DEMOKRATIJA NEUŽTIKRINA LAISVĖS
1992 m. Į laisvę rudens laidoje tilpo Juozo Baužio trumpas, tačiau ten nebuvusiam daug pasakąs, reportažas apie Lietuvoje vykusias ilgokas diskusijas tema — „Pilnutinė demokratija”. Į Laisvę fondo surengtų studijų minčių susumavimą pateikė Adolfas Damušis.
Abu straipsnius perskaičius, susidarė įspūdis, jog gera dalis pranešimų būta ne į temą. Taip pat atrodo, jog ir pati tema neatitiko studijų savaitės pagrindiniam siekiui, kurį, manytumei, tiksliai nusakė AT pirmininkas Vytautas Landsbergis: „kokia turėtų būti mūsų valstybė”. (Visi pabr. V.B.) Tad atrodytų, kad tai neturėjo nieko bendro su „pilnutine demokratija”.
„Demokratija” nėra nei ideologija, nei politinė programa, nei pasaulėžvalga, o tik, kaip Lietuvių Enciklopedija teisingai nurodo, „valstybės forma”. Tai tik viena iš valstybės formų, kaip antai monarchija, respublika, diktatūra, oligarchija bei anarchija. Skaitant reportažą ir pareikštų minčių santrauką peršasi išvada, kad svarstybose buvo siekiama Lietuvos, kuri būtų nepriklausoma valstybė, laisvame pasaulyje, valdoma laisvų žmonių, kur visi piliečiai turėtų lygias teises, kurias užtikrintų pagrindinis valstybės įstatymas — konstitucija, atremta „į krikščioniškas vertybes”.
Vienok visa tai, kaip ir minėta „išbalansuota trijų valdžios institucijų sistema”, jokiu būdu netelpa į „demokratijos” (valstybės formos) rėmus. Tuomi nusakoma „Respublika”. Nes „demokratija (,graikiškai — „liaudies valdžia”) yra daugumos valios valstybinė išraiška, kurioje dauguma net neprivalo paisyti mažumos teisių, ir net neprivalo apsikrauti” „konstitucijos” varžtais valdžiai. Priedu, tą formą gali pasirinkti ne tik krikščionys, bet ir ateiistai, budistai, musulmonai, žydai ar net „barbarai”. Atidžiau stebint krenta į akį tendencija Vakaruose eliminuoti iš politinio žodyno žodį „laisvė”, pakeičiant jį daugeliui neaiškiu ir neapibrėžtu „demokratijos” terminu. Atrodo, jog ir mūsuose pasiduodama šiam įtaigojimui. Todėl keistai atrodo, kai kalbama apie politinę, socialinę-ekonominę, kultūrinę bei tarptautinę demokratiją. Gal buvo manyta apie „demokratinę” politiką bei ekonomiją, kai piliečių dauguma turi balsą ir daro sprendimus. Kiek suprantu, „Respubliką” arčiausiai galima priartinti demokratiniam terminui — pavadinant ją „reprezentacine demokratija”, kadangi daugumos atstovai įgaliojami daryti sprendimus už daugumą.
Dažnai nesusikalbame, kadangi nerūpestingai naudojame terminus, kurie ne visada reiškia tai, kas norima pasakyti. Ypač grėsmingas yra terminas „pilnutinė demokratija”, kas turėtų ar galėtų reikšti nevaržomą daugumos tironiją. Vienok iš minėtų straipsnių neatrodo, kad kas nors būtų net pagalvojęs apie tokią Lietuvą.
Vilius Bražėnas
