ORGANIŠKOS VALSTYBĖS KONCEPCIJA LIETUVOJE:
KŪRĖJAI, RAIDA, VERTINIMAI
II
ALGIMANTAS JANKAUSKAS
Pirmoji šio straipsnio dalis buvo išspausdintaĮ laisvę122 nr. joje dr. Algimantas Jankauskas supažindino su organiškos valstybės pagrindų svarstymais tarpukario Lietuvoje: Būčio-Pakšto-Šalkauskio kultūrinės autonomijos modeliu ir 1936 metų generacijos sukurta organiškos valstybės koncepcija. Dr. Algimantas Jankauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto tyrimų direktorius. Šia tema paskaitą jis skaitė Huettenfelde, Vokietijoje, 1995 rugpjūčio 4 d., 42-rosios Lietuviškų studijų savaitės metu. (Red.)
ETATISTINIS ORGANIŠKOS VALSTYBĖS MODELIS
Netrukus po deklaracijos Į organiškos valstybės kūrybą pasirodymo kilo polemika tarp deklaracijos iniciatorių ir tautininkų požiūrį reiškusių žmonių (Domas Cesevičius, Vladas Juodeika, Izidorius Tamošaitis, Vincas Rastenis), ši polemika, užtrukusi iki 1938 m., išryškino kitą — etatistinę organiškos valstybės modelio linkmę. Kokie buvo tautininkų valstybės modelio organiškumo pagrindai? Kuo skyrėsi romuviečių ir tautininkų siūlomi organiškos valstybės modeliai?
Lietuvos politiniame susiskirstyme, kuris turėjo ryškų pasaulėžiūrinį pagrindą, tautininkai iškilo kaip vadinamųjų pirmeivių (socialistų) ir atžagareivių (katalikų) tarpusavio kovų ir raginimo vienytis politinė jėga. Tautinės vienybės idėjos pagrindu Lietuvos politiniame gyvenime susiformavo Tautos pažangos partija (1916), puoselėjusi mintį tapti „tiltu" tarp pirmeivių ir atžagareivių. Tautiškumo ir tautinės vienybės idėjos pažangiečius iškėlė į pirmas nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų gretas. Valstybės Taryboje tautininkai turėjo aštuonis narius iš dvidešimties, o jos pirmininku buvo Antanas Smetona. Augustinas Voldemaras buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės ministras pirmininkas. Tačiau, nors ir būdami pirmieji nepriklausomos Lietuvos valstybės priešaušryje ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, Steigiamojo seimo rinkimuose tautininkai negavo nei vieno mandato. Bendriausia tautininkų nesėkmės priežastis buvo pokarinė demokratinio entuziazmo ir radikalių socialinių, politinių reformų nuotaika, o taip pat neryžtingi A. Voldemaro vadovaujamos Laikinosios vyriausybės veiksmai bei konkrečios žemės ūkio programos neturėjimas. Lygiai klaidingas buvo vyriausybės deklaracijoje paskelbtas įsitikinimas, kad tarptautiniuose santykiuose Lietuva galės remtis tik teise ir kitos valstybės gerbs jos suverenumą, tad nebus reikalo kariauti. Nors po dviejų savaičių A. Voldemaras ir pasirašė Lietuvos kariuomenės steigimo aktą (1918.11.23), tačiau jos organizavimas buvo neintensyvus. Dar daugiau, esant tokiai situacijai, Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona, Ministras pirmininkas A. Voldemaras ir finansų ministras M. Yčas (visi tautininkai) išvyksta į užsienį, kai netrukus į Lietuvą įsiveržė bolševikų armija.
Ilgainiui pokarinei demokratinio entuziazmo nuotaikai blėstant, Vakarų Europoje kilo nacionalistiniai sąjūdžiai, pasisakę prieš liberalistinę-parlamentinę demokratiją ir valstybės santvarkos pagrindų ieškoję tautoje. Tarpukario Lietuvoje nacionalizmo pakilimą ir tautinės valstybės idėją atliepė tautininkai, 1924 m. persiorganizavę į Lietuvių tautininkų sąjungą.
Lietuvių tautininkų sąjunga — pirmiausia, dėl A. Smetonos asmeninio įsitikinimo, kad tautos-valstybės reikaluose negali būti sustingusios „amžinos” programos; antra, dėl plačiai skleistos tezės, kad tautininkai esanti ne partija, o visos tautos interesų reiškėją — nebuvo griežčiau apibrėžusi savo programos. (Visuotiniame LTS atstovų suvažiavime 1933.XII.15 S. Šilingas net siūlė Lietuvių tautininkų sąjungą pavadinti Lietuvių tautos sąjunga). Dėl to svarbiausias tautininkų ideologinių ir politinių nuostatų šaltinis yra Antano Smetonos (1884-944) politinės filosofijos idėjos.
Savo politine orientacija A. Smetona buvo „dešinysis" liberalas. Tačiau ilgainiui jo liberalizmas ėmė blukti. Po perversmo Smetona vis dažniau kritikavo liberalizmą ir iš jo kilusią parlamentinę-partinę valstybės sąrangą. Liberalizmo vietoje jis matė kylančius tris opozicinius sąjūdžius: komunizmą, fašizmą ir autoritetinį režimą.
Komunizmas, pasak A. Smetonos, „naikindamas privatinę nuosavybę, užslegia asmens laisvę, žudo jo iniciatyvą ūkio ir kultūros kūryboje, gresia pasireikšti skirtingai pažiūrai". Dėl to jis kitiems kraštams nepatrauklus ir nepriimtinas. Fašizmas, valstybės santvarkos pagrindu laikydamas tautą, siekia išvengti priešingumo tarp valdžios ir visuomenės, „asmens laisvę suderinti su visuomenės laisve". A. Smetona itališkąjį fašizmą skyrė nuo vokiečių nacionalsocializmo, kuriam priekaištavo dėl agresyvumo ir rasizmo politikos. Tuo tarpu autoritetinis valdymas, kuriam A. Smetona reiškė daugiausia simpatijų, dar buvo „neišryškęs jokia doktrina".
Manytume, jog autoritetizmo teoriniai pagrindai glūdėjo O. Spanno atstovaujamame universalizme, tautiškumo bei tautinės vienybės idėjose, o valdymo forma siejama su autokratija (Tautos Vado idėja). Universalistinę nuostatą autoritetiniame modelyje galima įžvelgti asmens pavaldume bendruomenei bei autoritetinio režimo polinkyje į etatistinį korporatyvizmą.
A. Smetona rašė: „Asmuo, nebūdamas glaudžiame santykyje su draugija, yra kaip anarkistas... tik draugijų tinklan inpintas, pajunta jis ir supranta, kas yra pareiga" (Ši ir kitos A. Smetonos citatos paimtos iš jo Rinktinių raštų tomo, išleisto 1990 m.). Toks „subalansuotas asmuo" ir „drausminga, savaimingais tautos reikalais organizuota visuomenė" ir yra autoritetinio režimo, sykiu etatistinio organiškumo pradai. Į klausimą, kaip atsiranda toji „organizuota visuomenė", A. Smetona atsako: „Verslo pagrindu visi gyventojai susitelkia draugijomis, o šios išsirenka vieną bendrą atstovybę, derinančią visą tų susivienijimų tinklą, aprėpiantį invairius medžiaginius ir dvasinius reikalavimus. Žemės ūkis, pramonė ir prekyba, amatas, mokslas ir mokymas — visa bendradarbiavimo saitais susieta. Tai, vadinasi, organizuota visuomenė, organizuota tauta". Šitaip organizuota visuomenė, pasak A. Smetonos, turėtų tapti „visumos reiškėją". Ji eliminuotų politinių partijų būtinumą. Tokiu būdu devynioliktojo šimtmečio „partinę valstybę" pakeistų dvidešimtojo „tautinė valstybė".
Taigi galima manyti, jog ir tautininkų ideologinėms ir politinėms nuostatoms buvo būdinga orientacija į organiškos valstybės modelį. Tačiau pastarieji valstybės organiškumo pagrindų ieškojo tautoje ir etatistinėje korporatyvinėje santvarkoje, žmogaus asmenį pajungdami tautos ir valstybės reikalams.
Minėtos tautininkų etatistinės idėjos buvo realizuotos 1938 m. konstitucijoje ir tarpukario Lietuvos korporatyvinėje santvarkoje. 1938 m. paskelbta konstitucija buvo pagrįsta visai nauja, nei 1922 m., politine filosofija. 1938 m. konstitucijoje jau nebeliko demokratinės valstybės pavadinimo. Liberalios demokratijos, parlamentarizmo, politinės lygybės principus pakeitė paternalistinė prezidentinė sistema, etatistinės ir tautinės nuostatos.
Ūkinėje srityje, A. Smetonos „organizuotos visuomenės" pavyzdžiais buvo akcinės bendrovės Lietūkis (1923), Maistas (1923) ir Pienocentras (1926). Tai kooperacijos pagrindu organizuoti ūkiniai vienetai, ūkio reikaluose privačią iniciatyvą derinę su valstybės veikimu, šių ūkinių organizacijų kūrėjo vardas pagrįstai suteikiamas Juozui Tūbeliui (1882-1939). J. Tūbelis, dirbdamas žemės ūkio ir finansų ministro postuose, patyrė, jog vien tik privatinė ūkinė iniciatyva didžia dalimi nepajėgianti garantuoti ūkio efektyvumo. Jis kūrė ir stiprino kooperacinių ir masinių akcinių bendrovių ūkinę veiklą, laikė būtiną valstybinį ūkinės veiklos planavimą, sykiu ir pačios valstybės įsijungimą į ūkinę veiklą, kur nei privati, nei kooperacinė iniciatyva atrodė nepajėgianti efektyviai tvarkytis.
J. Tūbelio vyriausybės ekonominė politika, bandydama remti privatų ūkį valstybės ištekliais, lengvino Lietuvos padėtį sunkiausiais pasaulinės ūkio krizės metais.
Tarpukaryje egzistavusi korporatyvinė santvarka buvo etatistinio pobūdžio. Žemės ūkio, Prekybos, pramonės ir amatų bei Darbo rūmai buvo ne autonomiškos, plačias socialines, ekonomines ir politines funkcijas vykdančios institucijos, bet vyriausybės prižiūrimos ir jos politiką vykdančios institucijos.
VALSTYBĖS ORGANIŠKOS SANTVARKOS SVARSTYMAI NACIŲ OKUPACIJOS METAIS
1936 m. generacija,tarpukario metais pasireiškusi daugiau kaip visuomeninis-kultūrinis sąjūdis, bolševikų ir nacių okupacijos metais virto politiniu-rezistenciniu sąjūdžiu. Pirmosios bolševikų ir nacių okupacijos metu 1936 m. generacijos žmonės aktyviai dalyvavo Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) veikloje, Birželio sukilime, sudarė Lietuvos Laikinosios vyriausybės branduolį. Vokiečių okupacinei valdžiai LAF-ą uždarius, aktyviausi 1936 m. generacijos žmonės 1941 m. rudenį pradėjo kurti pogrindinę rezistencinę organizaciją — Lietuvių Frontą (LF). Greta kitos rezistencinės veiklos LF leido pogrindinį laikraštį Į laisvę, kurio puslapiuose buvo svarstomi nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės pagrindai.
Šio tikslo siekiant ir tęsiant 1936 m. generacijos valstybės organiškos santvarkos svarstymus, 1943-44 m. Į laisvę paskelbė seriją straipsnių pavadinimu Į reformuotą demokratiją. Šios staipsnių serijos autoriai buvo Juozas Brazaitis ir Antanas Maceina. Straipsnių cikle, pripažįstant tradicinių politinių partijų susigrupavimo pasaulėžiūrinį pagrindą kaip didžiausią tarpukario Lietuvos demokratijos trūkumą, ieškoma naujų pagrindų politiniam visuomenės susiorganizavimui. Tariama, jog „atsisakius nuo pasaulėžiūrinės kovos politiniame gyvenime, daug energijos ir iniciatyvos būtų sutaupyta politinėm, socialinėm, ekonominėm problemom".
Autorių nuomone, profesinis visuomenės susiorganizavimas įgalintų socialinių ekonominių klausimų prioritetą prieš pasaulėžiūrinius. Teigiama, kad profesinis susigrupavimas „žmones padaro bendruomeniškesnius, socialesnius, leidžia pasireikšti jų iniciatyvai", o tai turėtų ir politinės reikšmės. Profesiniai rėmai, kurių Lietuvoje, autorių nuomone, reikėtų trijų — kultūros, prekybos bei pramonės ir žemės ūkio — įgytų įstatymų iniciatyvos teisę. Politiniu atžvilgiu, tai duotų dvigubą naudą: 1) padidėtų priimamų sprendimų profesionalumas; 2) būtų išvengta parlamentinės kovos įtampos. Siūlomas visuomenės profesinis susiorganizavimas vertintinas kaip tarpukario Lietuvos bendruomeninio korporatyvizmo svarstymų tąsa, didžia dalimi sutampantis su S. Šalkauskio ir romuviečių korporatyvinės sistemos samprata.
Socialiniai klausimai dokumente svarstomi, remiantis socialinio teisingumo ir katalikiškos socialinės doktrinos nuostatomis. Tariama, jog „valstybėje neturi būti nė vieno neaprūpinto žmogaus". Tam tikslui pasiekti valstybė turėtų būti organizuojama pagal šiuos principus: pirmiausia, kad darbas yra svarbesnis už kapitalą, ir antra, kad atlyginimas už darbą yra apsprendžiamas žmogaus reikmių, kurios esti trejopos: asmens, šeimos ir profesijos. Pastarasis principas numato trijų dalių atlyginimą: a) pagrindinį atlyginimą, kuris būtų visiems vienodas; b) šeimos priedą, reikalingą motinystei ir šeimai skatinti; c) profesijos priedą, kuris kiekvienai profesijai būtų skirtingas, priklausomai nuo profesinių reikmių.
Kultūros gyvenimo sferoje Į reformuotą demokratiją mintys pirmenybę teikia asmens laisvei ir kultūrinei autonomijai kaip asmens laisvės raiškos būdui. „Kultūrinis gyvenimas priklauso ideologinei sričiai. Todėl jame turi būti daugiausia laisvės. Kultūros kūrėjas visados yra ne masė, bet stipri asmenybė. O asmenybė kuria pagal savo pasaulėžiūrą ir apsisprendimą. Todėl demokratinės valstybės skelbiama sąžinės ir asmens laisvė kaip tik labiausiai ir reiškiasi kultūros srityje" — rašoma Į laisvę 1944.01.15 numeryje.
Vienu didžiausių valstybės rūpesčių šioje srityje būtų „kūrybinių asmenybių ypatingas globojimas". Pabrėžiama, kad mes negalime leisti sunykti nė vienam talentui, nes esame per maža tauta: „Mažos tautos pasaulyje iškyla ir išsilaiko kaip tik tuo, kad jos išsiugdo genialių kūrėjų visose srityse".
Palyginę straipsnių ciklą Į reformuotą demokratiją su valstybės organiškos santvarkos svarstymais tarpukaryje, nesunkiai įžvelgiame giminingumą su Būčio-Pakšto-Šalkauskio kultūrine autonomija bei romuviečių deklaracijos idėjomis Į reformuotą demokratiją yra tiesioginė Į organiškos valstybės kūrybą tąsa, kuri, nepasiekdama tokio išbaigtumo ly-27 gio, susitelkė į vieną pagrindinį klausimą — naujų politinio susigrupavi-mo pagrindų paiešką.
Ieškant naujų politinio susigrupavimo pagrindų ir teigiant kultūrinio bei religinio gyvenimo autonomiškumą, joje ryškėjo nepasaulėžiūrinės politikos idėja. Pokario išeivijoje ši nepasaulėžiūrinės politikos idėja tapo išeities tašku vėlesniems valstybės pagrindų svarstymams.
NEPASAULĖŽIŪRINĖS POLITIKOS IR PILNUTINĖS DEMOKRATIJOS IDĖJOS POKARIO IŠEIVIJOJE
Organiškos valstybės pagrindų svarstymai buvo atnaujinti Vakarų Vokietijoje, DP stovyklose. Lietuvių Fronto žmonės juos tęsė Mažajame židinyje. Tai buvo Lietuvių Fronto tremties leidinys, 1946-1948 m. Vokietijoje rotatoriumi leistas LF informacinis biuletenis. Mažąjį židinį redagavo Juozas Brazaitis. Manytume, jog redakcijos nariais ir aktyviais Mažojo židinio bendradarbiais buvo Julijonas Būtėnas, Juozas Girnius, Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina.
Pasak Mažojo židinio: „Emigrantinis gyvenimas, kuriame nėra užtenkamo pagrindo praktiniam politiniam veikimui, gali būti tinkama proga teoriniam pasiruošimui, proga išsiaiškinti idėjas, pagal jas nužiūrėti konkrečias visuomeninio bei valstybinio gyvenimo formas ir uždavinius, kad juos būtų galima vykdyti susilaukus savo valstybės".
Mažojo židiniovalstybės organiškos santvarkos svarstymai koncentruoti į nepasaulėžiūrinės politikos ir pilnutinės demokratijos idėjas. Tremtyje šiai linkmei naują impulsą suteikė pokario Vakarų Europoje atsiradę nauji krikščioniški politiniai sąjūdžiai. Daugiausia simpatijų frontininkai reiškė prancūzų Respublikoniškam liaudies sąjūdžiui (Mouvement Républicain Populaire — MRP).
Nepasaulėžiūrinės politikos ir pilnutinės demokratijos idėjos nagrinėjamos straipsniuose Politika ir pasaulėžiūra, Demokratijos principai, Kultūros organizacija valstybėje, Demokratinės valstybės prasmė. Jų autorius buvo A. Maceina. O straipsnis Nepasaulėžiūrinė politika pasaulėžiūros žvilgiu, priklauso J. Girniaus plunksnai.
Nepasaulėžiūrinės politikos svarstymų išeities taškas — politikos ir pasaulėžiūros nesuderinamumo teigimas. Tariama, jog „politikos ir pasaulėžiūros problema yra viena iš pagrindinių demokratijai suprasti ir su ja susigyventi", kad tinkamas politikos ir pasaulėžiūros santykio supratimas brandinąs visuomenėje demokratinę dvasią. Politika, įsikūnydama įstatymuose ir tokiu būdu įgydama visuotinumo ir privalomumo galią, 28 visuomet savo esme yra prievartos apraiška. Tuo tarpu pasaulėžiūra yra „vienas iš pagrindinių žmogaus dvasios pradų", išreiškiantis žmogaus nusistatymą gyvenimo prasmės atžvilgiu. Todėl pasaulėžiūra visuomet esti asmeniška, laisvo apsisprendimo bei veikimo laisvės sąlygų reikalinga.
Politikos jungimas su pasaulėžiūra, arba kitaip pasaulėžiūrinė politika, yra ne kas kita, kaip „pasaulėžiūrinių idėjų vykdymas prievartos priemonėmis", taigi ir asmens bei jo laisvės paneigimas. Tuo tarpu demokratinė politika „yra iš esmės nepasaulėžiūrinė politika". Politikos nepasaulėžiūriškumas demokratijoje kyląs iš jos principų — asmens pirmumo prieš bendruomenę ir asmens laisvės, pasireiškiančios įsitikinimų, žodžio ir organizavimosi garantijomis politinėje socialinėje ir kultūrinėje srityse. Tad politikos nepasaulėžiūriškumas reiškia, kad valstybė skelbia ir laiduoja visoms pasaulėžiūroms laisvę ir tuo pačiu vienodas teises: „Nė viena pasaulėžiūra demokratinėje valstybėje negali būti privilegijuota, vadinasi nė viena negali būti išreiškiama įstatymais". Demokratinė valstybė su pasaulėžiūra susijusius klausimus paliekanti spręsti asmenims ir pasaulėžiūrinėms bendruomenėms.
Nepasaulėžiūrinė politika kultūros ir dvasinėje srityje vykdoma per kultūros savivaldą. Tariama, jog iki šiol demokratijos praktikoje plačiau taikyta vietos savivalda. Tarpukaryje pradėjo reikštis profesinė savivalda, atstovaujanti atskirų profesijų reikalus. Tuo tarpu kultūros savivalda žengianti tik pirmuosius žingsnius, nors, dėl to, kad kultūros ir dvasinė sritis esti išimtinai pasaulėžiūrinė, sykiu ir asmeninė, kultūrinė savivalda turinti giliausią prasmę ir reikšmę demokratinėje valstybėje.
Pilnutinės demokratijos terminu Mažojo židinio autoriai įvardija šiuolaikinės demokratijos etapą, skirdami jį nuo Senovės graikų ir Švietimo epochos demokratijos sampratų.
Pasak Mažojo židinio, demokratija Senovės Graikijoje buvusi dalinė, nes demokratines laisves ir teises pripažinusi tik laisviesiems. Dalinė ji buvo ne tik kiekybine, bet ir gilesne prasme, kadangi „pagrindinis ir principinis visų žmonių lygumas graikų nebuvo suprastas". Šia prasme A. Maceina vykusiai argumentuoja Sokrato teismo faktu, klausdamas: „Ar Atėnų miesto taryba turėjo teisę teisti žmogų už tai, kad jis garbina kitus dievus, negu miestas?"
Po prancūzų revoliucijos kilusi demokratija politines laisves ir teises pripažino visiems piliečiams. Tačiau dėl individualistinio-liberalistinio demokratijos supratimo ir daugumos principo įsiviešpatavimo virto formalia demokratija, faktiškai „daugumos diktatūra". Šiuolaikinė demokratija Mažajame židinyje interpretuojama kaip pilnutinė demokratija. Pilnutinės demokratijos idėja yra nuosekli asmens, kaip laisvai apsisprendžiančios ir veikiančios būtybės, jo nelygstamos vertės, taigi ir asmens pirmenybės prieš bendruomenę principo visuomeninė politinė išraiška.
Tariama, jog politinėje srityje asmuo turi pirmauti prieš kolektyvą (rasę, tautą, klasę ar partiją). Socialinėje srityje pilnutinė demokratija iškelianti asmenį prieš daiktą — kapitalo, pinigo ar darbo forma. Daiktas čia palenkiamas žmogaus asmens tarnybai. Kultūrinėje srityje asmuo turi pirmauti prieš idėją. Ne valstybiškas jos primetimas, bet laisvas asmens apsisprendimas yra svarbiausias kultūrinės demokratijos reikalavimas.
Šie pilnutinės demokratijos apmatai buvo naujo tarpsnio valstybės organiškų pagrindų svarstymuose pradžia, išbaigtą pavidalą įgiję Lietuvių Fronto Bičiulių studijoje Į pilnutinę demokratiją.
STUDIJA „Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ"
Ši studija — tai Naujojoje Romuvoje skelbtų organiškos valstybės pradmenų, antinacinio pogrindžio Į laisvę bei tremties Mažojo židinio idėjų apibendrinimas ir tąsa. Į pilnutinę demokratiją — tai ilgų, kolektyvinių svarstymų, kruopščiai redaguotas valstybės demokratinės sąrangos dokumentas nepriklausomai Lietuvai. Dokumente daugiausia yra A. Maceinos idėjų ir formulavimų. Lietuvių Fronto Bičiulių valdyba A. Maceinos tekstą dar pateikė 36 patarėjams. Galutinai tekstą suredagavo J. Brazaitis, J. Kazickas ir V. Vaitiekūnas.
Apie šio darbo tikslus kūrėjai rašė: „LFB nepretenduoja į išlaisvintos Lietuvos valstybinio gyvenimo tvarkymą, nes tai priklauso Lietuvos žmonėms. O gilintis į pilnutinės demokratijos idėjas, reikšti iniciatyvą joms išryškinti ir taikyti konkrečiam gyvenimui, paremti ir skleisti jas prieinamoje aplinkoje nebūtinai reiškia užuomazgą politinei partijai, kuri išlaisvintoje Lietuvoje siektų LFB idėjas vykdyti valstybės priemonėmis. Pilnutinės demokratijos idėjos yra visuotinės. Jų įsisąmoninimas, skleidimas ir taikymas gyvenime nebūtinai skiriamas tik nepriklausomai Lietuvos valstybei". Tad Į pilnutinę demokratiją nėra partinė, griežtai nustatyta programa, bet greičiau valstybės pagrindų samprotavimai, skirti politinei minčiai žadinti ir skatinti.
Straipsnių ciklas pradedamas kultūrinės demokratijos svarstymais. Tariama, jog asmens pirmenybė kultūros ir religijos srityje, įprastai vadinama sąžinės laisve, turi prasmę tik tada, kai ji ne tik skelbiama, bet ir praktiškai vykdoma. Todėl kultūrinė demokratija neatskiriamai susijusi su kultūrine savivalda, kaip pirmosios praktinio įgyvendinimo būdu. Kultūrinės savivaldos kompetencija priklausytų pasaulėžiūrinėms bendruomenėms: „Kaip seniūnija, valsčius, apskritis yra vietos savivaldybės tam tikros kompetencijos vienetai, kaip Žemės ūkio rūmai, Pramonės rūmai yra veikmeninės (profesinės, -A.J.) savivaldybės tam tikros kompetencijos vienetai, lygiai taip pat atskiros pasaulėžiūrinės bendruomenės turi būti kultūrinės savivaldybės tam tikros kompetencijos vienetai". (Ši ir kitos citatos — iš Į pilnutinę demokratiją leidinio, 1958.)
Kultūrinės demokratijos svarstymams būdingas, K. Pakšto dar tarpukaryje skelbtas kultūrinis dinamizmas, suprantamas kaip lietuvių tautos ir valstybės egzistencinis pradas, kaip Lietuvos įsijungimo į Europos tautų šeimą būtina sąlyga.
Pilnutinės demokratijos krikščioniška orientacija suponavo ir socialinio teisingumo principu grįstus socialinės demokratijos svarstymus. „Socialinė demokratija yra ne kas kita, kaip demokratijos principo, t.y. asmens pirmenybės principo vykdymas ūkyje",—teigiama šiame straipsnių cikle.
Socialinei demokratijai vykdyti dokumente siūloma ūkio organizacija, kurios pagrindinis principas — „bendrajai gerovei palenkta privati iniciatyva". Sekant katalikiška socialine doktrina, privatinė nuosavybė čia suprantama kaip asmeniškumo išplėtimas į daiktų pasaulį. Darbu, rūpesčiu, protu įsavinti, įasmeninti daiktai įgalina asmens saviraišką, darbo kūrybinį pobūdį ir anonimiškumo įveikimą. Šia prasme nuosavybės asmeniškumas yra tikroji privačios nuosavybės prasmė. Tačiau kaip tik dėl to, kad nuosavybės teisė yra susijusi su žmogaus asmeniškumu, ji esanti visuotinė. Nuosavybės suvisuotinimas yra vienas iš svarbiausių socialinės demokratijos reikalavimų.
Socialinės demokratijos vykdymas straipsnių cikle siejamas su ūkio savivalda. Profesinė ūkio bendruomenė, apjungianti ir darbininkus, ir savininkus, būtų tas ūkio savivaldos vienetas, kokiu kultūrinėje savivaldoje esti pasaulėžiūrinės bendruomenės, o vietos savivaldoje — seniūnija, valsčius ar apskritis. Profesinės ūkio bendruomenės savo ruožtu sudarytų Ūkio tarybą. Ūkio tarybos kompetencijai priklausytų paruošti krašto ūkinę programą, įsteigti ir išlaikyti ūkio tyrimo institutą, nustatyti ūkio kryptį, organizuoti profesinį lavinimą. Tarybos žinioje būtų ir socialinis aprūpinimas. Ūkio taryba turėtų įstatymų iniciatyvos teisę.
Politinei demokratijaiskirtuose straipsniuose iškeliamos šios svarbiausios idėjos: asmens pirmumas prieš valstybę, valstybės tarnybinis pobūdis, valdžios demokratinės sąrangos ir autonomiškų bendruomeninių junginių būtinumas demokratijos vykdymui. Svarstymuose kritiškai vertinama vienašališkai vyravusi seimo galia tarpukario demokratijos metais. Tariama, jog ateities Lietuvos demokratinė valdžios sąranga turėtų būti apsaugota nuo vienašališko valdžios sutelkimo seimo ar vyriausybės rankose. Reikalinga visų trijų valdžios grandžių sąveika, pagrįsta jų kompetencijos pusiausvyra. Valdžios institucijų galių pusiausvyrai pasiekti ir išlaikyti siūlomi keturi keliai:
1) greta seimo įvesti senatą, sudaromą ūkio ir kultūros savivaldybių pagrindu;
2) sustiprinti vykdomosios valdžios nepriklausomybę nuo seimo, prezidentą renkant pačiai tautai, prezidentui pasirenkant ministrus, kuriuos seimas tvirtintų, bet kurie būtų politiškai atsakingi tik prezidentui;
3) tautos renkamas prezidentas siūlo seimui ministro pirmininko kandidatūrą, kuris pats pasirenka ministrus, prezidento tvirtinamus. Seimas ministrui pirmininkui galėtų pareiškti nepasitikėjimą tik absoliutine visų seimo balsų dauguma. Jei seimas to padaryti nesugebėtų, prezidentas turėtų teisę seimą paleisti;
4) pasiekti teismo nepriklausomumą, išplėsti teismo kompetenciją administracijos veiksmų teisėtumui ir seimo priimtų įstatymų konstitucingumui užtikrinti.
Turint galvoje, kad viena iš tarpukario demokratijos nebrandumo priežasčių buvo politinio susigrupavimo pasaulėžiūrinis pobūdis, straipsniuose didelis dėmesys skiriamas politinio susigrupavimo reformavimo reikalui. Siūloma vietoj pasaulėžiūrinio pagrindo, „politinį susigrupavimą pirmiausia grįsti valstybės politinių, socialinių, ūkinių uždavinių ir jų vykdymo supratimo skirtybėms". Politinio susigrupavimo reformavimo mintis grindžiama nepasaulėžiūrinės politikos idėja, laikoma pamatine ateities Lietuvos politiniam stabilumui.
Manytume, kad šiuolaikiškiausia ir giliausią prasmę turinti yra Į pilnutinės demokratijos idėja apie decentralizuotą valdymą, apie ūkinių, socialinių, kultūrinių reikalų tvarkymo perdavimą autonomiškoms vietos, ūkio, socialinėms bendruomenėms. Šią idėją vertintume kaip pilietinės visuomenės svarbos suvokimą piliečių demokratinei sąmonei ugdyti, demokratijos konsolidacijos ir įsitvirtinimo procesui spartinti.
ORGANIŠKOS VALSTYBĖS PAGRINDŲ SVARSTYMŲ VERTINIMAS
Ilgus metus šis idėjinis palikimas, pasak Vytauto Vaitiekūno, buvo „užšaldytu kapitalu ateities Lietuvai". Tik Atgimimo metais Arvydas Juozaitis, Jonas Algirdas Antanaitis, Vidmantas Valiušaitis ėmė propaguoti ir aktualizuoti organiškos valstybės ir pilnutinės demokratijos svarstymus. 1989 m. žurnalas Proskyna perspausdino 1936 m. Naujojoje Romuvoje paskelbtą deklaraciją Į organiškosios valstybės kūrybą. 1990 m. Krantuose publikuotas straipsnių ciklas Į pilnutinę demokratiją. 1990 m. pabaigoje Lietuvoje įsteigtas į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti filialas. Fondo filialo iniciatyva 1992 m. pavasarį organizuota pirmoji Lietuvoje studijų savaitė tema — Pilnutinė demokratija: idėjos, realijos, perspektyvos.
Politiniu lygiu pokario išeivijos pilnutinės demokratijos idėjas pirmieji sudabartino Lietuvos socialdemokratai ir nuosaikieji krikščionys demokratai, 1992 m. rinkimų į Seimą metu, suformavę rinkiminį bloką.
Akademiniu lygiu organiškos valstybės koncepciją tyrinėjo Mečys Laurinkus. Šia tema jis paskelbė straipsnį Asmenybės ir valstybės santykio problema „Organinės valstybės" koncepcijoje. Organiškos valstybės koncepciją autorius vertina kaip modernizmo apraišką Lietuvos katalikiškoje socialinėje filosofijoje, kuriai didžiausią poveikį turėjusios J. Maritaino pilnutinio humanizmo idėjos.
Naują impulsą organiškos valstybės svarstymų vertinimui suteikė Naujosios Romuvos leidimo atnaujinimas, kurios pirmasis numeris ir pradedamas diskusija pasaulėžiūros ir politikos santykio klausimu. Diskusija ir paskesni atsiliepimai iškėlė klausimą — ar organiškos valstybės principai suderinami su šiuolaikinės valstybės principais, ar jų svarstymų patirtis nėra pasenusi ir šiandieninei Lietuvai nereikalinga?
Šiandien Lietuvai iškyla demokratijos įtvirtinimo uždaviniai. Jų sprendimo sėkmė priklauso ne tik nuo atstovaujamųjų institucijų veikimo efektyvumo, bet didžia dalimi nuo pilietinės visuomenės brandos, jos aktyvumo ir galimybių įtakoti politinį procesą. Atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje stebėjome spartų įvairių draugijų, organizacijų, bendrijų, susivienijimų atsikūrimo ir kūrimosi procesą, kurį galėtume įvardinti kaip kiekybinį pilietinės visuomenės atgimimą. Tačiau pilietinės visuomenės branda priklauso ne tiek nuo visuomeninių struktūrų įvairovės, kiek nuo jų realios įtakos politiniam procesui. Šia prasme svarbus dalykas yra valstybės visuomenės sąveikos mechanizmo nustatymas ir įteisinimas. Šia prasme todėl vertingas lieka ir organiškos valstybės pagrindų svarstymo patyrimas.
Pasaulio demokratijos žino du šios sąveikos modelius — pliuralistinį ir korporatyvinį. Pliuralistinis — tai atviras ir konkurencinis vyriausybės visuomenės sąveikos būdas, kai interesų grupės ir kitos visuomeninės struktūros laisvai organizuojasi ir tarpusavyje konkuruoja dėl įtakos vyriausybei. Tuo tarpu korporatyvizme visuomeninės grupės, centralizuotos bei teisiškai pripažintos, tiesiogiai dalyvauja priimant politinius sprendimus. Manytume, kad dėl sudėtingų demokratijos įtvirtinimo, ūkio reformavimo ir socialinių klausimų, Lietuvai artimesnis būtų korporatyvinis visuomenės-vyriausybės sąveikos modelis.
Visa tai liudija, kad organiškos valstybės svarstymų patirtis yra reikšminga, kad ji šiandien gali praversti Lietuvoje kuriant korporatyvinį visuomenės ir vyriausybės santykių modelį, kuris įgalintų efektyvesnį visuomenės dalyvavimą politiniame procese ir sykiu stabilizuotų demokratiją Lietuvoje.
