VYTAUTĄ VAITIEKŪNĄ AMŽINYBĖN IŠLYDĖJUS

“Ne diemedį iš palangės išrovė, bet ąžuolą iš mūsų laisvės sodų”

Retėja mūsų tautos darbuotojų-veteranų eilės. Spalio 26 širdies ataka nukirto Vytauto Vaitiekūno gyvybės siūlą. Lietuvių tauta neteko pasišventusio ir energingo kovotojo - darbininko už tautos gerbūvį, Lietuvos laisvę ir lietuvių tautos išlikimą išeivijoje, Lietuvių Frontas — ideologo, veikėjo, rašto žmogaus, redaktoriaus.

A. A. VYTAUTAS VAITIEKŪNAS 1903 — 1984

Mirtis kartu nusinešė ir daug, daug jo gyvenimo paslapčių. Jokios enciklopedijos, jokie leidiniai neužregistravo jo turiningo gyvenimo kelio. Jo kelionės bendraamžiai ir kiti jo gyvenimo bendrakeleiviai turės šią paliktą tuštumą užpildyti, bibliografuoti jo parašytas studijas ir straipsnius bei atskleisti jo blaškomos ir tragiškos kelionės detalių. Jo kultūrinis ir politinis palikimas yra per didelis, kad galėtume jį leisti nugrimsti užmarštin.

Vytauto Vaitiekūno gyvenimo kelias prasidėjo 1903 metais Škotijoje, kur jo tėvai, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, buvo emigravę. Bet nusivylę emigrantų dalia, jie vėl grįžo Lietuvon ir įsikūrė Marijampolės apylinkėse. Baigęs Marijampolės gimnaziją,

Vytautas studijavo teisę Kauno universitete, o baigęs studijas vertėsi advokatūra Kaune, tuo pat įsijungdamas į visuomeninę, ateitininkišką ir politinę veiklą.

Stipriai veikė Lietuvos Darbo Federacijoje (įsteigta 1919 m,), kurios vardas 1934 m. buvo pakeistas į Lietuvos Krikščionių Darbininkų Sąjungą. Šio sąjūdžio jaunimas okupacijos metais įsijungė į antibolševikinį judėjimą, o vėliau dalyvavo 1941 metų Tautos sukilime. Pats Vytautas, 1940 metais okupavus Lietuvą, įsijungė į pogrindžio veiklą. Buvo Vliko narys nuo 1943 metų. Vokiečių suimtas, buvo išvežtas į Vokietiją, kur tiktai 1945 m. iš Bayreutho kalėjimo amerikiečių buvo išlaisvintas.

1949 metais emigravo į Ameriką, į New Yorką, vėliau persikėlė į New Jersey valstybę.

Įsijungęs į Patariamąją Lietuvių grupę 1951 metais prie Laisvosios Europos komiteto, kuris jau 1951 metais pasivadino Lietuvos Laisvės komitetu, Vytautas Vaitiekūnas buvo vienas iš aštuonių to komiteto narių. Komitetas, kaip žinome, bendradarbiavo su Altu, Vliku ir Lietuvos diplomatais Lietuvos laisvinimo politiką nustatant ir ją vykdant. Čia velionis buvo daugelio memorandumų, pranešimų, protestų, rezoliucijų autorius ar koautorius. Redagavo L.L.K. žurnalą “Lietuvą”, buvo to komiteto pirmininkas.

1976-77 metais redagavo “Į Laisvę”. Pervertus Čia JAV išleistus ĮL numerius, randame daug jo straipsnių, pasisakančių Lietuvos laisvinimo problemomis, nustatant laisvinimo politikos gaires, analizuojant Lietuvių Bendruomenės uždavinius ir problemas.

Ir jo paskutinis ĮL žurnale (Nr. 91/128,    1984 rugsėjis) straipsnis “Kritiškas žvilgsnis į save — Lietuvių Fronto “priešistorė” su velioniui tipišku kruopštumu apžvelgia LF ir LFB kūrimosi ir veiklos paskirus etapus, nevengdamas ir aštrios, vertingos ir objektyvios savikritikos.

V. Vaitiekūnas buvo dažnas paskaitininkas suvažiavimuose, nutarimų komisijų dalyvis, simpoziumų talkininkas —referentas, bendradarbiavo Aiduose, Drauge, Darbininke, Tėviškės Žiburiuose ir kt. Lietuvių Enciklopedijos bendradarbis.

V. Vaitiekūnas buvo LFB Clevelando sambūrio pakviestas kalbėti prof. J. Brazaičio 10 metų mirties minėjime. Deja, Aukščiausias patvarkė kitaip—jį pasišaukė pas save. Palaidotas iš Švč. Trejybės lietuvių parapijos bažnyčios, Newarke, N.J.

Velionies palikta spraga mūsų išeivijos gyvenime bus ilgai jaučiama. Tokie asmenys neišnyks kaip krintantys ir sudegantys meteorai mūsų gan tamsiuose horizontuose, o bus vertinami ir prisimenami ir po mūsų kartos.

LF bičiulių šeima liūdi netekus uolaus bičiulio, padėjusio formuoti šio sąjūdžio idėjas ir jas vykdyti mūsų tremties sąlygose.

Jo netekimas palies ir Į Laisvę skaitytojus ir redaktorius. Įžvalgių Vytauto straipsnių nebematysime mūsų žurnalo puslapiuose. Jis kalbėjo ir rašė advokato akademiniu tikslumu ir atsargumu, jausdamas mūsų išeivijos pulsą ir skylai sekdamas okupuotos Lietuvos ir pasaulio įvykių raidą. Jis aiškiai suvokė mūsų išeivijos jai skirtus uždavinius ir pats atiduodamas prideramą duoklę.

Ir dabartinis šio žurnalo redaktorius jo pasiges. Iš velionio yra susilaukęs paramos straipsniais, gerų patarimų, pabarimų ir paglostymų.

Ačiū jam. Išgirdęs apie Vytauto Vaitiekūno pasitraukimą iš mūsų tarpo, paprašiau mūsų mielą bendradarbį Balį Gaidžiūną nors trumpai prisiminti jo bendrakeleivį ir mūsų žurnalo skaitytojams.

Balys Gaidžiūnas apie Vaitiekūną

Lietuvių Fronto bičiuliai Clevelande ruošėsi a. a. Juozo Brazaičio mirties dešimtmečio minėjimui. Manęs prašė, kad į tą minėjimą įsijungčiau, nes ilgesnį laiką teko drauge dirbti VLIKe, daug kur teko drauge važiuoti ir keturius metus gyventi viename name. Apie daug ką rasdavom progos pasikalbėti ne oficialiuose posėdžiuose. Mielai sutikau kalbėti apie J. Brazaitį kaip valstybininką, rūpestingą laisvės darbų darbininką ir gerą kaimyną, kada apie jo ideologinius užsimojimus kalbės jo ideologinis draugas Vytautas Vaitiekūnas, vienas iš VLIKo steigėjų, drauge ėjęs per vokiškus kalėjimus, ir drauge su manim išėjęs į laisvę.

Sutartos apimties minėjimas neįvyko, nes Vytautas Vaitiekūnas nelauktai ir netikėtai išėjo... į kapus. Ir kada apie tai man pranešė Juozas Ardys, LFB Clevelando sambūrio pirm. iš Erie, Pa. ir J. Žilionis iš Clevelando, stovėdamas prie lango perbėgau kelis įsirėžusius įvykius ir į savo užrašų knygelę įrašiau: Ne diemedį iš palangės išrovė, bet ąžuolą iš mūsų laisvės sodų.

Vienas iš tų įsibrėžtų įvykių buvo Gestapo autobuse 1944 m. birželio 8 d.„ labai ankstyvą rytą — tik auštant, kada mus, automatais ginkluoti gausūs sargyniai, 22 suimtus lietuvius iš Kauno vežė į Vokietiją. Mums buvo įsakyta nesidairyti ir nesikalbėti. Iki Marijampolės ir nesikalbėjom, nes sargybinių automatų vamzdžiai buvo į mus nukreipti. Bet už Marijampolės toks didelis sargybinių budrumas sumažėjo ir mes pradėjome vienu kitu sakiniu pasikeisti.

Kada pravažiavom Vilkaviškį, greta sėdinčiam Vytautui Vaitiekūnui sakau: Nuo čia tik 3 kilometrai. Ten dabar netikrai dienai keliasi mano žmona, kelia penktus metukus einantį sūnų ir dar metų neturinčią dukrelę. Ir, greičiausiai, jie kalba poterį, kad man nieko blogo neatsitiktų. Ir nieko nežino, kad esu taip arti jų, tačiau vežamas į tolimą nežinią.

Vyt. Vaitiekūnas pažiūri į mane ir atsako: “Tai toks mūsų likimas, kuriems rūpi, kad tėvynė nevergautų. Mano šeimą bolševikmetyje išvežė į Sibirą, o dabar iš Lietuvos išveža ir mane. Griaudu, bet griaudintis nereikia. Reikia tik juos neužmiršti, kad išlikę gyvi, galėtume vėl jiems padėti.

Antras įsibrėžtas įvykis iš 1945 balandžio 14 d. Buvom Bayreutho kalėjime. Kada amerikiečiai apsupo Bayreutho miestą ir įsakė politinius kalinius išvesti už miesto į gretimą miškelį, kaliniai pasilypė kur kas sau jieškodami ilgai nematytų draugų. Susitikau nepaprastai išvargusį Vytautą. Jis ir sako: Fiziniai esam gerai apnaikinti, bet dvasia tie patys. Štai, žiūrėk, už tvoros vištų būrys. Joms gausiai papilta grūdų. Jos sočios, o mes baisiai alkani. Ar kada nors ir mes vėl būsim sotūs? Tu turbūt būsi laimingas, nes turi žinių, kad tavo šeima yra kur tai Austrijoje. O mano ... baisiajam Sibire. Kada su jais susitiksiu?

Ir šį kartą jau aš raminau Vytą, kad reikia laukti naujų įvykių, kurie pažabotų ir komunistinį slibiną. Deja, Vytautas to pažabojimo nebesulaukė, nors su išlikusiais savaisiais ir susirišo.

Į kapų kalnelius išėjusį Vytautą Vaitiekūną prisimenu, kaip labai darbštų ir pareigingą VLIKo narį. Mums nuolat teko būti komisijose, kur reikėjo raštu paruošti svarstymams projektus. Juos ruošdavo rūpestingai ir greit. Jo labai daug pasidarbuota ruošiant ir lietuvių chartą. Vytautą Vaitiekūną pilnai galima įrikiuoti į politinių projektų ir analizuojančių tomų rašto žmonių eilę. Pavarčius vien “Į Laisvę” ir “Aidus”, tas teigimas pilnai patvirtinamas.