PARTIZANAS herojinėj ir realistinėj buity
VINCAS NATKUS
Pirmus partizanus jau slegia kapai
Ir gėlės jiems šnabžda— sudiev.
Bet ne, jūs gyvensit tarp mūs amžinai;
Lietuviai jūs vardą minės.
Ir kartos į kartą, seni ir vaikai
Maldojir širdy jus turės.
Šia savo daina ryžtingiausieji mūsų laisvės kovos dalyviai, antrojo bolševikmečio partizanai, išreiškė gilų tikėjimą, kad jie ir jų žygiai niekad nebus lietuvių tautos užmiršti. Iš tiesų, kaip liudija tik ką iš pavergtos Lietuvos išsprukusieji, ypač jaunoji karta ten turi partizano vardą dainoj, maldoj ir svarbiausia širdy. Ir čia, tremty ir emigracijoj, partizanai nėra visai pamiršti. Jų atminimas vėl daugiausia gyvas jaunime: net savotišką kultą jaunieji išvystė su žvakučių eisenomis prie simbolinio jų kapo. Kitaip yra su vyresniąja karta, ypač įsirikiavusia į partines grupes. Ten partizanų žygdarbiai gerokai nuvertinami, kartais net klausiama, kiek iš viso juos verta paminėti.
Normaliai jaunimas visada lengviau supras ir įvertins tai, kas yra nekasdieniška, neįprasta, kas prašoka eilinę pastangą ir eilinį darbą. Jo žvilgsnis savaime nukrypsta į tuos vyresniuosius, kurie savo darbais išsiveržė iš kasdienybės ir pakilo į augštesnę buitį. Partizanų žygdarbiai kaip tik priklauso tokiai augštesnei, herojinei, buičiai, kuri jaunimą sužavi ir patraukia.
Visų pirma sustokim prie keleto partizanų kovos momentų, o paskui ir prie vieno žymiausio tos kovos dalyvio, kad susidarytume vaizdą, jog gal iš tikrųjų partizaninė kova ir nejaunimo perspektyvoj buvo nekasdieninė ir jos dalyviai neeiliniai. Žvelkim ir į tai, kaip partizanas buvo priimtas mūsų tremtinių ir išeivių, realistinėj buity. Pagaliau klauskim, ar partizanų kova iš viso buvo prasminga. Pirmojoj daly leiskim daugiausia kalbėti tiems, kurie partizano dalią prisiėmė: tada partizaninių kovų tikrove gal pasidarys mums artimesnė.
PARTIZANŲ KOVOS HEROIKA
Partizaninio sąjūdžio pradžia
Kaip vokiečių, taip ir rusų-bolševikų okupaciją 1944 m. Lietuvos gyventojai laikė užpuolimu ir todėl buvo įsitikinę, jog komunistinis pavergėjas neturi jokios teisės mobilizacijai vykdyti. Apie tai J. Daumantas Partizanuose už geležinės uždangos rašo:
Kiekvienas turėjo aiškų nusistatymą — nekreipti jokio dėmesio į raudonųjų mobilizacinius pasišovimus, kaip kad pakartotinai buvo taip pasielgta rudosios okupacijos metu. Tačiau raudonieji okupantai pasirodė daug atkaklesni savo planų įgyvendinime ir nesiskaitą su jokiomis priemonėmis. Tą pat dieną, kada šaukiamieji turėjo stoti j registracijos punktus, po apylinkę pasipildavo ginkluotų NKVD dalinių, kurie košė kaimus, miškus, jieškodami šaukiamųjų. Būdinga, jog raudonieji, griebdamiesi šitokios akcijos, jau buvo įsitikinę, kad gyventojai be jų durtuvų į registracijos punktus savo noru nesirinks. Kaimų gyventojai, pamatę pirmus suimtuosius, pradėjo bėgti į miškus. Kiekvieną bėgantį NKVD daliniai šaudavo be jokio įspėjimo. Tomis dienomis Lietuva neteko kelių tūkstančių vyrų. Nemažas mobilizuojamųjų skaičius slėpdavosi kluonuose ar tvartuose, sulindę tarp javų ar pašaro. NKVD daliniai tokias vietas kratydavo su automatais. Kiekvieną prėslą sušaudydavo. Vieni vyrai buvo kantrūs ir sužeisti iš ten neišlįsdavo, kitus gi išduodavo jų riksmas. Prie mano tėviškės, M. pamiškėj, vieną tokią „mobilizacijos” dieną C. kaime žuvo aštuoniolika vyrų. Visi jie buvo paprasti laukų darbininkai, išžudyti beginkliai (34 - 35 p.).
Mobilizacija, pradėta šiaurinėse Lietuvos dalyse dar 1944 m. vasarą, o kitose — rudenį, buvo viena pagrindinių priežasčių partizanų sąjūdžiui išsivystyti. Kitos nemažiau svarbios: beatodairinis išbadėjusių raudonarmiečių plėšikavimas, nes jokio reguliaraus armijos maitinimo pirmose fronto linijose nebuvo: sąskaitų suvedinėjimas, areštai ir žudynės tų, kurie, anaiptol nebūdami provokiško nusistatymo, ėjo kokias viešas pareigas — seniūno, viršaičio, valdininko — vokiečių okupacijos metu; komunistų užsimojimas likviduoti visus, kurie jiems atrodė bent kiek nepatikimi. Ir viltis, jog vakariečiai, susidoroję su nacizmu, atsisuks prieš raudonuosius nacius, anuomet buvo didesnė nei vėliau, kai buvo įžvelgtas vakariečių oportūnistinis nusistatymas. VLIKo likučių ir pogrindinių organizacijų ji buvo tik stiprinama. Štai, kokie samprotavimai buvo būdingi Lietuvos studentijai 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą, kaip juos mums yra perdavęs tas pats Daumantas:
Bandydami suvokti artimiausios ateities tarptautinių įvykių raidą ir plėtotę, mes niekad negalėdavote sau prileisti, kad Vakarai leistų Raudonajam Azijos siaubui sunaikinti Rytų ir Vidurio Europos tautas, kurios po vokiškos okupacijos jau spėjo ar dar spės patekti po baisia komunizmo vergijos letena. Šventai tikėjom, kad laisvė ir žmogaus bei tautų teisės yra nedalomos, kaip tai buvo deklaruota Atlanto Chartoje ar vėliau tas pat pakartota daug kartų įvairių iškilmingų konferencijų metu. Netikėjom, kad bus atsisakyta tolimesnės kovos dėl laisvės ir žmoniškumo principų bei žmogaus teisių, kurios buvo aplaistytos daugelio tauriausių vakariečių krauju, ir kad gėdingai užmerktomis akimis bus paliekamos ištisos tautos mirčiai. Mes netikėjom nei vakariečių naivumu, nei aklumu bei nepramatymu tikrųjų bolševikų kėslų ir nepažinimu šiųjų užkulisių. Tikėjom sušvisiant laisvę, kuri turėjo pakeisti nežmonišką bolševikų vergovę, mums dar baisesnę, negu buvusi nacistinės Vokietijos vergovė.
Mumyse vyravo kovos dvasia, trokštanti ko skubiau prisidėti prie sutriuškinimo naujai iškylančio pasaulio tautų laisvės priešo. Ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per keletą metų spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms, ta pati, kuri jau dabar suspėjo ne vieną mūsų draugą pastūmėti į dabartinės kovos ryškiausią formą — partizanų eiles (46 - 47 p.).
Todėl vienu pirmųjų savo uždavinių partizanai laikė sukliudyti mobilizaciją. Štai, dar 1944 m. rudenį — mini Daumantas — du partizanų keliu pasiryžę žengti vyrai, Tigras ir Šarūnas, Pakuonio miestely prisėlino prie daboklėj-bunkery laikomų sugaudytų mobilizuojamų vyrų, per kelias minutes granatomis ištaškė sargybinius ir jų pamainas, tiems nesuspėjus nė šūvio paleisti, išlaužė daboklės duris ir visus ten esančius paleido. Už kelių dienų partizanas Dešinys su savo suorganizuota grupe prie Prienų pastojo kelią kelioms NKVD mašinoms, gabenančioms kalinius. Visas mašinas, kurios buvo amerikiečių studebakeriai, apliejęs benzinu, sudegino. Kartu
„partizanai pradėjo akciją prieš aktyviuosius bolševikų pataikūnus: administracinio aparato stropiuosius pareigūnus ir NKVD agentus. Diena iš dienos tai čia, tai ten pradingdavo bolševikų pakalikai nuo partizanų rankos. Gyventojų tarpe prigijo terminai: lapė nunešė, zuikiaut išėjo, žuvauja etc. Gyventojų savijauta pagerėjo. Dienomis ir naktimis visur slapta saugodavo paskiri partizanai ar jų ryšininkai. Jų tikslas buvo laiku užkirsti kelią plėšikaujantiems rusų kareiviams, smarkaujantiems valsčiaus valdininkams ar atvykusiems suėmimų daryti NKVD pareigūnams. Bolševikų kolaborantai, matydami nuolat iš pat panosės dingstant savo sėbrus, susimąstė ir pradėjo aistras tramdyti. Vietiniams savo padlaižiams padrąsinti terorą dar suintensyvino. Sykiu partizanų eilės dar pagausėjo, išsiplėsdamos visame krašte ir apimdamos visus gyventojų sluogsnius” (37-38 p.).
Į partizanų eiles įsijungia nemaža studentų, kurie nepatekdavo į augštąsias mokyklas dėl to, kad jų tėvai buvo turtingesni ūkininkai, vad. “buožės”, nepriklausomybės karų savanoriai, aktyvūs partizanų organizacijos veikėjai ar kad patys studentai buvo įtariami nelojalumu komunistinei valdžiai. Jie iš pradžių ypač pasitarnavo Lietuvos jaunimui, įsitaisę dokumentams gaminti spaustuvines mašinėles, kuriomis atmušdavo mobilizuojamiems vyrams palaisvinimo lapelius.
PARTIZANAI 1945 M.
Visame krašte masinės “ablavos”, t. y. vyrų gaudymas į kariuomenę, ypač sustiprėjo 1945 m. pradžioje, kai bolševikai skubotai ruošėsi lemiamam smūgiui prieš Vokietiją. Dalį sugaudytų vyrų be jokio apmokymo, net be paprasčiausių ginklų, suformavę vad. “lietuviškus” dalinius, kuriuose karininkai ir puskarininkai buvo rusai, bolševikai tuojau siųsdavo į frontą. Naujieji “raudonarmiečiai” pirma pasitaikiusia proga stengdavosi pasprukti pas “miško brolius”. “Jeigu skirta mirt, tai tik gimtojoje žemėje, ginant savo laisvę, o ne svetur barstyti kaulus už naują vergovę, — toks buvo sprendimas Lietuvos artojų, kūnu ir dvasia suaugusių su gimtosios žemes sultimis”, — rašo Daumantas 48 p.). Dėl šitokio nepaprasto lietuvių priešinimosi didelė dalis sugautų vyrų buvo išvežta ne frontan, o Rusijos gilumon, daugiausia Sibiran.
1945 m. pradžioje partizaninis sąjūdis buvo apėmęs beveik visas Lietuvos vietas, išskyrus Paprūsę ir šiaurės vakarų sritis, kur buvo sukoncentruoti didesni rusų kariuomenės daliniai. Daugiausia partizanai spietėsi Rūdininkų, Prienų, Kazlų Rūdos, Labanoro, Tauragės miškuose ir vad. Žaliosiose giriose apie Panevėžį. Vienos vadovybės tuomet dar nebuvo. — Vasario kovo mėn. vokiečiai numetė Lietuvon lietuvių tautybės desantininkų žvalgybai ir sabotažui. Daugumas jų perėjo pas partizanus, nutraukdami ryšius su vokiečiais visiškai ar juos palaikydami tik tiek, kad gautų reikalingų ginklų. Vokiečių desantininkų, atsiradimas krašte iššaukė gyventojuose įvairiausių gandų apie galimus bolševikams smūgius. Partizanų eilės dėl to tik augo. Jau balandžio mėn. Lietuvoje veikė apie 30,000 partizanų.
Kovai su partizanais bolševikai dar 1944 m. rudenį pradėjo organizuoti vad. “liaudies gynėjus”— istrebitelius, ilgainiui žmonių pramintus “stribais”. Daumanto žodžiais:
Buvo stengiamasi kiekviename valsčiuje surinkti iki 30 stribų. Į juos stojantieji buvo atleidžiami nuo karinės mobilizacijos. Šios sąlygos buvo suviliojusios nemažą lietuvių skaičių, kadangi pirmieji jų uždaviniai ne visiems buvo aiškūs. Partizanai dėjo visas pastangas juos pakrikdyti, kad nelietų kraujo lietuviai prieš lietuvius, ši akcija buvo pradėta asmeninių kontaktų ir atsišaukimų forma, kartais nevengiant net nei jėgos. Neretai šių stribų eilėse buvo partizanų draugai ar net jų giminės. Partizaninės akcijos pasėkoj stribai pradėjo pakrikti: vieni pasitraukė iš viešojo gyvenimo, kiti net pas partizanus prisiglaudė. Stribais pasiliko tik tie, kurie jau Nepriklausomos Lietuvos laikais pasireiškė kaip nepageidaujamas kriminalistinis elementas — visuomenės šiukšlės. Stribų apginklavimas buvo labai menkas: dažniausiai turėjo tik paprastus šautuvus ir kas kelioliktas kulkosvaidį. Partizanų kautynių su stribais negalima vadinti rimtomis, o tik paprastu stribų bėgimu. 1945 metų pavasarį stribų bėgimas buvo masinis. Jų pakrikimo priežasčių reikia j ieškoti ne tik nuostoliuose po kautynių, bet ir mite, kuris gaubė partizanų veikimą. Likusios stribų eilės nustojo rusų pasitikėjimo.
Tautoje stribai buvo nekenčiami. Į juos lietuviai žiūrėjo kaip į aklus okupanto įrankius, padedančius naikinti tautą. Tos tautos pyktis ir neapykanta juo labiau reiškėsi, kad stribams vadovavo rusai (81 - 82 p.).
Sekdami toliau partizaninį sąjūdį, suminėkim 1945 m. pradžioje susiformavusį nepaprastai kovingą miško brolių junginį, Garliavos, Prienų, Gudelių, Sasnavos ir Balbieriškio rajonuose. Tai buvo Geležinio Vilko pulkas, vadovaujamas Briedžio. Sausio mėn. pulkas, apvalęs savo apylinkę nuo bolševikinio aktyvo, suruošė Šilavoto miestelio puolimą.
Apie penkiasdešimt vyrų daliniui pavyko užklupti Ilgavangio kaime berenkančius pyliavas aštuoniolika NKVD kareivių bei stribų. Žaibo greičiu smogę, po pusvalandžio jie privertė raudonuosius bėgti Šilavotą pasiekė tik du gyvi rusai, kurie su ten dar besirandančios įgulos rezervais susėdo į mašiną ir, neišdrįsę priešintis, išbėgo į Marijampolę. Partizanai, surinkę kautynėse paliktus stribų ir enkavedistų ginklus, be pasipriešinimo užėmė Šilavotą. Čia be grobio taip pat neapsieita: buvo iššluotos visos valdinės įstaigos ir kooperatyvai, surinkti visi dokumentai ir pasisavintos valsčiaus ir pašto kanceliarijų priemonės. Operaciją baigęs dalinys pasitraukė nežinoma kryptimi (63 p.).
Netrukus Geležinio Vilko Pulko septyni vyrai užpuolė Prienšilyje “raudonąją gurguolę” lydinčius Prienų enkavedistus. Bolševikai buvo sulikviduoti, o savieji neturėjo jokių nuostolių. Paimta nemaža rekvizuotų javų. Vasario pradžioje kovotojai nudeda 5 enkavedistus, o šeštą paima nelaisvėn. Tą patį vasario mėn. apie trisdešimt Geležinio Vilko vyrų Žemaitkiemyje užpuolė stiprus NKVD dalinys. Kautynėse enkavedistai neteko 27 vyrų, o partizanai tik 3. Jų tarpe partizanas Audra pats susisprogdino. „Jam sprogstama kulipka nukirto kairės kojos kaulą. Audra, atidavęs savo automatą Uosiui, paprašė paruošti jam dvi granatas, kurias išsprogdino tada, kada prie jo buvo priartėję keli raudonarmiečiai (85 P)-
Tai pavydys vieno susisprogdinimo, kuriems partizanai statutu buvo įpareigoti, kai nebelikdavo vilties gyviems ištrūkti iš rusų.
Ir moterys neatsilikdavo nuo vyrų žūtbūtinėse partizanų kovose.
Pietų Lietuvoje vienos iš labiausiai gyventojų pasakoti mėgiamų kautynių yra žinomos Kalniškių vardu — dažnai lietuvio prisimenamos keliose liaudies sukurtose dainose. Jos įvyko 1945 metais gegužės mėnesį Kalniškių miškely, kur 80 partizanų, vadovaujamų Lakūno, per kelias valandas sunaikino virš 400 enkavedistų.
Šiose kautynėse šalia vyrų lygiai drąsiai pasirodė ir moterys. Lakūno žmona (buvusi mokytoja) per visas kautynes drąsiai kovėsi, pavaduodama net kritusius kulkosvaidininkus, neišleisdama iš rankų kulkosvaidžio net tada, kai ją per abi kojas sužeidė. Šalia jos lygiai drąsiai kovėsi partizanė Pušelė.
Įsitvirtinusius Kalniškės miško augštumoje partizanus puolė dešimteriopai didesnės enkavedistų pajėgos, atžygiavusios iš Simno. Kautynės virė kelias valandas, bolševikams bandant įsibrauti į partizanų pozicijas. Visi puolimai sugniužo į kietą pasipriešinimą, kalnagūbrį nusėjant vis naujomis aukomis. Tik baigdami amuniciją, partizanai iš gynimosi perėjo į veržlų puolimą ir, paskutinėmis šovinių saujomis pralaužę gilius bolševikų žiedus, kurie supo partizanus, išsiveržė į laisvę.
Miško kalnagūbryje amžiams liko ilsėtis dalinio vadas Lakūnas, jo žmona, Pušelė ir didesnioji kitų kovotojų dalis. Jų paskutinę Lietuvai maldą liaudis įamžino dainos žodžiuose, kurie vaizdžiai nusako šiandien žudomos tautos tragediją:
Sese, pink vainiką žalią,
Atnešk paslapčia,
Broli, juodą medžio kryžių
Pastatyk nakčia... (100 p.)
Nepaprasto karžygiškumo partizanai parodė vasario mėn. Kazlų Rūdos miško pakrašty, prie Gerčių, kur po 8 valandas trukusių kautynių rusai prarado apie 290 vyrų, kai žuvusių partizanų skaičius sieke tik 33.
Gausiausius partizanų būrius glaudė Šiaurės rytų Lietuvos miškai, pradedant nuo Vilniaus ir baigiant Naručio ežeru. Dėl to čia ir kautynės buvo platesnio masto nei Suvalkijoje.
„1945 metais kovo mėn. kapitono G. vadovaujama apie 800 vyrų partizanų grupė susikovė su stipriomis rusų pajėgomis. Kautynėse dalyvavo dvi enkavedistų divizijos, iš kurių kovos lauke krito apie 800 karių. Žuvusių partizanų skaičius siekė 150 vyrų. Kovos metu buvo sunkiai sužeistas dalinio vadas” (102 p.). — Žinomiausias partizanas, čia veikęs, buvo Žalgiris.
Žemaitijoje bent iš pradžių veikė bene geriausiai organizuoti partizanai, savo eilėse turėję daug Lietuvos karininkų. Pasižymėjo čia gen. Pečiulionis. Anksčiau nei kitur NKVD Žemaitijoje griebėsi šlykščių provokacijų: enkavedistai vaizduodavo partizanus desantininkus, o vėliau pasirodę NKVD uniformomis žudydavo gyventojus, svetingai priėmus tariamus partizanus.
Dar suminėkim partizanus, veikusius Vidurio Lietuvoje, tarp Panevėžio, Ukmergės, Kėdainių ir Kauno. Vadinamuose Žaliosios miškuos rusų pabaisa buvo karininkas Vaitelis su B. Jų daliniai neretai įsibraudavo ir į miestus, kaip Kauną ir Panevėžį. Tada miesto NKVD išgyvendavo šiurpias panikos valandas. Vaitelio vyrai, slapta pasiekę Kauno miesto centrą, užpuldavo dieną ir apšaudydavo NKVD įstaigas, štai, kartą buvo pultos NKVD patalpos Italijos gątvėje, norint išvaduoti kalinamus draugus. Prie Trakų, Vilniaus ir Kaišiadorių veikė partizanas “Žaliasis Velnias”, masėms virtęs legendariniu asmeniu dėl nepaprastos drąsos ir sumanumo.
Suvalkijos partizanų veikloj minėtinas 1945 m. rugpjūtis, kai buvo apsijungta Tauro apygardon su organu “Laisvės Žvalgu”, vėliau ir “Kovos Keliu” bei iškilmingai pašventinta vėliava. Apygardos vyrai, kaip ir kitų vietų partizanai, dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformas bent iškilmingomis progomis.
PARTIZANAI 1946—1947 M.
Šalia atskirų susidūrimų su rusais 1946 m. partizanai visų pirma sutrukdė rinkimus į Augšč. Sovietų S-gos Tarybą. Bolševikai, prievartaudami žmones, Lietuvoje tesurinko 27-28% balsų. Tai įvyko tik partizanų dėka. Įdūkinti enkavedistai dėl partizanų galios ir įtakos nuo šių metų pradeda partizanų lavonus mėtyti miestelių aikštėse, laukdami ateisiant artimųjų, kad juos suimtų ir kankinimais iš jų sužinotų kritusių partizanų pavardes. Po rinkimų vasario 17—27 dien. gyventojai masiškai tremiami Rusijos gilumon. Trėmimai daug didesni ir baisesni nei 1941 m. Vėliau jų bus dar keletas. Išvežtųjų sodybas partizanai užminuoja ir tuo būdu trukdo jas plėšti ir griauti.
Balandžio mėn. sudaromas visos Pietų Lietuvos Partizanų Štabas, sujungus suvalkiečių Tauro apygardą su Dzūkų apygarda.
Gegužės mėn. antroje pusėje, j miškus pritraukę kariuomenės net divizijomis, talkinami šarvuotų traukinių, rusai pradeda “košimus”, t. y. sistematingą partizanų likvidavimą. Tuo metu užmezgamas ryšys su Vakarų lietuviais.
Birželio 10 d. “aktyviosios rezistencijos atstovai, likučiai iš pogrindžio organizacijų vokiečių okupacijos metu ir Vienybės Komiteto atstovai susijungė į vieną bendrą sąjūdį, suteikdami jam BDPS (Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio — V. N.) vardą (211 p.).
Spalio mėn. Vilniuje sukuriamas Vyriausias Ginkluotų Partizanų Štabas. Organizacinio ryšio tobulumo ir karinė jėga partizanų sąjūdis pasiekia savo viršūnę. Tuo metu Lietuvoje, galima sakyti, buvo dvi valdžios: partizanų ir okupantų. Pavergėjo valdžios aparatas funkcionavo tik didesniuose miestuose ir atskirose nemiškingose krašto vietovėse ar ten, kur sukoncentruoti didesni rusų kariuomenės daliniai. Kaimus daugiau mažiau turėjo savo žinioj partizanai.
1947 m. sausio 12 d. įvyko partizanų vadų suvažiavimas, kuriame daug vietos skirta organizaciniams reikalams ir savųjų jėgų įvertinimui. Vasario mėn. vėl trukdyti rinkimai į Augšč. Lietuvos Tarybą. Tauro apygardos prokuroras “bolševikų įvykdytiems ir vykdomiems Lietuvoje nusikaltimams tirti ir byloms kelti” Budrys savo aktų nustatė, kad visoje Lietuvoje savo noru tebalsavo nedaugiau kaip 5% gyventojų; prievarta atvartų balsavo apie 10 %, o 85% balsavimo kortelių, sumetė į urnas patys bolševikai.
Klasišku partizanų istorijoj reikia laikyti Marijampolės bolševikinio aktyvo likvidavimas, kurį atliko 1947 m. sausio pirmomis dienomis kovotojas Mažvydas ir partizanė Pušelė. Jiedu suvaidino savo sužadėtuves, į kurias buvo sukviesti Marijampolės augštieji bolševikiniai pareigūnai, pasižymėję žiaurumu kovoj su partizanais. Svečiams įsilinksminus, Mažvydas savo “valteriu” prie puotos stalo, aniems nespėjus ne revolverio išsitraukti, nudėjo vykd. k-to pirmininką, Marijampolės apskr. partijos sekretorių, Augšč. Tarybos deputatą, vykd. k-to se-kret. ir smarkią komjaunuolę. Kiek vėliau partizanas Šarūnas, augštesniųjų klasių gimnazistas, patiesė ir Mariampolės teismo tardytoją, kuris vedė gyventojų tardymus dėl sužadėtuvių.
Lygiai “klasiškas” buvo ir 1947 m. lapkričio mėn. Aušrutų, Vilkaviškio apskr., kolchozo likvidavimas. Tai tipingas pavyzdys, kaip partizanai trukdė kolchozų darbą. — Aušrutų kolchozas buvo sudarytas, ištrėmus apylinkės gyventojus lietuvius Rusijon, iš 15 rusų kolonistų šeimų. Kolchozininkai buvo ginkluoti net 2 kulkosvaidžiais. Partizanai teturėjo tikslą įbauginti rusus kolchozininkus, kad tie per mėnesį laiko išsikraustytų atgal Rusijon. Tačiau partizanams apsupus kolchozą, rusai pradėjo priešintis, šaudydami pro langus ir nesileisdami į jokias kalbas su partizanais.
„Tada , — rašo Daumantas, — nei partizanai nepagailėjo lietuviškos ugnies, šis receptas pagelbėjo. Vieni iškeltomis rankomis kapituliavo. Kiek ilgiau teko užgaišti, kol buvo paimti mūriniai namai, iš kurių bolševikai kaip tik gynėsi kulkosvaidžiais. Su visais apsidirbę, partizanai pilnas pakeles prisėjo atsišaukimų ir pasitraukė.
Rytojaus dieną į Pilviškius iš Aušrutų kolchozo išsirikiavo eilė raudonų karstų. Kolchozininkų šeimos, susikrovusios savo mantą į vežimus, ne tik kad nelaukė partizanų duoto mėnesio termino, bet dar prieš švintant išvažiavo rytuos-na, teiraudamiesi keleivius, kur čia saugesni ir artimesni keliai į Rusiją.
Kaip tik tuo pačiu laiku į Šakius buvo atvykęs „draugas” Paleckis. Jis turėjo įteikti „daugiavaikėms” motinoms tarybinės „šlovės” ordinus. MGB organai buvo prisigaudę kažkokių gandų, kad šimtai partizanų... sunaikinę Aušrutų kolchozą, traukia link Šakių. Paleckį ištiko „striokas”. Jis užmiršo, ko buvo atvykęs, iššaukė trejetą šarvuočių ir, palikęs neišdalintus „ordinus”, paspruko į savo saugią landynę” (365-6 p.).
1947 m. porai partizanų pavyksta pralaužti geležinę uždangą ir pasiekti Vakarus. Ryšiai su Vakaruose laisvinimo darbą dirbančiais sustiprėja.
Kaip vyko partizaninis pasipriešinimas 1948-1954 metais, žinių labai maža. Tai turime pasitenkinti tik J. Daumanto pateikta medžiaga, kuri baigiasi su 1947 m. Nesustosim nė prie priežasčių, kurios privedė prie partizanų sąjūdžio tragiško galo: pagrindinė priežastis ir taip labai aiški: didžiulė rusų ginkluotų pajėgų persvara. Tik dar paklausiom, kas dalyvavo partizanuose.
PARTIZANINIO SĄJŪDŽIO DIDVYRIAI
Vėl atsakysime Daumanto žodžiais:
Ir kaip mišrios šios eilės: studentai, gimnazistai, tarnautojai, ūkininkaičiai ir darbininkai. Nesvetimi jų eilėse nei dvasiškiai, nei vyresnio amžiaus inteligentai, nei neprilklausomybės laikų kariai, čia rasi ir ne vieną Nepriklausomybės laikų savanorį. Visus juos sujungė ta pati tėvynės meilė ir pareiga ginti tėvų žemę ir savo seses - brolius nuo beatodairinio rytų barbaro teroro. (341 p.).
Taigi, galime sakyti, jog partizaniniu sąjūdžiu reiškėsi visos lietuvių tautos,išskiriant negausius komunistus, rezistencija prieš okupantą. Tačiau joje buvo keliolika asmenybių, kurios savo narsumu, drąsa, nepaprastu sumanumu, nuolatine rizika gyvybei iškilo iš rezistuojančios tautos į tokius didvyrius, kokių gal nesame turėję savo istorijoj nė praeityje. Palyginimas su Pilėnų didvyriais, kurie gyvi nepasidavė priešui ir susidegino, visiškai atsako partizanų kovos būdui. Kaip simbolis šitos herojinės kovos už tautos laisvę ir teises tebus čia paminėtas tas vienas Daumantas — Skrajūnas — Juozas Lukša, bene ryškiausia partizanų sąjūdžio asmenybė, kuri tikrai nusipelnė didvyrio aureolę. Jis buvo Vyriausio Partizanų Štabo narys, daugiausia prisidėjęs, begaline rizika savo gyvybei šį, rezistencijos centrą sukurti. Jis du kartus prasiveržė pro geležinę uždangą, saugomą sargybinių bokštų, spygliotų vielų, treniruotų šunų ir bunkerių. Jis atnešė mums Lietuvos tikinčiųjų laišką Popiežiui, nežinomojo lietuvio laišką laisvajam lietuviui, jis užfiksavo partizanų žygius knygoje, kuri turbūt bus pagrindinis šaltinis žinioms apie partizanų sąjūdį Lietuvoje. Grįžo atgal Lietuvon 1950 m., kad tęstų toliau laisvės kovą, kuri kaikam Vakaruose jau atrodė beprasmiška. Todėl buvo norima Lukšą sulaikyti Vakaruose. Neužmirštami jo pasakyti žodžiai prieš tuos, kuriems buvo neaiški partizanų kovos prasme: “Nepri-siauginkit daugiau tokių materialistų!” Lukšai buvo svetima mintis, kad galima apvilti tėvynėj likusius miško brolius, laukiančius žinių iš Vakarų, kad būtų galima sulaužyti duotą žodį grįžti, dar labiau — kad partizanų kova beprasmiška, nors ir žinojo, jog ji anuo metu greičiausia bus pasmerkta pralaimėjimui. Kaikurių nusigyvenusių ir sumaterialėjusių “veiksnių” patarimai pagaliau “praregėti” ir tapti realistu netilpo jauno idealisto galvoj... Jis atidavė savo gyvybę labai brangia kaina, išduotas žmogaus, kurį iš tremties jam pagelbėti buvo išrinkę “realistai” politikai; atidavė, kad įprasmintų, partizanų sąjūdį: ateinančios kartos turi tokiu pat narsumu ir idealizmų kovoti dėl tautos laisvės.
PARTIZANAS IŠEIVIŲ REALISTINĖJ BUITY
Partizaninių kovų prasmė
Jau konstatavome partizaniško herojizmo susidūrimą su tremtinių-išeivių realizmu, kuris skaudžiai nuvylė rezistentus krašte. Rezistentai buvo ir klaidingai informuojami per laisvinimo veiksnių ryšininkus. Prof. J. Brazaitis teigia, jog krašto rezistencijos atstovas 1949 m. gruodžio 6 d. raštu VLIKo pirmininkui “nurodė eilę faktų, kuriais VLIKas buvo pažeidęs susitarimą (su krašto rezistencijos atstovybe) ir paneigęs krašto įgaliotiniui rezervuotas teises. Rašte tiek kartumo, kad net daroma išvada, jog VLIKas ir VT faktinai esą atsisakę nuo susitarimu prisiimtų įsipareigojimų” (Į Laisvę 1956, 11 nr., 27 p.). Kitu pavyzdžiu galima nurodyti pažiūrą į laišką Pijui XII. Rezistentai krašte Lietuvos tikinčiųjų laišką Pijui XII laikė tautos balsu ir laukė, kad jis bus panaudotas kaip efektinga kovos priemonė. Tremties lietuviai jį palaikė neautentišku ir propagandinei kovai nepanaudojo (plg. Į Laisvę t. p.). Dabar kartais einama taip toli, kad stengiamasi partizanų herojines kovas išaiškinti grynai “psichologiniais motyvais” ar visai nugramzdinti užmarštin. Veltui, pvz. ieškosim Eltos puslapiuose pagarbių nekrologų tauriesiems rezistencijos kovotojams partizanams, su kuriais jos leidėjai prieš keletą metų turėjo visokeriopų reikalų. Jokio šiltesnio žodžio, ne tik nekrologo, Eltos buvusiam redaktoriui Julijonui Būtėnui, kuris iš tremties nuėjo partizano keliu ir kuris savo krauju nuplovė tremties gedą — išdaviką, įdavusi Būtėną ir Lukšą pavergėjui. Tesitenkinama vien poros sakinių paminėjimu, kad Lietuvos sovietiniai laikraščiai niekina partizanus.
Bet vėl reikia džiaugtis, kad mūsų dienraštinėj spaudoj jau net vedamieji praeina apie tai, jog reiktų įvesti partizanų diena (gal geriau rezistencijos), kuri simbolizuotų (mūsų kovas dėl laisvės. Turiu galvoj Pr. Gr. vedamąjį Drauge š. m. birželio 20 d. Gal pamažu per veiksnių galvas, spaudos įtakoj, išsijudins pati visuomenė ir liausis organizuoti “graudulingas raudas” “baisiojo birželio” vežimams 1941 m. prisiminti. Gal dar pajėgsim ne tik raudoti, “kaip mus vežė”, bet ir ryžtis pozityvesnei laisvės kovai ir rezistencijai tremty, sau pavyzdžiu imdami partizanų herojizmą.
Paskutinis klausimas: ar akivaizdoj pralaimėtos kovos partizanų sąjūdis turėjo kokios prasmės?
Nėra sunku istorikui, visuomenininkui ir eiliniam piliečiui įvertinti tuos tautos ir visuomenės reiškinius, kurie akivaizdžiai tautai ir visuomenei naudingi, t. y. kurie kelia tautos ir visuomenės materialinę gerovę. Daug kebliau su tais įvykiais, kurie nėra materialinio pobūdžio ir neneša materialinio laimėjimo. Nekeliame diskusijų dėl 1918-1920 metų nepriklausomybės karo aukų, nes jos nešė materialinį laimėjimą — pačią nepriklausomybę. Nekeliame klausimo ir dėl žuvusiųjų 1941 m. birželio sukilime prieš rusus, nes jų auka įgalino bent mėnesiui atstatyti nepriklausomą valstybę. Naudos, t. y. materialinio laimėjimo, mūsų tautai jau nesuteikė 1944-1954 m. partizaninis sąjūdis pavergtoj Lietuvoj; juk jis materialiai visiškai pralaimėtas : kelios dešimtys tūkstančių jaunų vyrų, varganai žuvusių, gerokai nusilpnino tautos gyvybinį pajėgumą, neiškovodami kraštui jokių teisių ar laisvių. Vadinas, realiuoju naudos požiūriu partizanų kovos antruoju bolševikmečiu lietuvių tautai yra pragaištingos. Vadinamasis realistas bus nuosekliai teisus jas pasmerkdamas. Šitas smerkimas tolydžio stiprės realistui “kylant” iki oportunisto, kur pragmatinis naudos galvojimas pasiekia augščiausio laipsnio.
Pragmatistas ypačiai sunkiai suras deramą atsakymą į tuos reiškinius, kurie pačia savo esme “sprogdina” vadinamojo normalaus žmogaus mentalitetą. Jis klaus, ar iš tikrųjų yra įmanoma, kad žmogus kovotų ne dėl konkrečių gėrybių, dėl savo gyvybės, dėl savo turto, bet ir dėl vertybių — laisvės, žmoniškumo, religijos? Ar kova dėl vertybių nėra tik kova dėl kurios gėrybės, dėl naudos, šią pastarąją pridengiant, pagražinant skambia idėja, kad kova neatrodytų perbrutali? Par-tizanai realisto požiūriu šitai tezei bus geras pavyzdys: juk daugumas jų gelbėjo savo kailį vengdami mobilizacijos, kuri būtų juos atidavusi beprasmiškai mirčiai fronte kovojant prieš vokiečius ne dėl savo krašto laisvės, o dėl komunistinės vergijos. Rudosios okupacijos metais įpratę neklausyti mobilizacinių šaukimų, jauni vyrai ir raudonojoj okupacijoj stengęsi nuo mobilizacijos pasprukti, tikėdami, kad nelegali padėtis miške ilgai neužsitęs: rusai bus vakariečių priversti iš buvusių laisvų kraštų pasitraukti — jie, partizanai, grįš atgal į normalų gyvenimą. Kur čia herojika, idealizmas, klaus realistas... O ir paskui, kai bolševikai, įsitvirtinę krašte, nemanė jo palikti ir pradėjo “šukuoti” miškus, žiauriai naikindami savo priešus, ar jau vadinamieji partizanai tapo tautos, laisvės, žmoniškumo gynėjais? Ar jie ne savo gyvybes gynė? Ar realistas politikas, primindamas, sakysim, Baltuosiuose Rūmuose apie vis didėjantį komunistų agresyvumą mažųjų tautų atžvilgiu nedaugiau pasitarnavo Lietuvos laisvės reikalui, nei koks ten karštakošis jaunikaitis, išbėgęs į mišką ir iš pasalų nudobęs enkavedistą?... Ir kai tokia “rezistencija” padažnėjo, tai tariamieji laisvės gynėjai užtraukę žiaurią rusų reakciją, kurios pasėkoj masiškai buvę tremiami Lietuvos gyventojai Rusijon, o patys partizanai dešimtimis tūkstančių pakloję savo galvas.
Išklausę realistų balso, nenorėkim jų visiškai nutildyti, nes jie turi šiek tiek tiesos, tačiau toli gražu nepakankamai. Matome, jog iš tiesų partizaniniam sąjūdžiui išsivystyti buvo visa eilė realių priežasčių: mobilizacija, rusų teroras ir t. t. Dabar ieškodami idėjinių motyvų, visų pirma pastebėkim, jog šiandien ir moderniojoj filosofijoj, ir psichologijoj vertybės — laisvė, tiesa, žmoniškumas — laikomos tokia pat realybe, kaip ir gyvybė, turtas. Taip pat ir gyvenimo praktika rodo, kad dėl vertybinių realijų kovojama nė kiek nemažiau kaip ir dėl materialinės gerovės. Tiesa, kad utilitarizmui vis labiau užgožėjant žmogaus sąmonę ir moralę, idealistines kovos mažėja, tačiau anaiptol neišnyksta. Pragmatistiniuos Vakaruos ir ne vieno lietuvio galvojimas ir gyvenimo būdas prisiėmė labiau realistinį charakterį — ir tai reikia iš dalies vertinti teigiamai — tačiau negalima be protesto priimti oportunizmą, kuris brukamas lietuvio laikysenai kaikurių žurnalistų ir politikierių, praradusių gilesnę įžvalgą, kad lietuvio dvasiai būdinga vertybių — laisvės, religijos, žmoniškumo — meilė. Šias vertybes kaip tik pabrėžia Daumantas savo knygoj:
Visus juos (t. y. partizanus — V.N.) subūrė ta pati tėvynės meilė ir pareiga ginti savo tėvų žemę ir savo seses- brolius nuo beatodairinio rytų barbaro teroro. Ginti ir gintis, jaučiant didįjį laisvės ir žmoniškumo troškimą (mano pabraukta) — V.N.) ir suprantant begalinį šios kovos sunkumą; ginti ir gintis, visiškai atsižadant savo asmeninio gyvenimo, kolkas pasitikint tik savo jėgomis ir budrumu, paslapčiomis rusenant vilčiai, kad pagaliau
tie, kurie dar taip neseniai kalbėjo apie teisingą pokario sutvarkymą, pagaliau pajus atsakingumą prieš žmonijos ateinančias kartas ir pašalins barbariją, terorą ir vergiją, visu nuogumu kultivuojamą didesnėje Europos ir Azijos dalyje. Juose negęstamai rusena ta pati nemarioji prabočių dvasia, šimtmečiais istorijon nusitęsusi, mūsų laisvės sargyboje stovėjusi. (341 p.).
Ar reikia taiklesnio liudijimo apie tai, kad partizanų dvasioje švitėjo laisvės ir žmoniškumo idealai, kai jie gynėsi nuo pavergėjo? (Kitos citatos galėtų parodyti nepaprastą partizanų religingumą). Ši citata taip pat atsako ir tiems “realistams” priekaištautojams, kurie partizanų sąjūdy yra linkę įžiūrėti neatsakingą jaunatvės užsidegimą, bravūrą, norą jieškoti nuotykių, realybės jausmo stoką. Ji aiškiai byloja, jog viltis, kad vakariečiai padės, tebuvo partizanuose slapta ir menka. Tuo tarpu mes čia, tremty, atsakingomis veiksnių lūpomis skelbėme greitą karą ir krašto išvadavimą. (Šių eilučių autorius yra buvęs liudininkas, kaip vienas veiksnys 1947 m. gausiame tremtinių susirinkime paskelbė, jog karas būsiąs maždaug metų būvyje, tai teigią amerikiečiai...). Jeigu taip, tai partizanai turėjo daugiau realybės nuovokos ir ano meto politinės padėties įžvalgos nei kaikurie tremties “realistai” politikai.
Tiems, kuriems partizaninis sąjūdis be jokios heroikos, tik “kailio saugojimas”, lai atsakys Kęstučio apygardos vadas Visvydas:
„Tuo gali būti paaiškinamas šiandieninis laisvės kovos sąjūdžio narių herojiškumas: laisvės kovos sąjūdžio narys... su granata kišenėje veža slaptąją spaudą, laisvės kovos sąjūdžio narė lietuvaitė... tamsią darganotą naktį drąsiai neša slaptąją korespondenciją... laisvės kovos sąjūdžio narys..., apsuptas iš visų pusių priešo, iššaudęs paskutinius šovinius, žūsta susisprogdinęs granata.
Laisvės kovos draugai, pasakykite, ar tai eina kalba apie „kailio saugojimą”? Ar tai bedalis, neturintis išeities likimas? Kiekvienas savaime supranta, kad dabartinėje kovoje gal mažiausiai yra galimybių „išsaugoti savo kailį”, tveriantis ginklo.
Kas buvo „bėdos vaikas” ir troško išsaugoti savo kailį, tas rado ir priemonių ir būdų — ir daug saugesnių, negu ginklas. Pagaliau ir tiems, kurie buvo išėję laisvės kovos keliu su ginklu rankoje, aš manau, buvo kelių ir būdų, jeigu tik jie to siekę, pasigauti tos tariamosios „laisvės” (tam tikslui „nemažą lengvatą” buvo juk suteikęs ir „draugas” Bartašiūnas)...
Ką rodo tas geriausių mūsų tautos sūnų pavyzdys, kurie krito kovos lauke arba pasišventę ir pasiryžę kenčia rūsiuose, kalėjimuose, koncentracijos lageriuose?..
Taip, ginklo kova yra pati augščiausioji ir aršiausioji tautos laisvės kovos forma, tačiau tai nėra augščiausioji klauzulė paskiro tautos nario egzistencijai. Taigi, naivu ir netikslu tvirtinti, kad asmeninių bėdų verčiami kovoja laisvės kovos sąjūdžio nariai...
Kas taip galvoja, tas nepažįsta laisvės kovos sąjūdžio arba jį pažįsta tik iš dalies.. (Partizanai už gelež. užd., 236 - 237 p.).
Šie partizanų suvažiavime pasakyti žodžiai, rodos, pakankamai liudija, jog noras “išsisukti iš bėdų” nebuvo pagrindinis motyvas partizanauti: jis tegalėjo būti vienam kitam tik išorinė paskata, ne vidinis nusistatymas.
Jei partizanai klojo savo galvas, tai pagrindinis šito tariamai “tautą žudančio” idealizmo motyvas bus čia minėtas ir atvejų atvejais kituose Partizanų už geležinės uždangos puslapiuose užtinkamas — laisvės ir žmoniškumo troškimas sau, visai tautai net žmonijai. Partizanų žygiuose pasireiškė nekartą mūsų istorijoj sutinkamas idealistinis principingumas, kyląs iš pagrindinio lietuvio dvasios bruožo — žmoniškumo —, kaip tai įžvalgiai yra nurodęs J. Girnius lietuvio charakterio tyrinėjime. Lietuvis turi prigimtinės pagarbos žmogui kaip nelygstamų vertybių — religijos, tiesos, laisvės — nešėjui.
Mūsų didvyriškumo versmė, mūsų krauju sruvenančioji tiesa, jog nieko nėra žemėje augštesnio, kaip žmogus, ir todėl kiekvienas turi žmonišką pareigą savo laisvę ginti kiekviena kaina... Esame didvyriška tauta ne militaristiniu jėgos kultu, o tik mokėjimu didvyriškai kovoti. Nemylime karo, bet prireikus mokame kovoje mirti didvyriais, nes žinome, kad yra dalykų, vertingesnių ir už pačią gyvybę, — laisvė ir tiesa” (J. Girnius, Lietuviškojo charakterio problema, 1947 m., 14 p.).
Randame prasmės kovoti ir „beprasmišką” kovą, nes žinome prasmė glūdi ne laimėjime, o kovoje, todėl net ir pralaimėjime. Svarbiau kovoti už tiesą, ir mažiau svarbu —laimėsi ar pralaimėsi, nes tiesai ištikimybė yra augščiau už sėkmę. Todėl, lietuvio įsitikinimu, net ir pralaimėjimas nėra neprasmingas. Ir pralaimėjimas turi prasmę, kaip apeliavimas ateičiai likti ištikimam, dėl ko ankstesniųjų buvo kovota. Beprasmiškas yra tik pasidavimas be kovos, nes vistiek ir geruoju priešui atidarius savo duris, nuolankiai nusilenkus neteisybei, aukų neišvengsi, bet jos mažiau beturės tos amžinai sugestyvios jėgos, kurią turi kiekviena sąmoninga auka” (J. Girnius, t. p. 20 p.).
Pirmąją bolševikų okupaciją priėmėme nepaleisdami nė vieno šūvio; Girniaus žodžiais tariant, nuolankiai nusilenkėme neteisybei. Bet ar šitas nuolankus pasidavimas okupantui išgelbėjo mus nuo žiaurių trėmimų 1941 m. biržely? Tat ar galūne drąsiai teigti, jog bolševikai būtų švelniau elgęsi su lietuviais, jei “realistiškai galvodami” būtume atsisakę partizaninės kovos? Ar dabartinis Lietuvos jaunimas būtų tiek antibolševikiškų ir antirusiškų nuotaikų, jei jis neturėtų gyvų prisiminimų iš herojinių partizanų metų 1944-54, kai vyresnioji karta masiškai jungėsi tautos rezistencijon prieš pavergėją?
Tragiška, kad partizaninės kovos tikslas — laisva Lietuva — nepasiektas, tragiška, kad kova materialiai pralaimėta. Tačiau partizanų pasipriešinimas, kraujo auka akivaizdžiai paliudijo lietuvio norą gyventi laisvėje. Nepriklausomybės ir laisvės troškimas ryškiau nei iki tol įsirėžė lietuvio sąmonėje. Be partizanų herojinės aukos patraukiančio pavyzdžio, galimas dalykas, būtų buvę daug greičiau apsiprasta su okupacine padėtimi, pavojai išblėsinti tautinę sąmonę tiems, kurie linksta prisitaikinti, būtų tik sustiprėję. Partizaninis sąjūdis visa tai sutrukdė. Daug daugiau: jis Lietuvoje esančių lietuvių patriotizmą pakelė iki tokio lygio, kokį vargu ar esame turėję nepriklausomybės metais. Taigi, partizanai laimėjo kovą idealiojoj plotmėj: jie paliks jaunajai ir ateinančioms kartoms gyvais šaukliais niekad neapsiprasti su vergija ir kovoti dėl laisvės.Tai ir yra partizaninės kovos prasmė.
