PIRMOSIOS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS
ST. TAMULAITIS
Lietuvos sūnūs šimtmečių būvyje, daug kartų kovėsi ‘'beviltiškai” ir "be naudos”, o vis dėlto istorinėje perspektyvoje jų kova šiandie yra giliai prasminga ir šventa (prisimink tik brolių prūsų sukilimus prieš krvžuočius 1250-12SO m., Pilėnų gynimą, ir nemirštamą karžygį Margį, Kauno pilies gynimą 1362 m., Kircholmo mūšį su švedais 1605 m., .sukilimą prieš rusus 1831 m., pagaliau — dabartines mūsų partizanų kovas, keliančias nusistebėjimą ir pagarbą visame pasaulyje). Taip, mano uždavinys ne apie tolimos istorijos įvykius rašyti. Mano uždavinys šioje įžangoje priminti kiekvienam lietuviui, kad 1918 metų Lietuva galvojo kitaip, negu tūli dabartiniai šviesuoliai. “Ką mes padarysime toki beginkliai ir bejėgiai” —1918 metais nebuvo keliama. Visų lietuvių — ir valstybės vadovų ir eilinių piliečių, ir karininkų ir kareivių — buvo kartojamas vienas šūkis: “Kovoti, gelbėti Lietuvą! Mirti, bet nepasiduoti!” Nes kiekvienas žinojo, jog laisvės kaina niekada nebuvo ir nebus per brangi.
Povilo Lukšio paminklas Taučiūnų laukuose.
Lietuvos būklė 1918-1919 m. Pasibaigus I-jam Pasauliniam karui, Lietuva stovėjo didelėje savo istorinėje kryžkelėje. I vokiečių paliekamą Pabaltijo erdve rengėsi užpulti bolševiku gaujos, kurios telkėsi rytuose, godžiai žiūrėdamos į savo naują grobį. Lenkai, išsigimusio lietuvio Pilsudskio ir aukštųjų prancūzų karininkų organizuojami,paskubomis rengė savo divijas, kurių tikslas buvo dvejopas: 1) atsispirti bolševikams, 2) okupuoti visą Lietuvą, šiuo sykiu padarant ją net ne lygiateisiu dvilypes Respublikos nariu, o paprasta savo provincija. Vokietija dideles meilės irgi mums nerodė, galvodama tik kaip pririšti labiau Lietuvą prie savęs, idant ateityje ji liktų neatskiriama jos dalis. Vieni latviai šiaurėje buvo neutralūs, nors ir jie neiškentė neužėmę Palangos ir kitų mažesnių Lietuvos žemės kampučių. Kariuomenę Lietuvos vyriausybė tada vos pradėjo organizuoti. Jai trūko visko: ir pinigų, ir ginklų, ir municijos, ir mundiruotės, ir transporte- priemonių; net žymesnio skaičiaus karininkų ir kareivių neturėta, kurie galėtų sudaryti kadrą būsimiems pulkams. Viską reikėjo iš nieko sukurti, o kraštas buvo nualintas.
Vokiečiams vis traukiantis link Vakarų, į namus, Gudijoje susikoncentravo aiškios ir žymios bolševikų jėgos, kurios turėjo tuoj užimti Lietuvos plotus ir įvesti čia savo gerai žinomą tvarką. Taip bolševikų jėgos, sukoncentruotos Rezeknės rajone (nuo Daugpilio į šiaurės rytus) turėjo slinkti Rygos ir Šiaulių-Mažeikių kryptimi: Pskovo divizija turėjosmogti: a) per Uteną ir Ukmergę Kedainių-Kauno kryptimi, užimant vidurinę Lietuvą, b) Vilniaus kryptimi, padedant kaimyninei divizijai užimti Vilnių: Molodečno Vakarų 17-ji Šiaulių divizija (stovėjusi nuo Vilniaus į pietų rytus) turėjo smogti Vilniaus-Gardino sektoriuje, be Vilniaus, užimant Kaišiadorius, Prienus, Alytų, Varėną, kol drauge su kitomis minėtomis pajėgomis pasieks Vokietijos sieną ir čia po sėkmingos pergalės galės atsikvėpti.
Mūsų kariuomenės kūrimasis.Nors vokiečiams 1918 metų pradžioje buvo aišku, kad jų karo pralaimėjimas aiškus ir užimtus rytų plotus teks palikti, vis dėlto jie ilgai nepripažino mūsų Nepriklausomybės paskelbimo (1918 m. vasario 16 d.) ir visaip trukdė mūsų kariuomenės organizavimąsi. Tik 1918 m. baigiantis, laikinoji Lietuvos vyriausybė, esanti Vilniuje, įgijo laisvesnes rankas ir jau lapkričio men. 23 dieną paskelbė antrąjį savo verte istorinį dokumentą —Pirmąjį Įsakymą Lietuvos kariuomenei. Tuometinis Ministerių Kabinetas tuoj pašaukė visus galinčius nešioti ginklą vyrus į savanorių pulkus. Visa Lietuva subruzdo. Po visą kraštą pasklido atsišaukimai ir karšti keliaujančių kalbėtojų raginimai rengtis į kovą. šie kalbėtojai ne vienam priminė senovės Lietuvos šauklius, šaukiančius vyrus į karą ir nešiojančius krivulę, aptepta ožio krauju. Atsišaukimai gi priminė ugnis, sukurtas ant pilių kuorų ir skelbiančias, jog kraštas pavojuje.
Pirmiausia Lietuvos kariuomenės branduolys ėmė organizuotis Vilniuje, senojoje jos sostinėje. Kiek vėliau savanoriu talkimosi centrai buvo Kaune (2 pės:. pulkas), Kėdainiuose, Marijampolėje. Alytuje, Tauragėje ir net Gardine (ten organizavosi gudų daliniai, panūdęatstatyti senąją Lietuvą ir vėl kartu joje su lietuviais gyventi).
Bolševikai puola Lietuvą.Nelaukiami Lietuvos vyrų susiorganizavimo. bolševikų gaujos 1918 m. gruodžio 12 d. perėjo Lietuvos etnografines ribas ir, lyg išspiauta iš žemės gelmių ugniakalnio lava, ėmė plūsti mūsų krašto vieškeliais ir plentais link vakarų, piešdami nekaltus gyventojus, žudydami kiek geriau gyvenančius ūkininkus. rekvizuodami maistą bei arklius ir visur įstatydami į kaimų ir valsčių vadovus abejotinos vertės žmones, dažniausiai prasigėrusius valkatas ir dykaduonius.
Greit Vilnius (1919 m. sausio 5 d.), Utena (1919 m. sausio 6 d.), Panevėžys, Ukmergė ir kiti gretimi miestai atsidūrė bolševikų rankose. O sausio mėnesio viduryje rusai užėmė šaulius, prisiartino prie Telšių, pasiekė Varėną ir Alytaus apylinkes. Priešo jėgos susidėjo iš 3 divizijų, neskaitant artilerijos ir kitų pagelbinių ginklų rūšių. Lietuviai tuo tarpu teturėjo vos 3000 vyrų, bet visai prastai apmokytų (dalis ir visai neapmokytu), perpus ginkluotų, kas dešimtas turįs tik uniforma. Vokiečių kariuomenės likučiai, kurie turėjo pristabdyti rusų slinkimą, rodė visai menką aktyvumą. Padėtis atrodė beviltiška. O vis dėlto lietuviai nenusiminė.
Kautynės ties Kėdainiais.1919 m. vasario pradžioje bolševikų Pskovo divizija nusprendė užimti patį Kauno miestą, kuris, netekus Vilniaus, buvo politinis ir karinis lietuvių atsparos centras. Laukdami iš Kauno stipresnio pasipriešinimo, bolševikai nutarė jį apeiti iš šiaurės ir pietų. Šiaurėje pirmiausia jie turėjo užimti Kėdainius, o pietuose — Jėzną ir Alytų.
Jaunos Lietuvos kariuomenės jėgos su šia divizija drąsiai stojo į kovą.
Kėdainių miesto įgulą tada sudarė Kėdainių ir Panevėžio apsaugos būriai. viso vos 200 vyrų. įgulos viršininkas buvo karininkas Variakojis, Panevėžio būrio vadas. Kėdainių būriui vadovavo kar. Šarauskas (vėliau pulkininkas, 1941 m. rusu nužudytas ties Červene). Savanoriai buvo daugiausia ūkininkų sūnūs, bet jų tarpe radosi nemaža ir moksleivių. Būrininkais ir skyrininkais buvo puskarininkiai. tarnavę rusų kariuomenėje. Be virš minėtų vadų. būriuose buvo dar du karininkai: Dragūnevičius ir Mikoliūnas. Kėdainių būrio sudėtyje buvo ir Povilas Lukšys, kurio vardas vėliau liko įamžintas, kaipo pirmojo Lietuvos kareivio, žuvusio dėl krašto laisvės.
Abu būriai turėjo labai maža ginklų. Kadangi net šautuvų neužteko kiekvienam kareiviui, kar. Variakojis tuo reikalu išvyko Kaunan, ir jau vasario 7 d. įgula pakankamai gavo šautuvų. rank, granatų ir šovinių, kas labai pakėlė karių nuotaiką. Tą pačią dieną lyg tyčia bolševikų žvalgai prisiartino prie mūsų lauko sargybų, stovinčių Šilaineliuose, ir jas apšaudė, bandydami mūsų jėgas. Aiškiai matėsi, kad rengiamasi pulti.
Prieš Kėdainius bolševikai turėjo visą pulką (per 1000) karių, gerai ginkluotu ir remiamų artilerijos. Pergale jie buvo tikri. Sekančią dieną jie pradėjo puolimą. Nustūmę mūsų lauko sargybas, jis slinko prie pačio Kėdainių miesto. Priešą sutikti išvyko Panevėžio apsaugos būrys, apie 80 kovotojų, kar. Dragūnevičiaus ir kar. Mikoliūno vadovaujami. Įvyko atkaklus susirėmimas. Priešas čia turėjo sustoti. Negalėdamas niekaip prasiveržti pirmyn, jis paleido į mūsiškius artilerijos ugnį. Žemė buvo giliai įšalusi, ir mūsiškiai apsikasti nesuspėjo. Dengdamiesi mažais žemės nelygumais. taiklia šautuvų ugnimi narsiai jie stabdė mėginančius prasiveržti bolševikus. kuriuos labai pykino šis atkaklus lietuvių kovingumas. Matydami čia nieko nelaimėsią, puolikai pakeitė kryptį ir mėgino užimti miestą iš kitos, pietinės, pusės. Jie perėjo geležinkelį, nustūmė mūsų retas lauko .sargybas ir vienu mostu užėmė Eigulių kaimą. Kad labiau išgąsdintu žmones ir priverstų juos sukilti, jie apšaudė iš patrankų ir miestą su priemiesčiais.
Kėdainių įgula šaukėsi pagalbos i Kauną, bet Kaunas atsakė, jog tuo tarpu jokios pagalbos negali suteikti.
Kar. Šarauskas, kuris dabar vadovavo visai įgulai, paėmęs 40 kovotojų. metėsi į pavojingiausia vieta ir šautuvų ugnimi, drauge su prisijungusiomis prie jo lauko sargybomis, sulaikė bent laikinai priešo veržimąsi.
Manevruodami bolševikai dabar sumanė pagilinti apėjimą ir užimti Kauno-Kėdainių vieškelį, nukertant gynėjams bet kokį susisiekimą su centru. Karininkas Šarauskas tuoj pasiuntė būrelį kovotojų, kuriems vadovavo viršila Vainauskas ir Povilas Lukšys, kad sutrukdytų šį apėjimą. Būrelis veikiai užėmė Paobalių dvarą. suturėjo priešą ir net privertė jį grįžti atgal į Eigulių kaimą. Negana to, virš. Vainauskas ir Pov. Lukšys su kitais drąsuoliais, slapstydamiesi Obelės upės krantais, užėjo priešui į užnugarį. Suremtas iš dviejų pusių ir nežinodamas, iš kur atsirado šitos naujos jėgos, priešas paliko Eigulių kaimą ir ėmė iš čia skubiai trauktis. Dabar jo spaudimas sumažėjo ir kitose miesto pusėse.
Popiečiais gelž. stotyje buvo atgabentos dvi vokiečių patrankos, kurių taikli ugnis bolševikus dar labiau nustebino. Į pavakarę bolševikų šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis retėjo, artilerija nutilo. Tuo pačiu metu vokiečiai atsiuntė mūsų kariams sunk. kulkosvaidžių ir kiek parėmė juos gyva jėga. Naktį bolševikai ėmė visur trauktis.
Buvo nutarta pasiųsti sustiprinta žvalgyba Šėtos kryptimi, kur kaip tik telkėsi 2 pėst. pulko bolševikų štabas. Vasario 8 diena, žvalgams artinantis prie Taučiūnų kaimo, bolševikai į juos ėmė smarkiai šaudyti. Užvirė mažos kautynės. Gindamas savo krašto laisvę ir rodydamas didelį narsumą, šiose kautynėse žuvo Pov. Lukšys.
Tą pačią dieną, pavakarėje, mūsiškiai apėjo bolševikų dešinį sparną, sudavė jiems skaudų smūgį, paėmė gerokai belaisvių ir ginklų ir privertė priešą pasitraukti į Šėtą.
Po trijų dienų, vasario 11 d., Panevėžio ir Kėdainių būriai puola Šėtą, pasiskirstę trimis grupėmis. Atkaklaus puolimo bolševikai neatlaiko ir, nors turėdami aiškią žmonių ir ginklų persvarą, pakrikai traukiasi Ukmergės kryptimi. Į nelaisvę pakliūva keliolika bolševikų, o karo grobis šiuo sykiu visai gražus: trys vėliavos, kelios dešimtys šautuvų, 18 lauko telefonų, daugybė šovinių ir kito smulkesnio turto.
Žaliojo Lietuvos kaimo jaunuolis, pirmųjų laisves kovų savanoris - kūrėjas, 1919 metais.
Jėzno kautynes.Tuo pačiu metu, kada kautynes ėjo ties Kėdainiais ir Šėta, bolševikai supo Kauną iš pietų. Pirmiausia jie nusprendė paimti Jėzną, Birštoną ir Alytų: iš čia, perėję užšalusį Nemuną, viena kryptimi turėjo brautis gilyn į Suvalkiją, kita— žygiuoti Kauno link. Pavojus buvo didelis. O kariuomenės trūko.
Jėzną puolė bolševikų 7-tas šaulių pulkas. Mūsų karo vadovybė teįstengė iš Kauno pasiųsti į čia vos viena kuopą, be artilerijos ir kulkosvaidžių. Kuopai vadovavo kar. Zaskevičius, kuris buvo drauge ir šio fronto baro vadas. Be jo, kuopoje dar buvo kar. Gataveckas ir kar. Cetuehinas. Vasario 9 d. kuopa, po trumpo poilsio Prienuose, atėjo į Birštoną. Tuo metu raitųjų gusarų būrys žvalgė priešą ir, po trumpo susišaudymo Jėzno miestelyje, pasitraukė atgal, be pertraukos sekdamas jo veiksmus. Pagal surinktus duomenis, priešas veikė susiskaldęs mažesnėmis grupėmis, po 700-600-300 kovotojų.
Kar. Zaskevičius nusprendė mušti priešą paskirai, dalimis, trukdant jam susijungti. Kadangi jo turimos jėgos buvo pernelyg mažos, iš Alytaus 1-mo pėst. pulko jis pareikalavo atsiųsti pagalbon vieną pėst. kuopą. Jo planas būtu pavykęs, jei ne karin. Cetuchino (ruso) žiauri ir klastinga išdavystė.
Nieko apie šią nuspręstą išdavystę nežinodamas, kar. Zaskevičius davė įsakymą: pirmas būrys su vienu lengvuoju kulkosvaidžiu turi apeiti Jėzno miestelį iš vakarų pusės ir pulti priešą iš sparno: antras būrys turi pulti priešą, apeidamas Jėzno ežerą iš rytų pusės.
Kar. Cetuehinas, vadovavęs 1-jam būriui, savo kareivius tiesiog nuvedė pas bolševikus, įsakęs į juos nešaudyti. Paskutinę minutę dauguma savanorių suprato išdavimą ir spėjo pasprukti, bet dalis — 18 vyrų — liko. Šiuos bolševikai pagal savo paprotį žiauriausiu ir tik jiems žinomu būdu nukankino, badydami juos durtuvais, kapodami kardais, spardydami į mirštančių veidus, išplėšdami liežuvius...
Puolimas nepavyko, teko atsitraukti.
Vasario 11 d. atvyko prašytoji iš Alytaus pagalba. Pribuvo ir vokiečių dalinys. Vasario 13 d. bolševikai vėl puolami. Planas ir dabar buvo tas pats. Nežiūrint didelės priešo persvaros, bolševikai buvo stipriai sukulti ir priversti bėgti. Nugalėtojams teko didelis grobis.
Po 3-4 dienų lietuviai išvijo bolševikus ir iš Punios, Butrimonių ir Stakliškių.
Alytaus kautynės. Pirmajam pėst. pulkui, kuris, iš Vilniaus atblokštas, stovėjo Alytuje, vadovavo narsus ir energingas kar. Juozapavičius. Jo pulkas, kaip ir kiti, buvo formavimosi padėtyje, turėjo viso 600 savanorių, ir norėti iš jo kažko nepaprasto buvo sunku. Nežiūrint į šias aplinkybes, kai raudonieji, vykdydami bendrą planą, vasario 12 d. pradėjo Alytaus puolimą, idant išeitų į Nemuno ribą ir tęstų pradėtąjį Kauno supimą, pulkas drąsiai stojo nelygion kovon.
Fronto sektorius buvo nepaprastai platus. Užtvaros, saugojusios miestą nuo priešo, viena nuo kitos buvo per kelis kilometrus. Jos stovėjo kaimuose: Švobiškiai, Domantonys, Venciūnai, Uliškiai, Padvariškiai ir Norgeliškės. Vokiečiai, kurie telkėsi Alytuje, ir turėjo porą užtvarų prieš miestą, atrodė gana pakrikę, be to jų tarpe gerokas skaičius buvo komunistuojančių.
Šias negausias mūsų jėgas bolševikai puolė dviem pulkais (3-čiu ir 4-tu pėst. pulku), viso 2000 kovotojų. Savo sudėtyje jie turėjo normalią artilerijos ir sun. kulkosvaidžiu paramą. Vos prasidėjus puolimui, vokiečiai pasitraukė, palikdami mūsų užtvaras kautis vienas. Lietuviai nepabūgo ir ilgai kovėsi, stengdamiesi atmušti gulančią priešo masę. Meiste esantiems ir ką tik atvykusiems savanoriams paskubomis buvo išdalinti šautuvai, ir net čia pat prie sandėlio juos mokė, kaip užtaisyti ginklą.
Raudonųjų puolimui įsisiūbavus ir sulaužius narsių mūsiškių pasipriešinimą, pulko vadas kar. Juozapavičius skubėjo, į miestą gelbėti brangiojo pulko turto — ginklų. Tuo metu į miestą veržėsi bolševikai. Ginklai veikiai .sukraunami į vežimus ir paskubomis vežami per Nemuno tiltą kiton pusėn. Lietuviu daliniai jau buvo pasitraukę. Kar. Juozapavičius lekia ant žirgo paskui gurguoles, bet taikliai ir iš pasalų nutaikyta priešo kulka perveria jo krūtinę. Jis krinta nuo arklio ant tilto grįstų ir miršta.
Reikia čia priminti, kad kar. Juozapavičius buvo pirmasis Lietuvos karininkas žuvęs už Lietuvos laisvę 1918-1921 m. kovose. Alytaus kapuose, prisikėlus Lietuvai, jam buvo pastatytas šaunus impozantiškas paminklas.
Žuvus pulko vadui, mūsų daliniai traukėsi toliau, čia vienur čia kitur prilaikydami paskui sekantį priešą.. Bet persekiojimas netęsiamas. Bolševikai, patyrę jų kitų pulkų pralaimėjimą Jėzne ir Kėdainiuose, nusprendė laukti padėties išryškėjimo.
Bet ši viešnagė Alytuje jiems buvo trumpa. Vasario 15 d. jie iš čia išmušami. o žymiai vėliau, pavasarį ir vasarą, po platesnio masto kautynių, jie liko išvyti iš visos Lietuvos.
