ŽYMAUS PARTIZANO TRAGIŠKA MIRTIS

Vytautas Stonis (1913-1995)

1995 gruodžio 13 dieną, 3 v. p.p. Vytautas Stonis, aplankąs savo dukterį Rūtą Šereivienę ir jos šeimą Kaune, Plechavičiaus 6, ten pat ėjo per gatvę. Greitai važiuodamas 19 metų jaunuolis automobiliu trenkė į Vytautą, sunkiai sužeisdamas abi kojas, veidą ir galvą. Kraujuojantis buvo nuvežtas į Raud. Kryžiaus klinikų traumatologijos skyrių, ten buvo dėta pastangų sustabdyti veido kraujavimą, tačiau gruodžio 14 dieną, apie 12 val. jau gyvybės žymių nebeliko, šį Lietuvos partizaną atkakli mirtis vijosi per visą jo tragišką gyvenimą ir pasivijo nelauktu momentu, kai jo tamsūs gyvenimo debesys pradėjo skaidrėti.

Vytautas Stonis gimė 1913 metais, balandžio mėn. Dainių kaime, tarp Raseinių ir Dubysos. Baigęs Raseinių gimnaziją, įstojo į Lietuvos karo mokyklą. Karininko karjerą pradėjo Alytaus pulke, buvo šaunus ulonas. Priedo baigė įvairius karininkų kursus. Sovietams okupavus Lietuvą, pasitraukė iš kariuomenės ir 1940 m. rudenį buvo priimtas į Veterinarijos akademiją, po metų perėjo į medicinos fakultetą Kaune.

Jau pradėjus laikyti baigiamuosius gydytojo egzaminus, 1944 m. gruodžio 7 d. buvo sovietų saugumo suimtas už partizanų ir apskritai rezistencinę veiklą. Girti teisėjai paskyrė 10 metų Sibiro katorgos ir po to dar 25 metus ištrėmimo Vorkutos rajone, be teisės grįžti į Lietuvą.


Viktorija ir Vytautas Stoniai su anūkais 1994 m. Kulautuvoje.

(šio straipsnio nuotraukos K. Ambrozaičio)

Su Vytautu Stoniu teko artimai bendrauti nuo gimnazijos iki 1944 m. rudens. Tai buvo kilni asmenybė, pasišventęs patriotas, priklausė ateitininkams, „Gajos" korp., LAF, LF, karininkų organizacijai. Aktyviai organizavo ir ruošėsi 1941 m. tautos sukilimui, buvo Kauno sukilimo štabe, ypatingai pasižymėjo užimant ir išlaikant Kauno radijo stotį, suorganizavo pogrindinės spaudos platinimo tinklą. Vokiečių okupacijos metu gelbėjo žydus, organizavo ginklus ir sprogstamas medžiagas ateinančioms partizanų kovoms. Baigė ilgalaikius sprogdinimo medžiagų ir užtaisų kursus pas plk. Vėbrą, ginklavimo v-bos laboratorijų viršininką, su juo artimai bendravo visą rezistencijos metą. Jis tik vienas žinojo plk. Vėbros ir prof. A. Damušio paslėptus ginklų sandėlius, kuriuos laiku panaudojome 1944 metų gale prasidėjusioms partizanų kovoms. Palaikė artimą ryšį su prof. J. Brazaičiu, prof. A. Damušiu, P. Naručiu ir L. Prapuoleniu, buvo ryšininku su daugeliu karininkų ir jų izoliuotų grupių. 1944 m. buvo paskirtas LF vyr. ryšininku Šiaurės Lietuvai. Būdamas gulage, pasižymėjo kalinių aukštos moralės palaikymu, jų medicinos pagalba, nes daug laiko praleido kalėjimų ambulatorijose.

1944 m. vasarą sukūrė šeimą su Kauno vidaus ligų klinikos medicinos seserim Viktorija, kuri vėliau irgi buvo partizanė, ir abu organizavo partizanams medicininę pagalbą. Po Vytauto suėmimo ilgai netruko, Viktorija irgi buvo suimta ir kankinta. Vėliau Viktorija Stonienė išėjo iš kalėjimo, nuvyko į Vorkutą ir netoliese savo vyro laikinai įsikūrė. Taip jie galėjo vienas kitą lankyti. Jie susilaukė dviejų sūnų ir dukters.

Po 25 metų kalėjimų ir tremties Vytautas gavo leidimą apsilankyti Lietuvoje. Sugrįžęs rado tėviškę sunaikintą, o buvę draugai ir pažįstami vengė su juo sveikintis. Kaip politinis kalinys niekur negalėjo užsiregistruoti gyventi.

Po daugelio metų 1994 Kulautuvoje susitikę 3 rezistentai: iš k-— K. Ambrozaitis, V. Stonis, ]. Prapuolenis

„Pasijutau esąs raupsuotas", — pareiškė ir su dideliu nusivylimu sugrįžo vėl į Vorkutą. Tik po kurio laiko, pralaisvėjus, visa šeima sugrįžo ir įsikūrė Kulautuvoje, išskyrus vieną sūnų, kuris vedė rusaitę ir pasiliko Archangelske, kur dirba kaip gydytojas. Kitas sūnus Algimantas irgi baigė mediciną, sukūrė lietuvišką šeimą ir dirba Klaipėdos ligoninėje, turi urologuos specialybę. Duktė Rūta baigė med. seserų mokyklą, su chirurgu dr. J. Šereiva sukūrė šeimą, augina du berniukus ir mergaitę. Vytautui šeima teikė didžiausią paguodą, ja rūpinosi, nors pats sveikatą buvo praradęs. Kaip tikras ir patyręs rezistentas apie save vengdavo kalbėti, nepasitikėjo niekuo. Jokių memuarų

nerašė. Tik nuo 1992 metų retkarčiais artimiausiems draugams pradėjo šiek tiek atsiverti. Per paskutinius trejus metus teko iš Vytauto išgirsti stebėtinų jo pergyvenimų.

Gruodžio 17 d., dalyvaujant gausiam bičiulių būriui, karininkų ramovės ir tremtinių atstovams, taipogi astuoniems jo medicinos kurso draugams, buvo palaidotas Kulautuvoje, šalia žmonos tėvų. Sulaukęs 82 metų, šviesios atminties ir gilaus galvojimo partizanas, savo visą gyvenimą paaukojęs kovai už laisvę, buvo priglaustas amžinam poilsiui Lietuvos žemės, kurią mylėjo visa savo buitimi.

Kazys Ambrozaitis