LIETUVA JAM BUVO VISAS GYVENIMAS

Į Juozo Girniaus asmenį ir gyvenimą žvelgia jo žmona

ONA GIRNIUVIENĖ

Nuotr. V. Maželio

Mano žodis apie Juozą Girnių nebus sistemingas, ką nors nauja atidengiąs. Tai bus tik prisiminimas, kuo jis daugiausia gyveno ne tik iškilmingomis progomis, bet kiekvieną dieną.

Juozas iš jaunystės buvo veržlus. Mažažemio ūkininko vyriausias gausios šeimos vaikas veržiasi į mokslą, nes, anot jo paties, nesugebėjo net gerai trobos pašluoti. Ūkio darbams aiškiai netiko. Baigęs pradžios mokyklą ir kiek pasirengęs pas kaimo mokytoją, laiko egzaminus į III klasę, bet neišlaiko. Po metų įstoja į V-tą klasę. Peršokus keturias klases, mokytis nebuvo lengva. Buvo daug spragų, kurias pats turėjo užlopyti. Gimnaziją baigia gerais pažymiais. Dar būdamas gimnazijoj susidomėjo filosofija. Užsispyręs skaitė žurnalą „Logos", nors ir nedaug suprato.

Remdamasis pažadu, kad jam bus padėta, važiuoja į Kauną. Pirmą naktį praleidęs ant suolo parke, susiranda pažįstamą studentą ir yra priglaudžiamas. Pradžiai gauna pinigų iš ateitininkų susišelpimo fondo, vėliau universiteto stipendiją. 1932 m. pradeda studijas Teologijos-filosofijos fakultete. Iš pat pradžių kimba rimtai į darbą.

Kai 1933 m. aš pradėjau studijas Teologijos-filosofijos fakultete, netrukus sužinojau, kad žemo ūgio, smulkus, vilkįs juodais marškiniais yra filosofas, stropus studentas, kurio reikią pratybose pasisaugoti, nes tavo referatą jis gali labiau negu profesorius sukritikuoti. Girnius per dienas sėdėjo filosofijos seminare ir skaitė. Tik pertraukų metu išeidavo į koridorių pavaikščioti su kitais studentais ir, jei neturėdavo paskaitų, vėl užsidarydavo seminare.

Ona Gimiuvienė kalba dr. Juozo Girniaus prisiminimo popietėje, Čikagoje, 1996. IV. 14.

Nuotr. K. Ambrozaičio

Skaitė ne tik studijoms reikalingus filosofus, bet domėjosi ir Lietuvos filosofine spauda. Dar būdamas studentu išdrįso kritiškai vertinti Humanitarinių mokslų fakulteto profesoriaus straipsnį. Matyt kritika buvo taikli, nes autorius recenziją priskyrė kažkuriam varžovui, neva pasirašiusiam Girniaus slapyvardžiu. Prof. Šalkauskis spaudoj paaiškino, kad tai tikra vieno studento pavardė. Taip jis pradėjo spaudos darbą, kurio nenutraukė iki mirties. Tik sovietmečiu jo plunksna tylėjo, nes nebuvo kur rašyti.

Rašė ir Vokietijos stovyklose. Mokytojaudamas gimnazijose paruošė ir išspausdino „Tremtinių mokykloje" filosofijos kurso santrauką. Rašė ir į kitus to meto laikraščius bei žurnalus. „Žiburiuose" paskelbė „Lietuviškojo charakterio problemą", gan greitai pasiekusią ir okupuotą Lietuvą. 1947-48 m. rašė didesnį veikalą apie žmogų ir techniką. Jo nebaigė, nes leidėjas nutraukė leidybą. O darbo sąlygos nebuvo lengvos. Tame pačiame kambaryje žaidė ir triukšmavo du mažamečiai vaikai.

Be darbo niekada nesėdėjo. Paaiškėjus, kad emigruoja į Ameriką, griebėsi mokytis anglų kalbos. Skaitė anglišką tekstą, šalia turėdamas prancūzų, vokiečių ar lietuvių kalbon vertimą. Tokiu būdu perskaitęs kelias knygas jau galėjo suprasti anglišką tekstą. Jokioj mokykloj anglų kalbos nesimokė, nors skaitė laisvai visokią literatūrą.

1949 m. pradžioj atsidūręs Amerikoje, po kelių mėnesių sėda rašyti įvado „Žemės" antologijai. Tas straipsnis vienus sudomino ir sužavėjo, o kitus labai užrūstino ir priešais padarė. Tai buvo jo pirmasis didesnis įnašas literatūrai, kuria domėjosi nuo jaunystės iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų. Literatūra jam buvo antroji mylimoji šalia filosofijos, tačiau literatu nesijautė, nerašė recenzijų — tenkinosi bendresniu žvilgiu į literatūrą. Po keliolikos metų parašė plačią išeivijos literatūros apžvalgą „Visumos žvilgis į mūsų egzodo literatūrą" leidiniui „Lietuvių literatūra svetur 1945-1967". Didžiausią savo gyvenimo dalį skyrė dviem dideliems išeivijos užmojams. Tai enciklopedija ir „Aidai".

Girnius kaip ir kiti ateiviai pabandė fizinio darbo: siuvo lietpalčius siuvykloj, šlavė trumpą laiką vienos gamyklos patalpas. Apie pusantrų metų dirbo triukšmingos plieno liejyklos raštinėj. 1953 m. pradžioj ėmėsi redaktoriaus darbo Lietuvių enciklopedijoj. Čia darbas buvo sunkus ir alinantis. Reikėjo į metus parengti vieną tomą. Nebuvo jokio pagalbinio štabo. Redaktorius pats turėjo sudaryti kartoteką, surasti bendradarbius, užsakyti straipsnius. Jo darbo diena buvo ilga. Pradėdavo darbą iš ryto 8-9 val. Dirbdavo iki vidurdienio. Po priešpiečių eidavo valandą pamiegoti ir tada vėl dirbdavo iki vakaro 10-11 val. su pertrauka vakarienei. Jei būdavo labai įsitraukęs į darbą, tai net atsigulęs lovoj vartydavo užrašus, planuodamas rytojaus darbą. Tik taip intensyviai dirbdamas, jis suskubdavo laiku parengti medžiagą enciklopedijai ir parašė tris knygas: „Tauta ir tautinė ištikimybė", „Žmogus be Dievo" ir „Idealas ir laikas". Šalia jų davė eilę straipsnių „Aidams" ir „Literatūros lankams".

Beruošdamas paskutinį enciklopedijos tomą ir vėliau papildymus, perėmė „Aidų" redagavimą. „Aidus" perėmė atsisakius A. Vaičiulaičiui. Beveik nuo pat pradžios juose rašė. Daug pastangų dėjo, kad pranciškonai perimtų „Aidų" leidimą. Visą laiką buvo redakcijos narys, todėl nenorėjo, kad „Aidai" patektų į nežinomas rankas.

Be to turėjo planų, kaip žurnalą suaktualinti, kad atspindėtų ne tik literatūrinį, bet ir kultūrinį bei visuomeninį išeivijos gyvenimą. Reikėjo duoti žinių ir literatūros iš Lietuvos, tad pats įvairiais slapyvardžiais perduodavo okupuotos Lietuvos gyvenimo tikrovę. Taip dirbo 15 su puse metų, kai po dviejų „poilsio" periodų ligoninėje galutinai 1980 m. pasitraukė iš „Aidų".

Baigęs darbą enciklopedijoj, šalia „Aidų" imasi Pr. Dovydaičio monografijos. To darbo ėmėsi iš pagarbos Dovydaičiui, nes žmogus, kuris būtų rašęs apie Dovydaitį, jo nuomone, buvo jam svetimas savo dvasia ir todėl negalėjo pilnai suprasti ir įvertinti kaimiškos, bet sudėtingos ir gilios Dovydaičio asmenybės. Dar tebeplušant su Dovydaičiu, kun. S. Yla prikalbėjo imtis neseniai mirusio Juozo Brazaičio monografijos. Labai nenoromis sutiko. Jo rašymą nutraukė infarktas. Atsigavęs po infarkto prie jo nebesugrįžo, nors yra parašęs apie du trečdalius.

Po ilgesnio laiko, jau atsigavęs po infarkto, ėmėsi rašyti apie Keliuotį ir „Naująją Romuvą". Keliuotį labai gerbė ir šiltai minėjo jo organizuotas kultūriniais klausimais diskusijas, kuriose jis, studentas, dalyvavo. Imtis to darbo paskatino iš Lietuvos atvežti ir jam atiduoti Keliuočio atsiminimai. Atsiminimus leisti ir redaguoti perdavė kitiems, o pats ėmėsi knygos „Juozas Keliuotis ir Naujoji Romuva". Knyga buvo pabaigta, atiduota leidyklai ir vėl atsiimta. Vėliau, prasidėjus atgimimui, gauta naujos medžiagos apie Keliuočio bendravimą su jaunesniais dailininkais ir kitais kultūrininkais. Planavo tą medžiagą įjungti, bet jau sveikata nebeleido.

Pats paskutinis jo darbas buvo apybraiža apie profesorių Praną Kuraitį. Apybraiža buvo parašyta Kuraičio filosofijos tomui, kurį suredagavo A. Vaičiulaitis. Išleista ir atskira knygute. Tai tiek apie Juozą — redaktorių, knygų ir daugelio straipsnių autorių, praleidusį didžiausią savo gyvenimo dalį prie rašomosios mašinėlės. Dirbo iki didžiausio jėgų įtempimo ir vis sielojosi, kad negalės parašyti, ko dar norėtų, ką buvo planavęs ir net medžiagą telkęs. Ypač norėjo parašyti trumpą Lietuvos filosofijos istoriją.

Girnius nebuvo užsidaręs vien knygų pasaulyje. įstojęs į studentų ateitininkų korporaciją „Aktivitas", domėjosi Kauno darbininkų gyvenimu, lankė juos, skaitė paskaitas. įsijungė į J. Keliuočio organizuojamas diskusijas kultūriniais klausimais. Ten susidūrė su įvairių pažiūrų žmonėmis, ir tai buvo tolerancijos mokykla. Jis drąsiai reiškė savo mintis, idėjas. Savąją tiesą gynė labai atkakliai. Stengėsi kitus įtikinti tuo, kuo pats tikėjo. Diskutuodavo karštai, įsitikinęs. Jaunystėj kalbėdavo taip skubiai, kad kartais sunku būdavo suprasti. Oponentui lengvai nenusileisdavo, naujais argumentais stengėsi įtikinti. Vėliau, būdamas vyresnio amžiaus, ginčydavosi ramiau, bet galėdavo ir įsikarščiuoti, nes aplamai buvo karšto būdo.

Polemizavo ir savo straipsniais, ypač dėl vadinamojo „Nuosmukio manifesto". Mintis, kad smunka išeivijos kultūrinis gyvenimas buvo daugelio sutikta su pasipiktinimu. Pasipylė straipsniai spaudoje. Gavo daug aštrių asmeniškų laiškų, tačiau nieko nebodamas gynė iškeltąsias manifesto tezes „Aiduose". Ten pasisakydavo įvairiais diskutuotinais klausimais. Nesvarbu, ar jie lietė išeivijos ar Lietuvos gyvenimą. Drįso turėti skirtingą nuomonę. Anksti pradėjo kalbėti apie ryšius su Lietuvos žmonėmis, nors politiniai veiksniai tam priešinosi.

Gyvenimas traukė jį į visuomeninę veiklą. Keletą metų buvo Lietuvių Bendruomenės tarybos narys. Dalyvavo Lietuvių fronto bičiulių veikloje, skaitydamas paskaitas, būdamas moderatorius studijų savaitėse. Ilgą laiką buvo LFB tarybos narys, padėdavo planuoti veiklą. Nuo gimnazijos laikų buvo ateitininkas, Vokietijoj labai artimai bendravo su studentais. Atkūrus ateitininkus Amerikoj, buvo Ateitininkų Federacijos taryboj, o 1963-67 metais net Ateitininkų Federacijos vadu. Išbuvęs vieną kadenciją pasitraukė. Būti priekyje nemėgo. Labiau jam patiko patarti, planuoti.

Kita Juozo visuomeninė veikla daugiausia reiškėsi paskaitomis. Nors oratoriškais gabumais nepasižymėjo, jis dažnai buvo kviečiamas pagrindiniu kalbėtoju įvairiems suvažiavimams. Skaitė paskaitas I ir III kultūros kongresuose, I ir IV mokslo ir kūrybos simpoziumuose, ateitininkų kongresuose. Su paskaitomis aplankė beveik visas didžiausias Amerikos ir Kanados lietuvių kolonijas. Paskaitoms ruošėsi rimtai, norėdamas duoti minčių veiklai, o ne tuščiai gražbyliauti. Juozas mėgo būti žmonių tarpe. Jį domino intelektualinis aktyvumas, minčių ir idėjų pasikeitimas. Nebijojo bendrauti su žmonėmis ir juos jungti bendram darbui. Perėmęs „Aidų" redagavimą, į redakcinį kolektyvą įtraukė eilę gabių, už save jaunesnių žmonių. Iš jų reikalavo tik vieno straipsnio per metus. Taip norėjo prisiauginti jaunų žmonių, kurie perimtų spaudos darbą vyresniesiems pasitraukus. Konkurencijos nebijojo, tik nepakentė tokių, kurie reikalavo garbės, nors savo darbu to neužsipelnė.

Paskendęs įvairiuose darbuose, mažai kreipė dėmesio į materialinius ir buitinius dalykus, visa tai tvarkyti palikdamas man. Pasirašęs čekį atiduodavo ir manykis, kaip išmanai. Su sūnumis žaisti ir daug bendrauti trūko laiko, nes darbai nelaukė. Pasikalbėdavo daugiau valgymo metu. Tačiau rimtai žiūrėjo į mokymąsi, ragino skaityti. Ypač daug dėmesio kreipė lietuvių kalbai. Kai buvo galima, per gimines pasirūpino iš Lietuvos jaunimui skirtos literatūros. Vaikai turėjo įdomių knygų, jas skaitė. Prižiūrėjo, kad atliktų lituanistinės mokyklos užduotus darbus, kad ką nors išmoktų, sužinotų, o ne tik pabendrautų su kitais šeštadienį. Tačiau vaikų nelepino, daug sentimentų nerodė. Mažai turėjo kantrybės jų išdaigoms, nes triukšmas trukdė dirbti. Tačiau domėjosi, ką jie išmoksta, ką skaito, kokie mokytojai, draugai. Pats savo jėgomis išsilavinęs, norėjo, kad vaikų akiratis būtų platesnis iš mažens. Todėl stengėsi juos supažindinti su menu, klasikine muzika, nes ir pats ją labai mėgo. Beveik visą laiką radijas grojo klasikinę muziką. Lankė simfoninius koncertus ir operą, taip pat visus lietuvių muzikinius renginius. Įtemtai dirbęs, norėdavo pailsėti ir laukdavo atostogų, kurias dažniausiai praleisdavo prie jūros.

Juozas buvo šeimos žmogus. Daug svečiuotis nemėgo, nes tai laikė tuščiu laiko eikvojimu. Neturėjo ir daug draugų. Visą laiką palaikė ryšius su dviem Utenos gimnazijos klasės draugais, fotografu Vytautu Maželiu ir žurnalistu Bronium Kvikliu. Jau po studijų susipažino su poetu Nyka-Niliūnu. Su juo jautė dvasinę giminystę, dalinosi planais, mintimis. Vokietijos stovyklose artimiausi draugai buvo Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis, Alina ir Jonas Griniai, Adolfas Damušis. Susitikdami kūrė visuomeninės veiklos planus, svarstė kultūrinius klausimus, skirtus ateičiai. Sumanymų, idėjų jiems tikrai netrūko, nors ne viskas buvo praktiškai įvykdyta. Draugais jie liko ir mums išvykus į Ameriką. Ryšys šiltas, asmeniškas, pagrįstas bendru darbu ir draugyste. Bostone, kur pragyveno 44 metus, Juozas taip pat daug draugų neturėjo. Artimiausi buvo dailininkas Viktoras Vizgirda, rašytojas humoristas Antanas Gustaitis ir inžinierius Jurgis Gimbutas.

Viskuo domėdamasis, prasivėrus kiek geležinei uždangai, ieškojo ryšio su Lietuvos žmonėmis. Jam rūpėjo žinoti, kas ten darosi, pažinti ir suprasti Lietuvos gyvenimą ir žmones. Rūpestingai kaupė visokiausias Lietuvos knygas. Skaitė net gausią propagandinę literatūrą, kad galėtų rasti atsaką dėl Lietuvos žmonių laikysenos. Ypač domėjosi Lietuvos filosofija. Užmezgė ryšį su R. Plečkaičiu ir anksti tragiškai mirusiu gabiu filosofu J. Repšiu. Šis jam talkininkavo, parūpindamas išrašų iš įvairių žurnalų, rengiamai Dovydaičio monografijai. Palaikė ryšį ir su literatais. Susirišo su Jurgiu Lebedžiu, pažįstamu iš studijų metų, susirašinėjo su menotyrininke Irena Kostkevičiūte, Aleksandru Žirguliu ir kitais, kurie drįso bendrauti su „klerikalu fašistu", kaip jis buvo vadinamas to meto Lietuvos spaudoje.

Bendraudamas su Lietuvos ir išeivijos žmonėmis, žinodamas jų rūpesčius ir darbus, galėjo ne kartą taikliai pasisakyti rūpimais klausimais. Tada pasirašydavo įvairiais slapyvardžiais. Lietuva jam buvo visas gyvenimas. Jo raštai ir darbai buvo skirti jai. Į Amerikos gyvenimą nesijungė. Amerikoje jis jautėsi esąs svečias, bet ne dalyvis. Užtat viskas, kas rišosi su Lietuva buvo sava ir brangu. Buvo tiesiog įsimylėjęs savo gimtuosius Sudeikius, Alaušo ežerą. Prisimindavo jaunystę, kurią ten praleido ir noriai būtų grįžęs į ežero pakrantes ir senatvėje. Kai 1992 m. lankėmės, susiieškojo vieną vaikystės draugą Sudeikiuose, paklaidžiojo ežero pakrantėmis, pamirkė rankas ežero vandenyje. Iš laikraščių išsikirpdavo bet kokį Sudeikių vaizdelį ar kitokį jų paminėjimą. Todėl norėjo ir amžinam poilsiui atsigulti Sudeikiuose.

Pradėjus atvykti žmonėms iš Lietuvos, stengdavosi su jais susitikti, iškvosti apie viską, kas ten darosi. Tačiau visada pirmiausia paklausdavo, kuriuos filosofus pažįsta ir kaip juos vertina. Paskui netrūkdavo klausimų apie visus iškilesnius žmones, naujus leidinius, visuomenės nuotaikas. Amerikoj gyveno Lietuvos rūpesčiais ir nuotaikomis.

Tokie pastebėjimai iš arti žvelgiant į Juozo gyvenimą ir darbą. Jie nėra gilūs, bet remiasi kasdieniniu stebėjimu, šalia buvimu. Susumuojant, jei, žinoma, iš taip arti tai galima tiksliai padaryti, sakyčiau, kad Juozas buvo blaivaus proto, kritiškai sugebąs įvertinti padėtį ir žmones. Darbštus, nevengiąs imtis ir sunkių uždavinių. Tiesus, aiškiai pasakąs, ką galvoja. Principingas, bet drauge tolerantiškas, nerūšiuojąs žmonių pagal jų įsitikinimus, ieškąs kas lietuviškame darbe jungia, o ne skiria. Karštai ginąs savąją tiesą, bet įtikintas galįs priimti ir kitą. Jautrus garbei, bet nemėgstąs tuščio pūtimosi, jei to nepatvirtina darbai. Kasdieniniame gyvenime nepraktiškas, nes neskiriąs tam daug reikšmės. Pareigingas, bet ir iš kitų reikalaująs duoto žodžio ištesėjimo. Pažiūrose ne konservatorius, bet ir ne radikalas. Buvo minties ir rašto žmogus, bet aplinkybių verčiamas jungėsi į išeivijos visuomeninį gyvenimą ir tam atidavė daug savo jėgų ir laiko.