LAIŠKAS IŠ LIETUVOS
Amžinybe! Kasdien apie ją galvoju, kasdien ruošiuosi į amžinybę. Nenoriu eiti pas Tėvą viena. Kasdien prašau, kad savu gyvenimu prisidėčiau prie sielų gelbėjimo, kad visi turėtume laimės išvysti patį Jautrumą. Neįmanoma, kad Dievas mus apgautų. Nueisime pas Jį ir tarsime Jam:
— Nesigirsime niekuo, tik tuo, kad įtikėjom Tavo gerumu. Kaip tik tame yra mūsų jėga, visa mūsų jėga, vienintelė mūsų jėga. Jei šitai išnyktų, jei mus apleistų pasitikėjimas Meile, viskas žūtų, nes žmonės patys savyje yra tikri vargšai.
Jei žmonės sugeba būti tėviškai geri vienas kitam ir parodyti tiek daug nesuinteresuotos meilės, tai juo labiau dangiškasis Tėvas apdovanos mus tokiu gerumu, kokio nei mūsų akys neregėjo, nei mūsų ausys negirdėjo, ką Dievas prirengė tiems, kurie Jį myli. Kaip gražiai kalba Šv. Evangelija: "Jeigu jūs sugebate vienas kitam duoti gėrio davinių, tai juo labiau Jūsų dangiškasis Tėvas nesiduos pralenkiamas žmogiško gerumo.
Koks menkniekis atrodo gyvenimas einant į amžinybę? Ar tai galima laikyti gyvenimu, kas yra laikina ir kas tikrai turi pabaigą? Šis gyvenimas turi prasmės tik tiek, kiek jis paruošia mus anam, amžinajam.O kas gi yra tas pasiruošimas, jei ne atsižadėjimas savimeilės iki slapčiausių mūsų sielos užkampių, taip pat atsirišimas nuo medžiaginių dalykų? Mano Tėvas trokšta, kad nepasiduočiau niekam, kas neveda į Jį.
Dėkoju Tau, mano Dieve, už tas dienas, kurias man dovanoji, ir tegul viskas, ką tik darau, siekia to, kad manyje ir kituose augtų Tavo meilė.
Tegul viskas mumyse gieda Tau dėkingumo himną ir liudija mūsų džiaugsmą, kurį patiriame priklausydami Tau! Kokia bebūtų mūsų padėtis ir ką mums beatneštų gyvenimas,— tik nuo mūsų pačių priklauso, kad mūsų buvimas būtų turtingas. Turiu būti gera, neapsakomai gera. Veltui kalbėčiau savo maldas, jei apsileisčiau gerume. Prašau, padėkite man būti gerai, kad nieko nebeimčiau, o visuomet duočiau. Net save pačią atiduočiau už brolius.
