40 METŲ NUO BRONIAUS KRIVICKO ŽUVIMO

ČESLOVAS GRINCEVIČIUS

Prisimenant anuos sunkius, kruvinus metus, kai po Antrojo pasaulinio karo už Lietuvos laisvę į miškus kovoti išėjo drąsiausieji mūsų vyrai, paskutiniais laikais buvo minimas ir jaunas intelektualas, rašytojas, mokytojas Bronius Krivickas. Ir jis žuvo. Lietuvių enciklopedija spėjamai jo mirties datą pažymėjo 1945 metus. Žuvimo aplinkybės ilgai nebuvo žinomos. Dabar, kada pasidarė prieinami ir kai kurie bolševikinio saugumo archyvai, daugiau sužinome ir apie Bronių Krivicką.

Bičiuliški,,Šatrijos" literatai 1942m. Vilniuje, viršuj, iš k. — Eugenijus Matuzevičius, Bronius Krivickas; apačioj — Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas ir Vytautas Mačernis.

Poetas literatas Eugenijus Matuzevičius mus informuoja, kad jo draugas Virginijus Gasiliūnas, literatas ir literatūros tyrinėtojas, vienas iš literatūros žurnalo Sietyno leidėjų, buvusiame sovietinio saugumo archyve atrastoje partizanų likvidavimo ir sunaikinimo byloje užtiko svarbios medžiagos ir apie Bronių Krivicką, jo žuvimo aplinkybes. Jis žuvo 1952 metų rugsėjo 21 dieną. Vadinasi šį rudenį sueina 40 metų. Žuvo Raguvos, Panevėžio apskrities 17-tam miško kvartale, slėptuvėje-bunkery kartu su kovos draugu literatu Blinkevičium. Žuvo susisprogdindami, kai nebuvo vilties išsivaduoti, o gyvi nenorėjo pasiduoti. Saugumo buvo įsakyta juos gyvus paimti.

Tam miške buvo Šiaurės rytų srities partizanų kultūrinis-ideologinis štabas. Ten buvo leidžiama tos srities partizaninė spauda, įvairūs atsišaukimai, informaciniai lapeliai. Slėptuvėj gyvendamas Bronius laiką sunaudojo produktyviai: rašė eilėraščius, straipsnius, į lietuvių kalbą vertė svetimų tautų poetų kūrybą.

Slėptuvę bolševikams nurodė ir visą Šiaurės rytų partizanų sritį išdavė vienas buvusių tos srities vadų Jonas Kmitas, buvęs Lietuvos karininkas. Jo partizaniniai slapyvardžiai buvo „Žalgiris” ir „Aukštaitis". 1952 metais rugpjūčio mėnesį saugumo agentams pavyko prie jo prieiti, įvilioti į slaptą svarbaus susitikimo vietą ir, aišku, po visokių grasinimų užverbuoti. Žmogus neatlaikė.

Partizanų sunaikinimui saugumas sutraukė apie tūkstantį kareivių: 600 apsupo mišką, o 400 „šukavo". Bunkery rado dvi rašomąsias mašinėles, rotatorių, šautuvą-automatą, du pistoletus, apie 200 šovinių ir popieriaus atsargas. Apie tolimesnį Krivicko ir jo draugo palaikų kelią nieko nežinoma, tik spėjama, kad jie galėjo būti užkasti Troškūnų apylinkėje. Su šia rugsėjo 21 data baigėsi ir centralizuota Šiaurės rytų partizanų veikla. Liko tik paskiri didesni ar mažesni pasipriešinimo vienetai.

Bronius Krivickas buvo gimęs 1919 metais netoli Suosto bažnytkaimio, Nemunėlio Radviliškio valsčiaus, Biržų apskrity. 1938 baigė Biržų gimnaziją ir tų metų rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Pasirinko studijuoti literatūrą. Priklausė Studentų ateitininkų meno draugijai „Šatrijai". Redagavo Ateiti, padėjo redaguoti Studentų dienas, bendradarbiavo Naujojoj romuvoj, XX amžiuj, vokiečių okupacijos metais literatūriniam žurnale Kūryboj, pogrindžio Į laisvę ir kitur. Parašė kelis brandžius literatūrinius nagrinėjimus, ypač apie Jono Kuosos-Aleksandriškio (Aisčio) poeziją, rašė ir beletristinių kūrinių, o rankrašty paliko draminį veikalą „Pušis ant kalno". Poezijoj ir novelėse buvo simbolistu, o draminėj kūryboj daugiau linkęs į psichologinį realizmą.

Kai karo metu VDU Teologijos-filosofijos fakultetas buvo uždarytas, o Humanitarinių mokslų fakultetas perkeltas į Vilnių, ten susidarė stiprus jaunų literatų būrys. Oficialiai visos korporacijos buvo uždarytos, bet neoficialiai susibūrė apie „Šatriją", išvystė gražią literatūrine veiklą. Vincas Mykolaitis-Putinas išsitarė, kad tokių daug žadančių Lietuvai grožinės literatūros kūrėjų ir literatūros mokslo žmonių jis jau seniai laukė. Tam būry buvo ir Bromus. Kiti jo draugai bendraminčiai — Mamertas Indriliūnas (taip pat žuvęs partizano mirtimi), Gediminas Jakimavičius (Jokimaitis), vėliau Sibiro kankinys (miręs), Pranė Aukštikalnytė (mirusi), Vytautas Mačernis (tragiškai žuvęs karui baigiantis), Kazys Umbrasas (miręs), Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka Niliūnas, Eugenijus Matuzevi-čius, Paulius Jurkus, Antanas Strabulis, dar kiti. Graži būtų buvusi mūsų Lietuva, jeigu tie akademikai nebūtų tapė okupacijų aukomis, jeigu būtų galėję dirbti ir gyventi pagal savo pašaukimą.

Daug žuvo už Lietuvos laisvę. Jų vardai išliks visų lietuvių širdyse, pasakojimai, istorijos, legendos bus kartojamos iš kartos į kartą. Mums ypač skaudu prisiminti tuos brolius, su kuriais kadaise varstėme universitetų duris, svajojom apie gražesni rytojų. Amžinos atminties Bronius Krivickas buvo iš tų pačių šviesiausių.