KRAŠTAS, KURIAME MAŽAI TAUTAI PAVOJINGA GYVENTI
Užsienio valstybių įtaka Lietuvos politikai
VALDEMARAS KATKUS
Šis pranešimas apie užsienio valstybių politikos įtaką Lietuvos politikai buvo skaitytas 1992 m. gegužės 11 dieną Vilniaus Menininkų rūmuose, Į Laisvę Fondo studijinės savaitės atidaromojo posėdžio metu. Jo autorius — Valdemaras Katkus, buvęs Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų viceministru ir nepaprastu įgaliotuoju ambasadoriumi. Valdemaras Katkus yra taip pat Į laisvę Fondo Lietuvos filialo tarybos narys, o nuo šio numerio dalyvauja ir Į Laisvę žurnalo redakcinėje kolegijoje.
Šios mano mintys keliais bruožais palies kai kuriuos Lietuvos užsienio politikos aspektus tarpukaryje ir dabar, o taip pat ir mūsų kaimyninių arba apskritai užsienio valstybių įtaką Lietuvos vidaus politikai. 1940-taisiais metais Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Molotovas brutaliai pasakė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Urbšiui: „Jūs turite būti pakankamai realistas, kad suprastumėte, kad mažųjų tautų laikas yra praėjęs”. Tuo pačiu metu, kai Raudonoji armija judėjo link Baltijos valstybių, Winston Churchill, nujausdamas Vokietijos puolimą, ragino Britų kabinetą imtis visų priemonių to išvengti, pabrėždamas, kad nebūtų leidžiama mažosioms tautoms surišti sąjungininkų rankas. Reiškia, mažosios valstybės turėjo išnykti. Demokratija Europoje buvo tuo metu mirusi. Lietuva ir daugelis kitų mažųjų valstybių buvo okupuotos. Ši demokratijos problema tad nėra išimtinai palietusi tik Lietuvą ir tik su Lietuvos valstybe susijusi.
Geopolitinė padėtis
Skirtingą demokratijos supratimą ir skirtingą jos turinį, be kita ko, apsprendžia ir tautų istorinė patirtis bei valstybių geopolitinė padėtis. Lietuvos valstybės užsienio politikos esmę tiksliausiai yra aptaręs prof. Kazys Pakštas dar 1929 metais. Jisai sakė, kad Lietuvą reikėtų pavadinti kraštu, kuriame mažai tautai labai pavojinga gyventi. Šitame viename sakinyje telpa visa dramatiška Lietuvos istorija, pavojinga geopolitinė jos padėtis bei amžinas lietuvio noras saugiai gyventi. Tad Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, problemos turi būti nagrinėjamos ir istoriniame kontekste, nes praeitis paaiškina dabartį. Antra vertus, istorinės patirties permąstymas leidžia geriau suvokti ir šiandienos kai kuriuos mūsų veiksmus bei naujai atsirandančias mūsų baimes.
1940 metų žiemą estas Heraldas Tameris, bandydamas apibrėžti Baltijos valstybių padėtį tarp Rytų Europon ir Centrinės Europos, tiksliau tarp Rusijos ir Vokietijos, kėlė klausimą, ar jos (Baltijos valstybės) yra užtvara ar tiltas. Daugumas vakariečių į jas žiūrėjo kaip į užtvarą, tačiau pačios Baltijos valstybės norėjo verčiau savyje matyti tiltą — tarpininką tarp Rytų ir Vakarų. Anot Kazio Pakšto, Lietuva, Latvija ir Estija geopolitiniu atžvilgiu yra tranzito kraštai. Geopolitinė Baltijos valstybių misija buvo sunki: iš vienos pusės, neleisti save paversti antikomunistinio kryžiaus žygio prieš Sovietų Sąjungą priešakiniu postu, iš kitos pusės, nesileisti ir Sąjungai įtraukti žygiui prieš
Vokietiją. Reikėjo atrasti savo imunitetą ir prieš nacionalsocializmą, ir prieš komunizmą. Tai buvo Lietuvos vidaus politikos problema, diktavusi ir Lietuvos demokratijos formas.
Tokia geopolitinė situacija verčia ne opozicinę, o bendradarbiavimo politiką su regiono šalimis, pateisinančią valstybių egzistavimą. Lietuvių tautoje yra gilus tikėjimas Vakarais. Juk tarpukario metu visos trys Baltijos valstybės savo apsigynimo veiksmus rėmė viena ir ta pačia prielaida, kad kuri nors didžioji Vakarų valstybė ateis su rimta karine pagalba. Tas tikėjimas buvo didelis, nors su jokia didžiąja valstybe nebuvo sudaryta jokia karinė sutartis ir net nebuvo jokių pasitarimų ta kryptimi. Tai buvo tik labai pageidaujama ir laukiama iliuzija. Visi trys Baltijos valstybių kariuomenių štabai vienodai manė ir ruošėsi gintis karo metu nuo Sovietų Sąjungos užpuolimo bent dvi savaites, kol kita didžioji valstybė, pavyzdžiui, Vokietija ar Anglija galės ateiti su karine pagalba.
Istorijos eigoje Lietuva dažnai būdavo priversta gintis nuo Vakarų ekspansijos į Rytus arba nuo Rytų ekspansijos į Vakarus, bet niekada nebuvo susidūrusi su reikalu kovoti prieš susijungusias Rytų ir Vakarų jėgas. O toks susijungimas tarp Rytų ir Vakarų, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos vaidmenyje, kaip tik ir įvyko 1939 metų rugpjūčio 23 d., kada buvo padėtas taškas Lietuvos nepriklausomybei. Reikia pastebėti, kad besikartojant politinėms situacijoms, ligi pat šių dienų kartojosi ir panaši politinė strategija, kuri Sovietų Sąjungos nuo to laiko buvo taikoma Baltijos valstybėms. Štai keli pavyzdžiai.
Estija. Jau nuo 1939 metų pabaigos sovietų karo laivai buvo užblokavę Talino uostą ir pradėję kontroliuoti visą laivų judėjimą. Sovietų karo lėktuvai pradėjo pažeidinėti Estijos oro erdvę, kai kurie sovietų karo laivai buvo įplaukę į Estijos teritorinius vandenis ir apšaudę estų lėktuvus, skraidančius virš sausumos. 1940 birželio 15, tai yra, dvi dienos prieš galutinę Estijos okupaciją, sovietų naikintuvai be įspėjimo numušė estų lėktuvą, skridusį iš Talino į Helsinkį. Visi keleiviai ir įgula žuvo.
Latvija. 1940 birželio 9 sovietai pradėjo užpuldinėti latvių pasienio sargybinius, už keletos dienų vienoje pasienio būstinėje užmušė du sargybinius ir vieną moterį. Pagrobė 10 pasienio sargybinių ir keliolika vietinių gyventojų. Tai primena ir mūsų muitinių užpuldinėjimus paskutiniuoju laiku.
Lietuva. Lietuvius sovietai apkaltino sovietų karių grobimu, mušimu, žiauriais tardymais, kankinimais ir kitokiomis sovietų išgalvotomis ir jų pačių vykdytomis provokacijomis. Lietuvos vyriausybė buvo taip pat kaltinama už tariamus brutalius policijos veiksmus prieš Lietuvos komunistus.
Ši Kremliaus politika jau nuo tada buvo jaučiama visų trijų Baltijos valstybių atžvilgiu. Ji tęsėsi iki pat šių dienų savo ekonomine blokada, tariamomis derybomis, Sausio 13— tosios žudynėmis, muitinių užpuldinėjimais, žmonių grobimais, rugpjūčio įvykiais ir kt. Visa ši istorinė patirtis mumyse išugdė klastingos Kremliaus politikos baimę.
Baltijos sąjungos prigimtis
Geopolitinė padėtis vertė ir verčia Baltijos valstybes vienytis. Dar 1918 metais estai Paryžiuje pasiūlė didžiosios Pabaltijo lygos projektą, į kurį turėjo įeiti Danija, Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija. Buvo numatoma sukurti Baltijos tautų sąjungą, neutralią galingųjų konflikte ir saugančią savo narių bei jūros laisvę. Lietuva siūlė pasitenkinti tik trijų Baltijos valstybių susijungimu, kuris būtų realesnis ir labiau įmanomas to meto aplinkybėmis ir politinėje konjunktūroje. Po dvejų metų (1920 m.) Latvijoje, Budurių mieste įvykusi konferencija jau buvo tik tos didelės sąjungos nedidelis atgarsis. Danija, Norvegija ir Švedija neatsiuntė savo atstovų, Lietuvos ir Lenkijos įtampa buvo taip pat didele kliūtimi. Tais pačiais metais pradėjo veikti Tautų sąjunga. Baltijos valstybės greitai pamatė, kad jų įtaka ir balsai buvo lygūs nuliui, tačiau didžiųjų pavėsyje atsirado pasitikėjimas kolektyviniu saugumu, todėl kuriam laikui buvo atsisakyta Baltijos sąjungos idėjos.
Nuo 1933 metų nacionalsocialistinė Vokietija nepageidavo stipraus politinio ir karinio bloko Pabaltijo erdvėje. Vokietijos diplomatai dažnai bandydavo iškelti politinius skirtumus ar nesusipratimus tarp Estijos ir Latvijos, tarp Lietuvos ir Latvijos. Lenkai taip pat daug kartų nurodinėjo estams ir latviams, kad Lenkija nepageidautų Estijos ir Latvijos sąjungos su Lietuva. Todėl Baltijos valstybės vis daugiau ir daugiau linko prie individualaus neutralumo. Galima padaryti išvadą, kad Baltijos valstybių neutralumas kaip tik ir gimė iš jų silpnumo. 1939-1940 metais Baltijos valstybės bandė savo likimą spręsti kiekviena atskirai, atskirai svarstė ir Sovietų Sąjungos ultimatumus, tačiau rezultatai buvo tie patys: visas jas aneksavo Sovietų Sąjunga.
Pagaliau po 50 metų, 1990 gegužės 12 d. Baltijos valstybių sąjunga buvo vėl įkurta ir Taline įvyko pirmasis tų valstybių Aukščiausiųjų tarybų pirmininkų susitikimas. Čia buvo atkurta 1934-tųjų metų Baltijos valstybių santarvė, išdėstyta bendra pozicija Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Vytautas Landsbergis ten pareiškė, kad trijų AT pirmininkų susitikimo tikslas esąs sukurti bendrą frontą prieš Kremliaus politinį, ekonominį ir karinį spaudimą. Tuo tarpu Latvijos Gorbunovas žymiai atsargiau pabrėžė, kad jokios intencijos formuoti kokį nors frontą neturėsime. Sovietų pozicija, už kelių dienų išdėstyta Pravdoje, buvo skeptiška dėl Baltijos tarybos ateities, atkreipdama dėmesį, kad ir senoji Baltijos santara niekad objektyviai nefunkcionavo.
Praėjo keli metai, bet Baltijos valstybių sąjunga dėl įvairiausių objektyvių ir subjektyvių priežasčių vis dar nėra efektyvi. Jei anksčiau tokiai sąjungai trukdė tarpukario Vilniaus ir Klaipėdos problemos, šiandien atsiranda naujos. Lietuva jaučia tris gyvybiškai svarbius klausimus, dominuojančius mūsų užsienio ir vidaus politiką: tai buvusios sovietų armijos išvedimas iš Lietuvos, Lietuvos sienų nužymėjimas ir Rusijos ekonominės įtakos įveikimas. Žinoma, svarbi ir Lietuvos ir jos piliečių saugumo problema, savaime suprantama, turinti įtakos ir demokratijos plėtotei. Žmonėse kyla didesnis saugumo ir stipresnės valdžios poreikis.
Šiaurės Europos idėja
Reikėtų iškelti dar keletą naujų faktorių, kurie per užsienio politikos ėjimus įtakoja ir mūsų vidaus politiką. Baltijos jūros regionas yra dabar pasikeitęs. Baltijos jūra yra atsidūrusi Europos įvykių centre. Komunizmui ir Sovietų Sąjungai sugriuvus, Europos padalinimas baigėsi, Baltijos jūra vėl tapo aktyvumo ir klestėjimo centru, šiuo metu vadinama Europos augimo zona. Politinis bendradarbiavimas plečiasi. Neseniai įsikūrė Baltijos jūros valstybių taryba, apimanti visas Baltijos regiono valstybes. Tai naujas pozityvus žingsnis šio regiono istorijoje, naujas bendradarbiavimas, kurio nebuvo pasiekta tarpukario metu.
Geopolitinis ekonominių Šiaurės Europos ir Lietuvos santykių apibrėžtumas taip pat yra sąlygojamas ir tam tikromis Vakarų Europos — Šiaurės Europos ašies tendencijomis. Dabartinę situaciją galima įvertinti kaip naują jėgų pasiskirstymą. Skandinavija savotiškai siekia užimti prieškarinę Vokietijos vietą savo santykiuose su Baltijos valstybėmis. Tai įtakoja, be jokios abejonės, ir mūsų vidaus politiką, verčia iš naujo permąstyti mūsų geopolitinę situaciją.
Skandinavijos šalys suinteresuotos ir patenkintos Baltijos valstybių nepriklausomumu ir Rusijos karinių pajėgų atitraukimu iš betarpinės kaimynystės su jomis. Politiškai ir ekonomiškai stabilios Baltijos valstybės tampa vienu iš Šiaurės Europos saugumo užtikrinimo veiksnių, sudaro šitame regione daugiau stabilumo. Taip pat Šiaurės Europos valstybės yra suinteresuotos Baltijos baseiną padaryti nebranduoline zona. Tai abipusis noras, kuris stiprina ir visų šių šalių vidaus politikos ėjimus. Baltijos jūros demilitarizavimas ir ekonominis bei kultūrinis bendravimas tarp ją apsupančių kraštų — vis tai pozityvūs impulsai, ateinantys iš Skandinavijos ir veikiantys mūsų pačių demokratinį gyvenimą.
Tačiau kartu atsiranda ir naujas reiškinys, nauja baimės rūšis, būtent naujo tipo finlandizacija. Finlandizadjos terminą kažkada nukalė ir Europai padovanojo Vakarų Vokietijos kancleris Franz Jozef Strauss, iškėlęs jį politiniuose debatuose. Nuo to laiko šis terminas liko egzistuojantis politiniame leksikone. Finlandizacija apibrėžiama kaip procesas, per kurį demokratinė tauta, gyvendama supertotalitarinės jėgos šešėlyje, yra verčiama paklusti tokios jėgos dominavimui ir pagaliau netenka savo vidinės laisvės. Šiandien tam terminui yra suteikiamas kiek kitoks atspalvis. Tačiau, kadangi finlandizacija iš esmės yra politinio dominavimo teorija, šiuo metu yra tik pasikeitusi jos dominavimo technika. Karinį spaudimą pakeitė politinis spaudimas, ypač besireiškiantis per finansinę sistemą ir kreditus. Buvusios socialistinės šalys paprastai neturi kapitalo. Jis per privatizaciją ateina iš užsienio valstybių. Bet per šį ateinantį kapitalą ateina ir užsienio įtaka bei jėga. Kasdieninis gyvenimas dažnai laipsniškai pertvarkomas taip, kad tarnautų pirmoj eilėj svetimųjų interesams, tuo atsiranda ksenofobija — svetimųjų baimė ir neapykanta. Tai yra nauja apraiška, besireiškianti Rytų Europoje ir Lietuvoje. Gautomis iš Čekoslovakijos žiniomis daugelis jos gyventojų su didele baime sutinka Simenso ir Volksvageno koncernų skverbimąsi. Pamirštama ekonominė iš to nauda, imama baimintis dėl tautinės savimonės. Tokios apraiškos jau pastebimos bei matomos ir Lietuvoje. Tai viena iš naujausių mūsų baimių dėl savarankiškos ateities.
