinkime pasakytos kalbos ištrauką, kurioje jis veltui bandė įtikinti delegacijas, kad Lietuvos upės teka nebe Lietuvoje, bet maskolių žemėje.
1950. IX. 27 popietiniame posėdyje Wierblowsky, pagal sovietišką kurpalį paruoštoje kalboje, kaltindamas JAV karo kurstymu, iškėlė klausimą, ką reiškia Vakarų Vokietijos karinių jėgų formavimo ir apginklavimo planas. I šį klausimą atsakė jis pats, cituodamas Vakaru Vokietijos socialdemokratu partijos lyderio Schumacher’io pareiškimą dėl naujo karo galimybių. Schumacher'is pasakęs, jog sekantis pasaulinis karas turės būti vedamas taip, kad mūšiai vyktų ant Vyslos ir Nemuno krantų.
— Tai kalba apie karą, — pasakė Wierblowsky. — Karas, bet prieš ką? Prieš Lenkiją ir Sovietų Sąjungą. Kur? Lenkijos ir Sovietų Sąjungos teritorijoje, nes Vysla teka per Lenkijos širdį, o Nemunas yra Sovietų Sąjungoje.
Taip komentavo Schumacher'io pareiškimą Wierblowsky. Mūsų komentarai tokiam absurdiškam pareiškimui nėra reikalingi. Wierblowsky labai klysta, manydamas laisvą pasaulį pripratinsiąs prie nauju terminų, kuriuos jam Sovietu Sąjunga nukalė ir į burną įdėjo. Mes niekad nesiimame ginčyti, jog Vysla yra Lenkijoje, nežiūrint, kad Lenkija ir yra visiškoje Maskvos kontrolėje, bet niekas mūsų. neįtikins, kad Nemunas yra Sovietų Rusijoje. Ne, Nemunas teka per Lietuvos širdį, bet SSSR satelitui nevalia minėti Lietuvos vardo, nes laisvasis pasaulis sovietų smurto dar neužmiršo.
Tai svetimųjų atsiliepimai apie Lietuvą penktajame Jungtinių Tautu Visumos Susirinkime. Kuklūs jie, tačiau labai reiškmingi.
Klaidinga būtų galvoti, kad Lietuvos vardas buvo minimas tik “taip sau” ar tik “tarp kitko”. Delegacijos prisimena Lietuvos likimą ne dėl to, kad jos neturėtų apie ką kalbėti Priešingai, jos jaučia atsakomybę ginti Lietuvą — buvusį Tautu Sąjungos narį, kurios aukos jau siekia netoli pusės milijono ir kurią dabar nuolatinis Jungtinių Tautų narys laiko pavergęs. (Bus daugiau)
