KATALIKYBĖ IR INTELIGENTIJA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE

JUOZAS BOČYS

Okup. Lietuva

Neretai tenka išgirsti priekaištų dabartinės Lietuvos inteligentijos adresu dėl to, kad didelė dalis inteligentų nesirūpina savo tautos kultūra ir jos likimu, yra prisitaikėliai, savanaudžiai, perdėm lojalūs tarybiniam režimui.

Tokie priekaištai žymia dalimi yra teisingi, bet vis dėlto reikėtų pabandyti daugiau išsiaiškinti, ar visais atžvilgiais didžioji Lietuvos inteligentų dalis yra pasyvi prisitaikėlė prie režimo, o jeigu taip, tai kokios priežastys tai nulemia. Gal galėtume mūsų inteligentijos gyvenime įžvelgti ir kai kurių gaivesnių ir optimistiškesnių niuansų?

Inteligentų padėtis Tarybų Lietuvoje iš tikro yra sunki ir komplikuota. Inteligentija, ypač humanitarinė, yra labiausiai ideologizuojama, indoktrinuojama visuomenės dalis. Tiesa, tarybinis pilietis yra pradedamas ideologizuoti jau nuo vaikų darželio, tačiau studentija — busimoji inteligentija gauna itin didelę, be to, susistemintą, argumentuotą ideologijos porciją (tokių disciplinų, kaip: dialektinis ir istorinis materializmas, TSKP istorija, politinė ekonomija, mokslinis komunizmas, ateizmas — pavidalu).

Beje, šis ideologinis poveikis nėra labai įtaigus, jis yra gana paviršutiniškas dėl savo deklaratyvumo, dogmatiškumo ir atotrūkio nuo gyvenimo realybės, bet vis dėlto studentų, bent jau dalies, sąmonėje palieka pėdsaką. Pirma, dėl to, kad tarybinė studentija yra gerokai nutolusi, tiksliau, nušalinta nuo daugelio gyvenimo tikrovės sričių (su kuriomis susiduriama baigus aukštąjį mokslą), todėl nelabai sugeba ideologiją vertinti tikrovės požiūriu. Antra, studentija neturi galimybės plačiau susipažinti su marksizmui altematvvinėmis filosofinėmis ir socialinėmis koncepcijomis, todėl komunistinei ideologijai konceptualaus, teoretiškai argumentuoto mąstymo lygmenyje nelabai turi ką priešpastatyti. Tarybinė aukštoji mokykla nemoko studentų savarankiškai mąstyti socialiniais klausimais. Mokyklos uždavinys ideologijos požiūriu yra ugdyti standartiškų įsitikinimų “masinius piliečius”, patikliai priimančius oficialiąją propagandą.

Todėl jaunuoliai, baigiantys tarybines aukštąsias mokyklas, pagal savo pasaulėžiūrą daugiausiai yra paviršutiniški, primityvoki, netgi vulgaroki materialistai, retai kada turintys gilius materialistinius įsitikinimus arba mokantys juos argumentuotai ginti. Reikia pripažinti, kad studentų ir jaunųjų inteligentų tarpe nestoka ir religingų arba bent jau nepriimančių materializmo jaunuolių (tai atskiras klausimas), tačiau didžiuma pradedančių inžinierių, medikų, mokytojų ir t.t. vis tik savo pasaulėžiūra yra paviršutiniški materialistai (kas ne visada reiškia, kad. jie būtų komunistai, tarybinio režimo šalininkai).

Religijos atžvilgiu šitokie materialistai yra indiferentai, jie religijai nėra priešiški, o neretai net daugiau ar mažiau palankūs. Daugelio netikinčiųjų palankumą religijai lemia netiesioginiai veiksniai, ypač ta aplinkybė, kad Bažnyčią persekioja valdžia. Jauni specialistai dažnai kalba: “Aš pats į dievą netikiu, tačiau religija niekam nieko blogo nedaro”. Arba taip: “Aš pats netikiu, bet suprantu, kad religija, atsisakiusi kai kurių archaizmų, mūsų visuomenei yra labai reikalinga”. Vienas gabus jaunas specialistas atvirame pokalbyje draugams pasakė, jog norėtų būti giliai religingas. Daug indiferentų religijai (katalikų Bažnyčiai) yra palankūs dėl dorovinių, tautinių, kultūrinių motyvų. Taigi viešoji, bet ne oficialioji, visuomenės nuomonė religijai, Bažnyčios veiklai Lietuvoje yra esmėj palanki, nepaisant netoli keturiasdešimtmečio inertingos ateistinės propagandos. Dauguma indiferentų ateistinės propagandos nemėgsta, į propagandininkus žiūri su pajuoka ar panieka. Neveltui direktyviniuose nurodymuose ateistinės propagandos bei auklėjimo klausimais pastaruoju metu dažnai primenama, kad reikia kovoti ne tik su religija, bet ir su abejingumu religijai, tuo labiau su pakantumu, tolerancija Bažnyčiai. Ateistinio auklėjimo tikslas esąs ugdyti ne ateistus — indiferentus, bet karingus ateistus, giliai neapkenčiančius bet koki religingumo apraiškų. Veidmainingai teigiama, kad Tarybų Sąjungoje visų konfesijų tikėjimas yra laisvas ir nevaržomas, bet kartu pabrėžiama, kad kiekvieno komjaunuolio, tuo labiau komunisto, pagaliau kiekvieno tarybinio inteligento pareiga yra visur ir visada kovoti su “religiniais prietarais”. Tiesa, spaudoje tai rašyti vengiama. Šiaip ar taip, žodinės kampanijos prieš religinį indiferentizmą pasekmės yra greičiau priešintos tam, ko nori ateistinės propagandos vadeivos.

Deja, pasaulėžiūrinis materializmas tolesniame gyvenime daug kam puikiai susiderina su pragmatiniu materializmu, karjerizmu, moraliniu nihilizmu, korupcija. Ne vieno karjeristo pasaulėžiūra galėtų būti reziumuojama taip: “Jeigu tikrovė yra tik materija, vadinasi, gyvenimo prasmė tėra medžiaginės gėrybės, malonumai, valdžia, garbė”. Vis daugiau žmonių šiandien supranta, kad totalinės materialistinės pasaulėžiūros į žmonių sąmonę diegimas yra viena iš dvasinių priežasčių šių dienų Lietuvoje paplitusių blogybių, kaip savanaudiškumas, gobšumas, korupcija, girtavimas, nusikalstamumas.

Savo profesinio darbo srityje inteligencija, labiau negu kitų socialinių sluoksnių žmonės, yra susijusi su oficialiąja ideologija ir biurokratija, valdžios aparatu, administracija, nuo pastarosios daugiau priklauso. Galima tvirtinti, kad inteligentija Tarybų Lietuvoje (skirtingų profesijų — savaip) yra labiausiai prie režimo pririštas, sociališkai mažiausiai savarankiškas gyventojų sluoksnis. Dėl to inteligentai, labiau negu kitų sluoksnių žmonės, yra tiesiog priversti veidmainiauti, slėpti, maskuoti savo tikruosius įsitikinimus, juos reikšti tik siauroje privataus gyvenimo srityje. Priešingu atveju gresia darbo praradimas, o tai dažniausiai atima galimybę iš viso dirbti pagal savo profesiją. O tai, atsižvelgiant į ekonominius gyvenimo sunkumus, nėra mažareikšmis dalykas. Dėl to mokytojui ar aukštosios mokyklos dėstytojui darbo praradimas yra kur kas skaudesnis, netgi tragiškesnis, negu, pavyzdžiui, darbininkui. Be to, vidutinioji inteligentija yra mažiausiai apmokamas, neturtingiausias gyventojų sluoksnis, turintis mažiausiai nelegalių pajamų, beveik neprieinantis prie materialinių gėrybių ir negalįs jų vogti.

Dėl šių priežasčių vidutinioji mūsų inteligentija (mokytojai, dėstytojai, mokslo ir kultūros darbuotojai ir pan.), kuri gyvena tik iš darbo atlyginimo ir vos suduria galą su galu, yra “tylioji”, “paklusnioji”, tiksliau, priversta tokia būti mūsų visuomenės dalis. Bet tai ne visada reiškia, kad ši inteligentų dalis iš tikro būtų abejinga kultūrai, tuo labiau, kad ji pilnutinai priimtų tarybinį režimą. Prisitaikoma daugiausia tik išoriškai. Vidutinis inteligentas yra savotiškas “masės žmogus”, valstybės tarnautojas, — jis maždaug laiku ateina į darbą, pasyviai atsėdi susirinkimuose, kantriai atstovi eilėse prie pomidorų ir tualetinio popieriaus, nes yra priverstas taip daryti, kad galėtų išmaitinti vaikus, o dažnai tik į senatvę gauti valdišką ankštą butą. Jis negali drąsiai eiti į bažnyčią arba reikšti savo politinius įsitikinimus, nes tuo pretekstu jį išmes iš eilės butui gauti, darys kliūčių jo sūnui ar dukrai įstoti į institutą ir pan. (čia dar palyginti švelnios valdžios sankcijos). Darbininkas ar kolūkietis šiuo atžvilgiu yra savarankiškesnis, jį mažiau ideologiškai kontroliuoja, nors nemažai išnaudoja.

Tačiau paskutiniu metu aiškėja, kad ši inteligentų dalis darosi vis reikšmingesnė išlaikant tautinę sąmonę, ypač dorovingumą, netiesiogiai ir religingumą, kaip esminius tautinės sąmonės elementus. Atrodo, kad šiuo požiūriu vidutinė inteligentija atsistoja šalia valstietijos, tradicinės lietuviško tautiškumo ir religijos saugotojos, o kai kuo pradeda valstietiją pralenkti.

Vidutinioji inteligentija mažiau už valstiečius, t.y. kolūkiečius, girtuokliauja, nes tam neturi lėšų, be to, yra sąmoningesnė. Tai yra blaiviausia mūsų tautos dalis. Daugiausia kovotojų už blaivybę yra iš jos tarpo. Šių inteligentų šeimose paprastai auga bent du vaikai, atgyja įsitikinimas, kad šeimai laimę duoda geri vaikai, netgi darosi savotiška gera mada turėti ne vieną, o daugiau mažylių. (Gaila, šių eilučių autorius neturi po ranka statistinių duomenų šiais klausimais).

Šie viduriniosios inteligentijos bruožai krinta į akis dėl to, kad kaimuose (anaiptol ne visose Lietuvos dalyse) nemažėja kai kurios negerovės:    girtavimas, amoralumas, cinizmas, abejingumas tikėjimui. Kaimuose kai kur gausėja šeimų skyrybų, kas bent prieš 10 metų buvo retas dalykas. Dažniausia skyrybų priežastis — vyrų girtavimas ir storžieviškumas. Kaimuose gausu eismo nelaimių ir savižudybių, taip pat daugiausia dėl girtavimo. Kai kur kaimuose labai trūksta jaunų merginų (išeina į miestus), kitur nėra jaunų vyrų, dėl ko negausėja jaunų šeimų.

Girtavimo priežastys — atskiras, sudėtingas klausimas. Viena iš priežasčių ta, kad kaimo žmogus yra nuolatos morališkai žlugdomas, nes jis yra pusiau beteisis asmuo, o jis daug kur tiesiogiai priklauso nuo kolchozo valdžios — nuo brigadininko ar pirmininko valios. Kaimiečiai turi labai daug ir sunkiai dirbti, sėjos ar rugiapjūtės metu — neretai dienomis ir naktimis. Didelės darbo normos kolchozo laukuose paskiriamos net nėščioms moterims. Beteisiškumas ir sunkus darbas vyrišką kaimiečių pusę natūraliai skatina girtauti. Padėtis nedaug gali pagerėti net jeigu kolchozo valdžia yra protinga ir žmoniška. Kolchozo pirmininkui netgi sunku būti žmoniškam, nes aukštesnė valdžia iš jo reikalauja vis didesnės produkcijos, be to, trukdo protingiau tvarkytis nereikalingais nurodinėjimais ir pamokymais.

Kita kaimo girtavimo priežastis yra ta, kad čia parduotuvėse visada yra stiprių alkoholinių gėrimų (degtinės ir prasto, alkoholizuoto vyno). Beveik nebūna gerų natūralių vynų, šampano ir pan. Be to, rajonams reikia vykdyti alkoholio pardavimo planą, kurio neįvykdžius, sutrinka finansai — nėra iš ko mokėti atlyginimų. Dėl to būna atvejų, kad kaimo žmonės yra net skatinami pirkti ir gerti prastos kokybės alkoholinius gėrimus. Žmonijos istorijoje turbūt nebuvo tokios santvarkos (net kapitalizmo pradžioje), kurios ekonomika tokiu laipsniu, kaip Sovietų Sąjungoje, remtųsi alkoholizmu.

Dėl šių priežasčių tradiciniai kaimo dorovės pastatai yra gerokai susilpnėję. Be to, aktyviausioji kaimo jaunuomenės dalis išeina į miestus, nors ten materiališkai gyventi yra sunkiau, tačiau darbas yra lengvesnis, be to, žmogus yra laisvesnis negu kaime. Dauguma kaimo žmonių supranta savo sunkios būklės priežastis ir tai teikia vilčių, kad gyvenimo sąlygoms pasikeitus minėtosios negerovės pradėtų nykti.

Inteligentija, iš viso miestiečiai, yra objektyviai geresnėje būklėje negu kaimo žmonės, nes darbo požiūriu yra laisvesni, savarankiškesni. Sunkesnėje būklėje yra tik kaimo inteligentai (mokytojai, gydytojai, agronomai), nes ji daugiau ir gana neaprėžtai, netiesiogiai priklauso nuo vietinės valdžios.

Čia suminėtos ir dar daug neminėtų priežasčių nulemia tai, kad vidutinioji inteligentija, kuri yra gana gausi, darosi Lietuvoje pagrindinė, be to, sąmoningai įsitikinusi, tautinių ir religinių vertybių saugotoja. Šias vertybes išlaiko ir kaimas bei darbininkai, tačiau jie tai daro daugiau gaivališkai ir išoriškai. Tiesa, ir kolūkiečių bei darbininkų tarpe netrūksta blogiui atsparių žmonių, tvirtai įsitikinusių savo tautos patriotų, tačiau kasdieniniame gyvenime jie nedaug tegali savo įsitikinimus pareikšti, tuo labiau dirbti tautiškai svarbų darbą. Inteligentija, ypač jaunesnė karta, pradeda geriau suprasti fundamentalių vertybių — dorovės, religijos, tautiškumo — svarbą kaip atskiram žmogui, taip ir tautos likimui. Grįžimas prie šių vertybių darosi sąmoninga didelės inteligentų dalies orientacija.

Dėl čia suminėtų priežasčių inteligencijos ir valstiečių (kolūkiečių) bei darbininkų religingumas daug kuo skiriasi. Valstiečių ir darbininkų tarpe daugiau išlieka tradicinis religingumas, kurio svarbiausias elementas yra bažnyčios lankymas, laikymasis kai kurių pagrindinių katalikybės sakramentų. Valstiečiai viešai tuokiasi bažnyčioje, krikštija vaikus, su bažnyčia laidoja mirusius, gana gausiai dalyvauja pamaldose, ypač per pagrindines šventes. Kolchozų valdžia į tai beveik nesikiša, nebent tik tada įsikiša, kada šventė sutampa su neatidėliojamais ūkio darbais. Dažnai tenka girdėti, kad kolchozai netgi duoda mašinas tikintiesiems važiuoti į bažnyčią, dėl ko aukštesnė (rajono) valdžia kolchozų vadovybę bara. Kaimo žmonės beveik visi bažnyčioje tuokiasi ir krikštija, dėl ko labai nerimauja partinė respublikos vadovybė bei karingieji ateistai. Per svarbesnes šventes galima pamatyti nemažai kaimo jaunimo (merginų ir vaikinų), einančio prie šv. komunijos.

Tačiau tai yra tik matomoji arba apeiginė kaimo žmonių religingumo pusė, nedaug ką sakanti apie vidinę, dvasinę jo pusę. Šiuo požiūriu kaimo žmonių tikėjimas yra gana negilus, savo išraiška — tradiciškas, kai kada ir primityvus. Atlikinėdami pagrindines bažnytines apeigas, žmonės gana menkai nusimano apie dvasinį jų turinį, kai kam tai iš viso nerūpi. Labai atsilikęs yra religinis žmonių švietimas, nes tam nėra elementariausių sąlygų. Vaikai paviršutiniškai ir nesistemingai religiškai paruošiami, vaikų mokymas bažnyčiose yra viena labiausiai saugumo persekiojamų ganytojiško darbo sričių, katastrofiškai trūksta religinės literatūros — Šventraščio, katechizmu, maldaknygių ir kt. Žmonės naudojasi prieškarine, o kartais dar XIX amžiaus išleista literatūra. Šio rašinio autorius ne kartą yra girdėjęs, kaip per šermenis giedama iš carizmo laikais išleistų knygų, kurių žodynas yra užterštas polonizmais, o daugelis žodžių (“tajemnyčia”, “mūčelny-kas”, “apieravonė” ir pan.) jau viduriniajai žmonių kartai yra sunkiai suprantami arba atrodo juokingi. Žmonės dėl to nekalti, o kalta sovietinė valdžia, kuri, pasauliui melagingai kalbėdama apie religijos laisvę Sovietijoje, religinės literatūros platinimą ir religinį vaikų mokymą traktuoja kaip politinius nusikaltimus.

Kaimo ir mažų miestelių tikintieji, jų viešas tradicinis arba bažnytinis religingumas dabartinėmis sąlygomis yra pagrindinė Lietuvos katalikų Bažnyčios atrama.

Lietuvoje, kaip ir kitur Rytų Europoje, Bažnyčia yra ir ateityje neabejotinai bus religijos branduolys, kartu atliks ir nepamainomas dorovinio bei tautinio auklėjimo funkcijas.

Inteligentija, žiūrint išoriškai, yra žymiai mažiau religinga negu kaimo žmonės, nes mažiau lanko bažnyčią. Šito priežastis, kaip jau minėta, yra ta, kad inteligentija yra labai paveikta ideologiškai. Be to, inteligentai paprasčiausiai bijo viešai reikšti savo tikėjimą, nes tai jiems gali labai brangiai kainuoti. Kaimo žmogus, būdamas labiau priklausomas nuo tiesioginės valdžios, nebijo prarasti darbo, tuo tarpu inteligento padėtis kitokia — darbo praradimas jam dažnai reiškia ir profesijos praradimą. Dėl to net ir religingi ar bent religijai prijančiantys inteligentai vengia lankyti pamaldas, bažnyčioje viešai tuoktis, krikštyti vaikus. Daug kas šitai daro slaptai, bet tai, deja, ir lieka šeimos arba siauro artimųjų ratelio paslaptimi. Dabartinėje Lietuvoje, ginant religijos teises, yra labai svarbu viešai ir atvirai dalyvauti religiniame gyvenime, tačiau inteligentija šitai mažiausiai gali sau leisti.

Tačiau tokia padėtis visai nereiškia, kad inteligentija iš tikrųjų būtų mažai religinga. Inteligentas yra atgrasintas nuo religijos, atpratęs nuo Bažnyčios, bet nebūtinai yra abejingas religijai plačiąja prasme. Vakarykštis paviršutiniškas materialistas, susidurdamas su gyvenimo sunkumais ir netikėdamas komunistine propaganda, suabejoja ir materializmo, kaip pasaulėžiūros, teisingumu. Jis darosi tolerantiškas alternatyvinėms marksizmo pasaulėžiūros kryptims, tame tarpe ir religijai, jomis gyvai domisi. Išvarginta nepaliaujamos oficialiosios propagandos, kasdieninio gyvenimo sunkumų ir moralinio cinizmo, didelė dalis inteligentijos savaime krypsta prie aukštesnių dvasinių vertybių, kartu ir prie religijos. Žmonės Lietuvoje yra labai pasiilgę to, kas kilnu, tauru, šventa, kas teikia tikrąją gyvenimo prasmę. Apie tokį pasiilgimą byloja ne tik pokalbiai siauruose rateliuose, bet ir spaudoje (oficialioje) kaskart pasirodantys samprotavimai.

Lietuvoje inteligentijos tarpe paskutiniais metais yra pastebimas dvasinio gyvenimo ir religinės minties suaktyvėjimas, ką galima kiek sąlyginai pavadinti nebažnytiniu religingumu. Tai būdinga daugiausia vidutiniajai inteligentijai, nes aukštoji inteligentija (profesūra, žymūs menininkai, rašytojai), žinoma, ne visa, yra perdaug prisitaikiusi, ne tik realiai, bet ir dvasiškai, prie sovietinio režimo. Nors, atrodo, kad ir jos tarpe yra galimi lūžiai ir posūkiai.

Nebažnytinis ar neinstitucinis religingumas yra paplitęs Vakarų šalyse, tačiau Lietuvoje jis yra kitoks negu Vakaruose. Lietuvoje nebažnytinis religingumas nėra savotiška opozicija Bažnyčiai, kas būdinga Vakarų visuomenei, o tik besiformuojanti savita religinio gyvenimo forma sovietinio režimo sąlygomis. Beje, kai kurie veiksniai, sąlygojantys nebažnytinį religingumą Vakaruose, yra būdingi ir Lietuvai.

Apie nebažnytinio religingumo formavimąsi Lietuvoje byloja augantis žmonių domėjimasis religija apskritai, kaip dvasinio gyvenimo būdu. Nelabai svarbu kokia religija, svarbu, ką ji gali duoti gero šiuolaikiniam žmogui, kiek gali patenkinti jo dvasinius poreikius, būti dvasinė atsvara realybės sunkumams ir beprasmybei. Visuose sovietinės imperijos gyventojų sluoksniuose yra jaučiamas dvasinis vakuumas ir daug žmonių supranta, kad tą vakuumą gali užpildyti religija, ieško būdų su ja suartėti. Tai padaryti nevisada yra lengva, tad naudojamasi tais religinės išminties šaltiniais, kurie yra prieinami.

Lietuvoje inteligentija, ypač jaunesnio amžiaus, gyvai domisi krikščionybe ir Rytų religijomis, ypač budizmu, stengiamasi susipažinti su pirminiais šių religijų šaltiniais, žymiais šiuolaikinių teologų darbais. Labai mėgiami, nors sunkiai gaunami, A. Maceinos veikalai. Cirkuliuoja gana gausi nelegali religinė literatūra. Religija dažniausiai domimasi intelektualinių interesų plotmėje, tačiau daug kas bando religijos tiesomis vadovautis gyvenime, savaip jas interpretuodamas, surasti savito tikėjimo kelią. Toks religingumas, žinoma, yra labai individualizuotas, bet už tai jis yra gyvas ir neformalus, reikalingas žmonėms, padeda jiems išlaikyti dorovingumą, atsispirti ateistinei propagandai.

Dėmesys religijai sutampa su inteligentijos tarpe plintančiu domėjimusi Rytų medicina, ekstrasensais, mistika ir pan. Tokie interesai, žinoma, yra tolimi tradiciniam katalikiškajam tikėjimui, bet vis tik jie griauna materialistinės pasaulėžiūros, tuo pačiu ir marksistinio ateizmo pagrindus.

Sunku būtų ką nors aiškaus pasakyti apie religijos ieškančių žmonių santykį su bažnytiniu religingumu. Daug kas Bažnyčiai yra tolimi dėl anksčiau minėtų priežasčių, taip pat dėl to, kad Bažnyčia Lietuvoje yra gana tradicinė, gal net archaiška. Tai yra pasekmė tos nenormalios padėties, kad Lietuvos katalikų Bažnyčia yra izoliuota nuo katalikiškojo pasaulio. Daugelio jaunų inteligentų Bažnyčios tradiciškumas, įprastos bažnytinės apeigos netraukia, nors labiau išsilavinę ir moderniškesni kunigai su jaunais inteligentais lengvai randa bendrą kalbą. Gyvas domėjimasis religija (nesvarbu kokia) nevienam jaunam inteligentui-ilgainiui padeda giliau suprasti ir bažnytinio religingumo prasmę.

Reikia pasakyti, kad bažnytinį ir nebažnytinį religingumą galima atskirti labai apytikriai, tačiau neabejotina, kad religija Lietuvoje plėtojasi šiom dviem kryptim, tarp kurių iš esmės nėra priešiškumo. Be to, atrodo, kad tai yra tik pradžia įdomaus proceso, ateityje galinčio stiprėti, virsti plačiu tautos dvasinio gyvenimo suaktyvėjimu, atgimimu. Žymioje viduriniosios inteligentijos dalyje vyksta iš šalies nepastebimas, bet tautos ateičiai svarbus vyksmas. Todėl Lietuvos inteligentiją reikėtų vertinti atsargiau, įžvelgti joje daugiau skirtingų tendencijų.

Kalbant apie dabartinę Lietuvos inteligentiją, būtina atsisakyti trafaretinės schemos: “Jeigu viešai nereiški savo opozicinių įsitikinimų, vadinasi, daraisi režimo sąjungininkas, nes režimui pakanka, kad žmonės tylėtų”. Suprantama, garbė tiems žmonėms, kurie drįsta savo opozicinius įsitikinimus reikšti viešai ir kovoti iki galo. Jie daug padarė, kad Lietuvos laisvės klausimas šiandien plačiai skambėtų pasaulyje. Tačiau neteisinga reikalauti, kad kiekvienas būtų didvyris. Ne visi gali ir moka viešai kovoti, ne visi tam reikalui yra pasiruošę. Nuolatinis tylus darbas gali būti nemažiau prasmingas už viešą veiklą, didvyrio balsas nedaug reiškia, jeigu neturi gausingo, tegul ir tylaus, užnugario.