LIETUVOS OKUPACINĖS “SAVIVALDOS” ADMINISTRACIJA, JOS ŽINYBŲ SU MASKVA IR TARPUSAVIO SĄVEIKA
DR. KAZYS ERINGIS
Kalbėti prabėgmais, tiek kiek leidžia glaustai pasakyti šio straipsnio apimtis, apie Lietuvos okupacinės “savivaldos” administraciją — reiškia kalbėti apie valdžią atskirose vietovėse (vlastj na mestach). Tai reiškia, kad Maskvos diktatūrinė absoliutizmo valdžia, sutinkamai su veikiančiomis direktyvomis ir slaptais uzusais, yra pilnai įgyvendinta mažiausioje administracinėje celėje (pvz. adm. rajone). Tai anaiptol ne decentralizuota valdžia, bet tik viską galinti daryti vietoje (įkalinti žmogui išnykstant be pėdsakų, deportuoti, provokuoti, žudyti ir pan.) centrinės valdžios vardu. Suprantama, tai galioja ne visam okupaciniam laikotarpiui vienodai. Ir dar: rusiškasis imperializmas pasižymi tuo, kad ir monarchizmo, ir sovietų dogma šventiviškiau yra “nušvitinta” užgrobtuose kraštuose. Tačiau beatodairiškumas stipriau yra išreikštas didžiosiose tautose (pvz. ukrainiečių, gal kazachų).
Konkretizuojant pabrėžtina, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos valdančioji klika remiasi rusų “deržimorda”. Tai rusų tautos nusikaltėlių padugnės, kurios įsisavinę kosmopolitinį marksizmą žudymo praktikos reikalams pajungė jį rusų imperializmo tikslams. Sovietų Sąjunga — tai tik marksizmo - leninizmo dogmos fikcija. “Sovietų Sąjunga” yra meluota kategorija. Po jos skraiste slepiasi Sovietų Rusija, carų imperializmo tęsėja šiuolaikiniame pasaulyje. Po ta skraiste yra slepiamos pavergtos tautos ir užkariautos valstybės.
Turint omenyje minėtas ištakas, mūsų pavergta ir teriojama tauta turi reikalą beveik su puse amžiaus užsitęsusią komunistinės Rusijos okupacija ir su jos okupacine administracija.
Lietuvos okupacinio režimo priešakyje ir aukščiau už viską stovi Sovietų Sąjungos komunistų partija, jos centro komitetas ir politinis biuras. Praktiškame gyvenime tai “Alfa ir Omega”, privaloma kartoti nepailstant. Įsidėmėtina ant visados, kad Lietuvos komunistų partijos ir jos centro komiteto nėra. O yra tik pasaulio viešosios nuomonės klaidinimui fikcija — melagingas užrašas ant Vilniaus rūmų, skelbiąs, kad juose esąs Lietuvos komunistų partijos centro komitetas. Tikrovėje — tai Sovietų Sąjungos komunistų partijos teritorinis komitetas. Taigi, akivaizdu, kad 42 rajoninių, o ir 15 respublikinio pavaldumo miestų bei jų rajonų Lietuvos komunistų partijos komitetų taip pat nėra. Yra tik sovietų, t. y. užsienio kompartijos agentūros, nepriklausomai nuo to kokios tautybės kadrai ten dirba.
Lietuvos komunistų partija buvo panaikinta 1941 m. balandžio 17 -21 dienomis. Tai atsitiko po 10 mė-nėšių sovietams užgrobus Lietuvą, kai ta partija jau buvo atlikusi Lietuvos valstybės duobkasio vaidmenį. Prieš pat Maskvai užgrobiant Lietuvą, 1940 metų balandžio mėn. buvo perregistruoti Lietuvos komunistų partijos nariai,1 kurių buvo tik l,736. Iš jų Lietuvos žydai, kaip tautinė mažuma, sudarė 82.2%, lietuviai 15.8%, Lietuvos rusai ir kt. tautinės mažumos 2.0%. Kaip žinia, sovietai Lietuvą okupavo 1940 m. birželio 15 d. Praėjus pusei metų (1941.1.1) į Lietuvos komunistų partijos gretas jau buvo inkorporuota 958 Maskvos atėjūnai, daugiausia rusai, kurie jau sudarė 31.6% narių.1 Vis daugiau infiltruojant atėjūnų ir svetimtaučių, kaip minėjome, Lietuvos kompartija buvo uždaryta, suliejant ją su Sovietų Sąjungos kompartija.
Pažymėtina, kad Lietuvos kompartija, panašiai kaip Latvijos ir Estijos, matyt egzistavo tik formaliai. Kaip nurodo A. Trapans,2 Latvijos kompartijos nepriklausomumas nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos daugiau buvo regimybė, negu tikrovė. Tą patį liudija visa veikusios pogrindyje Lietuvos kompartijos istorija. Juo labiau, kad patekę Sovietų Rusijon pagrindiniai tos partijos veikėjai, beatodairiški lietuvių revoliucionieriai, karvedžiai ir kariškiai (Angarietis, Jankauskas, Kasperaitis, Putna, Smuškevičius, Uborevičius ir kt.), vos išdrįsę užsiminti apie partijos bei profesionalų savarankiškumą, buvo įkalinti ir sunaikinti.3 Manoma, kad tik mirtis apsaugojo nuo sunaikinimo ir pagrindinį partijos aktyvistą V. Kapsuką. Ryšium su tuo, kaip du iš daugelio pavyzdžių, galima nurodyti pirmosios (1940 – 1941 m. ) sovietų okupacijos faktus. Tada sovietai okupavę Lietuvą ėmė pašarus ir produktus armijai išlaikyti iš suvalstybintų ūkių ir už juos neatsiskaitydavo. Tuometinis Valstybinių ūkių valdybos direktorius V. Vazalinskas, jausdamas atsakomybę už grobstomą turtą, nuėjęs į taip vadinamą Lietuvos kompartijos centro komitetą paprašė pritarti atleisti jį iš einamųjų pareigų. Ten sekretorius Icikas Meskupas jam pareiškė: “Eik ir dirbk darbą, kuris tau pavestas, o kai būsi nereikalingas — būsi atleistas ir sušaudytas!” Kitas nemažiau būdingas pavyzdys iš daugelio paminėtas toks: Sovietai, okupavę šalį, panaikino Lietuvos krašto apsaugos ministeriją ir likvidavo Lietuvos kariuomenę. Ji buvo pertvarkyta į sovietų armijos 29-jį teritorinį šaulių korpusą. Daug kareivių ir karininkų, neišskiriant ir kariuomenės gydytojų, buvo areštuota, išvežta ir sunaikinta. Vyriausias korpuso gydytojas pulk. A. Matukas, susirūpinęs dėl areštų ir kariuomenės gydytojų išvežimo, pareiškė minėto korpuso politinei vadovybei, kad jis netekęs gydytojų negali atsakyti už karinio junginio medicininę tarnybą. Įsodintas pareigoms atėjūno politrukas įsakmiai pulkininkui pabrėžė, kad “Jeigu tu neatsakyti — naganas atsakys!” (suprask, būsi sušaudytas). Visa tai paryškina okupanto ir okupacinės administracijos, siautėjant atėjūnams, beatodairišką žiaurumą.
Sovietai, antrą kartą 1944 m. okupavę Lietuvą, gausiai įsodino į kompartijos ir administracijos vadovybę atėjūnų, daugiausia rusų, Lietuvai plėšti, kolonizuoti ir terorizuoti. Šalia partijos pirmojo sekretoriaus (t. y. pirmininko) A. Sniečkaus, centro komitete atsirado daugybė atėjūnų, aukštų pareigūnų ir biuro narių.
Lietuvos okupacinę administraciją sovietai suformavo ministerijų pagrindu, sujaukdami ir nuvertindami nepriklausomos Lietuvos 11 ministerijų ir joms tolygių įstaigų funkcijas. Kad europietiškiau atrodytų, Maskva savuosius “liaudies komisariatus” ir komisarus 1946 metais pavadino ministerijomis ir ministrais. Taigi, ir Lietuvoje ministerijų ir jų lygio įstaigų vadovai sudaro okupacinės administracijos “vyriausybę”. Toje “vyriausybėje” 1946-1970 m. buvo labai daug atėjūnų.4 Pavyzdžiui, 1946 - 1956 metais Ministrų tarybos pirmininką reprezentavo M. Gedvilas. Tuo metu jo pirmuoju pavaduotoju buvo ir šeiminin-kavo(!) atėjūnai V. Pisarevas (1946-1953), vėliau P. Levickis (1956-1958). Tuo tarpu pavaduotojais buvo taip pat atėjūnai D. Mamajevas (1946-1947), A. Sokolovas (1946 - 1954), V. Boreiko (1947 - 1949), K. Liaudis (1947 - 1950), A. Čistiakovas (1950 -1958), P. Kulvecas (1965 - 1975), J. Rusenko (1975 ir dabar).
Okupanto atėjūnais užpildytos buvo ir ministerijos.4 Valstybės saugumo (MGB)ministrais buvo D. Jefimovas (1946 - 1949), M. Gorlinskis (1949), P. Kapralovas (1949 - 1953). Miško pramonės ministru buvo A. Ponomariovas (1946 - 1948), Žuvų pramonės — A. Zasypkinas (1946 -1949), Valstybės kontrolės — A. Jefremovas (1948 - 1958), Komunalinio ūkio — J. Sviščiovas (1946 -1957) ir E. Karlo (1966 - 1971), Lengvosios pramonės — F. Teriošinas (1946 - 1953), Vidaus reikalų — P. Kondakovas (1953) ir K. Liaudis (1953 - 1954), Vietinės pramonės — S. Skodinas (1946 - 1947), P. Kurys (1947 - 1949), N. Kaluginas (1949 -1951), V. Boreiko (1951 - 1953) G. Kuskovas (1973 - 1975) ir G. Simenko (nuo 1975), Žemės žkio — K. Liaudis (1947 - 1950), Statybinių medžiagų pramonės — N. Liubimcevas (1946 - 1953), Statybos — P. šeremtjevas (1946 - 1948), V. Koto-vas (1948 - 1950) ir A. Bialopetrovičius (1958 - 1962), Tarybinių ūkių — D. Mamajevas (1950 - 1953) ir P. Kučinas (1954 - 1956), Miško ir popieriaus pramonės — A. Ponomariovas (1948 - 1949) ir P. Kurys (1949 -1951 ir 1953 - 1954), Vietinės ir kuro pramonės —V. Boreiko (1953 -1957), Miestų ir kaimų statybos — K. Ufimcevas (1955 - 1957), Ryšių — N. Belianinas (1955 - 1968), Tekstilės pramonės — F. Teriošinas (1955 -1956), Celiuliozės, popieriaus ir medžio apdirbimo pramonės — P. Kurys (1965 - 1968), Kaimo statybos — A. Bialopetrovičius (1965 - 1967), Baldų ir medžio apdirbimo pramonės — P. Kurys (1968 - 1980). Be to, vyriausybės narių teisėmis buvo šie atėjūnai valstybinių komitetų ir kt. įstaigų pirmininkai: Valstybės plano komisijos — A. Petrovas (1951 - 1956), Valstybės saugumo komiteto (KGB) — K. Liaudis (1954 - 1959), Gamybinio techninio mokymo komiteto — A. Dzisko (1966 - 1973), Plano komisijos pirmininko pirmasis pavaduotojas ministras B. Bialopetrovičius (1962 - 1963), Centrinės statistikos valdybos viršininkas
B. Dubasovas (1960 - 1973) ir J. Rusenko (1973 - 1975), Vyriausios materialinio techninio tiekimo valdybos viršininkas J. Kiriuscenko (1971 -1978).
Iki 1946 metų buvusiuose komisariatuose atėjūnų buvo dar daugiau, ir jie sutartinai plėtė Stalino terorą.
Todėl 1944 - 1953 metų, taip pat dar ir 1954 - 1956 metų laikotarpiai buvo patys kraupiausi Lietuvos istorijoje.
Stalino teroro metais Lietuvoje, siautėjant MVD vidaus kariuomenei ii jos karininkų vadovaujamiems vietinių naikintojų (skrebų) būriams, tautos intelekto kūrybinės galios buvo visiškai sutryptos. Apie to laikotarpio okupacinės “savivaldos” žinybų posityvią tarpusavio sąveiką netenka nei kalbėti. Tai Maskvos okupacinių direktyvų žiauriausiomis aplinkybėmis įgyvendinimo laikas, piktnaudžiaujant valdžia ir valdžios priemonėmis. Tai žudymo, persekiojimo, trėmimų, bėgimo iš namų ir įkalinimo metai.
Tačiau Maskvos okupacinis režimas Lietuvoje nei kiek nepakito ir praėjus 40-čiai metų nuo antrosios sovietų okupacijos pradžios. Čia nėra prasmės tai plačiau nušviesti. Tik pažymėsime, kad Maskva, savo ir pavergtųjų tautų nelaimei, ir toliau atžagareiviškai žongleruoja Laisvės ir Tiesos vertybėmis, ir atvira absoliutizmo diktatūra dangsto visaliaudinės valdžios ir kolektyvinio vadovavimo skraistėmis. Okupantas gyvenimą užpildė įvairių teisinių aktų pakartojimais ir jų pagausinimais, dažniausiai priespaudą pasunkinant. Būdinga, kad darant pagal tuos aktus politinius sprendimus valdžia persistengia, o priimant ūkinius sprendimus — jų dažniausiai nepaisoma. Todėl gimtosios kalbos sfera siaurinama, rusifikacijos plečiama, religija laisvės vardu persekiojama.
Pažymėtina, kad okupacinės valdžios veiksmų beatodairiškumas 40 metų tarpsnyje bangavo ir banguoja, t. y. turi “potvynius ir atoslūgius”. Taip visų pirma yra todėl, kad gyvneimas nestovi vietoje. O antra, sovietų sistema pasižymi tuo, kad ji visuomet skleidė ir skleidžia mitą apie melagingą jos tobulėjimą iš esmės: apie tariamąjį peraugimą į naujo (!) tipo demokratiją.
Turint omenyje tuos diktatūrinės elgsenos pulsavimus, pabrėžtinai neperiodizuodami praėjusį laiką, pažvelgsime į svarbesnes 40-ties metų okupacinės tikrovės išraiškas.
Būdinga, kad Maskva neturi nei pas save, nei juo labiau užgrobtuose kraštuose žmoniškos tvarkos pakeisti vyriausybę ir vadovaujančius kadrus. Anksčiau minėti ministrų tarybos pirmininko pavaduotojai, ministrai ir kiti taip pat susiję su KGB (MGB) viršininkaujantieji atėjūnai visų pirma, šalia teroro plėtimo, jaukė krašto teritorinį suskirstymą ir jo žinybų įtakos sferas. Tuo pretekstu buvo keičiami “vadovaujantys kadrai”, taip pat ir “ministrai”. Tai tikra daugpartinio parlamentarizmo gyvensenos parodija, tartum “liucipieriaus šokis”.
Nepriklausomoje Lietuvoje buvo 23 apskritys, neskaitant Klaipėdos krašto. Šie administraciniai vienetai buvo suskirstyti į 267 valsčius.5 Maskva, karine jėga okupavusi Lietuvą, jėga nušalino ir valstybinę administraciją. Antrosios okupacijos pradžioje tuoj susmulkino valsčius, kad panaikinti valdymo tradicijos likučius. 1948 m. Lietuvoje jau buvo 320 valsčių. Kad sugriauti nepriklausomos Lietuvos administracinį padalinimą ir galutinai panaikinti valstybės valdymo tradiciją, atėjūnas 1950 m. birželio 20 d. panaikino apskritis ir pagal Rusijos pavyzdį įsteigė keturias sritis (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių), panaikino valsčius ir įsteigė 87 administracinius rajonus. Tuo buvo pašalinti iš administracinio aparato nepakankamai patikimi santvarkai tarnautojai, o taip pat ir susikompromitavę galvažudžiai (sužvėrėję skrebai, įvairūs inspektoriai ir kt). Siekiant tų pačių tikslų, 1954 m. buvo sustambintos seniūnijos: iš 2,866 padaryta 1,224, pavadinant jas apylinkėmis. 1963 m. taip pat sustambinti rajonai: iš 87 padaryta 41 (šiek tiek priartėta prie apskričių!). Tais metais vėl sustambintos apylinkės: iš 1,224 padaryta tik 653 (ir čia šiek tiek žengta link valsčiaus buvusio ploto). Tokiu būdu rajonai maždaug užima pusę buv. apskrities ploto, o apylinkė — pusę valsčiaus ploto.
Toks administracinis teritorijos peijaukimas išplaukia iš sovietų diktatūros dogminės prigimties. Taip reikalaujama elgtis ne tik jaukiant teritorijų ar įstaigų priklausomybę, bet ir darboviečių kabinetus, kai vieną raudoną degraduotą poną ar diktatorių pakeičia kitas.
Dabar Lietuvoje yra 44 admin. rajonai ir 11 respublikinio pavaldumo miestų: Alytus, Birštonas, Druskininkai, Marijampolė (Kapsukas), Kaunas, Klaipėda, Neringa, Palanga, Panevėžys, Šiauliai ir Vilnius.3 Tų miestų plėtimo ir plėtros programos priklauso respublikos kompetencijai. Taip buvo apsaugoti nuo visiško surusinimo Druskininkai, Palanga ir Neringa. Buvo atmestas tunelio statybos projektas nuo Kuršių marių sąsmauka iš Klaipėdos į Neringą, apribojant besaikį tranzitinį okupanto autotransportą iš Karaliaučiaus į Klaipėdą ir atgal. Bet atėjūnas trypia šias nuostatas ir niekindamas lietuvių tautą plečia tranzitinį autotransportą išilgai Kuršių Nerijos. Tuo užkišami poilsiniai Neringos keliai ir Klaipėdos keltai sunkvežimiais. Tuose saugomos gamtos keliuose ir poilsiui tarnaujančiuose keltuose lietuvis yra tik pastumdėlis mašinų aibėje, besisaugantis ar prašinėjantis okupanto pavežti. Mat čia keleiviniai autobusai tarnauja ne žmogaus patogumui, o valdžios kišenei.
Maža to, Maskva per komjaunimo organizaciją ir Rašytojų sąjungą pasiekė, kad Nidoje būtų pastatyti “Auksinių kopų” statiniai ir “Rašytojų rūmai” atėjūnams. Šie abu statinių kompleksai yra įterpti pusiaukelėje tarp Nidos kurorto ir jūros paminklinės parabolinėse kopose taip, kad tas kopas ir jų brandžius saugomus pušynus sunaikinti. Takų takais žmonių srautas slenka miškais į miestelį ir atgal, į jūrą ir atgal. Ir todėl saugoma augalinė danga yra žuvimo išvakarėse, o kopas griauna betvarkė. Miestų statybos projektavimo institutas ir Neringos architektas priešinosi šių statinių vietos parinkimo užmačiom, bet veltui. Lietuvos statybos reikalų komitetas ir Gamtos apsaugos komitetas nesugebėjo atsispirti atėjūno valdžios savivalei, nors įstatymai ir buvo komitetų pusėje.
Atskirai tikslinga paminėti Lietuvos TSR liaudies ūkio tarybą, kuri buvo įkurta 1957 metais.4 Tai įstaiga, superministerija pramonei ir statyboms valdyti. Tai savitas 1917 metais Sovietų Rusijoje įkurtos Aukščiausios liaudies ūkio tarybos prototipas. 1919 m. sausio 20 d. buvo įsteigta ir Lietuvos - Baltarusijos Aukščiausioji liaudies ūkio taryba. Nuošaliau valdymo esantieji Lietuvos specialistai į 1957 metų kūrinį žiūrėjo nepatikliai.
1957 m. birželio 6 d., įkūrus Liaudies ūkio tarybas, šakinė valdymo sistema buvo pakeista teritorine gamybine. Tarybos buvo sudaromos pagal ekonominius rajonus. Buvo bijoma rajonų jungimo ir mažos respublikos kompetencijų galutino susiaurinimo. Bet įkūrus tarybas, buvo panaikintos sąjunginės ir sąjunginės-respublikinės ministerijos. Įsteigus Lietuvos Liaudies ūkio tarybą, 10 ministerijų pasidarė tos Tarybos valdybomis. Visos kitos ministerijos tapo respublikinėmis.4 Tačiau Maskvoje stalinistai, Chruščiovo neoficiali opozicija (I), tuojau pradėjo šaukti, kad yra pažeistas centralizuoto pramonės ir statybų valdymo principas (1). Todėl 1958 m. iš likusių Lietuvoje 16 ministerijų — 12 vėl buvo padarytos sąjunginėmis - respublikinėmis: autotransporto ir plentų, socialinio aprūpinimo, švietimo, teisingumo.5
Tačiau Maskvos stalinistams to buvo per mažai. Jie ir toliau jaukė ir jungė visoje imperijoje liaudies tarybas. Pagaliau 1962 m. tarybos buvo sustambintos ir įkurta TSRS Liaudies ūkio taryba, pakertant teritorinio valdymo principą. Tada buvo įsteigti kai kurioms pramonės šakoms valdyti komitetai. Netrukus visos Liaudies ūkio tarybos buvo panaikintos (1965 m. rugsėjo 25 d.) ir vėl įsteigtos šakinės sąjunginės ir sąjunginės - respublikinės ministerijos.
Po tų visų pertvarkymų ir supurtymų buvo 7 respublikinės ministerijos: autotransporto ir plentų, kaimo statybos, socialinio aprūpinimo, statybos, švietimo, viešosios tvarkos apsaugos, vietinės pramonės. Tai ministerijos — okupuotos Lietuvos fasadui papuošti. 1967 m. balandžio 15 d., apgaulei padidinti, buvo įsteigtos dar dvi respublikinės — Buitinio gyventojų aptarnavimo ir komunalinio ūkio — ministerijos. Bet užtat kaimo statybos, statybos, švietimo, viešosios tvarkos apsaugos ministerijos bei Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo komitetas buvo pervesti į sąjungines - respublikines ministerijas (!)
Taigi, už to apgaulingo fasado 1967 m. buvo 20 sąjunginių - respublikinių ministerijų. Tai finansų, gynybos (kaip minėjome — nėra nei įstaigos, nei ministro, o buvo ir yra tik “respublikinis” (!) komisariatas rekrūtams į tolimų imperijos kraštų tarnybas ir užsienio grobikiškus karus išvaryti), kultūros (!), maisto pramonės (!), melioracijos, miškų ūkio, prekybos (!), ryšių, užsienio reikalų (iki 1966 m. net penkerius metus iš eilės nebuvo ministro!) ir kt.
Deja, dar ne viskas. Už to fasado slepiasi apie 30 sąjunginių ministerijų, kurių kategorijai dabar priklauso ir gynybos, ir užsienio reikalų, taip pat susisiekimo, pramonės šakų ministerijos, įskaitant ekonominių ryšių, atominės energetikos komitetus, valst. banką, prokuratūrą ir kt. žinybas. Tos sąjunginės ministerijos ir žinybos valdo ir realizuoja apie 36% Lietuvos produkcijos. Į jos paskirstymą Lietuvos administracija neturi apčiuopiamos įtakos.
Nepaneigiamai vergiška yra tai, kad Lietuvai ministerijas ir kitas žinybas įsteigia ir panaikina Maskva. Sąjunginėms - respublikinėms ministerijoms įmonės ir organizacijos priskiriamos pagal TSRS Aukščiausios tarybos prezidiumo tvirtinamą sąrašą. Tuo tarpu nepriklausomose valstybėse ministerijas ir kt. vyriausybines žinybas steigia arba parlamentai, arba valstybės vadovas, arba sava vyriausybė.
Lietuvos okupacinės administracijos valdžią reiškia trys aukščiausio lygio žinybos: Sovietų Sąjungos komunistų partijos regioninis komitetas, kuris kaip anksčiau minėjome melagingai vadinasi Lietuvos kompartijos CK (LKCPK), LTSR Aukšč. tarybos prezidiumas (LTSR ATP) — parlamento ir prezidentūros parodija ir LTSR Ministrų taryba (LTSR MT) — vykdomoji valdžia, kuri vadovauja vyriausybei (žr. aukščiau) bei miestų ir rajonų vykdomiesiems komitetams (burmistrų įstaigoms). Pastarųjų pilnos parodijos esmę atskleidžia jų pilnas pavadinimas. Anksčiau: Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas! Dabar: Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas! Tai tarybos, kurios nuo pat apačios iki aukštybių nieko negali nutarti esmingo, o veikia pagal Maskvos SSKP CK direktyvas, rėksmingai skelbiamas LPK CK vardu.
Vykdomieji komitetai (miestų rajoniniai, kaimų rajoniniai) — tai sudėtingos įstaigos, kuriose susikryžiuoja daugelio vyriausybinių žinybų (ministerijų ir kt.) nurodymai ir ūkinės veiklos profesinės taisyklės. Straipsnio apimtis neleidžia jų darbo aptarti. Pvz. rajoniniame komitete yra planavimo, finansų, švietimo, sveikatos apsaugos, statybos ir kt. skyriai, architekto įstaiga, ir pats didžiausias skyrius — žemės ūkio gamybinė valdyba. Jos viršininkas, kaip taisyklė, yra aukštąjį mokslą baigęs agronomas. Kartu jis yra ir vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. Apie 1972 metus pirmajam vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui buvo pavesta atsakomybė ir už gamtos apsaugą. Iki to laiko valdžia visoje Lietuvoje buvo nuolatiniame konflikte su gamtos apsaugos įstatymais. Tai paradoksas. Tai sąlygojo gamtos darkymą ir saugomų objektų gadinimą ir naikinimą.
LTSR MT vadovauja pirmininkas Tai premjero parodija, nes pirmininkas nėra savos vyriausybės ūkinės veiklos programos įgyvendinime vadovas. Jis yra tik diktatūrinio SSKP CK ir LKP CK konjunktūrinis Įrankis. Pirmininkas turi kelis pavaduotojus, atskiroms žmogaus veiklos sritims. Nemažiau kaip vienas pavaduotojas visados yra atėjūnas, taip vad. “tarybinių darbuotojų” kategorijos ypata, tinkanti betkurioms vyriausybinėms pareigoms.
Ministrų tarybos konkretaus darbo dešinė ranka yra LTSR Valstybinis plano komitetas. Tai didelė, turinti daug skyrių, vyriausybinė įstaiga. Čia, pasitelkus įvairių sričių mokslininkus, yra ruošiami LTSR MT ir LKP CK nutarimų projektai, sudaromi fantastiniai niekados nepasiekiami valstybiniai planai, suvedamos “švitinčios” ataskaitos apie tų planų “įgyvendinimą”. Plano komitetui pavaldus yra stambus Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinių tyrimų institutas.
Ministerijų, nors ir perdėm subiurokratintų, veikla daug-maž atitinka jų pavadinimus. Jos, pagal SSKP CK direktyvas, pagal Maskvos to pat vardo ministerijų nurodymus (sąjunginėms - respublikinėms ministerijoms), ir pagal LKP CK komandas, vadovauja tam tikrai žmogaus veiklos sričiai. Tiesioginė ministerijų aukščiau stovinti žinyba yra LTSR MT, “premjero” asmenyje.
(Pabaiga 1985m. Balandžio mėn. Nr. 93/130)
