Išeivijos rūpestis dėl Lietuvos ateities
LIŪDA RUGIENIENĖ
Šis Liūdos Rugienienės straipsnis yra kiek sutrumpinta versija jos kalbos, Šiemet pasakytos Clevelande, minint Vasario Šešioliktąją.
DEMOKRATIJOS procesas reikalauja daug laiko ir darbo. Juk net Jungtinės Amerikos Valstijos per du Šimtus metų dar nėra pasiekusios tobulos demokratijos. Tad negalime galvoti, kad Lietuvoje demokratija išaugtų per keletą metų. Turbūt neužteks nei ištisos generacijos.
Reikia pripažinti, kad Jungtinių Amerikos Valstijų parama demokratijai atkurti pačioje Rusijoje ir kituose Rytų kraštuose nėra sėkminga. Buvęs senatorius Bill Bradley „Foreign Policy" žurnale JAV pagalbą apibūdina taip: „Rusijai prižadama bilijonai dolerių, šimtai milijonų pakliūva į amerikiečių konsultantų kišenes, o Rusiją pasiekia tik centai". Prieš kurį laiką „Wall Street Journal" buvo rašyta, kad Rytų Europai skiriami pinigai tų kraštų nepasiekia ir nėra efektyvūs. Bradley teigia, kad, norint ugdyti demokratiją, būtina pačius žmones įtraukti į demokratinio pasikeitimo procesą. Tik tuomet galės atsirasti permaina.
Turi pasikeisti žmonių galvosena, kad ne valstybė yra už juos atsakinga, bet patys žmonės atsakingi už savo valstybę, už savo asmeninį ir vaikų gyvenimą. Šį atsakomybės jausmą žmonėse sovietams tikrai pasisekė sugriauti. Juk kiekvienas ir iš Lietuvos gautas laiškas atspindi nusivylimo jausmą, depresiją, nepasitikėjimą ne vien tik valdžia, bet apskritai visu rytojumi. Labai retai tebūna laiškų, kuriuose ryžtamasi kovoti, nepasiduoti nevilčiai ir tikėti, kad Lietuvoje bus geriau. Taip rašo tik vienas kitas, dažniausiai tas, kuris aktyviai Lietuvos atstatymo procese dalyvauja. Psichologinė žmonių būklė sunki. Stoka pozityvaus galvojimo, motyvacijos dirbti geresnei ateities būklei, stoka pasiaukojimo artimui, baimė veikti, daryti sprendimus — yra tie pagrindiniai stabdžiai, kurie trukdo žmogui tapti laisvu, savistoviu, savimi pasitikinčiu ir nebijančiu kurti savo ir ateinančių generacijų ateitį.
Gyvenant užsienyje sunku įsijausti į Lietuvos žmonių prislėgtą būklę. Galvotum, kad žmonės išsilaisvinę iš Sovietų vergijos, turėtų džiaugtis ir dėti visas pastangas kuo greičiau Lietuvą pastatyti ant kojų, kaip darė mūsų tėvai šio šimtmečio pradžioje. Mano motina, būdama devyniolikos metų, buvo paskirta į kaimo mokyklą, kurioje buvo šimtinė vaikų ir ji viena. „Ryte pradėdavau su mažais, o naktį baigdavau su suaugusiais", — pasakodavo. Daug ko atsisakė ir sunkiai dirbantis Lietuvos ūkininkas, kuris iš paskutiniųjų leido savo vaikus į mokslą. Mokslas mūsų kultūroje buvo neįkainojama vertybė.
Visi šie klausimai verčia galvoti, kaip galima padėti ir ar iš viso galima turėti įtakos. Žmogus turi norėti pasikeisti pats. Kitas jo pakeisti negali. Ar mes galime sužadinti tą jo norą gyventi, norą keistis? Atsakymas sunkus. Skaitant mūsų spaudą, sakyčiau, joje pozityvių, viltį žadinančių žinių apie Lietuvą ir jos gyventojus maža. Mes dažnai net nežinome, kas ten gero vyksta, nors yra ir kuo pasidžiaugti. Marcelijus Martinaitis Lietuvos kultūros situaciją besibaigiančiais devyniasdešimt penktaisiais metais įvertino taip: „Bankai bankrutuoja, firmos bankrutuoja, garsūs turtingi žmonės bankrutuoja... Ypač sujaukta devyniasdešimt penktųjų metų pabaiga. Tačiau apie kultūrą niekaip negalime pasakyti, kad ji bankrutuotų. Priešingai... Reikia pasakyti, kad visos kultūros ir meno sritys po tylos periodo atsigauna".
Kultūros atsigavimas yra tik vienas pavyzdys. Amerikietis dr. Wearring, kuris daug padeda Lietuvos žmonėms su negalia, Detroite lietuviams kalbėjo: „Kuo jiems sunkiau sekasi, tuo mes labiau turime padėti. Mes į juos turime žiūrėti su meile". Tai žodžiai svetimtaučio, kuris jau nemažą skaičių Lietuvos invalidų yra išsikvietęs į Jungtines Amerikos Valstijas, jiems sudaręs sąlygas reabilituotis. Jo pastangomis Lietuvoje „invalido" terminas yra keičiamas į „žmogus su negalia". Tai pavyzdys, kuris rodo, kad norint žmogui pagelbėti, reikia ne tik daug kantrybės, bet taip pat laiko ir svarbiausia — meilės.
***
ESAME įsitikinę, kad ne tik demokratinio proceso, bet ir pačios nepriklausomybės įtvirtinimas Lietuvoje labai daug priklauso nuo Washingtono. Tad ir vėl, kaip ir anksčiau, turėtume dirbti kaip organizuota išeivijos visuomenė ir stengtis įvairiais būdais paveikti JAV valdžios žmones ir tuo prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo.
Pasibaigus šaltajam karui, kuris politines jėgas aiškiai dalijo į Rytus ir Vakarus, iškyla nauji politinių jėgų balanso klausimai. Kai balanso nėra, atsiranda tuštumos ir kuriasi naujos tarptautinės problemos. šiuo metu taip ir yra. Praėjusią vasarą, JAV Lietuvių Bendruomenės surengtoje politinėje konferencijoje Washingtone, buvo aiškiai pastebėta, kad prezidentas Clinton užsienio reikaluose politinės linijos neturi ir tai jau savaime yra jo politinė linija — „policy in itself". Neturi gal todėl, kad iš tikrųjų dabartinė padėtis yra labai komplikuota. Prezidentas Bush neseniai dar visam pasauliui skelbė: ateina nauja tvarka pasaulyje, kuriai vadovaus Jungtinės Amerikos Valstijos. Bet amerikiečiams iš tiesų nelabai svarbu pasaulinė politika, ar kad Jungtinės Amerikos Valstijos būtų vadovaujančia jėga. Jiems daug svarbiau yra jų ekonominė būklė. Prezidentas Clinton dar kandidatuodamas prižadėjo pirmiausia reikalus tvarkyti pačiame krašte ir tik dėl tos priežasties laimėjo rinkimus. Užsienio reikaluose prezidentas Bush buvo ypatingai svarbus, tačiau Jungtinių Amerikos Valstijų balsuotojams to neužteko.
Washingtone kongreso ir senato atstovai negali susitarti, kur glūdi Jungtinių Amerikos Valstijų prioritetai. Pavyzdžiui, kad ir NATO atveju. Vieni siūlo, kad NATO nebūtų praplėstas, nes praplėtimas erzintų Rusiją. Mums tiesiai į akis pasako: „Rusija yra mūsų draugė". Kiti siūlo NATO praplėsti tik tuo atveju, jei Rusija pasidarytų agresyvi ir siektų savo imperialistinių tikslų. Thomas Henriksen iš Hoover Instituto, Stanford, California, „World Affairs" žurnale padėtį įvertina šitaip: „šiandieną tarptautinė arena yra dominuojama tų pačių jėgų, kaip ir praeitame šimtmetyje. Rusija, Japonija, Anglija, Prancūzija, Vokietija ir Jungtinės Amerikos Valstijos įtakojo pasaulinę politiką tuomet ir tai daro šiandieną, tik jau su skirtingu geopolitiniu svoriu..." Rusų imperialistinė natūra yra nepasikeitusi. Tokia ji buvo carų, tokia ir šiuolaikinių prezidentų. Kaip ir praeityje, Rusija stengiasi kaimynus įtraukti į savo įtakos sferą... Iš Sovietų Sąjungos išsilaisvinę kraštai turi skaitytis su Maskva. Rusijos pajėgumas dažnai būna neteisingai vertinamas. Nepasisekimai ekonomikoje atves prie didesnio jėgos naudojimo. Tai jau įrodyta Čečėnijoje. Kadangi Rusija turi galingus branduolinius ginklus ir yra antra labiausiai ginkluota valstybė visame pasaulyje, Rusija yra tokia pat pavojinga Europai ir Azijai, kokia ji buvo prie Romanovų. Henriksen siūlo Washingtonui kreipti dėmesį į tas pasaulyje vietas, kurios Jungtinėms Amerikos Valstijoms yra strategiškai svarbios. Jungtinės Amerikos Valstijos kovojo dviejuose pasauliniuose karuose ir vadovavo šaltajam karui tikslu išlaikyti balansą Europoje ir Azijoje, jog šios nebūtų valdomos vieno hegemono. Balansą Europoje išlaikė NATO, o Azijoje — militarinės bazės Japonijoje ir Pietų Korėjoje. Autorius tikrai nežino, ar Jungtinėms Amerikos Valstijoms ateityje bus sunkiau susitarti su Kinija ar Japonija. Europoje jis siūlo NATO išplėsti į Centrinę Europą, Lenkiją, Vengriją, Slovakiją ir Čekiją.
Tame pačiame žurnale advokatas Steve Goldman iš Miami cituoja Lordo Ismay's aforizmą, kad NATO buvo sukurta dėl trijų pagrindinių priežasčių: išlaikyti Jungtines Amerikos Valstijas Europoje, neįleisti rusų į Vakarų Europą ir neleisti įsigalėti Vokietijai. Steve Goldman NATO lygina su trikoje kėde, kurios viena koja yra nulūžusi, todėl ant kėdės negalima saugiai sėdėti. Ateityje NATO tokia, kokia yra dabar, nebūtų efektyvi.
Skirtingai galvojama ir apie Europos Sąjungą. Vieni galvoja, kad tai labai svarbus ir pozityvus reiškinys, kiti mano, kad Europos Sąjunga taps dominuojama Vokietijos ir tuo pačiu pavojinga.
Nereikia būti dideliu išminčium, kad suprastum, jog pasaulinį balansą galų gale nulems branduoliniai ginklai. Todėl labai nustebino prezidento Clintono kalba — „State of the Union", — sausio dvidešimt trečią dieną, kai jis gyrėsi, jog po daugelio metų raketos nebėra atkreiptos į mūsų vaikus, atseit JAV gyventojams daugiau pavojaus nėra. O aiškus ir labai rimtas pavojus yra! Raketas labai greitai galima vėl atsukti į Vakarus. Praeitais metais rugsėjo mėnesį Jungtinių Amerikos Valstijų senate vyko užsienio reikalų komiteto apklausa apie branduolinių ginklų terorizmo grėsmę. Senatorius Sam Nunn sakė: „Tarptautinė situacija toli gražu nėra rami. Pasibaigus šaltajam karui, kuomet buvo daug pavojaus, tačiau buvo ir stabilumas, dabar yra daug mažiau pavojaus, tačiau nėra stabilumo. Šiandieną mums nesuvokiamos jėgos ginklai yra prieinami tiems, kurie nori ir nebijo įvykdyti neįsivaizduojamą veiksmą". Apklausoje buvo pakartotinai pasisakyta, kad tuo metu, kai branduolinius ginklus kontroliavo Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų Sąjunga, pavojus buvo mažesnis. Sovietų Sąjunga turi apie 30,000 branduolinių ginklų ir apie 40,000 tonų cheminių ginklų bei tūkstančius mokslininkų ir technikų, kurių priežiūrai dabar trūksta tvarkos ir drausmės. Kadangi Rusijoje sunki ekonominė būklė, vyksta spekuliacija ne tik branduoliniais ginklais, bet ir technika. 1992 metais Maskvos priemiestyje 1,5 kilogramo urano buvo pavogta iš laboratorijos. Uraną pavogė chemijos inžinierius, norėdamas užsidirbti daugau pinigų. 1993 metais prie Murmansko į pensiją išėjęs jūrininkas, pro netvarkingai prižiūrimus vartus, pranešęs 4,5 kilogramo urano. 1994 metais Vokietijoje policija, ieškodama nelegaliai pagamintų pinigų, netyčia užtiko platonijaus, o praeitą gruodį Čekijoje policija tyrimų centre pagavo darbininkus, bandančius vogti uraną. Nepamirškime, kad ir Lietuva neseniai nuskambėjo per pasaulį su beriliu Lietuvos Akciniame inovaciniame banke. Berilį labiausiai vertina tiriantys branduolines medžiagas mokslininkai ir ginklų kūrėjai.
Rusijoje trūksta tinkamos branduolinių ginklų ir jų gamybai medžiagos atskaitomybės, todėl ir yra susidariusios sąlygos vagystėms. Dar viena svarbi priežastis, dėl kurios reikia jaudintis — tai nesugebėjimas Rusijoje kontroliuoti kariuomenę. Kartu darosi neaišku, kas kontroliuoja ir branduolinius ginklus. Kyla klausimas, ar tikrai yra patikima jų sistema, sakykim, klaidingo pavojaus paskelbimo atveju. Kad ir kaip netobula branduolinių ginklų priežiūros sistema, šiandien pasaulyje Rusija yra vadinama „super power" kaip tik dėl to, kad turi daug branduolinių ginklų ir yra pajėgi juos panaudoti iš savo strateginių bazių.
Ne vien tik branduoliniais ginklais yra pavojinga Rusija. Karaliaučiaus sritis ir rusų kariuomenės koncentracija joje kelia pavojų ne vien Lietuvai, Baltijos kraštams, bet ir visai Europai. Tai Rusijos bazė pačiame Europos centre. Čia 15,100 kvadratinių kilometrų plote yra du šimtai tūkstančių rusų kariuomenės, dvigubai daugiau, nei JAV kariuomenės visoje Europoje. Per Lietuvą vykstantis militarinis tranzitas jiems yra ne tik strategiškai naudingas, bet ir reikalingas. Vien tik nuo 1994 m. gruodžio mėn. iki 1995 m. kovo mėn. per Lietuvą buvo pravežta 2,148 kroviniai, iš kurių 310 buvo nepaženklinti kaip pavojingi kroviniai. Spėjama, kad šie buvo pakeliui į Čečėniją. Pažeidžiama ir oro erdvė. Tarp 1992 m. balandžio ir 1995 m. gegužės Lietuvos oro erdvė buvo pažeista 5,339 kartus 1995 m. balandžio 1 d. Rusijos ginkluoti helikopteriai praskrido pro Vilnių 200 metrų aukštyje. Lietuva neturi sąlygų, kaip nuo tokių neteisėtų skrydžių apsisaugoti.
Potsdamo konferencijoje Karaliaučiaus sritis buvo pavesta Sovietų Sąjungai administruoti iki formalaus taikos pasirašymo, kuomet turėjo būti sutarta tolimesnė Karaliaučiaus ateitis. To niekada nebuvo įvykdyta, taigi Karaliaučiaus sritis niekuomet nebuvo pripažinta Sovietų Sąjungai ar dabar Rusijai. Kongreso narys Christopher Cox iš Califomijos yra pateikęs Jungtinių Amerikos Valstijų kongresui rezoliuciją (House Concurrent Resolution 51), kurioje jis reikalauja, kad Karaliaučiaus sritis būtų demilitarizuota zona ir kad rusai iš ten ištrauktų visą savo kariuomenę. Christopher Cox pažymi, kad nuo 1945 metų Sovietų Sąjunga išnaikino Karaliaučiaus srities gyventojus, istorines vietas, net pakeitė vardą į Kaliningradą.
Spekuliacija branduoliniais ginklais, silpna jų kontrolė, Rusijos nepagydomas apetitas būti imperija, didžiulė ir neaiškiai valdoma kariuomenė, militarinės jėgos Karaliaučiaus srityje, militarinis tranzitas per Lietuvą, neišsivystę demokratijos procesai Lietuvoje, neaiški JAV užsienio politika ar jos neturėjimas, finansinis rėmimas ne tų jėgų iš Sovietų išsilaisvinusiuose kraštuose ir Rusijoje, ir neaiškus balansas pasaulio politikoje yra visi tie faktoriai, kurie kelia pavojų Lietuvos nepriklausomybei įtvirtinti.
***
TAD KĄ konkrečiai mes galime padaryti? Pirmiausia turime veikti į Washingtoną taip, kaip esam darę praeityje. Turime dirbti su savo kongresmenais ir senatoriais, ypač su tais, kurie formuoja užsienio politiką ir skirsto paramą. Vienas iš tokių, pvz., yra Michigano atstovas kongrese Joe Knollenberg. Neseniai jis kalbėjo Lietuvių Bendruomenės Detroito apylinkės ir Michigano apygardos surengtoje politinėje popietėje. Jį supažindinome su Karaliaučiaus srities problemomis. Džiaugėmės, kai Knollenberg pasakė, jog Cox rezoliucija yra per silpna tvarkyti reikalus su Rusija. Jis turįs kitų pasiūlymų. Vienas būtų mažinti Rusijai finansinę paramą.
Antra, turime būtinai ir toliau išlaikyti Washingtone Lietuvių Bendruomenės informacijos centrą. šiuo metu tai beveik vienintelė išeivijos institucija Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje.
Trečia, svarbu būtų atgaivinti aktyvistų būrelius, kurie labai gražiai veikė 1990-1991 metais. Jie yra labiausiai reikalingi informacijos paskleidimui.
Ketvirta, tai mūsų ryšiai su Lietuva. Tinkamas informacijos pasikeitimas galėtų būti abipusiai naudingas. Lietuvoje vadovaujantiems asmenims yra reikalinga suprasti JAV ir pasaulinę politiką, o mums yra svarbu tiksliai žinoti ir suprasti Lietuvos pozicijas, šioje srityje dirbs naujai sukurta Lietuvos Respublikos Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisija. Į šį darbą turės įsitraukti žymiai gausesnis žmonių skaičius negu tik penki asmenys, kurie dabar atstovauja JAV Lietuvių Bendruomenei.
Penkta, mes turime daug daugiau pasidarbuoti atskleidžiant Lietuvos gyventojų genocidą, nei kad iki šiol esame padarę. Organizuojant Washingtone komunizmo aukoms paminklą — muziejų bus puiki proga į šį nepaprastai svarbų darbą konkrečiai įsijungti ne tik lietuviams, bet ir kitiems pokomunistiniams kraštams. Prof. Vytautas Landsbergis atstovauja Lietuvai muziejaus organizaciniame komitete.
Yra ir kitų pasiūlymų, pavyzdžiui, surengti mokslinę konferenciją Karaliaučiaus krašto reikalu. Rimtai dirbant daug daugiau naujų idėjų atsiras. Anksčiau mūsų pareiga buvo padėti Lietuvos nepriklausomybę atgauti, o dabar taip pat labai svarbi—nepriklausomybę įtvirtinti.
