LIETUVOS ANTIGONĖ

Nuotr. A. Barzdžiaus

VALENTINAS MARKEVIČIUS

Esu ne rasistas ir ne nacistas. Ne prokuroras ir ne teisėjas. Nes ne mūsų teisė teisti šioje žemėje...

Tačiau klaikiai nejauku, kai Lietuvos miestuose ir kaimuose kartu gyvena aršios praeities budeliai ir kankiniai. Vienoje laiptinėje, viename name...

Gerai ir blogai, kad esame ne aiškiaregiai. Kaip pasijustum, tarkim autobuse, sėdįs su sadistu ar lietuvybės, žmogiškumo naikintoju?

Viename pakaunės kaime gyvena daugelio nekaltų žmonių žudikas stribas, o gretimai — pasmerktųjų sielų gelbėtoja. Apie nusikaltėlį, nežinantį bausmės skonio, šį kartą nekalbėsiu. Per daug didelė jėga saugo jo ramybę. Verčiau apie gerumą. Neeilinį, nekasdienišką, klasišką. Galima sakyti, apie lietuvišką Antigonę.

Marcelė Mačiukienė jau į aštuntą dešimtį pradedanti kopti moteris. Klausiu, kiek pensijos gaunanti?

— Trylika rublių.

_ ?

— Rankos gelbsti. Daržą turiu. O ir dar — tuoj parodysiu... — Marcelė iš sekcijos stalčiaus ištraukia margų rietimų glėbį, — va, audžiu. Nuo keturiolikos metų duonelę pelnau. Tėvelis anksti pasimirė. Reikėjo kažkaip verstis. Vargas visko išmokė.

Tačiau aš Marcelės namuose neatsitiktinai. Seniai ruošiausi aplankyti. Mat tokių dalykų buvau prisiklausęs, jog šiai moteriai jaučiau kažką daugiau nei paprastą pagarbą.

—    Ar Jums nebuvo baisu tokiu žiauriu pokario metu gelbėti ne tik gyvus partizanus, bet ir jų lavonus?

—    Baimės niekados nežinojau. Tad ir tąsyk... kaip negelbėsi tų, su kuriais kartu užaugai, talkose dainą traukei.

—    Bet jūs vistiek nepaprastai rizikavot.

—    Negalvojom apie tai. 1946 metų rudenį, po bulviakasio stribai nušovė partizaną Kazimierą Rinkevičių. Pakasė stribai jį šalia kirkės, prie NKVD būstinės. Vos keletą kastuvų užpylė vyrioko atilsiui. Mes, trys seserys ir brolis, sumanėme jį katalikiškai palaidoti, su pagarba. Juk ne šunelis — Dievo vaikas. Parsigabenimui tinkamo oro laukėme. Jei vėjas nuo kirkės pusės — negali eit. Išgirs, užuos kaip matai. Dėl to, pradžiai su vytele pasiženklinau nabašniko užkasimo vietą. Gražų sekmadienį, pajutę tinkamą vėją, iškiūtinom naktį keturiese į Garliavą. Susiuvom paklodę, perkišom kartis — neštuvai ir gatavi. Išsikasėm mėnesienoj vargšelį ir nešam pasikeisdami link savo namų. Parsigabenę, užkasėm Kazimierėlį bulvėmis, paslėpėm nuo piktos akies. Tegu aprimsta kaimas. Lauksime progos į kapines pervežti. Sulaukėme. Kapuose duobė iškasta. Atsivežėme Kazimierėlio mamą. Paprašėme jos neverkti. Neduok Dieve, išgirs kam nereikia. Tada pamačiau kaip motinos verkia ir rauda be balso.

Taip su seselėm ir broliuku palaidojom dar vienuolika miško brolių, kurie gulėjo išniekinti miestelio aikštėje, prūskapių patvorėje, ariamų laukų dirvose...

Garbingai laidojom vyrus. Su tautinėm vėliavom. Pripilant prie kapo geltono smėliuko, šalia paklojant žalią velėną, plytą raudoną paskaldom...

Čia dar ne visi Marcelės nuopelnai. Vingiuotas, erškėčiuotas jos gyvenimo kelias. 1947, ji vienut vienutėlė važiavo į Uchtą, Troicką, Pečiorską ir dar du šimtus kilometrų pėsčia per taigą, gelbėti iš lagerių nelaisvės gimtojo krašto vaikų... Po dvejų metų pati pateko į Sibiro platybes. Bet apie tai gal kitą kartą ir šiek tiek plačiau. Lenkiu galvą prieš audėjėlę Marcelę Mačiukienę. O tų rietimų margumas, tų rietimų ilgumas! Užtektų visų tremtinių takams iškloti, grįžtančių į Lietuvą, tėvelių žemę.

(Autoriui sutikus, perspausdinta iš Kauno aido1989, liepos 20, Nr. 17/33.)