NAUJAUSIOSIOS MUSŲ ISTORIJOS KLAUSIMAIS

VYTAUTAS LANDSBERGIS

(Tezių pavidalu kalbėta IX-ajame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume Kaune 1995 m. lapkričio 23 d.)

Nuotr. V. Maželio

Naujausių laikų Lietuvos istorijoje esminę reikšmę turi 1940-1941 m. įvykių ir 1944-1990 m. laikotarpio vertinimai.

Teisingesniam vertinimui reikalingi ir istoriniai tyrimai, todėl svarstydami konstatuokime, kas dar nėra, nors turėtų būti, geriau ištirta.

1940 m. sovietų okupacija ir valstybės praradimas mūsų visuomenėje suvokiami bei vertinami pakankamai vienareikšmiškai. LKP-LDDP ideologų pastangos ką nors čia supainioti nebuvo ir nebus sėkmingos, nes būna pernelyg atvirai politizuotos ar net „ekonomizuotos" vienos žemvaldžių grupės interesais. Iš tokių pastangų dera priminti nebent: lemtingos valstybei datos užtrynimą, perkėlinėjant ją iš 1940-ųjų į 1926 metus; degeneruotus mėginimus įteisinti 1940 m. okupacinį „Liaudies Seimą" ir visuotinį žemės atėmimą (nuo to šalį apgynė Konstitucinis Teismas, bet ir po jo sprendimo vėl atsiranda savivaldžiaujančių viršininkų, besiremiančių Liaudies Seimo „įstatymine tvarka"); „tarybų" Lietuvos kaip „tam tikros valstybės" traktavimą, išplaunant nepaprastai svarbią tarptautinę teisinę jos kaip triskart okupuotos šalies padėtį.

Vis dėlto, vertindami 1940 m. įvykius, teisinio aiškumo turime pakankamai. Daug sudėtingesni 1941 m. vasaros įvykiai.

Sukilimas prieš okupantą savaime būtų vertinamas vienareikšmiškai. Niekam nei Lietuvoje, nei kitur tikriausiai neapsiverstų liežuvis papeikti 1831 m. ir 1863 m. sukilėlius, kam jie kovojo prieš „teisėtą" carų valdžią. Neturėtų peikiamosios vertės nė svarstymai, kad gal tais XIX a. sukilimais prieš Rusiją norėjo ar galėjo pasinaudoti kokia Prancūzija ar Turkija.

Tačiau 1941 m. įvykius Lietuvoje papildomai nušviečia dar nesena tarptautinė konkretybė, kur kas geriau prisimenama situacija, o kai kada ir vienašališkai pakreipta į veikiau mitologinę sampratą. Štai dviejų susimokiusių Europos agresorių ir nusikaltėliškų režimų tarpusavio karas, prasidėjęs 1941 m. birželio 22 d., kaip Lietuvos sukilimo fonas ir sąlyga. Gana sėkmingai įtvirtinus 1945 m. SSRS politikai naudingą mitologiją, neva SSRS čia tebuvusi nekalta „auka", gerokai supainiojamas net ligi šiol tikrasis karo vaizdas.

Atsiranda ir Lietuvos veikėjų išvedžiojimų — o gal sukilimas ir buvo blogas, nes naudingas tik vienam iš dviejų susigrūmusių totalitarizmų, taigi Vokietijai, bet ne SSRS, — nors einant į papildomybes reiktų matyti ir tai, kad 1941 m. birželio sukilimas turėjo savo politinę kryptį, neatitinkančią Vokietijos tikslų bei tiesioginių, gerai žinomų jos reikalavimų.

Sukilėlių veiksmų dėka Wehrmachtas išties lengviau žygiavo į Rytus (o Raudonoji armija ir NKVD spruko nespėję pridaryti kur kas daugiau baisybių); savo ruožtu sukilimo paskelbtas Lietuvos valstybingumas buvo ir politinio priešinimosi naujai totalinei okupacijai veiksmas. Kada nors gal padarysim išvadą, jog politinis antinacinis pasipriešinimas Lietuvoje prasideda ne pogrindinių nepriklausomybinių organizacijų kūrimu 1941 m. rudenį, bet anksčiau—būtent viešu nepriklausomos valstybės deklaravimu 1941 m. birželio 23 d.

Sukilimo nepriklausomybinė kryptis tąsyk yra valstybės atkūrimo atžvilgiu pagrindinė, valstybiškai priimtina ir suprantama, o kaltinimai „kolaboravimu" (padėjus Vokietijai) arba „antisovietizmu" (pakenkus Sovietų Sąjungai) —jau antriniai, išvestiniai politiniai aspektai.

Kodėl gi vis dėlto tenka dar sykį nustatinėti, ryškinti tokius lyg pakankamai aiškius dalykus?

Vėlesni karo įvykiai perorkestravo išvakarių vertinimus, kai vienas iš 1939-1940 m. agresorių tapo Vakarų valstybių sąjungininku ir su visais gulagais atsidūrė „demokratijos stovykloje". Taip bolševikų režimas 1939 m. rugsėjį gudriai sudelsęs pradėti (turėjo pradėti kartu su Vokietija) Antrąjį pasaulinį karą, o po to kartu su „proletariato" valstybe išmestas iš Tautų Sąjungos už Suomijos užpuolimą, netrukus, Vakarams išsigandus nacių, gavo politinę reabilitaciją ir milžiniškus būsimos įtakos dividendus. Tiesą sakant, dirvą tam buvo jau anksčiau paruošę Vakarų liberalų sluoksniai, keistame apkvaitime garbinę Staliną ir SSRS kaip „ateities šalį".

Sovietų diplomatai ir psichologinio karo specialistai puikiai išnaudojo palankias aplinkybes bei Vakarų silpnybes, primetė sau naudingus vertinimus daugeliui metų į priekį. Atitinkamai ir mums verta kai ką į priekį pastebėti. Vienas Lietuvos pasipriešinimo uždavinių buvo ir tebėra nesu-6 tikti su sovietų apgaulėmis. SSRS kaip agresoriaus samprata yra mūsų Nepriklausomybės atrama. Tai liečia ir Antrojo pasaulinio karo dviprasmybes, ir dabartį, ir ateitį.

Specialus istorikų uždavinys būtų ištirti ir aprašyti visą Lietuvos 1941-1944 m. politinę tikrovę. Joje — ir du pasipriešinimai dviems okupantams (be to,

Armijai Krajovai atstovaujant, atkakliais puldinėjimais reiškiant dar ir trečiojo okupanto pretenzijas), ir du ideologizuojami įsijungimai. Tai lietuviai Rytų fronte, abiejose apkasų pusėse, o vienoje netgi „lietuviškos divizijos" vardu metami į Rytų agresoriaus kovą prieš Vakarų agresorių.

Prie keistųjų šio karo dviprasmybių, nesapnuotų Vakaruose, priskirtina dar ir tas faktas, kad grįžę sovietų okupantai persekiojo ir teisė tuos, kurie buvo kovoję prieš vokiečių okupantus — jeigu tik „ne sovietinio pogrindžio rėmuose" (primena A. Bubnys).

Ypač svarbu Lietuvos valstybingumo požiūriu aprašyti 1941 m. birželį-liepą. Kiek valdžių Lietuvoje tada būta, kur ir kiek laiko jos veikė kaip reali valdžia? Sukilimas Kaune ir Vilniuje truko tris dienas, o visoj Lietuvoj — apie savaitę (R. Brandišausko išvada). Tiek laiko traukėsi iš Lietuvos Raudonoji armija ir jos atnešta, dar šį tą nuveikianti sovietų valdžia; tuo pat metu į Lietuvą žengė Vokietijos kariuomenė su sava, iš karto veikiančia karine valdžia, ir Lietuvos Laikinoji vyriausybė Kaune leido savo potvarkius, skubiai desovietizuodama ūkio, švietimo, savivaldybių ir kitas struktūras.

Taigi pirmą savaitę buvo mažiausiai trys valdžios, o dar ir savivalės, savivaldžiavimo buvo per akis.

Po to — neilgai trukusios Laikinosios vyriausybės pastangos administruoti kraštą ir atstovauti jo valstybingumą, vokiečių valdžiai nepripažįstant Lietuvos valstybingumo, ignoruojant Laikinąją vyriausybę, blokuojant jos ryšius, noriau pasinaudojant vietos (savivaldybių) struktūromis ir policija. Liepos 25 d. paskelbta įvedama vokiška jau ir civilinė valdžia (ZivilVerwaltung). Tuo pat metu, ligi rugpjūčio 5 d., pirmiausia lietuvių kolaborantų rankomis išvaikant ir verčiant likviduotis Laikinąją vyriausybę, šis neilgas daugiaprasmis penkių-šešių savaičių laikotarpis buvo užsklęstas. Paskiriama vokiečiams pavaldi vietinė administracija, vadinamoji tarėjų „savivalda". Visa tai, kas veikė per tolesnius trejus vokiečių okupacijos metus ir ligi šiol vadinama „Lietuvos policija" arba „Lietuvos saugumu", turi gauti tikslesnius pavadinimus.

Nepamirština ir visokeriopai teisėta Lietuvos valdžia Vakarų tremtyje. Tai Prezidentas, Diplomatinė tarnyba. Jie atstovauja Lietuvos teisei į Atlanto Chartijos pažadus, kurių ištesėjimo nebus lemta sulaukti.

Tokia yra 1941-1944 m. schema, į kurią tenka įrašyti ir juodžiausią Lietuvos istorijos puslapį — jos piliečių žydų išžudymą. Okupuotoje Lietuvoje buvo įgyvendinta tuometinės Vokietijos nacionalsocialistinė antisemitinė doktrina. Vykdė vokiečių specialiosios tarnybos, vykdė ir vietiniai, iš jų ir lietuviai. Pavaldumo ir individualios atsakomybės aspektus čia dar turės nustatyti detalūs atskirų vietovių įvykių tyrimai ir aprašymai, baudžiamųjų struktūrų santykiai. Pareiškimai apie realiai neegzistavusios Lietuvos valstybės arba visos tautos kaltą dažniausiai būna daromi skausmingų emocijų arba kitokios išankstinės tendencijos pagrindu. Liko sunaikintų gyvenimų kančia ir nuostolis, taip pat nusikaltėlių prieš žmoniškumą užtėkšta kruvina dėmė. Liko ir susivokimo reikmė, ir prieštaringų vertinimų sumaištis.

1944 m. vasarą grįžta sovietinė prievarta, dar vienas ilgas naikinimo laikotarpis, vėl kupinas nusikaltimų prieš žmoniškumą, kintančiomis formomis užtrukęs ligi pat 1990-ųjų. Išlygą dėl 1988-1990 m. Atgimimo dar turėsime padaryti, bet šiuo tarpu svarbiausia šalyje: antroji sovietų okupacija.

Taip vertino ir veikė ginkluotasis Lietuvos pasipriešinimas pogrindyje ir miškuose: taip vertino, nors nedaug ką atitinkamai veikė, užsienio demokratinis pasaulis.

Teisėtoji Lietuvos valdžia ir besipriešinančios tautos reprezentacija, žuvus prezidentui, buvo Lietuvos diplomatija užsienyje ir pasipriešinimo vadovybė Lietuvoje. Tik pastaroji, turinti tautos paramos mandatą, galėjo teisėtai kalbėti ir kalbėjo Lietuvoje esančios ir čia kovojančios Lietuvos vardu. Žinoma, ne okupantų statytiniai ar NKVD struktūrų žmonės, kurie atstovavo užsienio jėgai. įvairiai besirandančioms ir besivadinančioms pasipriešinimo struktūroms jungiantis į Bendrąjį demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS, 1946-1949 m.) ir Lietuvos Laisvės kovos sąjūdį (LLKS, 1949), buvo parengtas ir priimtas ypatingos svarbos politinis teisinis dokumentas — LLKS 1949 m. vasario 16-osios deklaracija. Ji brėžė uždavinius dabarčiai ir ateičiai — net programą, ką reikės daryti Lietuvai išsilaisvinus. Dabartis vertinta valstybiškai, o ateitis projektuota konstituciškai valstybės ir demokratijos tęstinumo principu (tokią ateitį ypač pabrėžė nuoroda ne į 1938-ųjų, bet į 1922 m. konstituciją). Taip reiškėsi laisvųjų Lietuvos žmonių valia projektuoti laisvos Lietuvos ateitį, kai kolaborantai pasirašinėjo masiniųtrėmimų sąrašus ir industrinio Lietuvos kolonizavimo planus.

Pasipriešinimą sutriuškinus, Lietuvos valstybės tęstinumą toliau įkūnijo ir jam atstovavo Diplomatinė tarnyba. Ją ir jos duodamus Lietuvos piliečių pasus toliau pripažino demokratinės Vakarų valstybės, nepripažįstančios prievartinio Lietuvos inkorporavimo į SSRS. Kai kurių sovietinių inteligentų ir išeivijos „pažangiečių" skundai, kaip čia Vakarai „nepripažįsta Lietuvos", mažai ką teįstengė sutrikdyti, juoba negalėjo pakeisti teisinių dalykų SSRS naudai.

Taip sulaukėme SSRS diktatorių kretėjimo, imperijos bankroto ir dar vieno Lietuvos Sąjūdžio (Persitvarkymo, tai yra permainų arba reformų sąjūdžio, visur pasaulyje vadinamo tiesiog Sąjūdžiu, o nuo 1992 m. ir oficialiai — Lietuvos Sąjūdžiu). Naujasis Sąjūdis reikalavo demokratijos, kad piliečiai galėtų laisvai pareikšti savo valią, ir kreipė visuomenę į tai, kad ši valia būtų Nepriklausomybė.

Demokratijos ir Nepriklausomybės priešai ir sovietiniame užsienyje, ir okupuotoje Lietuvoje, suprantama, šmeižė, skaldė, infiltravo ir provokavo Sąjūdį; vyko sudėtinga naujųjų laikų politinė rezistencija, pasižyminti viešumu ir Sąjūdžio paskelbtais neprievartinės, neginkluotos kovos principais. Kaip vertintinas šis laikotarpis, kai svetimoji valdžia ir senosios okupacinės represinės struktūros rodėsi sutinkančios su daliniu Lietuvos padėties pasikeitimu?

Teisine konstitucine prasme buvo svarbu tai, kad masinių tautos valios pasireiškimų, kaip antai mitingų, peticijų bei didžiulę paramą turinčio Sąjūdžio spaudžiama Maskvos paskirta vietinė administracija ir piliečiams neatstovaujanti LTSR Aukščiausioji Taryba (nerenkama, tik SSKP-LKP-KGB nuo seno skiriama žmonėms „pabalsuoti") priėmė kai kuriuos jau dalinį suverenitetą reiškiančius dokumentus, reikalingus demokratiniam visiškos Nepriklausomybės atkūrimui (pilietybės, rinkimų, referendumo įstatymus). Tai konstatuota Kovo 11-osios aktų sekoje, reikiamoje išeities išaiškinimo vietoje — kaip ir kodėl nauja LTSR Aukščiausioji Taryba, atsiradusi iš Tautos suverenių galių raiškos, yra jau „ne LTSR".

štai kaip, taikiomis parlamentinėmis priemonėmis atmetant okupaciją, buvo išvengta LKP-KGB pinklių įteisinti tebesamą okupacinį stovį arba Lietuvos nesavarankiškumą. (Atseit, kadangi visko negausim, prašykim tik dalies). Latvija ir Estija to neišvengė, tik 1991. m. rugpjūtį paskelbė visišką nepriklausomybę ir ligi šiol dar beviltiškai ginčijasi, kad Rusija pripažintų jas buvus okupuotas. Užtat Rusija reikalauja ir tikriausiai išreikalaus, kad šių dienų Estija ratifikuodama pripažintų ir atgaline data įteisintų buvusį „laikiną Rusijos kariuomenės buvimą" Estijos teri-9 torijoje. Žinoma, ne okupacinį. Deja, ir ne visai buvusį, nes dar ir tebesamą.

Lietuva padarė savo politinį teisinį darbą švariai ir iki galo. 1991 m. liepos 29 d. tarpvalstybinių santykių sutartyje Rusija tiesiogiai pasmerkė Lietuvos aneksiją ir pripažino jos Nepriklausomybę pagal visus 1990 m. Kovo 11-osios aktus, taigi ir pagal Vasario 16-osios bei Steigiamojo Seimo aktus, kuriais konkrečiai remiasi Kovo 11-oji. Rusijos kariuomenė išėjo be jokių įteisinimų, taip labai pageidautų nors vienai paskutinei dienai. Tebesančios okupuotos mūsų ambasados Payžiuje, bei Romoje turės būti grąžintos, ir kompensacijų Lietuvai klausimas tebėra gyvas.

Čia turi dirbti ir vykdomoji, ir įstatymų leidybos valdžia. Pastaroji turėtų bent nedaryti tokių paradoksalių klaidų, kaip antai suvėluotas rezistento vardo pripažinimas vengusiems tarnybos sovietų kariuomenėje tik po 1990 m. kovo 11 d., o ne per visą, kaip reikėtų, okupacijos laikotarpį ir paskui dar po kovo llosios.

Be abejo, okupacinis „tarybų" Lietuvos pripažinimas yra nemalonus kai kuriems elito asmenims bei jų įtakingoms grupėms, — ne tik politikams, ne tik Rusijoje, bet ir pačioje Lietuvoje — ypač Lietuvoje! Už jų dar niršta ir grūmoja stribai, buvę okupacijos „gynėjai". Bet mūsų vienintelės valstybės ir ateities labui jie turėtų tą nemalonumą, sakytume, nepatogumą iškęsti. Būtų tikrai blogai, jeigu žinomos įtakų grupės ieškotų ir, neduokdie, įtvirtintų kitokią nuostatą, savo neotarybinį patogumą, nejučia sutampantį su Rusijos ekspansionistų patogumu.

Pabaigai dar apie suverenitetą, kurį jau teko paminėti. Suspėjome tada išsiaiškinti, pirmiausiai išeivijos politikų ir diplomatų — Stasio Lozoraičio ir kitų dėka, — kad valstybės ir tautos suverenitetas neprarandamas ir jo nereikia iš naujo prašyti. Taip išvengėme dar vienerių pinklių: iš Maskvos „atgauto" suvereniteto ir juolab LKP-KGB siūlomo „suvereniteto" kitos valstybės sudėtyje. Tereikėjo turėti — išsikovoti — laisvę ir galią suverenitetui įgyvendinti. Jis visą laiką buvo, jis yra, ir 1990 m. Kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad ji nuo šiol vėl „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą".

Nėjome prašydami, kad būtų nutraukta okupacija ir galėtume atkurti Nepriklausomybę, realizuoti suverenitetą. Atkūrėme Nepriklausomybę, kad po to, kaip suvereni šalis, atsikratytume ir okupacijos.