IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ
REZISTENTO ŽVILGSNIS
Dr. VYTAUTAS A. DAMBRAVA
Caracas, Venezuela, P.A.
(Tęsinys iš Nr. 91 (128)
Ar esame budrūs?
Prieš kiek laiko gavau iš Chicagos laišką, kuriame taip rašoma: “More and more (Lithuanian) infiltrators and agents are appearing every week. There are so many of them, you can literally ‘trip on them’. Andropov isn’t even sneaky about it”.
Ar esame pakankamai būdrūs? Ar sugebame išvengti lietuvių, Lietuvos priešų, kurie dėdamiesi krašto interesų gynėjais, tikrumoje yra apmokami išdavikai. Ar ne daug, per daug mūsų tauta kentėjo nuo panašių “draugų”? Girdėjau pasakojant, kad vienam Amerikos lietuviui nuvažiavus į Lietuvą, jam bolševikų saugumas pagrojo žodžius, kuriuos jis pasakė viename susirinkime.
Ar esame pakankamai budrūs ir gudrūs bolševizmo pinklėms išvengti? Bolševistinis voras ir čia, Jungtinėse Valstybėse, mezga savo tinklą, tykodamas aukų?
Ne vienas girdėjo apie sovietų propagandos įrankį — Pasaulio Taikos Tarybą (World Peace Council), turinčią organizacinius padalinius 135 šalyse. Jai vadovauja Indijos komunistas ir sovietų agentas Chandra. Sovietai savo agresyvinei “taikos politikai” išžarsto kasmet apie keturis milijardus dolerių. Ir JAV ji prigijo ir net pasiekė Kongresą, vykdydama savo užmačias: kovoti prieš amerikiečių ginklavimąsi ir NATO valstybių aprūpinimą branduoliniais ginklais.
Massachussetts kongresmanas Mel King kategoriškai reikalavo imtis akcijos prieš įmones, gaminančias branduolinę energiją ir ginklus.
1982 metais senatoriai Edward Kennedy ir Mark Hatfield su 19 kitų “kosponsorių” įteikė Senate rezoliuciją, reikalaujančią užšaldyti branduolinių ginklų gamybą. Atstovų Rūmuose irgi buvo pateikta panašaus turinio rezoliucija.
Komunistai vadino šią akciją “didžiausiu Pasaulio Taikos Tarybos laimėjimu visoje jos istorijoje”. Tas pats Chandra su KGB pulkininku Radomiru Bogdanov ir Oleg Kharkhardin, dirbančiu žvalgybos (špionažo) skyriuje, džiūgavo suvilioję Kongreso narius dalyvauti, bendrose “taikos ir nusiginklavimo” diskusijose ir specialiuose posėdžiuose. Iškilo kitos šios aferos įsivėlusių Kongreso narių pavardės: John Burton, Ted Weiss, John Conyers, Jr., Don Edwards, Charles Rangel ir kiti.
Pasaulio Taikos Tarybai išleidus 48 puslapių brošiūrą apie savo laimėjimus, Atstovų Rūmų “Intelligence Committee” nutarė dokumentą įdėti į savo “Congressional Record”. Vėliau paaiškėjo, kad kažkokiu tai būdu 14 puslapių iš tos knygelės buvo išleista — puslapiai su tų Kongreso ir kitų Tarybos narių pavardėmis ir fotografijomis. Ką į tai galima pasakyti?
Keistu sutapimu, nei senatorius Edward Kennedy, nei kiti išvardintieji senatoriai ir “kon-gresmanai” niekados neparodė jokio susidomėjimo baltų ir kitų sovietinės agresijos aukų likimu.
Visa tai vyksta prieš mūsų pačių akis. Į Georgetown “taikos” suvažiavimą buvo sutraukti trys šimtai atstovų iš 33 kraštų, jų tarpe du sovietų “svečiai”: tas pats KGB agentas Bagdonov ir sovietų ambasados patarėjas Yuri Kapralov, kuris visur maišėsi, kurstydamas protestuoti prieš naujų branduolinių ginklų gamybą. Visa tai vyko kokie trys kilometrai nuo Baltųjų Rūmų!
Spaudoje jaudinamasi, esą lietuviai per mažai domisi Bimba.
Aš dėl to nesijaudinu. Aš jaudinuosi dėl sovietų vykdomos infiltracijos per užjūrio lietuviams peršamą spaudą, kuria mūsų žmonės yra kiršinami, šmeižiama “karą pateisinanti” lietuvių išeivijos kunigija, kuri, girdi, nepaklusta Amerikos vyskupų nutarimui kovoti prieš branduolinių ginklų gamybą, ar kad ir tas pseudomokslinis straipsnis “Tiesoje”, kurio tikslas buvo suniekinti ir išjuokti dangiškąjį lietuvių tautos globėją — šventą Kazimierą.
Helsinkio nutarimai — priešingos nuomonės
Dar vienas pavyzdys: Helsinkio nutarimai, jų vykdymas, ar nevykdymas. Helsinkio nutarimai, atrodo, sumaišė mums protą ir mes, lietuviai, nesusigaudėme, kaip į tai reikėtų reaguoti. Vieni taikstėmės prie JAV politikos, aiškindami, jog tai geras dalykas, nors ne viskas patinka, kiti Helsinkio nutarimus atmetė “iš principo”, prisimindami prezidento Fordo įžanginę kalbą, iš kurios liečiąs paragrafas paskutiniu momentu buvo išbraukas. (Kita Kissingerio “dovana” baltams). Vlikas, atrodo, oficialiai pritaręs, nors gal kai kurie ir abejoję rezultatų palankumu. Skaitėme spaudoje, esą galutinė redakcija yra mums palankesnė.
Palankesnė? Laimėjimas?
Pasakysiu, kaip Helsinkio nutarimus vertina Sovietų Sąjunga. Ne per seniausiai Tokio mieste lankęsis Sovietų Sąjungos Kompartijos Centro Komiteto atstovas kalbėjo sovietų ambasados ir KGB personalo nariams apie Helsinkio susitarimų reikšmę. Štai kaip kalbos turinį atpasakoja susirinkime dalyvavęs buvęs KGB majoras Stanislav Aleksandrovič Levčenko: “Įtraukdama NATO kraštus, o svarbiausia Jungtines Amerikos Valstybes, Sovietų Sąjunga Helsinkio susitarimais pasiekė didžiausio triumfo po antrojo pasaulinio karo. Sovietų strategija buvo geniali kaip tik tuo, kad Vakarų vadai manė, jog jie laimi. Tie kvailiai mus net ragino sutartį greičiau pasirašyti. Vargšai kvailiai! Jie nesuvokė, kad mes juos sugavome, kaip paukščius tinkle. Vakariečiai svajojo apie mūsų monolitinės visuomenės desintegraciją. Helsinkio nutarimų išdavoje: laisvas pasikeitimas informacija, laisvė keliauti, emigruoti, gynimas žmogaus teisių ir kiti buržuaziniai absurdai. Kokie jie yra kvaili! Mes pardavinėsime jų knygas, žurnalus ir laikraščius—taip, bet tik užsieniečiams skirtuose viešbučiuose, o visą kitą sudeginsime. Vakarų kraštai galvoja, kad (Helsinkio nutarimų išdavoje) disidentų organizacijos dygs, kaip miškuose dygsta grybai po lietaus. Ha, ha, ha. Tegul tie kvailiai tiki. Mūsų garbingieji čekistai žino savo darbą. Per kelis ateinančius metus mes atsikratysime disidentų visam laikui. Mes juos grūsime į kalėjimus, į darbo stovyklas; mes juos perauklėsime, priversdami tapti prodyktyviais sovietų visuomenės nariais. Tuo pačiu metu mes betgi naudosime Helsinkio nutarimų principus kapitalizmo pagrindams pakirsti jų pačių viduje. Mes visomis viešomis ir slaptomis išmonėmis manipuliuosime viešąją oponiją... Vakaruose, ypač Vakarų Europoje, prieš Jungtines Amerikos Valstybes. Mes pasėsime nepasitikėjimo ir neapykantos sėklą prieš “pagrindinį Priešą” (Main Enemy). Helsinkio nutarimai mums duoda istorinę progą nualinti mūsų priešus ir juos galutinai pribaigti”.
Cinizmo dozė mums ne pro šalį
Šia iliustracija norėjau parodyti, ką apie Helsinkio susitarimus galvoja Sovietų Sąjunga. Duok Dieve, kad tai nebūtų tikroji susitarimų dvasia. Tačiau svarstant susitarimų “dvasią” ir pačius nutarimus, noriu pasakyti, kad kritiško cinizmo dozė mums visiems būtų ne pro šalį.
Kunigų žudymai, kunigų Svarinsko ir Tamkevičiaus nuteisimas, Petkaus ir tiek daugelio kitų suėmimai, kalinimai, trėmimai ir kriminalinis psichiatrinių priemonių naudojimas lietuviams bausti ir juos tramdyti, parodo, kad žmogaus teisių kova Lietuvoje yra paaštrėjusi. Lietuvoje Helsinkio dvasios — nė kvapo.
Kai pagalvoju, kaip gražiai ir galingai išeivijos lietuviai ir tremties sūnūs ir dukterys pasirodo kultūrinėmis manifestacijomis, šokiais ir dainomis, rodančiais jaunosios kartos jėgą ir energiją, aš kiekvieną kartą apgailestaudamas pasigendu politinės programos manifestacijų proga. Silpni dar esame politinėje srityje, neapsisprendę ar neaiškiai apsisprendę dirbame rezistencinį darbą, nežiūrėdami, kas aplink mus darosi. O amžinam budėjimui Lietuvių Frontas yra pašauktas.
Siekime politiniame darbe vienybes— jos būtinai reikia. Atsisakykime asmeniškų kaprizų, ambicijos ir tarpusavio barnių. Atsisakykime pataikavimo politikos. Dažnai, nenorėdami pykdyti valdžios, renkamės pataikavimo kelią, nepasakydami tiesos. Tai bailių politika, kuri nepasitarnauja nei Jungtinėms Amerikos Valstybėms, nei Lietuvai.
Lietuvių Frontas — kovos šauklys!
Mūsų patriarcho dr. Antano Maceinos nubrėžtoji trilypė rezistencija turi būti mūsų veiklos alfa ir omega. Rezistencinis darbas mūsų sąlygose darosi sunkus ir painus, bet jis būtinas visam tremties pasauliui, kuriame mums tenka dabar gyventi. Jį vykdydamas, Lietuvių Fronto sąjūdis atliktų savo misiją, įdegintą kiekvieno mūsų širdyje. Kartoju profesoriaus Maceinos mums mestą šūkį: “būti kovos šaukliu bei pirmtaku už mūsų tautą bei jos istoriją ir kultūrą”. Rezistencija yra Lietuvių Fronto šaltinis ir jo didybės pradas.
Tebūnie šios mintys proga naujai ryžtis, nepavargti ir ištęsėti. Drąsa tebūna didžioji mūsų dorybė; vienybė ir broliškas sugyvenimas — mūsų stiprybė ir jėga. Neužmirškime Jeffersono žodžių, kad laisvė atgaunama kovojant centimetras po centimetro.
Mūsų sąskrydžiai iš JAV, Kanados, o kartais net ir iš Pietų Amerikos tevirsta simboliu nesuardomai visų lietuvių jungčiai, o planai ir nutarimai — kvietimas ryžtingai kovai ir ištęsėjimui. Tesuranda jaunoji karta kelią į Lietuvių Frontą, kad ateityje mūsų kovos dvasia neišblėstų.
Laisvės byla yra Dievo byla, tai dirbkime ir melskimės tvirtai tikėdami, jog pergalės rytas išauš. Būkime tik laisvės verti— taip, kaip kovoje kritę mūsų miško broliai, mūsų kaliniai, tremtiniai ir kankiniai — kaip ir mano ištikimasis universiteto dienų draugas Jonas, miško brolis, kritęs nelygioje kovoje už Lietuvos laisvę. Visi jie laukia, kad sudėtosios gyvybės aukos būtų mūsų pašventintos ir įprasmintos galutine rezistencijos pergale.
Dieve, mums padėk!
