Partizanai: Istorija ir dabartis

ŠIS IR ANAS KRANTAS

VYTAUTAS VOLERTAS

Idealizmo ir tikrovės dūžis

Kai vaikystėje karštomis vasaros dienomis pargindavau gyvulius perpietėms, su kaimynų berniukais basi, suskilusiomis kojomis šuoliuodavome į Nemuną maudytis. Kitame srovės krante taip pat pasirodydavo būrelis mūsų amžiaus nepribrendėlių. Mėtydavome per upę piemeniškas frazes vieni kitus pajuokdami, bet sunkiai girdėdami, kokie kūrybingi epitetai ateina iš kitos pusės, nes upė tada atrodė labai plati ir skirianti du pasaulius. Mat čia nebuvo nei tilto, nei kelto. Mažai buvo valčių, nes ūkininkai žvejybą laikė nedoru laiko išniekinimu.

Taip, kitoje Nemuno pusėje buvo svetimas, beveik laukinis pasaulis ir ten gyveno keistuoliai žmonės. Juos vadindavome gudais ir pasišaipydavome iš jų ypač dėl lankų, kuriuos pritvirtindavo virš arklio menčių, jei vienkinkiu važiuodavo. Tik vėliau, kai Alytaus gimnazijoje susirinkome dviejų Nemuno pusių vaikai, patyrėme, kad vieni ir kiti, tie nuo Ryliškių ir Nemunaičio, tie nuo Krikštonių ir Miroslavo, esame lietuviai, kartais net visai draugiški ir malonūs.

Geležinė uždanga neturėjo per Atlantą nei tiltų, nei keltų, nei valčių. Beveik penkių dešimtmečių laiko srovė yra platesnė už Nemuną prie mano tėviškės. Du skirtingi pasauliai. Ir dar blogiau, — dvi skirtingos epochos.

Jonas Mikelinskas, Lietuvos rašytojas ir mokytojas, pasakė: „...mums sunku dar įsivaizduoti, kokią didžiulę žalą visose visuomeninio gyvenimo srityse padarė stalinizmas ir jo atmaina — brežneviškasis ,brandus socializmas'. Jie, abu šie pragaištingi ,izmai', ne tik įstūmė mus į ekonominį, moralinį, kultūrinį, ekologinį, politinį bankrotą, bet ir išprievartavo pačią tautą, atėmė iš mūsų tėvynę, sudarkė tautinę savimonę, o į jų vietą įbruko tarybinio žmogaus modelį, primetė homo sovieticus statusą". (Pergalė, 1990 m. nr. 6.) Autorius pažinojo nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, gimęs 1922 m. Okupaciniu laiku dirbo Lietuvos šiaurės ir pietų mokyklose, tad juo reikia tikėti.

Gyvenę skirtinguose pasauliuose, įtaigoti priešingų filosofijų, išeivija ir Lietuvos žmonės esame susvetimėję. Kaip tada piemenėliai per Nemuną svaidėme nedraugiškas frazes iš išdykumo, dabar panašiai pravardžiuojamės iš nusivylimo: Lietuvos žmonės mums yra aptingę egoistai, nenorį patys tvarkytis aplinkos ir laukią, kad jiems viskas būtų padėta ant baltai užtiesto stalo; išeiviai yra pasiturį neišmanėliai, beveik „auksinės kiaulės", kurias leidžiama išnaudoti. Šios „išminties',, kurią dažnokai girdime, neverta slėpti, nes ji nenuslepiamai egzistuoja.

Kiekvienas menkos vertės augalas yra gajus. Požeminėmis šaknimis šliaužia į visas puses ir užgožia aplinką. Menkos vertės emocijos taip pat greitai plinta, užtvindydamos ištisas visuomenes. Mikelinsko cituotos mintys sakytų, kad emocijoms anoje pusėje klestėti aplinka buvo paruošta. O čia mūsų galvojimą atskiedė idealizmo ir tikrovės susidūrimas. Lietuvos žmones įsivaizdavome tobulais kankiniais, tačiau patyrėme, kad dažnai glostomam kankiniui retkarčiais sušiurkštėja plaukai. Priespauda, baimė ir kančia, romantika, sentimentalumas ir pertemptas labdaringumas lygiai pakenkia žmogaus mąstymui.

Kai pasitraukėme į Vakarus, lietuviu visada pasitikėdavome. Jei svetimo miesto stotyje, gatvėje, minioje išgirsdavome lietuvių kalbą, puldavome į ten lyg prie savo šeimos narių, pasiruošę glėbesčiuotis, keisdavomės žiniomis apie darbus, butus, apkalbėdavome tarptautinę padėtį, siūlydavome arba prašydavome pagalbos. Ir mažai kada apsivylėme. Šių savo nuotaikų nepamiršome iki dabar. Mūsų vaikai taip pat artinasi prie nepažįstamų lietuvių gal oro uostuose, greitkelių užeigose, poilsio vietose. Kiekvieną lietuvį laikėme angelu, o visą Lietuvą — dideliu angelynu. Tačiau pavasario elegancija gamtoje virsta žiemos grubumu, o gyvenimas žmogaus nuotaikoje sukuria nuostabių varijantų.

Tomas Venclova taria: „Istorijos svoris labiau slegia lietuvį, negu vengrą, čeką ar slovaką (suabejočiau nebent dėl lenko). Lietuvos istorija — labai neįprasta, nekasdieniška, nepanaši į jokią kitą. Ji tarytum sukirpta pagal didesnio krašto metmenis; ji tokia pat dramatiška ir įspūdinga kaip Švedijos ar netgi Rusijos. Be to, jai nestinga asimetrijos, nelogiškumo, keistybės ir absurdo. Ji neretai pažeidžia kontinuiteto ir tikimybės dėsnius". (Draugas, 1991.05.04)

Istorija, nestokojanti asimetrijos, Lietuvai atnešė komunizmą su ekonominiu, moraliniu, kultūriniu, ekologiniu, politiniu bankrotu ir tautos išprievartavimu, kaip išvardino J. Mikelinskas. Istorija bloškė per Atlantą ar net toliau išeiviją, o laukinį Sibirą šventino, žmoniškuman tempė lietuvių ir kitų tautybių nelaime. Dvidešimtame amžiuje istorija į vieną ložę pasodino civilizaciją ir primityvų barbarizmą, iki šiol išlikusį rusų tautoje.

Mes žvilgsniuose iš ten

Pažįstama vokietė, Amerikon atgabenta karo marti, po ilgesnio pabuvojimo šiame krašte nuvažiavo Vokietijon pasižvalgyti. Grįžusi pasakojo: „Nebenoriu ten! Žmonės retai maudosi, retai valo drabužius, todėl autobusuose, tramvajuose baisus prakaito tvaikas. Ir dar kvepalais išsišlakstę! Ar įsivaizduojate, ką reiškia kvepalais atskiestas prakaitas? Vos išsilaikydavau nealpusi. Ten daugiau nenoriu!"

Tokios smulkmenos lietuvių tautos ir jos išeivijos neskiria. Savo krašte mes galėtume pakęsti prakaitą, net su muštardos kvapu pamaišytą. Principiškesni spygliai erzina vienus ir kitus, nors tie spygliai virs tik spygleliais, jei daugiau bendrausime.

Lietuva nusivylė, kad išeivija nėra tokia turtinga, kaip atrodė. Nėra aukso ir milijonų, turėjusių nuraminti valstybines ir privačias finansines problemas. Tiesa, kai kurie čia turime prabangiškesnius butus ar namus, valgome virš cholesterolio ribų kas sveika ir nesveika, bet retai ar visai nelankome operų, simfoninių koncertų, pasaulinių sporto žaidynių, neperkame knygų, tad ir esame jiems „neišmanėlės auksinės kiaulės". (Primintina, kad ir Lietuvoje šiuo metu teatrai nebeužpildomi, koncertai nesulaukia klausytojų, neperkamos knygos. Bet apie tai dar nespėta ar nenorima įsisąmoninti.)

Vienas bičiulis aprodinėjo svečiui iš Lietuvos nemažą amerikiečių spaustuvę. Svečias pasiteiravo, kiek ta įmonė samdanti nuolatinių dailininkų. Labai nustebo atsakymu, kad nei vieno nesą. Svečias patikslino: „Tokioje Lietuvos spaustuvėje darbą estetiškai prižiūrėtų keliolika dailininkų". Vėl akibrokštas Amerikai ir mums — neturime nuovokos apie meną, nors Lietuvos spaudiniai, būrio dailininkų dailinti, nėra tokie dailūs, kaip amerikietiški.

Palieskime išeivijos nekilnojamojo turto ieškinius. Štai vienas pavyzdėlis. Apie 1938 vienas teisininkas baigė Kaune statytis namą. Jį 1941 ištrėmė Sibiran, o žmona su vaiku 1944 pasitraukė į Vakarus. Namą nacionalizavo, jame apgyvendino ruso pulkininko šeimą, viską apardžiusią, apgriovusią. Rusams išsikėlus, Kauno miestas namą pardavė lietuvių šeimai, kuri savo darbu ir lėšomis panaikino rusiško uragano padarinius. Išgyvenę ten virš dvidešimtmečio, kėlėsi į provinciją ir namą pardavė kitiems. Išeivės vaikas, šiandien jau peržengęs šešias dešimtis, stengiasi jam priklausantį nekilnojamą turtą atsiimti. Namą pirkusieji iš Kauno miesto savivaldybės ir jį aptvarkę yra skundžiami teismui. Iš jų ieškoma finansinė kompensacija už svetimo turto pardavimą, kurį buvo teisėtai įsigiję iš Kauno miesto.

Išeiviai gobšuoliai. Išeiviai plėšia varge besikūrusius Lietuvos žmones.

Tai žvilgsnis iš ten į mus, kai negalima atrasti nei pradžios, nei galo tiesos ir teisės. Panašių įvykių yra apsčiai. Kai ūkininko palikuonys iš kolūkio paima savo žemę, tiesiogiai gal nieko nenuskriaudžia. Bet kaip galvoti apie atvejus, panašius į pasakotą? Išeivio šeima buvo grubiai suniekinta. Tėvui Sibiras, motinai bėgimas nuo panašaus likimo; šeimos gyvenimo sunaikinimas; turto netektis. Ar nemoralu, neetiška, neteisinga, nelegalu, kai ieškoma to, kas buvo pagrobta? Iš kitos pusės, ar neskaudu šeimai, kuri miestui sumokėjo nustatytą kainą, išvalė rusų taršą, sutaisė apgriautas sienas, klupsčiomis iš-gramdė pritryptą parketą, o šiandien yra kaltinama svetimo turto pardavimu? Išeiviai gobšuoliai?

Ten keistai atrodo kai kurie mūsų „specialistai". Kai tik buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė, kažkokiu būdu į ten pasipylė eilė negirdėtų įvairių sričių „specialistų". Plačiais žodžiais jie ten dėstė mokslus, jokios specialybės neįsigiję. Lietuvos žmonėms atrodė, kad juos laikome bemoksliais. O tai buvo nerimtų apsimetėlių kenksmingi pokštai.

Kartais esame sunkiai šifruojami ir politikoje. Štai Vliko atvejis. Prieš trejus metus jo pirmininkas Gotlando saloje rado kalbą su labai įvairiais žmonėmis iš Lietuvos. Bet po Lietuvos valstybės oficialaus atkūrimo jis dar ilgokai vengė ją vadinti nepriklausoma. Tai gana painus istorinis susimazgymas.

„Santariečių-šviesiečių mintys ne visuomet sutampa su nuomonėmis, įsitvirtinusiomis išeivijos bendruomenėje" — taip apie save kalba santariečiai-šviesiečiai    (Draugas, 1992.07.25). Jau prieš tris dešimtmečius jų ryškesni veidai susidomėjo Sovietų Sąjungos kultūrine ir valstybine linija. Pradžioje gal vien smalsumo skatinamas dėmesys pradėjo įgyti lyg pritarimo atspalvį, ypač pusslapčiuose ir viešuose ryšiuose su okupuotos Lietuvos oficialiais, KGB gabiai vairuojamais, asmenimis. Tie okupuotos Lietuvos oficialūs asmenys ir tie KGB vairuotojai aiškiai žinojo, kas vyksta. Kiti Lietuvos gyventojai nesuprato, kad įtartinus ryšius palaiko tik su „nuomonėmis, įsitvirtinusiomis išeivijos bendruomenėje", nesutinką asmenys. Juos palaikė visos išeivijos atstovais. Anuo metu, kai santariečiai-šviesiečiai pradėjo svarstyti Lietuvai autonomijos stovio pakankamumą, kai iš savo kalbų bei rašinių braukinėjo okupacijos žodį, jie atrodė mažai kuo geresni už ankstyvomis ekskursijomis į Lietuvą traukusius bimbininkus. Kokių rezultatų jie pasiekė šiuo painiu narpliojimu, paaiškės tik po gero laikotarpio. Dabar, kai paskutiniuose Akiračių numeriuose jie aiškiai pasisako už „kairįjį” susigrupavimą Lietuvoje, jų pozicija yra normali politinio gyvenimo dalis. Kiekvienas turime teise pasisakyti, jei norime ir už ką norime.

Turime „reorgus". Dedukcijos keliu turėtų būti ir „orgai". O kaip su „neorgais"? Kaip su tais, kurie vengė ir vengia bendro darbo, bendros aukos? Į kokius „neorgus" tiktų ir dalis santariečių-šviesiečių elito? Sunaikinto lizdo laisvai skraidančios širšės vistiek yra pavojingos. Kaip su sukompromituotais marksistinės praeities asmenimis, kurie veržiasi Lietuvai diktuoti? Jiems užtektų nuoširdaus atlaidumo be jokių sostų ir aukštumų.

Ką mes įžiūrime?

Kiekvienas žmogus yra kitoks. Kitokios yra akys, skirtingi pastebėjimai. Visų tų pastebėjimų nesuregistruosime, jie visiems nebus teisingi. Net ir į paukščius, grįžusius pavasarį iš šiltesnio žiemojimo, žiūrime su didoku smalsumu. Ar ne panašiai dabar žvalgosi dvi tautos dalys?

Tiesa, kad ne kiekvienas, atvykęs čia iš Lietuvos, yra vertas mielaširdingo dėmesio. Gal blogų polinkių, gal blogos įtakos paveikti pikti narsuoliai visada nuskamba pasikartojančiais aidais. Suprantame, nors ir nemalonu mums čia, kad Lietuvoje organizuotus apiplėšimus, net žudynes atlieka nuosėdos, atsisakiusios žmogaus bruožų. Tačiau Lietuvoje yra ir tokių reiškinių, į kuriuos žiūrime su baime ir iš nuostabos pečius trūkčiodami. Štai ką sako socialdemokratijos esmės nepametęs socialdemokratas Jurgis Bielinis:

,,KPSS, KGB dar deda daug pastangų ir lėšų, kad išlaikytų rekonstruotą imperiją. Komjaunimo, partijos sekretoriai, aktyvistai tapo prekybininkais, bankininkais, bendrovių vadovais, o Nepriklausoma Lietuva jiems ne prie širdies. (...) Buvusioji KPSS virto į LKP, LDDP, LSDP ir laikosi valdžioje. Juos visus vienija didelė neapykanta Landsbergiui, jo atkakliam kursui atkurti demokratinę Lietuvą. (...) Vartosi senųjų socialdemokratų kaulai, nes dabartinių LSDP darbai nesiderina su jų žodžiais”. (Darbininkas, 1992.08.07).

Tad ir stebimės nomenklatūros žmonių nekuklumu ir beveik akiplėšiškumu. Niekas, iš spąstų pasprukęs, tų spąstų paspendėjo tuojau pat į svečius nekviečia. O buvę aukšti komunizmo oficiolai reikalauja, kad tauta, kurią jie engė, šiandien juos sodintų į vyriausybės ložes.

Nors ir žinome, kad kai kurios gyvatės neturi nuodų, tačiau vengiame kiekvienos, gerąsias nuo piktųjų sunkiai skirdami. Kai engėjas, save gelbėdamas, staiga virsta dekoruotu demokratu, jo šuolyje daug politinės elegancijos neįžiūrime. Ypač jei tasai naujas demokratas užsienyje teršia savo kraštą. Elegancijos pripažinti neskubame ir kai kuriems Lietuvos „herojams”. Manytina, kad išsireklamavę komunistai, nenorį atrodyti akiplėšomis, ypač tie, kurie jau suskubo Lietuvą užsienyje išpeikti, turėtų kelerius metus ramiai pasėdėti. Jie žmonių gal nesuimdinėjo, netardė, nekankino, nežudė, tačiau vistiek buvo tautą naikinusios sistemos dalimi. Jei šienpjūvė mašina neturėtų menkų varžtelių, spyruoklėlių, sraigtukų, jos peiliai neatliktų paskirties. Mažos detalės buvo reikalingos ir bolševikiniam siaubui.

Akiplėšiškumas sukuria nemalonias reakcijas, svaidymąsi purvais, net deputatų kaukštelėjimais į deputatų žandus. Tautos nemokėjimas susikalbėti ir komunistų palaikoma netvarka mus labai nemaloniai veikia.

Vienokios ir kitokios ,, transformacijos''

Keli pastebėjimai iš vieno ir antro kranto mūsų skirtumų neišsemia. Laiko ir vietos didelės srovės sąnašose susitvėrė du pasauliai. Todėl ir politinė ideologija bei kultūra Lietuvoje bus iškreiptai matomos ir interpretuojamos, kol mūsų krašto žmonės neįpras pripažinti, kad šalia buvusios Sovietų Sąjungos yra dar kažkas kita.

Buvodami svetur, niekados nesijausime ir nebūsime laikomi lygiais su Lietuvoje gyvenančiais. Ciceronas yra iškilmingai pareiškęs, „Civis Romanus sum" (esu Romos pilietis). Mes galime kartoti, „Civis Lituanus sum", tegul vien žmones, nebūtinai valstybę pabrėždami, bet kad tauta liktų vienalytė, jai yra reikalinga viena erdvė.

Ką reiškia politinė transformacija Lietuvoje? Mums yra lengva atsakyti: norime pilnutinės demokratijos. Pilnutinės demokratijos, ne pagoniškos. Pagoniškoje neegzistuoja šeima. Ten yra tik „human reproduction" sistema, kurioje kūdikiai yra žudomi prieš gimimą ir po gimimo, kaip buvo Kinijoje, Pearl Buck aprašytoje, kaip šiandien yra Jungtinėse Amerikos Valstybėse.

Ar mes galime kokios nors transformacijos Lietuvoje siekti? Buvęs Vliko pirmininkas neseniai pareiškė: „Tikiu, kad pagrindinės didžiosios politinės partijos, kaip Krikščionys demokratai, Tautininkų sąjunga, Socialdemokratai ir galbūt taip pat teritoriniai sąjūdžiai toliau tęs savo veiklą ir kartu susijungs su

Lietuvoje esančiomis ar atgimstančiomis jų analoginėmis grupėmis. Kitos rezistencinės ar kovotojų partijos savaime aišku turės savo veiklą užbaigti, kadangi jų efektyvumas yra užsibaigęs su nepriklausomybės atstatymu". (Dirva, 1992.08.06)

Čia tiesos yra. Tai ar mūsų gyvenimas jau tapo tik vandens paviršiuje besisupančiu burbulu? Ar Lietuvos valstybės atkūrimas mus jau sunaikino? Apie tai verta pagalvoti. Bet juk sakoma, kad motinos lopšinė lydi iki grabo. Ar tuos, kurie yra kilę iš Lietuvos, ar tuos, kurie čia gimė, bet iš tėvų gavo lietuviškąją nuovoką, „motinos lopšinė" jau užmigdė?

Ta politinė transformacija nebus staigi, jei net į ją ir aktyviai įsijungsime. Tačiau jau šiandien vidury kiemo stovi ir laukia jautis. Laukia, kada jį čiupsime už ragų. Tai rinkimai spalyje. Manau, kad mums tiktų į juos įsivelti.

Kaip?

Anksčiau cituotas Jurgis Bielinis Darbininke ne tik nusiskundė, bet ir prašė, kad į Lietuvą atvyktų bent šimtas rinkiminių darbuotojų. Tie darbuotojai, mano manymu, nebūtinai privalėtų atsistoti aikštėse ir kryžgatviuose. Jiems būtų darbo patariant, reklamas ir laikraštinius straipsnius paruošiant, gal vienur kitur ir pakalbant.

Spauda yra demokratijos vėliava. Tad ir burkimės jos artumoje. Lietuvos laikraščiuose talpinkime apmokamus pranešimus, kuriais populiarintume ne tik pačią demokratiją, bet ir jai dirbti žadančius kandidatus. Pranešimus duokime ir Respublikai, ir Opozicijai, ir kitiems panašiems leidiniams. Skaitytojai šalia dabartinės administracijos niekinimo teužmeta akį ir į kitokią medžiagą. Gal susimąstys. Redakcijos netalpins? Tai kokią diktatūrą tie laikraščiai reprezentuoja, neigdami padoraus žodžio laisvę?

Nepagailėkime darbo ir pinigų. Kai išblės pavojaus gaisras, demokratijos mintį galėsime brandinti lėtesniais būdais, panašiais į praeito pavasario labai reikšmingą „Į laisvę" fondo savaitę Lietuvoje.

Kultūros transformacija? šiame dirvone taip pat pilna dilgėlių. Štai kokią amerikiečio lietuvio žurnalisto nuomonę turime apie Lietuvos spaudą:,,Jokio laikraščio ar žurnalo negali parodyti kokiam kitos tautos žmogui, dar labiau tokiam, kuris šį tą nusimano apie spaudą". (.Darbininkas, 1992.07.31).

Iš tikrųjų informacinės spaudos Lietuvoje beveik nėra. Tik Lietuvos aidas duoda žinių iš pasaulio ir oficialiais pranešimais aptaria vietos įvykius. Ten laikraščių didžiąsias dalis užpildo gandai, kaltinimai, barniai. Tai lyg kaimynių pokalbiai per tvorą. Tiesa, Metų žurnalas savo specialią paskirtį atlieka, Švyturys patenkina lengvų skaitinių mėgėjus, tačiau visuomeninio pobūdžio žurnalo nėra nei vieno. Lietuviams didelę žalą davė Aidų sustabdymas. Nors tariama, kad jie buvo perkelti į Lietuvą ir sujungti su Naujuoju židiniu, bet ten nejaučiame jokio Aidų kvapo. Naujasis židinys, katalikų žurnalas, yra kunigėliams pasiskaitymai, daugiausia versti iš kitų kalbų. O į ten nuėjo Aidų sukaupta medžiaga, kelių šimtų skaitytojų dolerinė prenumerata ir Aidų patirtis. Šiuo metu išeivija jau negali Lietuvai pasiūlyti jokio blaivesnio ir vikresnio periodinio leidinio, išskyrus Į laisvę ir žymūnus Akiračius su Metmenimis. Pasaulio lietuvio paskirtis yra mūsų ryšys ir ten atsisakoma kritiškesnės įvykių interpretacijos.

Jei kultūros transformacijai užtektų žodžių, šokčiausi patarinėti, — Naujojo židinio leidėjus reikia įspėti, kad dabartinės formos turinys skaitytojų nepatrauks. Ar jie į tokį įspėjimą kreiptų dėmesį? Gal ne. Tada skubėčiau įtaigoti, kad Į laisvę žurnalą turime praplėsti, padažninti ir jį aktyviau skleisti Lietuvoje.

Yra sakoma, kad žmonės daugumoje melstis nemoka; jie tik maldauja. Gal ir mes į Lietuvos problemas neįsigiliname, tik beprasmiai plepame. Aš čia bandžiau išsitarti be melo, be perdėjimų, be dirbtinumų tik apie tai, kas man atrodo šiandien yra aktualiausia. Amerikiečiai turi gražų priežodį — sun never sets on a legend. Man Lietuva visuomet buvo graži legenda ir kiekvienas žodis tuo adresu siekia jai daugiau šviesos.

Vytauto Volerto paskaita, skaityta šios vasaros Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje.