ISTORIJOS PARAŠTĖJE
Kas buvo tie drąsuoliai, kurie atsispyrė bendros apatijos migdymui ir išėjo su konstruktyviu politikos planu, vieninteliu, kuris pasirodė per visą tautininkų valdymą?!
Buvo jų 16. Iš jų tik du priklausė vadinamiems vyresniems — tai Kazys Pakštas ir Balys Vitkus. Kiti atstovavo jaunesnei generacijai: Juozas Ambrazevičius, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis, Juozas Keliuotis, Antanas Maceina, Ignas Malinauskas, Pranas Mantvydas, Česlovas Pakuckas, Jonas Pankauskas, Antanas Salys, Ignas Skrupskelis, Antanas Vaičiulaitis. Nors šis būrelis ir buvo gana margas profesijos atžvilgiu, jį tačiau jungė Šalkauskio idėjų lobis bei jo gyvenimo pavyzdys. Iš to elito jis ne tik girdėjo jo paties skelbiamą minčių aidą, bet jame įžiūrėjo patį save. Tai tikrai buvo jo išsiilgtoji naujoji karta.
Šalkauskis nemanė pasitenkinti pritarimu tarp keturių sienų. Jis pasiryžo prisipažinti prie buvusių savo mokinių, kurie viešai taip drąsiai užsiangažavo, ne vien nuoširdžiu sveikinimu, bet tiesiog džiaugsmingu pritarimu. Tas Šalkauskio žodis labai skyrėsi nuo įprasto jam kritiško susilaikymo bei vidaus mandagumo. Šalkauskis rašė: „Brangieji draugai romuviečiai! Vadindamas jus šitaip, noriu pabrėžti, kad mūsų takai yra suėję į vieną platų kelią. Man nėra reikalo įsijungti į jūsų sąjūdį, nes aš esu jau buvęs jo ištakose. Nuo laiko mano referato „Krikščioniškoji politika ir gyvenamoji valanda,” skaityto 1921 Pirmajame Lietuvių Katalikų Kongrese Kaune, manyje brendo daugelis iš tų idėjų, kurias Jūs taip sistematingai ir sugestyviai esate pareiškę savo dekliaracijoje. Bet iki šiolei mano kelias buvo beveik vienišo kelias. Dabar man pasidarė drąsiau ir džiaugsmingiau, matant, kad aplink tai, kas man rūpėjo, yra susibūręs gražus ratelis jaunų pajėgų, daug žadančių mūsų tautai ir valstybei”. (Naujoji Romuva, 1936 nr. 11).
Prof. Juozas Eretas taip rašo savo ką tik išėjusioje knygoje Stasys Šalkauskis (1960), p. 184 - 85.
