JULIJONAS BŪTĖNAS

 (1915-1951)

EDUARDAS PAŠAKINSKAS

Eduardas Pašakinskas, gimęs 1910 Linkuvoje, VDU 1937 baigęs ekonomikos mokslus, 1953 metais už antitarybinę veiklą nuteistas ir ištremtas. Grįžęs į Lietuvą dirbo pramonės įmonėse. Dabar pensininkas ir gyvena Vilniuje.

Arčiau su juo susipažinau 1933 m., kada jis, baigęs Linkuvos gimnazijos IX laidą, atvažiavo studijuoti į Kauną ir įstojo į Vytauto Didžiojo Universiteto Teisių fakulteto teisių skyrių. Tuo metu studijavau ekonomiką ir buvau to skyriaus trečiame kurse.

J. Būtėnas apsigyveno Laisvės al. Nr. 3 — Ateitininkų rūmuose, kuriuose jau gyveno daugiau linkuvių: Juozas Lin-gis, 1929 m. V laidos absolventas, studijavo humanitarinius mokslus ir priklausė studentų ateitininkų „Šatrijos" korporacijai, Juozas Pažemeckas, Antanas Vyskupaitis, Eduardas Pašakinskas (visi trys minėtos gimnazijos 1930 m. VI laidos absolventai, visi trys priklausė studentų ateitininkų teisininkų ir ekonomistų korporacijai „Iustitia").

Savo buv. mokinius, dabar studentus, 1933 vasarą Kaune aplankė mokytojas T. Šidiškis. Nuotraukoje, darytoje ant Ateitininkų rūmų stogo, iš k. — Juozas Pažemėnas, Eduardas Pašakinskas, šio straipsnio autorius, Tomas Šidiškis ir Julijonas Būtėms. Nuotr. E. Pašakinsko.

Mes visi, krūvoje gyvendami, tarp savęs palaikydavome draugiškus ryšius ir dalindavomės savo vargais bei džiaugsmais. Parapijiniai ir ideologiniai ryšiai buvo labai tamprūs.

Tuo metu buvo labai įsitempę santykiai tarp valdžios ir ateitininkų. Protestuodami prieš ateitininkų moksleivių organizacijos uždarymą, nešiodavome gedulą (ateitininkų ženklelis buvo paženklintas juoda juostele). Sekmadieniais grupėmis ekskursuodavome po Kauno gražiąsias apylinkes, o taip pat į studentų korporacijų organizuojamas gegužines garlaiviu važiuodavom Nemunu Žemyn į Kulautuvą, Kačerginę ir kt.

Mus, gyvenančius Ateitininkų rūmuose, dažnai aplankydavo ir kiti linkuviai, studijuoją Kaune ir gyveną kituose miesto kvartaluose. Žymi dalis šių žmonių jau yra fiziškai atsiskyrę nuo išlikusių. Liko jų tik šviesus atsiminimas ir kurių-ne-kurių iš jų atliktas darbas gal ir išliks tautos istorijos žingsniuose.

1933 metų vasarą linkuvius studentus Kaune aplankė buvęs Linkuvos gimnazijos mokytojas ir auklėtojas Tomas Šidiškis, mokytojavęs ten 1927-1931 m. Ta proga Ateitininkų rūmų stogo aikštelėje padariau nuotrauką. Joje iš dešinės Julijonas Būtėnas.

J. Būtėnas, mokydamasis Linkuvos gimnazijoje, buvo aktyvus ateitininkas — visuomenininkas. Atvažiavęs studijuoti į Kauno V. D. Universitetą, įstojo į studentų ateitininkų teisininkų ir ekonomistų korporaciją „Iustitia". Po poros metų, t.y. 1935 m. buvo išrinktas tos korporacijos pirmininku ir tuo pačiu įėjo į V. D. U-to Studentų ateitininkų sąjungos valdybos sudėtį. Kaip tik tais metais minėtai korporacijai suėjo pen-keri metai nuo jos įsisteigimo. Ta proga per 1935.XI. 17 įvykusį sukakties minėjimą korporantams ir bičiuliams J. Būtėnas pasakė programinę kalbą, kuri iš esmės pilnai charakterizuoja jo asmenį. Kalboje, tarp kitų dalykų, paminėjo, kad „... esam savo gyvenamojo laikotarpio vaikai, nesam žmonės be idealizmo, kuris yra svarbi visokio nuoširdaus darbo ir pozityvios kūrybos sąlyga. Esam jauni, bet su nugarkauliu, tvirti principuose, nuoširdūs ir energingi veikime, nuosaikūs galvojime.

Senųjų patyrimas, jaunesniųjų energija, mūsų entuziazmas, susiliejęs į bendrą harmoniją, visų visapusišku atsidėjimu ir pasiaukojimu paremtą darbą, turės vesti prie tobulesnio mūsų pasiruošiamojo vidaus veikimo formų ir sąlygų sudarymo ir pozityviais veiksniais prisidėti prie viešojo gyvenimo atmosferos nuskaidrinimo'' (1935 m. Židinys — 455 psl.).

J. Būtėnas visa savo prigimtimi buvo šimtaprocentinis idealistas, pasiaukojęs savo tautai ir valstybei. Visada galvojo ir darė ką galėjo, kad kitam būtų geriau ir lengviau gyventi. Pasižymėjo nepaprastu kuklumu. Maloni ir draugiška jaunuoliška jo šypsena lydėdavo kiekvieną su juo susitikimą ir pokalbį. Darbe buvo greitas, darbštus ir sumanus. Taigi daugiau mėgo darbą, aktyvią veiklą ten, kur reikia savęs atsižadėti ir pasiaukoti visuomenės naudai, negu gyvenimą, ir dėl to tragiškai žuvo, kaip atsitinka daugeliui idealistų. Tuo idealizmu buvo persisunkęs dar mokydamasis Joniškėlio ir Linkuvos mokyklose, kur viešpatavo katalikiškos nuotaikos, sudarytos gabių ir puikių mokytojų — auklėtojų.

Su J. Būtėnu visada buvo malonu susitikti ir dalykiškai pasikalbėti. Buvo informuotas apie pasaulio ir vidaus įvykius, kuriuos perduodavo ir komentuodavo labai įdomiai ir gyvai.

Pasakojama, kad J. Būtėnas, tarnaudamas kariuomenėje aspirantu, su visais buvęs labai malonus ir draugiškas. Kai draugai pamatydavo jį ateinant, sakydavo „ateina humaniškas karys”.

Atlikęs karinę prievolę, dirbo dienraštyje Rytas, vėliau XX amžiuje redakcijos sekretoriumi ir redakcijos nariu. Laisvai mokėjo keletą svetimų kalbų. Rausydamas radijo ar priimdamas užsienio korespondentų pranešimus iš Berlyno, Londono ir kitų kraštų, pats tuojau perrašydavo mašinėle ir pateikdavo spaustuvei rinkti. Buvo nepakeičiamas ir sumanus darbuotojas, turėjęs žaibišką orientaciją ir žurnalistinių gabumų greit ir įdomiai išreikšti mintį.

J. Būtėnas „bj” slapyvardžiu 1940.1.17 buvo išspausdinęs XX amžiuje nr. 13 (1064) straipsnį „Slaptos vokiečių-sovietų derybos", kurį dėl jo aktualumo, praėjus maždaug 50 metų, persispausdino Vilniaus Vakarinės naujienos 1989. VII.12.

J. Butėnas bendradarbiavo ir kituose katalikiškuose laikraščiuose. Jo parašytas savaitines politines apžvalgas mielai spausdindavo savaitraštis Mūsų laikraštis, kurio redakcijoje dirbo linkuvis Juozas Gudjurgis. Man irgi teko tame laikraštyje bendradarbiauti.

J. Būtėnas 1939 m. pavasarį išvažiavo į Prancūziją, rodos, į Paryžių studijuoti žurnalistikos. Iškilęs karas sutrukdė studijas ir turėjo grįžti atgal į Kauną.

Vokiečių okupacijos metais, labai sunkiose sąlygose užsiėmė žurnalistika. Kurį laiką dėstė Kauno universitete žurnalistikos kursą ir redagavo laikraštį Į laisvę. Vėliau buvo išvykęs korespondentu į Berlyną. Nepatenkintas darbo sąlygomis grįžo į Kauną. Buvo nevedęs. Gyveno su ligota motina, kuri vokiečių okupacijos metais mirė. Jos laidotuvėse Kauno miesto kapinėse ir man teko dalyvauti. Be žurnalistų, jo draugų, dalyvavo J. Ambrazevičius ir dar keletas linkuvių.

J. Būtėnas vokiečių okupacinės valdžios 1943.III.16 buvo suimtas ir internuotas lageryje Salaspilyje prie Rygos. Vokiečių frontui traukiantis, — išvežtas į Vokietiją. 1945 m. buvo nuvarytas į Berlyną, ir 1947 m. atsirado Hanau DP stovyklose. Dėl sveikatos į JAV draugų kviečiamas nevyko.

J. Būtėnas, slapyvardžiu Steve, 1951 m. Vakarų žvalgybos grupėje 1951.IV. 19 buvo iš lėktuvo nuleistas į Kazlų Rūdos miškus ir gegužės mėn. enkavedistų apsuptame bunkeryje žuvo. Tas įvykis aprašytas sovietiniame leidinyje „Vanagai iš anapus", išleistame 1961 m., 205 psl.

Apie J. Būtėną, kaip rezistentą, rašė J. Daumantas knygoje „Partizanai", ir Olė Indriulytė, J. Būtėno klasės draugė, knygoje „Linkuva — Šiaurės Lietuvos švietimo židinys", išleistoje 1978. m. JAV, 251-255 psl.

Vilnius, 1990 m.

ROMANO KONKURSO EIGA

Rezistencinio romano konkursas, paskelbtas Į laisvę fondo, susilaukė netikėtai didelio atsiliepimo ir dėmesio. Buvo gauta iš viso 30 slapyvardžiais pasirašytų rankraščių. Jų autoriai daugiausia iŠ Lietuvos. Dviguba vertinimo komisija — JAV ir Lietuvoje — dėl nuotolio, trukdančio pasikeitimą rankraščiais, ir dėl tokio prisiųstų kūrinių gausumo, paskutinėmis žiniomis, dar nėra suspėjusi visus rankraščius perskaityti. Tad ir tiksli data, kada 3000 dol. premija bus paskirta ir laimėtojui įteikta, nėra dar nustatyta. Premijos mecenatai yra Marija ir dr. Kazys Ambrazaičiai, dr. Zigmas Brinkis, Elena ir Juozas Kojeliai.