GLUOSNIŲ ŠAKOS LINKO

Šiemet, 1992 liepos 5 d. Ariogalos miestas iškilmingai šventė 200 metų sukaktį nuo reikšmingos datos 1792 metais, kai karalius Stanislovas Augustas suteikė Ariogalai Magdeburgo miesto teises, antspaudą ir herbą. Viena šios šventės programos detalė buvo miesto bibliotekoje surengta knygų ir nuotraukų paroda Partizanai, kovoję ir žuvę Ariogalos apylinkėse. Įspūdžius iš šios partizanų parodos čia apmąsto Melanija Stankaitienė, šventės scenarijaus autorė ir režisierė, Ariogalos miesto bibliotekos vyr. bibliotekininkė.

MELANIJA STANKAITIENĖ

O jūs, Lenčių pušys, oškit ir šlamėkit,
Gedulą jūs neškit kraštui paslapčia...

Šalia tvarkingai lentynose sudėtų knygų, pasakojančių apie Lietuvos partizanų žygdarbius, išdėstytos nuotraukos, iš kurių žvelgia jauni veidai, kiti dar visai vaikiški. Jų jau nėra gyvųjų tarpe. Ariogaliečiai šventai saugo jų atminimą — tai kovotojai už mūsų laisvę.

Prie paminklo Lietuvos kankiniams Ariogalos kapinėse 1990 m. politinių kalinių ir tremtinių susitikimo metu.

Pasakoja Lietuvos partizanų ryšininkas ariogalietis Vytautas Smitrius, slapyvardis „Gilė”: „1944 m. pabaigoje Lenčių miške susirinko nemažas būrys jaunų vaikinų su ginklais. Jie įsikūrė nuošalioj, pelkėtoj, sunkiai išbrendamoj vietoj. Šalia stovėjo Graužių dvaras, Visockio sodyba. Abi sodybos buvo tuščios, šeimininkų paliktos. Čia partizanai įsirengė bunkerį. Partizanų buvo tiek daug, kad bunkeryje visi netilpo. Vieni įsitaisydavo prie laužo, kiti slėpėsi Visockio sodyboje. Arčiau gyvenantys eidavo į namus. Vyrai buvo gerai ginkluoti. Po 1944 gruodžio 9 d. vykusio mūšio Dičkaimyje ir gruodžio 16-tos kautynių Paliepių pušyne dalis likusių partizanų perėjo į Lenčių mišką. 1945 vasario 15 d. miške vyko didelis mūšis, kurio metu žuvo 22 žmonės".

Žiūrime į nuo laiko pageltusias nuotraukas. Jose mūsų tautos didvyriai, žuvę Lenčių miške: Gaižauskas Antanas, Gaižauskas Andrius, Gvildys Kazimieras, Mažeika Vladas, Mažeika Bronius, Gaižauskas Jeronimas, Gaižauskas Simas, Kiaukė Ignas, Digrys Vytautas, Butkus Zenonas.

Žvelgiu į Grajauskų kaimo kankinių nuotraukas, o Vytautas Smitrius pasakoja toliau: „Visa Lietuva tomis 1944 metų šventų Kalėdų dienomis siaubo apimta gedėjo gaisrų dūmuose. Liepsnojo ūkininkų sodybos, kraujuose skendėjo jų šeimininkai, jauni vyrai, moterys, vaikai. Lietuvoje šeimininkavo svetimi nekviesti žudikai. Tą atmintiną Kūčių dieną buvo apsuptas ir Grajauskų kaimas. Kaimą apsupo iš dviejų pusių stribai ir rusų kareiviai nuo Pigainių ir nuo Ariogalos. Abi pusės susitiko prie Kirkšnorės upelio. Nepažinę vieni kitų susišaudė pirmiausia tarp savęs, o paskui pradėjo pulti kaimą. Kaimo gynėjai susitelkė siauram, mažam plote ir bijodami, kad neapsuptų, pasitraukė link Dubysos. Keletas gynėjų žuvo. Beginklis Kazimieras Jankauskas iš Kunigiškių, norėdamas pasislėpti, eglynėlyje įlipo į medį, tačiau stribai pastebėjo ir nušovė.

Pelenais virto Kostyros, Daugnoros, Adomaitienės, Lukošiaus, Rainių sodybos. NKVD vyrai grjžo į Grajauskus sekančią dieną, ir vėl įvyko susirėmimas. Grajauskų kaimo kautynių metu žuvo 9 Lietuvos kovotojai".

Iš nuotraukų žvelgia gražūs žmonės — Grajauskų kaimo didvyriai: Kemzūra Aleksandras, Norkus Jonas, Silvestravičius Kazys, Lukošius Vladas, Andreitis Kazys, Pilipauskas Stasys, Kostyra Jonas, Adomaitis Stasys, Jankauskas Jonas.

„Paliepių pušynas apsuptas miškų, mažesnių ir didesnių", — pasakoja toliau Vytautas Smitrius. „Jis tęsiasi į šiaurę ir į pietus daug kilometrų. Juo buvo galima nueiti į Šiaulius ir į Kauną, neišeinant iš miško. Todėl partizanai jį ir pasirinko. 1944 metais Raseinių rajone vyko jaunuolių mobilizacija į tarybinę armiją. Ilgižių seniūnija buvo didelė ir daug jaunuolių iš jos pašaukta tarnauti. Tačiau iš 100 vyrų pakluso tiktai du. ir iš jų vienas po dviejų savaičių pabėgo ir grįžo namo".

Tuo metu propagandos ir informacijos priemonės priklausė okupantams. Nežiūrint to lietuviai rado būdų susirinkti. Ir susirinko apie 300 ginkluotų vyrų. Ginklais apsirūpino patys. Jiems vadovavo trys buvę Lietuvos karininkai: A. Sileitis, A. Jaugėla, Babičas. Būryje buvo ir du vokiečiai. Partizanai buvo puolami iš trijų pusių: nuo Krakių, Josvainių ir Ariogalos. 1944 gruodžio 26 d. kautynėse, netikėtai užklupti, žuvo 12 partizanų. Besitraukiant rusai dar nužudė 10 žmonių, iš jų 2 moteris, štai kelios Paliepių miške žuvusių nuotraukos: Jankauskas Jonas, Garolis Anatolijus, Štuikys Stasys, Klyba Aleksas, Ramoška Feliksas, Klimauskas Antanas, Šimkevičius Edmundas, Masaitis Stasys, Jaugėla Antanas.

Partizanų ryšininkas Vytautas Smitrius „Gilė", daugelį metų kalėjęs sovietiniuose kalėjimuose, dabar daug pastangų deda įamžinti žuvusiųjų atminimą. 1989 metais jis kartu su kitais tremtiniais pastatė Lietuvos kankiniams paminklą, prie kurio amžinai degtų šventa ugnis ir žydėtų gėlės. Tų metų rugpjūčio 23 d. į Ariogalos kapines, šalia Lietuvos kankinių paminklo, buvo suvežti akmenys, liudijantys apie Lietuvos partizanus, kankinius, politinius kalinius, tremtinius, priverstinius emigrantus. Iš tų akmenų sukrautas aukuras.

1990 metais rugpjūčio mėn. Ariogalos kapinėse pastatyta ir Lietuvos partizanų koplyčia. Ji pastatyta toje vietoje, kur buvo perkelti 53-jų partizanų palaikai.

Gluosnių šakos linko, sviro pakeliais,
Lietuva palinko ties laukais žaliais.
Ašaros pabiro ant laukų žiedų,
Teka kraujas tyras iš širdies žaizdų.

(Iš „Kovos keliu žengiant")